captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prodiuserė R. Miškinytė: pinigai filmams išprašomi krauju

Lietuvos kino centrui paskirsčius finansavimą naujiems filmams, nacionalinio kino bendruomenė sudūzgė it bičių avilys: kodėl pinigų gavo būtent tie, o ne kiti? Kodėl už borto liko ne vienas kino grandas, o naujokai – pamaloninti?
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvos kino centrui paskirsčius finansavimą naujiems filmams, nacionalinio kino bendruomenė sudūzgė it bičių avilys: kodėl pinigų gavo būtent tie, o ne kiti? Kodėl už borto liko ne vienas kino grandas, o naujokai – pamaloninti?

Prodiuserė Rasa Miškinytė, atrodytų, turėtų džiaugtis. Jos prodiusuota juosta „Sapnuoju, kad einu“ pelnė „Sidabrinės gervės“ statulėlę kaip geriausias pilnametražis dokumentinis filmas, o būsimo bendro lietuvių, danų ir vokiečių vaidybinio filmo projektas „Escaping Sunshine“ (liet. „Pabėgimas iš Saulės miesto“) gavo dalinę paramą iš kino pinigų maišo – 56 tūkst. litų.Tačiau kino kūrėja neslepia – tokios pergalės Lietuvoje pasiekiamos krauju.

– Jūsų būsimą filmą „Escaping Sunshine“ režisuos Lietuvoje gyvenantis danų režisierius Allanas van O. T. Andersenas. Kaip gimė šio projekto idėja?

– Mes su Allanu pažįstami jau seniai, bet prieš dvejus metus galiausiai nusprendėme dirbti kartu. Grįžęs iš Danijos, jis paklausė, ar žinau apie Kopenhagoje policijos iš sutenerių rankų išlaisvintą devyniolikmetę lietuvaitę, kuri buvo parduota draugo. Aš apie tai nebuvau girdėjusi, o Danijos spauda, anot jo, šia istorija tiesiog mirgėjo. Tema mums pasirodė aktuali lietuviškai-daniškai koprodukcijai.

Filmo scenarijus parašytas, remiantis tikrais faktais – bendradarbiaudami su organizacija „Caritas“, išgirdome daug kitų parduotų merginų istorijų, kuriose labai dažnai draugė buvo parduota draugės. Kalbėjomės ir su danų policininkais, kurie išlaisvino minėtą lietuvaitę. Jie su mumis ne tik pasidalijo patirtimi, bet ir labai sveikino filmo idėją. Todėl „Escaping Sunshine“ istorija tapo daugelio tikrų įvykių koliažu.

– 2002 metais švedų režisierius Lukas Moodyssonas ta pačia tema sukūrė filmą „Lilya 4-ever“ (liet. „Lilija amžinai“), pelniusį tarptautinių apdovanojimų. Ar nebijote, kad jūsų projektas bus lyginamas su juo?

– To mūsų ne kartą klausė. Tačiau tame filme buvo rodomi žemiausio socialinio sluoksnio žmonės ir jis buvo orientuotas į suaugusiųjų auditoriją. Tuo tarpu mes norime sukurti filmą jaunimui. Ši kino juosta bus ne apie prekybą žmonėmis ir prostituciją, o apie jaunimo santykius ir jausmus – kaip draugas gali parduoti draugą. Norime, kad viduriniosios klasės jaunimas suprastų, kad tai gali atsitikti su bet kuriuo iš mūsų.

Norėdami pasitikrinti, ar ši istorija yra paveiki, į scenarijaus skaitymą su aktoriais buvome pasikvietę 16-21 metų amžiaus klausytojų. Stebėjome, kaip jie reaguoja, kur padidėja susidomėjimas, kur dėmesys atslūgsta. Po skaitymo sulaukėme labai įdomių pastebėjimų – jauni žmonės tikino, kad jie nežinojo, jog taip vyksta prekyba žmonėmis ir nebūtų pagalvoję, kad draugas galėtų taip pasielgti. Todėl šviečiamoji šio filmo misija taip pat labai svarbi.

– Iki šiol jūs sėkmingai dirbote su dokumentika. Kas paskatino imtis prodiusuoti vaidybinį filmą „Escaping Sunshine“?

