captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Donskis: postmoderniame pasaulyje viską galima paversti pokštu

Postmodernizmo kultūroje idealų ir vertybių rinkinys, kūręs modernią Europą, – mitai apie „protų respubliką“, lygybę, laisvę, žmogaus didybę – tapo pokštu. Taip teigia filosofas, profesorius Leonidas Donskis.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Postmodernizmo kultūroje idealų ir vertybių rinkinys, kūręs modernią Europą, – mitai apie „protų respubliką“, lygybę, laisvę, žmogaus didybę – tapo pokštu. Taip teigia filosofas, profesorius Leonidas Donskis.

Pasak jo, suvešėjo nauja mąstymo ir kultūros forma, kurioje neliko didingumo. „Anekdoto erdvėje visą laiką buvo smulkios gyvenimo formos ir gyvenimo statistai, o postmodernioji kultūra leidžia į anekdoto erdvę įtraukti istorinę figūrą, garsią pavardę, didingą teoriją, religiją – ką tik norite“, – sako prof. L. Donskis.

Bet jei į anekdoto ir pokšto erdvę įtraukiame idealus ir didžias idėjas, prof. L. Donskio įsitikinimu, nereiktų tikėtis, jog jos kada nors bus reabilituotos. Kitaip tariant, šiandien mes gyvename jau neberimtoje kultūroje.

Apie postmodernizmo patirtį ir tai, kodėl Aristotelis ir Platonas atsidūrė kišenėje, o pramoga – centre, su prof. L. Donskiu kalbėjosi LRT Klasikos laidos „Kasdienybės kultūra“ vedėja Violeta Melnikienė.

Italų kilmės prancūzų sociologas Michelis Maffesolis, paklaustas, kaip apibrėžtų postmodernybę, atsakė: „Šiuo metu gyvename laikmetyje, kuriame nebėra pagrindinių vertybių, mes gyvename po laikmečio, kuriame tokios vertybės kaip protas, darbas, progresas vyravo. Širdies gilumoje norime išsaugoti tas vertybes ir todėl esame šiek tiek išsigandę. Prancūzijoje mes sakome: jeigu namas dega, reikia išsaugoti baldus ir jie stengiasi išsaugoti baldus, bet aš sakau: ne, jeigu namas dega, jis turi degti, tegu dega.“ Ką Jūs sakytumėte?

Gyvename fatalizmo epochoje – fatalizmo jausmas labai stiprus ir vis stiprėja. Stiprėja įsitikinimas, kad nėra alternatyvų dabartinei socialinei ir moralinei pasaulio tvarkai, tam tikriems mąstymo būdams arba viešųjų santykių modeliui. Man atrodo, kad į viską žiūrime kaip į neišvengiamybę. Labai įdomu ir tai, kad postmodernizmas sėkmingai egzistuoja su utopijos mirtimi, nes postmodernioji kultūra net nekelia klausimo apie gerą visuomenę, teisingą tvarką, kai žmonės iš tikrųjų galėtų sukurti racionalią politiką.

Postmodernizmas yra tam tikras mąstymo modelis ir sykiu kultūros forma, kurioje atsirado visiškai sąmoningas išcentrinis veiksmas, kada visas Švietimo epochos projektas, idealų ir vertybių rinkinys, kūręs modernią Europą (t. y. visi modernieji Europos mitai apie „protų respubliką“, lygybę, laisvę, žmogaus didybę, sielos laisvę, politinę autonomiją, galimybę pasaulį koreguoti protu, toleranciją), tapo pokštu. Staiga atsiranda kultūra, kuri iš viso šito daro pokštą. Galima sakyti, kad švietimas tapo anekdotu.

Postmoderniajai kultūrai įsigalėti reikėjo kai kurių sąlygų. Viena iš sąlygų neabejotinai buvo smūgis, kurį tiems idealams sudavė katastrofos, tragedijos, pasauliniai karai, didieji lūžiai, sukelti totalitarinės santvarkos, labai dramatiškų pasaulio politikos permainų. Visa tai leido suvešėti naujai mąstymo ir kultūros formai, kurioje sąmoningai neliko didybės.

