captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ko siekia valdžia, bandydama iš nacionalinių kultūros įstaigų atimti finansinį savarankiškumą?

Nepavykus iš Kultūros ministerijos kišenės šalies biudžetą papildyti beveik 18 mln. eurų, valdžia sumanė kitą planą – atimti iš nacionalinių kultūros įstaigų finansinį savarankiškumą, išbraukiant valstybės biudžete atskiras eilutes, kuriose joms būdavo numatomas tikslinis finansavimas. Svarbiausių, Lietuvą reprezentuojančių, kultūros įstaigų vadovai tokius planus vadina bandymu dar labiau nustekenti kultūrą, o valdančiųjų „valstiečių“ lyderis, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis komentarų šiuo klausimu vengia.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Kol kas niekaip nevertinu. Kultūros ministerija mūsų komitetui dar nepateikė šiuo klausimu jokios medžiagos. Apie tai žinau tik iš publikacijų spaudoje. Šiuo klausimu artimiausiu metu bus surengtas komiteto posėdis“, – LRT.lt sakė R. Karbauskis.  

Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson LRT.lt atsiųstame komentare tvirtinama, kad jokie sprendimai dėl nacionalinių kultūros įstaigų finansavimo dar nepriimti: „Nacionalinės kultūros įstaigos tapo atskirais asignavimų valdytojais dėl jų misijos svarbos ir pripažįstant, kad jų veiklai būtina autonomija. Pripažindama, kad šioje srityje tikrai esama veiklos efektyvinimo galimybių, Kultūros ministerija mano, kad bet kokios reformos kultūros sektoriaus asignavimų valdyme turi būti labai gerai pamatuotos, kad, siekiant efektyvumo, nebūtų sugriauta ir taip trapi kultūros įstaigų ekosistema.“

Kada bus priimami kokie nors sprendimai, ministrė nenurodė.

Gresia liūdnos pasekmės

Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos ir Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė įsitikinusi, kad valdžios užmojai iš svarbiausių kultūros įstaigų atimti finansinį savarankiškumą gali turėti itin neigiamų pasekmių: „Pirmiausia tai prieštarautų svarbiems kultūros politikos dokumentams ir strategijai, kuriuos Europos Komisija už valdymo decentralizavimą yra įvertinusi teigiamai. Be to, nacionalinės kultūros įstaigos už finansinę drausmę jau pelnę ir Kultūros, ir Finansų ministerijos pasitikėjimą.“

Jei vis dėlto būtų įgyvendintas planas, kad nacionalinės kultūros įstaigos prarastų savo finansinį savarankiškumą, pinigus joms skirstytų Kultūros ministerija. Pasak R. Prusevičienės, ne kartą buvo žadėta, kad ministerija pasirūpins, kad šios įstaigos gautų iš valstybės daugiau pinigų, tačiau šie pažadai iki šiol neįgyvendinti.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, iki kiekvienų metų liepos mėnesio nacionalinės kultūros įstaigos pateikia Finansų  ministerijai savo finansinius planus, kuriuos kartu su šalies biudžetu dar patvirtina Seimas.

„Jei mes prarastume finansinį savarankiškumą, strigs, o galbūt ir visai bus sustabdytas didelių tarptautinių programų įgyvendinimas, nes Kultūros ministerijai dėl nacionalinių kultūros įstaigų finansavimo susigrąžinimo tektų priimti į darbą nemažai specialistų. Tam reikėtų nemenkų išlaidų, todėl abejoju, ar pavyktų smarkiai sutaupyti. Ko gero – atvirkščiai. Kita vertus, centralizavus mūsų įstaigų finansavimą, gali pradėti strigti sutarčių su užsienio atlikėjais sudarymai, o tai – labai subtilūs dalykai. Kartais pakanka pavėluoti vieną dieną, kad būtų prarasta galimybė pasikviesti kokį nors garsų muzikantą, dainininką ar režisierių“, – svarstė R. Prusevičienė, primindama, kad visose nacionalinėse kultūros įstaigose dirba tūkstančiai žmonių, kurių algoms apskaičiuoti ar sutartis su atlikėjais sudaryti būtina ir finansininkų kompetencija, ir pajėgumai.

