captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jūros šventėje – muzikos ir teatro jungtys

Klaipėdos „Jūros šventėje“ tarp gausybės pramogų vietos atsiras ir klasikinės muzikos, ir teatro jungtims. Liepos 28 d. vakarą Atgimimo aikštėje įvyks teatralizuotos koncertinės programos „Mažasis princas“ premjera – čia jautriąją Antoine`o de Saint-Exupery „Mažojo princo“ istoriją pasakos aktorius Vaidotas Martinaitis. 
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Jo pasakojimą lydės muzika, atliekama 25 pianistų iš Lietuvos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Meksikos, Pietų Korėjos, Čekijos, Bulgarijos, Rumunijos, Moldovos, Latvijos ir Estijos.

Visi muzikantai suburti šiuo metu vykstančių pianistų meistriškumo kursų „Klaipėda Piano Masters 2017“ (KPM 2017) – taigi „Jūros šventės“ lankytojai turės progą išgirsti daug jaunų talentingų atlikėjų.

Kartu su jais muzikuos ir šio kūrybinio projekto idėjos ir programos autorius bei KPM 2017 meno vadovas Gintaras Januševičius.

Apie šį meno projektą pasakojantis būsimas istorijos skaitovas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas aktorius Vaidotas Martinaitis sako, kad „Mažojo princo“ istorija kiekvienam amžiui, kiekvienai patirčiai kalba skirtingus dalykus, kiekvienas gali rasti atsakymus į sau jautrius klausimus.

– Papasakokite plačiau apie projektą „Mažasis princas“. Tai tarytum monospektaklio ir koncerto lydinys?

– Tai nėra monospektaklis ar apskritai spektaklis. Į A. de Saint-Exupery „Mažojo princo“ vaidmenį galima žiūrėti dvejopai: arba kaip į pasakojimą, apjungiantį muzikinius kūrinius, arba kaip į literatūros kūrinį, kuris emociškai praturtinamas muzika. Aš pasakosiu Mažojo princo istoriją, o atlikėjai – kursų dalyviai ir G. Januševičius – ją papildys muzika. Pasirodymui buvo kruopščiai parinkti 26 kūriniai fortepijonui – įvairaus laikotarpio prancūzų kompozitorių arba su Prancūzija labai glaudžiai susijusių kūrėjų (pvz., Chopino) muzika.

„Mažasis princas“ – ne tik muzikos kūrinius apjungianti tema. Taip pat tai – jautri istorija, kurią daugiau ar mažiau žinome mes visi. „Mažasis princas“ – labai universalus kūrinys, kurį muzika dar labiau papildys, iliustruodama emociškai. Šis projektas bus tarytum Gintaro organizuojamų pianistų kursų pabaigos akordas.

– Kaip minėjote, „Mažasis princas“ yra universalus, visus savaip praturtinti galintis kūrinys. Koks Jūsų santykis su šia istorija?

– Ypatingo asmeniško santykio galbūt nėra. Kaip ir dauguma, „Mažojo princo“ istoriją pirmą kartą skaičiau būdamas vaikas – tuomet ji paveikė vienaip, o amžiaus ir gyvenimo tėkmėje, įgijus daugiau patirčių, visa tai, ką šioje istorijoje randame, keičiasi – tarytum skaitytum visai kitą istoriją. Kiekvienam amžiui, kiekvienai patirčiai ši istorija kalba skirtingus dalykus, kiekvienas gali rasti atsakymus į sau jautrius klausimus – kas yra draugystė, meilė. Ten slypi daug atsakymų, kuriuos skaitydami „išgirstame” arba ne. Tuo ši istorija universali ir ji bus gyva, aktuali visuomet, nes ji kalba apie dalykus, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną, kokio amžiaus bebūtume.

– Kaip ir kam kilo idėja bendradarbiauti kuriant šį projektą?

– Idėja gimė Gintaro galvoje. Kiek žinau, tai buvo sena jo svajonė, kurią šiemet pavyko įgyvendinti – būtent Gintaro mintis buvo sujungti muziką su „Mažojo princo“ istorija.

Mūsų pažintis prasidėjo tarpininkaujant Gintaro tėčiui (jau seniai abu bendraujame) – kartą jis mane pakvietė į Gintaro koncertą, kuriame jis atliko Modesto Musorgskio ciklą „Parodos paveikslėliai“. Tuomet Gintarą išgirdau pirmą kartą – ir jis mane labai sužavėjo: jo atlikimas buvo labai teatrališkas, jo skambinami garsai „kalbėjo“ vaizdiniais. Kitame koncerte sužavėjo betarpiškas bendravimas – šis pianistas puikiai valdo publiką. Man patinka, kad jis padaro viską, jog atėję klausytojai pasijaustų laukiami, mieli svečiai, tarsi į jaukų pabuvimą kartu. Šiame projekte mielai sutikau dalyvauti, nes žaviuosi Gintaru kaip menininku ir žmogumi, džiaugiuosi galėdamas su juo bendradarbiauti.

– Ar esate dalyvavęs panašiuose projektuose, kuriuose susiduria drama / literatūra ir muzika?

