captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilniuje tremtinės laiškai bus perteikti per meninę prizmę

Lietuvos gyventojų tremtis po 1940 metų paliko skaudžių pėdsakų daugelyje šeimų, šiandien gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Išreikšti ir įveikti traumines patirtis, atgaivinti istorinę atmintį padeda menas. Gegužės 22 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose rengiamas ypatingas vakaras, kuriame bus skaitomi vienos iš tūkstančių 1940 m. ištremtųjų, vilnietės Jozefos Bujdo laiškai. 
Jozefos Bujdo laiškas. Iš Michaelo Danielio Sagatis archyvo
Jozefos Bujdo laiškas. Iš Michaelo Danielio Sagatis archyvo

Šis renginys uždarys iki gegužės 21 d. Genocido aukų muziejuje eksponuojamą parodą „Jozefos laiškai“. Tremtinės laiškus savo suaugusiems vaikams įgarsins Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentės Gabrielė Ladygaitė ir Fausta Semionovaitė (kurso vadovas – prof. Jonas Vaitkus), su scenos kalbos dėstytojos Ritos Juodelienės pagalba parengusios sceninį dokumentinį performansą.

J. Bujdo 1940 m. sovietų saugumo (NKVD) buvo ištremta į Aktiubinską (dabartinis Kazachstanas). Tuomet jai buvo 75 metai. Tremtyje ji išgyveno beveik metus ir per tą laiką į Lietuvą parašė apie dvidešimt laiškų artimiesiems.

Po daugelio metų Velse (Jungtinė Karalystė) gyvenantis Jozefos proanūkis Michaelas Danielis Sagatis, tvarkydamas šeimos archyvą, atsitiktinai aptiko šiuos laiškus. Perskaitęs juos, susidomėjo savo giminės istorija ir nutarė atsidėti jos tyrinėjimams. Šitaip jis sužinojo, kad jo prosenelė kartu su vyru eiguliu Konstantinu išaugino šešis vaikus. Prieš pat karą vyras ir vienas iš vaikų mirė. Nors kiti vaikai ragino Jozefos bėgti iš gimtinės, jau būdama garbaus amžiaus ji atsisakė ir, deja, buvo ištremta į Kazachstaną.

Tremtyje senolei Jozefai teko sunkiai dirbti, kad gautų maisto ir stogą virš galvos. Iš pradžių ji tikėjosi sugrįžti, vėliau laiškų tonas pasikeitė – ji prašė vaikų atsiųsti daugiau pinigų ir maisto, nes to, ką ji uždirbdavo, pragyvenimui neužteko.

Anot istorikės dr. Violetos Davoliūtės, tokie asmeniniai išgyvenimai, kaip Jozefos, padeda niuansuočiau suprasti savo istoriją. „Galime susidaryti visapusiškesnį vaizdą, nei skaitydami „sumonumentalintą“ tremčių istoriją ar tiesiog aukų statistiką vadovėliuose.“ (Bernardinai.lt)

Gegužės 22 d. vyksiančiame parodos uždarymo renginyje greta Jozefos laiškų skaitymo bus kalbama apie iš kartos į kartą perduodamas traumas, kultūrinę atmintį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...