captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Front 242“ lyderis: 9-ojo dešimtmečio nėra dėl ko idealizuoti

9-ojo dešimtmečio idealizavimas yra tiesiog klaidinga laikotarpio interpretacija, nes to meto realybė buvo visiškai kitokia, negu dabar dažnai įsivaizduojama. Taip LRT.lt sako belgų grupės „Front 242“ lyderis Jean-Lucas de Meyeris. „Tuo metu muzikos scena buvo labai nyki, ypač koncertai. Elektroninės muzikos grupės buvo tikrai nuobodžios... Jie tiesiog slėpėsi už savo instrumentų“, – teigia jis.
Marleen Wijnants nuotr.
Marleen Wijnants nuotr.

Elektroninės muzikos istorija negalėtų būti parašyta be „Front 242“. Šie belgai išpopuliarino electronic body music (EBM), smarkiai prisidėjo prie industrial ir techno raidos.

„Front 242“ susikūrė 1981 m., anot J. L. de Meyerio, kaip alternatyva to meto grupėms, kurioms trūko energijos ir originalumo. J. L. de Meyeris prie grupės, kuri tada buvo duetas, prisijungė kartu su Patricku Codenysu 1982 m. „Front 242“ neišpopuliarėjo iš karto, jiems prireikė laiko, kol buvo pasirašytas kontraktas su legendine įrašų kompanija „Wax Trax! Records“ (1987 m.).

Nors dabar grupė jau kurį laiką neišleido naujo albumo, visi pagrindiniai „Front 242“ nariai turi aktyvius muzikos projektus, su kuriais ir toliau ieško naujų muzikos krypčių.

Tiesa, „Front 242“ gerbėjams gerų žinių nėra – J. L. de Meyeris, duodamas interviu LRT.lt, užsiminė, kad grupė greičiausiai niekada nebeišleis naujo albumo. „Turėjome įspūdingą muzikinę karjerą. Geriau palikti taip, kaip yra, negu įrašyti albumą, kuris bus jau buvusio albumo kopija“, – LRT.lt teigia jis.

– „Front 242“ yra tarsi EBM žanro veidas. Kai kurie netgi sako, kad būtent jūs šį stilių ir sukūrėte. Vasario 24 d. (angliškai rašant datą 24.2) minima neoficiali EBM diena. Kaip jūs pats vertinate „Front 242“ įtaką?

– Manau, kad mes nesukūrėme EBM, o jam davėme vardą ir išpopuliarinome. Tikrai nebuvome pirmieji, „Deutsch Amerikanische Freundschaft“ (arba DAF) pradėjo kurti EBM dar prieš mus. Manau, „Front 242“ buvo pirmieji, kurie davė tam naujam stiliui pavadinimą. Kai savo muziką pavadinome EBM, tikrai nebuvome niekur to girdėję.

Tuo metu muzikos scena buvo labai nyki, ypač koncertai. Elektroninės muzikos grupės buvo tikrai nuobodžios... Jie tiesiog slėpėsi už savo instrumentų, scenoje beveik nejudėjo. Mūsų pasirodymai visada buvo labai dinamiški ir energingi, manau, tai labiausiai patraukė žmonių dėmesį.

– Sakote, panaudojote terminą „electronic body music“, nors nebuvote girdėję jo iki tol. Ką bandėte išreikšti žodžiu „body“?

– Geras klausimas. Buvome elektroninės muzikos grupė, tačiau norėjome, kad žmonės per mūsų koncertus šoktų. Taigi „electronic“ buvo skirta protui, o „body“ – kūnui, kad būtų galima šokti.

Alexander Jung nuotr.

– Tuo metu, kai pradėjote groti, gauti reikiamus instrumentus buvo gana sudėtinga, be to, brangu. Jūsų paminėtos grupės DAF įkūrėjas Robertas Goerlas LRT.lt yra pasakojęs, kad jie tuomet kainuodavo šimtais tūkstančių. Kaip „Front 242“ gaudavo savo sintezatorius?

– Pradėjome groti kiek vėliau nei DAF – tada, kai sintezatoriai atpigo, nes kompanijos pradėjo gaminti pigesnes versijas, kurias jau galėjome įpirkti.

Vėliau mums labai pasisekė, nes Patricko tėvas laimėjo nacionalinę loteriją – kelis milijonus Belgijos frankų. Nusipirkome tuo metu revoliucinį sintezatorių „Emulator II“. „Front 242“ prieš kitas grupes įgavo didžiulį technologinį pranašumą – kūrėme tai, ko kiti negalėjo, nes neturėjo tam reikalingų instrumentų.

Dėl to vienu metu muzikos scenoje netgi sklandė anekdotas. Sakoma, kad pasaulyje pirmas „Emulator II“ nusipirko Ryuichi Sakamoto iš legendinės japonų grupės „Yellow Magic Orchestra“. Antras pirkėjas buvo Davidas Bowie, o trečias – Patrickas. „Front 242“ tuo metu dar buvo beveik nežinomi, todėl žmonės Japonijoje bandė išsiaiškinti, kas yra tas Patrickas ir kas per grupė yra „Front 242“.