Ant ko yra pastatyta postmodernioji literatūra? Iš esmės ant sugebėjimo šaržuoti klasikinį siužetą, didžiuosius klasikinius pasakojimus, kurie šimtmečius europiečiams kėlė virpulį. Tai yra galimybė į anekdoto erdvę įtraukti aukštąją kultūrą. Anekdoto erdvėje visą laiką buvo smulkios gyvenimo formos ir gyvenimo statistai, o postmodernioji kultūra leidžia į anekdoto erdvę įtraukti istorinę figūrą, garsią pavardę, didingą teoriją, religiją – ką tik norite. Visą estetinę ir etinę aukštybę galima paversti pokštu. Tai nėra paprasta, man atrodo, mes gyvename labai įdomiame eksperimento pasaulyje, erdvėje, nes galima gyventi pokštu.

Tačiau tada kyla klausimas, o ką daryti, jeigu ateina tikra tragedija? Ar čia nėra pavojaus, minimo pasakoje, kuri genialiai paaiškina, kas yra moralinė panika: tau nuolat atrodo, kad yra baisu, blogai, ir staiga, kai tau tikrai blogai, niekas nebetiki. Tai pasaka apie piemenį, kuris apsimetinėdavo, kad vilkai užpuolė avis, ir galų gale, kai tai įvyko iš tiesų – niekas į tai rimtai nebežiūrėjo. Tad jeigu tu nuolat pokštauji, kaip atskirti pokštą nuo tikro dalyko, juoką nuo rimties?

Yra revanšo mechanizmai. Europoje juokas ilgai buvo slopinamas. Tai, kas buvo komiška, juokinga, buvo liaudiškos kultūros, neoficialios kultūros formos, pvz., viduramžiais kokie girtaujantys vienuoliai rašė parodines liturgijas arba gramatikas. Staiga ateina laikas, kada Aristotelis ir Platonas atsiduria kišenėje, o pramoga yra centre. Vyksta juoko ir pokšto kerštas rimčiai ir didybei, to, kas žema, paika, banalu, neretai netgi visiškai trivialu, kerštas aukštybei.

Kalbama apie cinizmo epochą, yra net Peterio Sloterdijko veikalas apie grynojo cinizmo kritiką. Postmodernizmas labai daug ką apvertė aukštyn kojomis, nes dirva buvo tam palanki. Todėl postmodernizmas yra sugebėjimas absoliučiai viską įtraukti į karikatūros, juoko, pokšto, anekdoto erdvę. Bet jeigu tu į pokšto erdvę įtrauki idealą, nesitikėk, kad tą idealą ar idėją kada nors reabilituosi – tai jau juokas, juoko erdvė. Kitaip tariant, mes gyvename neberimtoje kultūroje.

Šiandien madinga būti intelektualu, tai tarsi kokybės ženklas. Visada prisimenu Michelį de Montaigne`į, kuris sakė, kad beždžionė taip pat intelektuali, nes lazda gali nusimušti bananą. Išnyko inteligento sąvoka ir turinys. Koks čia būtų vieno ir kito statusas?

Mes, lietuviai, galime kelti tą klausimą – jis labai įdomus dėl mūsų kalbos jautrumo ir tam tikrų semantinių laukų. Šiaip jau intelektualas reikštų tą patį, ką ir inteligentas – prancūzų „intellectuelle“ yra tas pats, kas inteligentas, – kūrybos ir proto žmogus. Vėliau ta sąvoka truputį keitėsi, ir „intellectuelle“ buvo pradėtas sieti su angažementu, įsipareigojimu, su tuo, ką dabar mes vadintume viešo intelektualo funkcija, t. y. žmogaus, kuris yra ne tik idėjų, bet ir kovos už jas, polemikos žmogus.

Dabar mes turime priėmę švietėjišką, volteriško intelektualo, kuris ne tik rašo knygas ir kuria idėjas, bet gali ginti nekaltai puolamą žmogų, prasmę. Man atrodo, čia istorinio ir kalbinio jautrumo dalykai. Inteligentas yra atėjęs per rusų kalbą. Rusų kalboje inteligentas vėl turi savo ypatingą istoriją. Vieną vertus, jis reiškė daugmaž tą patį, ką ir „intellectuelle“, bet vėliau pradėjo reikšti ir ką kita.

Vis dėlto, man rodos, mūsų vartota inteligento sąvoka išreiškė ir  žmogaus dvasingumo matmenį, kai vartojame sąvoką intelektualas, tarsi nurodome: protingas ir racionalus, o ne protingas ir išmintingas.