– Tokiuose pat ar analogiškuose projektuose nedalyvavau, bet „Dainų šventėje“ teko dalyvauti baltų kostiumą pristatančioje meninėje kompozicijoje, sujungusioje muziką, tekstą ir vaizdą per choreografiją, chorinę bei kamerinę muziką ir poezijos skaitymą. Taip pat dalyvavau Antano Jasenkos Mišių atlikime – ten tarp muzikinių dalių buvo skaitomas liturginis tekstas ir Česlovo Milošo poezija.

– „Mažasis princas“ vyks „Jūros šventės“ rėmuose, tapdamas kone masiškiausios vasaros šventės dalimi. „Facebook“ paskelbus renginio anonsą, susidomėjimą juo išreiškė per 4000 žmonių – akademinės muzikos sferoje (bent jau Lietuvoje) tai itin retas atvejis. Ką Jums reiškia šis „masiškumas“ – tiek erdvės, tiek potencialios publikos aspektais? Kokios tikitės publikos reakcijos?

– Kadangi pasirodymas vyks atviroje erdvėje miesto aikštėje, šalia tikslinės publikos bent 25-30 proc. lankytojų bus atsitiktiniai, kurie stabtels praeidami, galbūt nueis, o galbūt susidomėję pasiliks. Festivalinė publika tuo ir žavi. Teko dalyvauti teatro festivalyje Avinjone. Ten atvažiuoja begalės turistų ir tuo metu ten būdamas negali likti abejingas tam, kas vyksta: vien būdamas tame mieste jau esi festivalio apsuptyje – tiek daug visko vyksta. Na, ir vaikštinėji: tau patinka reginys – pasilieki, nusibodo – nueini kitur, bet visada kažkur dalyvauji. Nuostabiausia tada, kai ką nors atrandi netikėtai užklydęs, o ne iš tikslingai suplanuotų renginių – kai netyčia užeini ir susižavėjęs pasineri į vyksmą. Tuomet išsineši pačius geriausius įspūdžius. Tikiuosi, ne vienam taip nutiks ir „Jūros šventės“ metu, užklydus į „Mažąjį princą“.

– Susidomėjimas renginiu išties didžiulis – o jei ir pasisekimas bus ne mažesnis, galbūt planuojate surengti daugiau pasirodymų?

– Daugiau pasirodymų kol kas neplanuojame, tačiau, esant progai, aš mielai sutikčiau, nes man smagu populiarinti akademinę muziką. Ji labai specifinė, šiandienos kontekste užima kone nematomą ir „nelankomą” nišą – galbūt todėl, kad šiai muzikai nėra aplinkybių figūruoti kasdieniame gyvenime: ji negali konkuruoti su populiariąja kultūra, kuri ir lengviau prieinama, ir paprasčiau suvokiama. Akademinei muzikai skambėti reikia tinkamo konteksto. Žinomas nufilmuotas pavyzdys, kai Niujorko „Metropolitan“ teatro smuikininkas grojo metro ir tik vienetai į jį atkreipė dėmesį, man parodė, koks svarbus vis dėlto yra kontekstas. Jo nepaisydami, muziką išgirs ir įvertins greičiausiai tik profesionalai arba turintys itin gryną ryšį su muzika.

– O koks Jūsų santykis su muzika?

– Šiuo požiūriu esu iš tų, kurie tą ryšį ir supratimą turi – keliolika metų grojau trimitu, dvejus metus Vilniuje, tuometinėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.), studijavau būtent muziką, tik po to perėjau į aktorystę. Tai įvyko dėl keleto dalykų. Pirmiausia – asmeninis nusivylimas: būnant moksleiviu atrodė, kad Vilniaus konservatorija – tarsi olimpas, kur patekęs jau esi viršūnėje. Svajonė įstoti išsipildė, o po trijų mėnesių šios iliuzijos griuvo. Kitas dalykas – nuo pat studijų pradžios bendravau su aktoriais, žinojau, kaip, kuo jie gyvena, ir supratau, kad kūrybos ten daugiau, taip pat – ir perspektyvų. Baigęs trimito specialybę, anuomet būčiau galėjęs dirbti viename iš keturių orkestrų arba trimito mokytoju muzikos mokykloje, ir man tai pasirodė labai liūdna.  Pamačiau, kad aktoriai savo gyvenime turi daugiau kūrybos ir saviraiškos galimybių.

– „Klaipėda Piano Masters“ kursai siekia pianistams suteikti ne tik meninių, bet ir organizacinių žinių – nuo psichologijos iki stiliaus ir sceninio įvaizdžio kūrimo. Susidūręs su muzikos pasauliu ir juo kažkiek nusivylęs, o dabar būdamas žmogus „iš šalies“, kaip manote, kiek gali būti naudingi šie kursai jauniems atlikėjams?

– Iš esmės nieko konkretaus apie pačius kursus nežinau, todėl komentuoti negaliu, tačiau esu įsitikinęs – bet koks jauno žmogaus susidūrimas su G. Januševičiumi liks atmintyje. Kai savo gyvenime susitinki energingą ir talentingą žmogų, kuris ne tik mėgaujasi, bet ir dalinasi savo talentu, toks susitikimas neliks be pėdsakų. Šalia to, kad yra talentingas ir charizmatiškas, Gintaras taip pat – labai dosnus ir labai mielai besidalinantis patirtimi, todėl nepaliks abejingo bet kurio motyvuoto ir besidominčio žmogaus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...