– Dokumentikos aš jokiu būdu nemesiu, nes tai yra mano arkliukas. Tačiau į vaidybinį kiną norėjau pereiti jau anksčiau – prodiusuodama Sergejaus Loznicos juostą „In a fog“ („Rūke“). Šis filmas pernai buvo pristatytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje ir laimėjo kino kritikų prizą („FIPRESCI“).

Jei Lietuva tada būtų skyrusi 10 proc. filmo biudžeto, jis automatiškai būtų pavadintas lietuvišku nacionaliniu filmu, pagrindinė filmavimo bazė būtų įkurta Lietuvoje, būtų dirbęs visas Lietuvos dailininkų statytojų departamentas. Jau buvo atrinkta vaidinti ir daug lietuvių aktorių, filmo montažo režisieriumi dirbo Danielius Kokanauskis, garso operatoriumi – Lietuvoje gyvenantis Vladimiras Golovnitskis.

Bet tada mane mirtinai išjuokė mūsų labai įžymūs kino žmonės ir finansavimas nebuvo skirtas. Nors visi tie Lietuvos įdėti pinigai ir būtų likę Lietuvoje. Net dar daugiau.

Be to, Lietuva po daugelio metų pertraukos vėl būtų turėjusi filmą Kanų kino festivalio konkursinėje programoje (paskutinį kartą 1981 metais joje buvo Almanto Grikevičiaus „Faktas“). O tai iš tiesų yra labai didelis pasiekimas. Deja... Šia galimybe sėkmingai pasinaudojo latviai ir dabar ant kiekvieno kampo gali šaukti, kad mūsų filmas buvo Kanuose.

– „Escaping Sunshine“ buvo vienas iš septynių projektų, kurių vystymui šiemet Lietuvos kino centras skyrė finansavimą – gavote 56 tūkst. litų.

– Lietuva mums davė tik 65 proc. prašytos sumos. Paraišką teikėme, jau gavę Europos sąjungos programos MEDIA mums skirtus 25 tūkst. eurų. Pagal griežtas taisykles, MEDIA finansuoja tik 50 proc. projekto vystymo, kitą dalį būtina atsinešti patiems. Ateidami jau su pinigais ir tarptautinėmis sutartimis, tikėjomės tokią pačią sumą gauti iš Lietuvos kino centro, tačiau apskritai vos patekome į atranką.

Nepaisant to, kad MEDIA programos atrinkti projektai turi kokybės ženklą – tarptautiniai ekspertai juos įvertina ne tik finansiniu, bet ir kūrybiniu aspektu (ar gerai išvystyti personažai, ar turi tarptautinės potencijos, ar protinga platinimo, marketingo strategija) – Lietuvoje tai buvo užginčyta ir pasakyta, kad mūsų projektas yra neįdomus. Ir tik paskutinę akimirką, kaip numanau, Kino centro vadovui supratus, kad projekto, jau gavusio MEDIA finansavimą, atmesti negalima, mes patekome į atranką.

Tiesa, gauti finansavimą Lietuvoje man visada sekasi labai sunkiai. Todėl aš iki šiol einu kitu keliu – pirmiausia išeinu į pasaulį, įrodau, kad projektas geras, atsinešu dalį pinigų iš ten ir tada Lietuva nebeturi kur dėtis – privalo prisidėti prie finansavimo. Šįkart net tai iš pradžių nesuveikė.

– Kaip planuojate surinkti trūkstamą pinigų sumą, kad neprarastumėte MEDIA skirtos paramos?

– Dabar bandome surinkti 15 tūkst. eurų Šiaurės šalims skirto minios finansavimo (Angl. „crowdfunding“) interneto svetainėje Manymade.org, kur visi norintys gali paremti šį projektą. Jei iki birželio 16 dienos nepavyks surinkti visos sumos, reikės ieškoti kitų būdų.

– Lietuvos kino centras skyrė 25 tūkst. litų dar vienam jūsų prodiusuojamam projektui – Urtės Budinaitės animaciniam filmui „Pieno baras“.