Ir tai dar ne viskas. Kadangi Danielis (Bressanutti, „Front 242“ įkūrėjas, – LRT.lt) dirbo muzikos instrumentų parduotuvėje, jis turėjo daug kontaktų kompanijose, kurios platino arba gamino instrumentus. Jis ypač gerai sutarė su kompanijos „Roland“ atstovais. Nemokamai gaudavome visus „Roland“ aparatus – 2 metus iki tol, kol jie pasirodydavo prekyboje. Turėjome dirbti su jais ir pranešti kompanijos inžinieriams, kaip jie veikia, ką reikėtų patobulinti ir pan.

– Vaizdas taip pat yra viena esminių „Front 242“ dalių. Jūsų vaizdo klipai yra tarsi trumpametražiai filmai. Štai „Tragedy for you“ sukūrė garsus olandų režisierius Antonas Corbijnas, dirbęs su „Depeche Mode“, „Nirvana“, taip pat sukūręs biografinį „Joy Division“ filmą „Control“.

– „Front 242“ nariai patys darė beveik viską, kas susiję su grupe. Tačiau vaizdo klipai buvo absoliučiai silpnoji mūsų dalis, nes net neįsivaizdavome, kaip juos gerai padaryti. Kadangi žinojome A. Corbijną, supratome, kad jo stilius atitinka mūsų muzikos nuotaiką. Pakvietėme jį kartu dirbti, pasakėme: Antonai, pasakyk, ką mums daryti, o mes klausysime. Ir viskas pavyko puikiai. Jis suprato „Front 242“ ironiją, kurios žmonės dažniausiai nė nepastebėdavo arba klaidingai interpretuodavo.

Pavyzdžiui, Belgijoje kritikai dažnai sakydavo, kad esame labai rimta ir netgi piktoka grupė, neturinti humoro jausmo. Kas buvo visiškai neteisinga! A. Corbijnui tokių dvejonių nekilo.

– „Front 242“ šiuo metu pasirodo labai retai. Kelis kartus girdėjau apie naujo albumo planus, tačiau jis vis nepasirodo. Kas nutiko?

– Nepasakyčiau, kad „Front 242“ nariai buvo geriausi draugai gyvenime, tačiau, dirbdami kartu, koncertuodami ir pan., buvome neišskiriami. Dabar situacija kiek kitokia... Visi turime kitų muzikos projektų, kur galime save išreikšti taip, kaip norime individualiai. Todėl pastaruosius 10 metų mums darosi vis sunkiau susitarti. Kelis kartus bandėme įrašyti naujus albumus, tačiau niekada neišėjo. Visada kažkur „susikirsdavo“ mūsų nuomonės ir rezultato vis dar nėra. Kai pasirodome gyvai (tiesa, labai retai), dar jaučiame tą kadaise buvusią harmoniją, tačiau nemanau, kad „Front 242“ kada nors dar sukurs naujų dainų ar išleis albumų.

Tačiau aš dėl to neliūdžiu. Turėjome įspūdingą muzikinę karjerą. Geriau palikti taip, kaip yra, negu įrašyti albumą, kuris bus jau buvusio albumo kopija... Nemėgstu kritikuoti kitų, bet pastebiu, kad yra tiek daug grupių, kurios kasmet išleidžia po albumą, tačiau jie visi tokie vienodi... Tai taip nuobodu. Aišku, jie turi teisę taip daryti, tačiau nemanau, kad tokia tendencija gera.

Kai „Front 242“ įrašinėdavo albumus, viską kaskart keisdavome iš esmės. Aišku, įrašų kompanijos reikalavo, kad sukurtume „kažką panašaus į „Headhunter“ (garsiausias grupės kūrinys, – LRT.lt). Galėjome labai nesunkiai taip ir padaryti. Tačiau, kai daina ar albumas baigti, niekada nesidairome atgal – viskas, tas etapas baigtas, reikia kurti naujus dalykus. Nekenčiu vien jau tos idėjos, kad muziką reikia kurti tam, kad patenkintum klausytojus.

– Skaičiau vieną jūsų interviu, kuriame jūsų paklausė apie žinutę, kurią norite perduoti savo klausytojams. Atsakėte, kad nieko niekam nebandote pasakyti, o savo darbą apibūdinote kaip žurnalisto. Toks palyginimas buvo gana netikėtas. Galite plačiau papasakoti, kad yra bendro tarp jūsų, kaip muzikanto, ir žurnalisto?

– Savo muzika bandau nupasakoti pasaulį, kuris mus supa. Su „Front 242“ ne kartą esame vaikščioję po Briuselį ir tiesiog įrašinėję semplus, kuriuos vėliau panaudodavome. Taigi surinkdavome informaciją iš savo aplinkos ir ją įvairiais būdais susistemindavome. Nebandome perteikti jokios nuomonės, tiesiog objektyvią informaciją. „Front 242“ niekada nebandė pasakyti: klausykitės ir pasimokykite. Niekada.