XIX a. pabaigoje Rusijoje inteligentais buvo vadinami ne vien protingi, išsilavinę, kūrybinį darbą dirbę žmonės, bet ir turėję etinį idealą. Žmonės, kurie vengė bet kokio ciniško leksikono, gynė tai, kas yra aukšta ir kilnu – būtent tai, ką postmodernioji kultūra paverčia pokštu. Būtent čechoviškas inteligentas yra absoliuti postmodernistinio intelektualo priešybė, nes tuo metu čechoviško tipo inteligentas tikėjo žmogaus didybe, grožiu, integralumu. Manau, kad mes, lietuviai, esame priėmę rusišką inteligento sampratą ir man atrodo, kad smetoninėje Lietuvoje inteligentas buvo ne tik proto, išsilavinimo, erudicijos, bet ir elgesio, manierų, laikysenos žmogus.

Vėliau tai tapo mados reikalu – mes perėmėme intelektualo sąvoką ir ji lietuvių kalboje ne visai tokia neutrali, kokia neutrali anglų ar prancūzų kalbose. Anglų „intellectual“ yra daugiau sociologinis apibūdinimas negu komplimentas. „Intellectual“ nereiškia, kad tu būtinai esi labai talentingas ar kūrybingas, tai – viešoje erdvėje matomas ir žinomas kūrybos žmogus. Prancūzų „intellectuelle“ daugiau reiškia kūrybos ir proto žmogų ir taip pat pastaruoju metu siejamas su angažuotu žmogumi, kuris sujungia idėjų ir viešųjų reikalų pasaulį.

Lietuvoje intelektualas yra tapęs duokle, kurią mes atiduodame sociologiniam žodynui. Pvz., galima įsivaizduoti aukščiausio lygio matematiką arba fiziką, vienas iš jų gali būti dar ir kompozitorius (kaip neretai ir būna tarp fizikų ir matematikų), o kitas gali išvis būti nieko girdėjęs apie Marcelijų Martinaitį ar Sigitą Gedą. Kitaip tariant, yra visokių mokslininkų. Man atrodo, tokio aukščiausio rango profesionalo niekaip nepavadinsi inteligentu, nes inteligentas lietuvių kalboje reiškia platų horizontą, žmogaus netechnokratiškumą, nesiaurumą, „plačią“ sielą, išlavintą protą.

Inteligentu niekaip nepavadinsi žmogaus, kuris yra labai profesionalus, turi keletą diplomų ir mokslo laipsnių, bet nežino, kas vyksta lietuvių kultūroje. Taigi tai susipriešinantys terminai, nes abu turi savo semantinę istoriją, tai ne neutralios sąvokos, jeigu kalba eina apie profesionalą, metodo žmogų. Jį sunku pavadinti inteligentu. Aš nenuvertinu tų žmonių, bet jie nebūtinai yra humanitarai.

Grįžtu prie M. Maffesolio teorijos, apibrėžiančios postmodernizmą. Postmodernizmas tris didžiąsias modernybės vertybes – protą, progresą ir darbą verčia: darbą į kūrybą, protą – į vaizduotę, o progreso sąvoką, ateities perspektyvą pakeitė šiandien toks populiarus apibrėžimas „čia ir dabar“. Atrodytų, nieko baisaus, jeigu giliai suvokiame tą iš Rytų atėjusią pasaulėžiūrą, kuri sako: jeigu šiandiena buvo gera, tai bus gera ir rytdiena.

Postmodernizmas šviesių dalykų turi pakankamai. Paminėjote, kad protas verčiamas vaizduote. Manau, kad iš tikrųjų ši tendencija yra ir apie vaizduotę kalbama labai daug. Netgi egzistuoja tam tikra terminų proliferacija, jų dauginimas – kalbama apie moralinę, politinę, istorinę, kultūrinę vaizduotę. Jų vis daugėja, mes gyvename informacinėje visuomenėje, kurioje informacija kažkada buvo ir galia, ir privilegija, o šiandien – gana pigus reikalas. Informaciją gauti greita ir pigu, ir klausimas, ką su ja dabar daryti.

Šiuo metu geras profesorius nebėra tas, kuris informuoja. Geras profesorius kaip tik formuoja studentų kūrybingumą, kūrybingą interpretaciją, netikėtą požiūrį, analizės metodologiją. Šie dalykai dabar esminiai. Tai „homo ludans“ (žaidžiančio žmogaus) erdvė, nes labai aiškiai rodo akcentų perdėliojimą.

Ir dažnai, ypač, kai kalbame apie kūrybinį darbą akcentuojamas darbo procesas, siekiamybė, kad tas procesas būtų malonus, o ne rezultato siekimas.