Filharmonijos vadovė teigė, kad iš valstybės gautų pinigų nacionalinėms kultūros įstaigoms pakanka tik susimokėti už pastatų išlaikymą ir darbuotojų algoms išmokėti. Bet kai kurioms įstaigoms ir tų lėšų neužtenka. Visi kiti kaštai dengiami iš rėmėjų ar užsakomųjų renginių gautais pinigais.

BNS nuotr.

Ar tai – išpuolis prieš kultūrą?

„Nesuvokiu jau trečio per šį pusmetį Finansų ministerijos išpuolio prieš kultūrą prasmės. Balandžio pabaigoje ji klastojo duomenis Lietuvos ataskaitoje Briuseliui stabilizavimo metinėje programoje (paskui tą jie pripažino, bet vyriausybės nutarimas liko su klaidomis, tokį ir gavo ES). Antras išpuolis dėl 2018 m. biudžeto permainų krepšelio, kuriame net pagal pasirinktą skaičiavimo metodiką tegalėjo priskaičiuoti 7 mln., o sukurpė 18 mln. Dabar šis. Šviesiųjų finansų ministrų, dėmesingų kultūrai, era pasibaigė. Po Edmundo Žilevičiaus atleidimo iš viceministrų, Irenos Kulbienės mirties ir Antano Kugelevičiaus išėjimo į pensiją Finansų ministerijoje pirmuoju smuiku ėmė griežti masinės kultūros mėgėjai, nekenčiantys kultūros ir nesuvokiantys jos prasmės valstybės pamatams“, – piktinosi Vilniaus paveikslų galerijos vadovas Vytautas Balčiūnas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad, pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, už daugybę renginių yra atsakingos nacionalinės kultūros įstaigos. Todėl, skiriant joms finansavimą centralizuotai, gali iškilti grėsmė ir tų renginių likimui.

BNS nuotr.

Spėja, kad gali grįžti sovietiniai papročiai

„Jei nacionalinės kultūros įstaigos prarastų finansinį savarankiškumą, pasekmes būtų sunku prognozuoti. Juolab kad Kultūros ministerijoje nuolatos keičiasi darbuotojai, o dėl jos arogancijos net sunku suvokti, kokie yra veiklos prioritetai“, – komentuodamas planus dėl galimų įstaigų finansavimo pasikeitimų, kalbėjo Seimo Kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis.

Jis neatmetė galimybės, kad, nacionalinėms kultūros įstaigoms praradus asignavimų valdytojo statusą, bus sugrįžta į tuos laikus, kai kiekvienos įstaigos vadovui tekdavo arba su lauktuvėmis važiuoti į Maskvą kaulyti pinigų, arba maldauti jų iš vietinių valdžios atstovų.

„Matyt, ministerija nori visus paimti į nagą ir, nieko neaiškindama, su niekuo nesitardama, darys kažkokias pertvarkas. Tačiau pirmiausia reikėtų valstybinio požiūrio į kultūrą ir jos politiką, o to šiuo metu labai stinga“, – tvirtino V. Juozapaitis.

Buvęs ministras patyrė šoką

„Šokas“, trumpai įvertino valdžios planus iš nacionalinių kultūros įstaigų atimti asignavimų valdymo galimybes buvęs kultūros ministras, Seimo Kultūros komiteto vicepirmininkas Arūnas Gelūnas.

Svarstydamas, kodėl buvo užsimota prieš svarbiausias kultūros įstaigas, jis įžvelgė vyriausybės planus bet kokiomis priemonėmis prasimanyti kuo daugiau pinigų: „Bet juk kultūra – pati silpniausia grandis, turinti ir mažiausiai lobistų, ir mažiausią finansavimą. Kita vertus, juk anksčiau daug buvo diskutuota apie kultūros savireguliaciją ir buvo siekiama šiuo keliu eiti. Atėmus iš jų finansinį savarankiškumą, jos taps priklausomos nuo politikų, ir demokratijos kultūroje tikrai nepadaugės.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...