captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mirė poetas V. Skripka

Lietuvos rašytojų sąjunga pranešė, kad eidamas septyniasdešimtuosius metus Vilniuje mirė poetas Vytautas Skripka.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjunga pranešė, kad eidamas septyniasdešimtuosius metus Vilniuje mirė poetas Vytautas Skripka.

V. Skripka gimė 1943 metų gegužės  20 dieną Laičiuose, Molėtų rajone.

Mokėsi Alantos vidurinėje mokykloje, 1962 metais baigė Vilniaus miškų technikumą, dirbo miškininku. Vėliau Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo „Literatūroje ir mene“.

Pirmieji jo eilėraščiai spaudoje pasirodė 1960 metais, o debiutavo 1969 metais poezijos rinkiniu „Dangiškos eglės“. Nuo 1976 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

V. Skripka parašė ir išleido virš dvidešimties eilėraščių knygų suaugusiems ir vaikams: „Jūros klėtys“ (1972 ), „Medžio mokyklėlė“ (1972), „Saulės obuolys“ (1975), „Balandžio rytas“ (1977), „Kantrybės medis“ (1977), „Giedras mano rūpestėlis“ (1979), „Žinia“ (1981), „Pavasario skudutis“ (1982), „Tėviškės langas“ (1984), „Žvaigždynų ratas“ (1985), „Perveža“ (1985), „Žuvusių žvaigždės“ ( 1985),  „Tėvų namai“ (1988), „Lenktas marių mėnulis“ (1988), „Koplytėlė šiaurėje“ (1990), „Nakties viduramžiai“ (1996), „Vigilijos“ (1997), „Rytas su senstančiu imperatoriumi“ (1998), „Vienas“ (2002), „Užmigo žemė“ (2002), „Ramu kaip prieš mirtį“ (2005), „Mažoji rinktinė“ (2007), „Birželio sodai“ (2008).

Už poezijos rinkinį „Vigilijos“ poetas buvo apdovanotas Pauliaus Širvio literatūrine premija (1997), o 2008 metais už eilėraščių knygą „Mažoji rinktinė“ jam buvo suteiktas Antano Miškinio premijos laureato vardas.

Kaip pastebi literatūros tyrinėtojai, ankstyvuosiuose V. Skripkos rinkiniuose vyravo Rytų Aukštaitijos giedančių miškų, švedkapių tyloj dainuojančių bičių, sidabrinės beržo lingės metaforizuotas gamtovaizdis, persmelktas įstabumo lūkesčio. Vėlesniuose eilėraščiuose, kur  vis ryškesni tampa ir miestietiški Vilniaus motyvai, literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus teigimu,  „kalbėjimo monotoniją išsklaidė užsimezgusi egzistencinė refleksija apie „netesėjusiųjų kartą“ ir žmogų „nugalėtu veidu“, atsirado vaizdo daugiasluoksniškumas, lyrinės potekstės įtampa, energingesni kompozicijos judesiai, grindžiami griežta ketureilio disciplina ir kontrastiškais deriniais, giminingais Henriko Radausko poetikai“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...