Taip, tai ir vadinasi „homo ludans“ erdve. Sakyčiau, visiškai aišku, kad pramoninė era baigėsi. Tai postindustrinės eros balsas, o postmodernizmas ir yra postindustrinės eros intelektualinis balsas. Tai, ką Zygmuntas Baumanas vadina kietąja, tvirtąja modernybe, priešinama likvidžioji modernybė, arba išskydusi modernybė, – mes tą patį matome. Kietosios ankstyvosios modernybės laikotarpiu darbas ir protas buvo nekvestionuojami dalykai. Kitaip tariant, teisūs buvo tie, kurie sakė, kad industrinė arba pramoninė civilizacija sukūrė „homo laborans“ – dirbantį žmogų. O dabartinė kuria „homo ludans“ – žaidžiantį žmogų.

Tai tikrai matyti dabartiniame pasaulyje, kuriame reikia mėginti susivokti ir rasti prasmę. O tos prasmės dėl hiperkomunikacijos, hiperinformacijos, kurias mes nuolatos jaučiame, kartais netgi labai mažai. Šitoje civilizacijoje labai sunku gerai jaustis žurnalistams, nes „Facebook“ epochoje vos ne kiekvienas tampa žurnalistu mėgėju. Labai sunku ir profesionaliam politikos analitikui ar komentatoriui, nes kiekvienas tampa mažuoju komentatoriumi.

Žmonės maksimaliai priartėjo prie dalykų, kurie kažkada nebuvo suprantami, savaime aiškūs ir kurie nepasiekdavo visos žmonijos. Jie pasiekdavo tam tikrą žmonijos dalį. Šiandien beveik visą žmoniją pasiekia tie patys dalykai.

Aš nekalbu apie intelektualųjį sluoksnį, kuris daugiau gyvena renesansine ar barokine Europa, savo muzikos, tapybos ir literatūros erdvėje – normalūs, statistiniai žmonės gauna faktiškai tą patį pasaulio vaizdą, beveik tą patį produktą ir jį vartoja. Tokioje epochoje mėginti pritaikyti senąjį repertuarą ir senąsias sąvokas gal būtų nelabai išmintinga. Kai gyveni persisotinusioje perryšio epochoje, kurioje visko per daug, gal reikia kaip tik mėginti humanizuoti santykį ir su gamta, ir su visuomene, ir su daiktais.

Postmodernizmas yra toks modernybės perprogramavimas, mėginimas sukurti kažką panašaus į modernybę žmogaus veidu – šiltesnę, kasdieniškesnę. Ar tai pavyksta, sunku pasakyti. Postmodernizmas turi keistokų bruožų, kurių aš nelabai linkęs priimti, kurie nelabai patinka. Man niekaip nekyla noras pokštauti iš Rembrandto, J. S. Bacho mišių ar W.A. Mozarto „Requiem“.

Suprantu, kad yra ir pozityvioji programa. Tai mėginimas akcentuoti ne didįjį pasakojimą, bet mažąją istoriją, mažąsias biografijas, ne didžiąsias istorines asmenybes, bet visus žmones, paprastus, kasdienius gyvenimo statistus. Į tai reaguoja ir akademinė sfera, ir akademiniame pasaulyje yra įdomių reakcijų, pvz., atsirado tai, kas vadinama kontristorija. Kontristorija literatūros teoretikų Stepheno Greenblatto, Kathryn Gallagher sukurta metodologija. Tai metodologija, kuri tiki mažaisiais anekdotais, bet anekdotais ne mūsiška prasme, kaip juokingais ir nešvankiais pasakojimais, o kaip istoriniais mažyčiais pasakojimais.

Sakydami „anecdote“ anglai arba amerikiečiai turi galvoje pasakojimą, populiarią istoriją. Kad Vakarų arba pasaulio istoriją galima papasakoti per anekdotą, smulkų pasakojimą, per malūnininko, o ne filosofo gyvenimo istoriją, parodė Carlo Ginzburgas, puikus literatūrologas ir istorikas, parašęs knygą „Kirminas ir sūris“. Tai labai garsi knyga apie malūnininką Menokio, kurioje renesansinė Europos istorija papasakota per malūnininko, mažojo žmogaus, gyvenimą.

Taigi kas atėjo su postmodernizmu, su vadinamąja kontristorija? Mažasis žmogus, nežinomasis, mažasis veikėjas, mažoji istorija – nebūtinai vyskupas, kardinolas, popiežius, filosofas, karalius, hercogas, parlamento vadovas arba lordas kancleris. Pati istorija, kaip mokslas, natūraliai pradeda artėti prie istorinio romano, literatūros. Tas pasakojimas natūraliai suartina istoriko ir rašytojo darbą. Akademinė proza artėja prie grožinės literatūros.

