captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Braziūnas įsitikinęs: apie pasvalietišką alų reiktų parašyti knygą

Žinomas poetas, vertėjas, daugybės literatūrinių premijų laureatas Vladas Braziūnas, šiandien kartais verčiantis pavydėti gero kadro net profesionalius fotografus, pasirodo, į rankas fotoaparatą paėmė anksčiau, nei pradėjo kurti eiles.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Žinomas poetas, vertėjas, daugybės literatūrinių premijų laureatas Vladas Braziūnas, šiandien kartais verčiantis pavydėti gero kadro net profesionalius fotografus, pasirodo, į rankas fotoaparatą paėmė anksčiau, nei pradėjo kurti eiles. 

O kurį laiką pafotografavęs pajuto, kad atėjo laikas aparatą padėti į stalčių. „Dešimtmetį buvo moratoriumas, nes pajutau, kad negaliu visko aprėpti“, – pasakoja LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovas. 

„Ir netyčia, jau šiame tūkstantmetyje, vėl paėmiau į rankas. Esą galiu jau pasižaisti – retkarčiais ką nors spustelsiu... Ir bijau, kad prisižaisiu, nes nespėju jau sutvarkyti to, ką esu nufotografavęs“, – prisipažįsta poetas. 

V. Braziūnas skaičiuoja padaręs apie 2,5 tūkst. nuotraukų – daugiausia žmonių. 

Fotografuoti draugus, pažįstamus, kolegas, kurių portretų parodos keliauja po įvairius miestus, lengva ir tiesiog smagu, sako V. Braziūnas. 

Poetas, vadinantis save veidų kolekcininku, mėgsta portretuoti ir įvairias vietoves, o kartą buvo net vienos šalies slaptosios policijos sulaikytas. 

„[Policija] gavo pranešimą, kad vienas toks kažkoks stovi tarpuvartėje ir keturiasdešimt penkias minutes fotografuoja banką. Tai įvyko Šri Lankoje. Nei aš to banko mačiau, nei ką – labai gražiai lijo lietutis [...], toks gyvenimėlis gražus vyko. Kol kiti po krautuves lakstė, aš pasislėpiau ir dirbau“, – mena V. Braziūnas. 

Viskas baigėsi gerai – pamatę padarytus kadrus, policininkai atsiprašė. Jie tiesiog turėjo reaguoti į budrių piliečių signalą. 

Nes kitaip nemoka

LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovas prasitaria – pastaruoju metu fotografuoti stengiasi mažiau. Šalia savos kūrybos ir vertimų, dažnų susitikimų su skaitytojais laiko ir jėgų reikalauja dar apie 20 įvairų valdybų, tarybų ir darbo grupių. Atsipalaiduoti jam tikrai nėra kada. 

„Ką darau? Šiek tiek keičiu sritis. Tie darbai vienas nuo kito gerokai skiriasi – iš vieno paneriu į kitą ir tuomet galbūt dirba kitos pilkosios ląstelės, o anos ilsisi“, – gūžteli pečiais poetas V. Braziūnas. 

Jis savo širdies reikalu vadina „Magnus ducatus poesis“. Ši „Didžioji poezijos kunigaikštystė“, vienijanti poetus, vertėjus, muzikus ir kitus menininkus iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Moldovos, ne tik leidžia daugiakalbius poezijos almanachus, bet taip pat garsėja įvairiais poetiniais muzikiniais vyksmais. 

„Susirenkam, aišku, gerai pasiruošę – tuo improvizacija geresnė, kuo geriau jai pasiruošta. 

Vienintelis mūsų kriterijus – kokybė. Kai yra kokybė, tuomet yra geras bendravimas ir tarpusavyje, ir su auditorija“, – tikina poetas. 

Braziūnų šeimoje valstybinė kalba yra Pasvalio tarmė. Visada – ne vien šiais, Seimo paskelbtais Tarmių, metais. 

„Nes kitoniškai nemokam“, – paaiškina. 

Ištikimas savo pirminei prigimtinei kalbai, V. Braziūnas tikina, kad su tarme užaugusiam lengviau suvokti bei išmokti ir bendrinę lietuvių kalbą. Ir nors Pasvalio tarmė neturi savo rašmenų, poetas yra išleidęs tarmiškų eilių knygą.  

„Čia [tarmiškų eilių knygoje – aut. past.] tuos rašmenis kaip moku, taip padariau. Bet kaip juos įdiegti? Jeigu iš tikrųjų tarmėms būtų skiriamas didelis dėmesys, vaikai net mokykloj galėtų mokytis gražiai užrašyt [tarmiškus tekstus]. Jeigu būtų mokoma tarmės pagrindų, tai būtų pats gražiausiais dalykas“, – sako poetas. 

Tikina, kad apie pasvalietišką alų reiktų rašyti knygas

Pasvalio patriotu save įvardijantis poetas sako, kad bohemiškas gyvenimas jį jau seniai palikęs, tačiau tikina, kad apie tikrą, ne kokį cukrinį, bet linksmą pasvalietišką alų, nuo kurio neskauda galvos, knygas reiktų rašyti. 

„Nuo senų laikų, na, po kokio ypatingo jubiliejaus, jei žmogus iš mūsų krašto, jau, žiūrėk, bus ir alaus bačkelė. Tai tada vyrai vieną stiklinukę išgeria, kitą ir jau šypsosi, jau eina vienas prie kito, šnekules varinėja ir tuoj uždainuos. O kai ne iš to krašto, tai kai vis tiek reikia, atsiranda koks buteliukas stipresnis. Ir kai išgeria stikliuką kitą, tai eina vienas prie kito ir griebia už sagos, suka, suka ir sako: „Atsimeni, ką tu ten prieš septynis metus man pasakei“, – juokiasi poetas. 

Jis  pabrėžia, kad pasvalietiškas alus ne geriamas, o gurkšnojamas. V. Braziūnas puikiai išmano ir atskiras alaus rūšis. 

„Pirmokas – stipriausias. Tai iš karto ir duoda šio stipriausio, o pivorius pamatęs, kad kuris nors stalo galas per daug jau linksmas, ten pastato antroko – silpnesnio. O jeigu jau į pabaigą, jei jau labai kas nors įsismarkavo, įpila trečioko – tokios girelės. Tai tas paragavo, suprato ir pagalvojo: „Aha, man jau laikas“, – aiškina poetas. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...