– Šių pinigų visa komanda vieningai nusprendė atsisakyti. Mums buvo pasiūlyta mažiau nei trečdalis prašytos sumos. Paimti tiek pinigų reikštų užsinerti kilpą ant kaklo – mes nieko nepadarysim ir niekur nepajudėsim. Parašyti scenarijų 24 minučių trukmės animaciniam filmui yra ne tas pats, kas dokumentiniam ar vaidybiniam. Animacija turi savo specifiką, į kurią Kino taryba neatsižvelgė – ir nieko keista, nes ten nėra šios srities specialistų.

Vietoj to, kad pasikviestų mane paaiškinti, kodėl yra toks biudžetas, jie išbraukė tai, kas, jų nuomone, yra nereikalinga. Pasipylė klausimai: kam reikalingas filmo „teaseris“ (Liet. trumpas anonsas)? Kodėl toks brangus? Kam reikalingi aktoriai įgarsinimui? Kam muzika?

Sutarėme, kad spalį iš naujo teiksime paraišką šiam filmui, į kurį jau įdėjome labai daug jėgų – jis tikrai nemirs.

– Koks likimas laukia jūsų grąžintų pinigų?

– Tie pinigai grįžta Lietuvos kino centrui. Man būtų smagiausia, jei tuos pinigus paskirtų mūsų projektui „Escaping Sunshine“, kurių kaip tik mums ir trūksta. Bet jei bus sugalvota kitaip, nieko nepadarysi.

– Tikriausiai bet koks verslininkas pasakytų, kad reikėjo prašyti daugiau – tada, net ir gavus sumažintą paramą, jos užtektų projektų vykdymui.

– Lietuvos prodiuseriai turėjo tradiciją prašyti daugiau ir išpūsti sąmatas, todėl nupjauti 20–30 proc. biudžeto nebūdavo nieko baisaus – vis tiek padarys. Tuo tarpu aš rėmiausi MEDIA programos vertinimo patirtimi – jei šiai programai teikiamo projekto biudžetas būna išpūstas dirbtinai, toks prodiuseris laikomas prastu. Vertintojai už tai prodiuserius baudžia mažindami prodiuserinės dalies vertinimo balus.

– Ne paslaptis, kad pati esate MEDIA programos projektų vertinimo ekspertė.

– Taip. Ir labai dažnai išgirstu, kad esu korumpuota, nes vertinu kitus MEDIA projektus. Bet aš negaliu vertinti projektų, su kuriais pati esu susijusi.

Kai buvo kviečiami visi, norintys tapti ekspertais vertintojais, aš padaviau paraišką ir, įvertinus mano patirtį, buvau atrinkta. Žinau, kad šios programos projektus yra vertinęs ir Audrius Stonys, ir Živilė Gallego.

Atsimenu, skatinau ir kitus Lietuvos kino žmones dalyvauti, nes tai – nepaprastai gera patirtis. Tu nuolat skaitai gerus ir labai gerus projektus, kasdien mokaisi. Būtent todėl man taip sekasi MEDIA programoje – iš devynių mano paraiškų, septynios buvo finansuotos. Aš žinau, ką ekspertai vertina. Tačiau Lietuvoje, vietoj to, kad pasiklaustų, pasikonsultuotų, lengviau skleisti nesąmones.

– Kaip ir kasmet, paskirsčius paramą, atsiranda daugybė nepatenkintų. Šiemet piktinamasi, kad finansavimą gavo mažai žinomi ar pradedantys kino kūrėjai. Kaip jūs tai vertinate?

– Manyčiau, kad gal ir teisingas sprendimas ieškoti naujų talentų, bet su naujokais visada turi bendradarbiauti profesionalai – jei režisierius debiutantas, su juo turėtų dirbti patyręs prodiuseris, ir atvirkščiai. Kitaip bus „pš...“. Beje, reikėtų prisiminti, kad paramą filmo gamybai gavo ir labai žinomi režisieriai, tokie kaip Gytis Lukšas, vystymui – Algimantas Puipa ir Jonas Vaitkus.

Tačiau man labiausiai norisi, kad atsirastų tarptautinės atrankos taisyklės, galiojančios visiems. Kai gavome paramą, „Facebooke“ parašiau: „Aš žaidžiu pagal „Eurolygos“, o mane vertina pagal LKL taisykles.“ Taip negali būti.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...