Dar viena įdomi postmodernizmo implikacija yra ribų trynimas tarp disciplinų. Kietojoje modernybėje, neabejoju, yra didžiulių skirtumų tarp filosofijos ir literatūros, nesvarbu, kad tai humanitariniai mokslai. Didžiulių skirtumų yra ir tarp kokios menotyros ir matematikos, tarp architektūros ir muzikologijos. Dabar atsirado tokie tarpdisciplininiai modeliai, kai žmonės kaip žuvys iš vieno lauko, iš vienos disciplinos nardo į kitą, ir nemanau, kad tai blogai.

Žinoma, rengiant žmogų universitete, visada prasminga leisti jam įvaldyti discipliną, bet postmodernizmo noras ištrinti ribas ir panaikinti prarajas davė ir gerų rezultatų.

Man nekelia abejonių, kad  laimėjo literatūra: pasidarė intelektualesnė, į ją atėjo daugiau akademinių žmonių, jų knygos pasidarė įdomesnės, parašytos normalia, gyva, o ne medine, sausa, kartais baisia kalba, akademiniu žargonu, kuris būdavo nesuprantamas normaliam žmogui. Taigi yra ir gerų permainų, todėl sakyčiau, kad postmodernizmas nėra labai aiškus, vienplanis, vienmatis reiškinys. Tai toks didingo, kupino tikėjimo ateities projektu, majestotiško, fundamentalaus sluoksnio nuėmimas, o čia – juokas, lengvumas. Kita vertus, laimi tam tikra šiluma, komunikacija.

Dar noriu paklausti apie ekonomiką, modernybės laikais buvusią taupymo – gaminimo – vartojimo visuomene, postmodernybėje tapusia eikvojančia visuomene: kas mūsų laukia?

Buvo metas, kai kapitalizmą, arba rinkos ekonomiką, ryškiausiai apibūdino ir simbolizavo gamintojai, fabrikantai. Tie, kurie galėdavo pagaminti laivą, lėktuvą. Jie simbolizavo industrinę erą. Dabar mes gyvename visai kitu ekonomikos režimu. Mes gyvename vartotojiškoje sistemoje, kurioje, jeigu sumažėja vartojimas, ekonomika pradeda žlugti. Būtent vartotojų skaičius ir perkamoji galia šiuo metu yra ekonomikos kraujas.

Yra ekonomikų, kurios gamybos sferoje jokių stebuklų nedemonstruoja, nelabai ką gamina. Yra tokių, kurios gamina, pvz., vokiečių ekonomika, kuri galinga iš dalies ir dėl to, kad daug gamina. Yra ekonomikų, kurios verčiasi iš tarpininkavimo, komercinių paslaugų, apskritai iš paslaugų sferos, ir mes matome, kad vartojimas jas gelbėja. Turistines šalis gelbėja globalus vartojimas. Kai kada suaktyvėjęs vartojimas gelbėja daugybę darbo vietų, žmones ir ekonomiką. Man atrodo, kad žmonės su savo poreikiais kartais santykiauja fatališkai. Šiandien mes neįsivaizduojame gyvenimo be kai kurių energijos šaltinių, bet jeigu jų nebūtų, reikėtų skubiai išrasti kitus.

Kita vertus, prie ko privedė nafta? Prie ko privedė dujos? Ne tik išsiplėtė mūsų galimybės – be naftos sustotų karo pramonė. Taigi dar vienas dalykas – karo pramonės reikalai. Įsivaizduokite, jeigu žmonija pasikeistų ir staiga karo pramonės srityje nustotų šitaip siaubingai konkuruoti. Daug ko mažiau reikėtų. Šiandien mums atrodo, kad tai savaime aišku, bet žmonijos istorijoje niekas nėra savaime suprantama.

Yra tam tikrų dramų, po jų eina tam tikri pasirinkimai, galų gale baigiasi tuo, kad žmonių poreikiai pradedami laikyti kone likimu. Taip, šiandien mes vartojame ir keliaujame daug daugiau. Tačiau ir anksčiau žmonės gyveno, nors nuvykti iš Palangos į Vilnių jiems jau buvo įvykis. Šiandien mes gyvename laikotarpiu, kada per vieną dieną galima pakeliauti po Europą, po pasaulį. Žmonės susitaiko su tuo, prisitaiko ir, ko gero, pagalvotų, kad epocha baigėsi arba įvyko kažkokia nelaimė, jeigu būtų kitaip.