Žinoma, yra žmonių, kurie savaip interpretuoja mūsų muziką. Todėl mus yra vadinę ir naciais, ir konservatyviais katalikais.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiek tiek užsiminėte apie šiuolaikines muzikos grupes. Neatrodo, kad esate labai pozityviai nusiteikęs. Ar dar atrandate naujų įdomių grupių?

– Ne. (juokiasi) Kai muzika tapo labai svarbi mano gyvenime, nustojau jos klausytis. Studijoje praleisdavau visą dieną, iš ten išėjus norėjosi ramybės. Juokauju, kad esu kaip santechnikas, kuris po darbo tikrai nenori užsiimti santechnikos darbais. Tai kažkur nuo 1990 m. beveik nesiklausau muzikos, ypač tų stilių, kuriems pats rašau dainas.

– 9-ajame dešimtmetyje Belgijos elektroninė muzikos scena buvo labai aktyvi. Kaip manote, kas taip ją užkūrė?

– Žmones sudomino tai, kad Belgija muzikos scenoje prieš tai nebuvo pasižymėjusi. Gal ir buvo viena kita grupė, kuri turėjo nedidelį tarptautinį pasisekimą, tačiau jų jau niekas nebeprisimena. Belgija buvo mažytė valstybė labai galingų kaimynių apsuptyje. Niekas muzikantams nesakė, kaip elgtis, kokias dainas rašyti, todėl visi buvo priversti ieškoti savo stiliaus. Nebuvo lengva, tačiau tai pavirto į tai, kad galėjome daryti beveik, ką norėjome.

– Jauni žmonės šiais laikais iš naujo atrado 9-ojo dešimtmečio muziką, kuri yra itin populiari. Todėl nenuostabu, kad tas laikmetis yra romantizuojamas. Atrodo, kad tai, kas vyko tada, buvo labai unikalu. Kaip jūs, kaip muzikantas, kuris pradėjo groti būtent tada ir vis dar yra aktyvus šiomis dienomis, vertinate tą laikmetį? Ar yra priežastis idealizuoti?

– Ne. (juokiasi) Man dauguma grupių, kurios tada grojo, buvo absoliutus š*das! Ypač nekenčiau populiarių grupių – ABC, „Culture Club“ ir pan. Buvo vos kelios, kurios man nuoširdžiai patiko. 10-ajame dešimtmetyje viskas pasidarė dar blogiau... Negalėjau ir iki šiol negaliu klausyti grunge. Na, ir šiuolaikinė muzika man nėra prie širdies. Dėl labai paprastos priežasties – visi nori būti į kažką panašūs. Klausant radijo, daugiausiai galima išgirsti 10 skirtingų dainų, visos kitos skamba labai panašiai.

– Pastebėjote labai įdomų dalyką – galbūt nemažai muzikantų 9-ajame dešimtmetyje mąstė kaip jūs, todėl pradėjo kurti grupes. Dauguma jų nebuvo geros, tačiau išliko nemažai tokių, kurių muzika vertinama ir iki šių dienų. Na, o mes, ypač jaunesni, kurie tuo metu arba nebuvo gimę, arba buvo labai maži, matome tik rezultatą – tas išlikusias geriausias grupes, kurios sudaro nemenką įspūdį.

– Taip, jūs teisi. Man tuomet patiko gal kelios grupės – „Joy Division“, „Kraftwerk“ ir pan. Klausiausi ir pankroko muzikos. Taigi buvo kelios tikrai geros grupės, tačiau bendra dešimtmečio atmosfera buvo labai prasta.

– Kadangi „Front 242“ ateityje planų daug nenusimato, grįžkime prie jūsų solinės veiklos. Prie kokių projektų dirbate ir ko galime tikėtis iš jūsų ateityje?

– Šiuo metu daugiausiai dirbu su keliais projektais. Vienas yra elektroninės muzikos ir poezijos projektas „Modern Cubism“. Su juo noriu pabandyti sukurti eiles prancūziškai. Tačiau tai kur kas sudėtingiau, nei maniau iki šiol. Antras projektas – mokslinės fantastikos grupė 32CRASH. Kuriame dainas apie ateitį, kokia ji gali būti po 100 metų: kaip atrodo Žemė, kokios čia gyvenimo sąlygos, ar kuriasi kosmoso kolonijos žmonėms, apie keistas ligas, kurių žmonija dar nematė, ir pan. Išleidome du albumus, ketiname pradėti įrašinėti naują. Na, ir trečias projektas vadinasi „Under Viewer“, kurį pradėjome prieš prisijungdami prie „Front 242“.

Taip pat kartais prisijungiu prie kitų grupių, kurios paprašo manęs padainuoti. Žodžiu, esu gana atviras pasiūlymams bendradarbiauti. Jeigu grupė man pasirodo įdomi, visada mielai įrašau su jais dainą. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close