Iš tikrųjų nieko tokio baisaus ir neįvyktų – žmonės keistų savo poreikių struktūrą. Dabartinis gyvenimas, matyt, ir būtų viena iš ryškiausių globalizacijos charakteristikų. Globalizacija fatalizavo mūsų dabartinį gyvenimo būdą, sutaikė su mintimi, kad kitaip gyventi neįmanoma, jeigu neturi galimybės gyventi Honkonge, o dirbti Amerikoje, jei neturi Lietuvoje savo namų, o dirbi Briuselyje arba vienu metu negyveni Švedijoje ir Lietuvoje. Tai globalizacijos triukai – jie mus sutaikė su naujuoju erdvėlaikiu, keistai prie jo pripratino. Pripratino ir prie naujo mobilumo, prie naujos poreikių struktūros ir tada nebeįmanoma įsivaizduoti, kaip gyveno žmonės prieš 50 metų.

Įdomu tai, kad postmodernizmas, viena vertus, yra žaismingas, pokštauja, kita vertus, jis nesukūrė alternatyvos globalizacijos sukurtam fatalizmui, nes fatalizmas, kuris veda prie įsitikinimo, kad kitokios ekonomikos, kitokio gyvenimo būdo negali būti, privedė prie to, kad išnyko utopijos, alternatyvos ir svajonės. Arba, kaip pasakytų Z. Baumanas, alternatyvos ir svajonės buvo privatizuotos. Šiandien utopija yra tapusi asmeniniu sėkmės projektu. Kitaip tariant, utopija yra mūsų biografijos – sėkmingos arba nenusisekusios. Utopija tampa sėkminga žvaigždės biografija, o ne Thomo More’o kūrinys ar Tommaso Campanella „Saulės miestas“. Tai mūsų naujoji utopija.

Mes gyvename labai individualizuotoje, decentralizuotoje visuomenėje, kurioje dingo svajonė apie visuomenę. Dingo net tikėjimas, kad žmonių santykiai gali būti kitokie. Mes svajojame privataus gyvenimo ribose. Svajojame apie laimę, savo pasiekimus, kūrybą, bet privataus gyvenimo erdvėje. Socialinę erdvę mes priimame kaip aksiomą – tai, kas yra. Mes net nekvestionuojame to, kas yra visuomenėje, mes manome, kad taip turi būti, tam nėra alternatyvos.

Manau, kad tokio mąstymo šaltiniai – globalizacija su savo erdvėlaikiu, su tuo, kad labai sumažėjo pasaulis, ir technologinis visuomenės bruožas: per greitai įgyvendinami projektai, per greitai viskas tampa tikrove. Bijau, kad vaizduotės sferoje mes daug prarandame, prarandame vaizduotę, kaip postmoderniosios kultūros komponentą. Tačiau turiu stiprų įtarimą, kad ji arba labai profesionalizuota, arba labai individualizuota. Neliko tokios vaizduotės, kokia buvo renesansinėje Europoje, kada svajojome keisti pasaulį, visuomenę per daug ką, nebūtinai vien per smurtines formas, anaiptol – buvo daugybė taikingų svajotojų, kurie kalbėjo apie matematikos, simbolinių pasaulių galią, apie švietimą, meną, humanistinį idealą, kuris keistų pasaulį.

XIX a. atsirado netgi tokių įdomių dalykų, kaip sekuliarios religijos, Auguste`o Comte`o, kuris buvo šventai įsitikinęs, kad pasauliui reikia mokslinės, sekuliarios religijos, projektai, Richardo Oweno, Charles`io Fourier šalininkai Amerikoje ir kitur, sensimonistai Europoje. Tai buvo sekuliarios religijos.

Dar XIX a. žmonės tikėjo tuo, kad pasaulį galima keisti bendruomenėse, o šiandien nepopuliarios netgi svajonės tą pasaulį keisti. Šiandien kalbama apie sugebėjimą susigyventi su pasauliu, priimti jį tokį, koks jis yra.

Kaip pasikeitė retorikos sluoksniai? Čia jau, matyt, beveik filosofinė problema – mes kalbame ne apie pasaulio tobulinimą, keitimą, humanizavimą, bet susitaikymą su juo. Šios fatalizmo bangos, manymo, kad nieko kito niekada nebus, priežastis yra technologinė visuomenė. Visuomenė, kuri įgyvendina save kaip projektą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...