captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jubiliejinis „Purpurinis vakaras“: vakaro koncertas tapo trijų dienų muzikos ir kūrybos festivaliu

Prieš dešimt metų gimusi bardų festivalio idėja ištvėrė laiko išmėginimus. Rugpjūčio 17–19 dienomis Anykščiuose vyks jubiliejinis, dešimtasis Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, rašoma pranešime spaudai. „Tai buvo nuostabus sumanymas, kurį privalėjome užauginti, puoselėti ir leisti kitiems pajusti stebuklingas akimirkas“, – naktį prieš dešimtį metų prisimena viena iš festivalio organizatorių, „Bardai LT“ kultūros projektų vadovė Alina Semionova.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

– Alina, koks stipriausias įspūdis likęs iš pirmojo „Purpurinio vakaro“ festivalio?

– Tais metais festivalyje buvau tik svečias, taigi pirmojo festivalio rūpesčiai teko Gediminui Storpirščiui, Vytautui V. Landsbergiui ir tuometiniam Anykščių mero patarėjui Sergejui Jovaišai. Mane sužavėjo vieta – Dainuvos slėnis, nuostabus pušų amfiteatras, o ir pats miestas – jaukus, draugiškas, slepiantis daugybę neatrastų ir įdomių dalykų. Pamažu rinkosi žiūrovai, atlikėjai tarpusavyje šnekučiavosi užkulisiuose. Pirmasis „Purpurinis vakaras“ tebuvo vieno vakaro jungtinis koncertas.

Jam baigiantis Andrius Kulikauskas su Sauliumi Bareikiu dainavo: „Šiandien viskas kaip niekad laiku, jeigu dar orientuojies laike…“ Tuo metu ir pagalvojau: viskas laiku, laiku ir vietoje. Teisingi žmonės, teisingoje vietoje, atlieka ir klauso teisingą muziką. Šįvakar čia gimė kai kas stebuklingo, ką privalome užauginti. Pilna minčių ir emocijų tąnakt ilgai negalėjau užmigti.

– Kaip nutiko, kad „Bardai LT“ festivalį perėmė į savo rankas?

– Matyt, todėl, kad „Bardai LT“ sėkmingai stojosi ant kojų, visoje Lietuvoje organizuodavome bardų koncertus, prisidėjome prie tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“, turėjome nemažai patirties, o ir santykiai su atlikėjais buvo (ir yra iki šiol) grindžiami abipuse pagarba ir pasitikėjimu. Tad nenuostabu, kad Gediminas Storpirštis vieną dieną tiesiog pranešė, kad 2009 metų festivalį rengsime kartu.

– Kaip pasikeitė festivalis per dešimtmetį?

– Pirmiausia – jis išaugo. Šiandien rengiame trijų dienų festivalį, kuriame suplanuota net 10 renginių. Daugiau nei pusė  jų – nemokami. Akcentuojame festivalio meninį daugiasluoksniškumą: jame kartu su muzika gyvena poezija, kinas, teatras, tapyba ir fotografija. Pasikeitė mūsų techninės galimybės: garso ir šviesų kokybė, atsirado skaitmeniniai ekranai. Modernumo ir tradicijų dermė kuria profesionalų ir aukšto meninio lygio reginį, o ir žinia apie festivalį sklinda vis plačiau. Turime ištikimų gerbėjų visoje Lietuvoje, užsienyje gyvenantys mūsų gerbėjai planuoja savo atostogas pagal festivalio datą.

Organizatorių nuotr.

– Kaip manai, kodėl tokia muzika nesensta? Kodėl žmonėms ji artima?

– Man atrodo dėl to, kad tokia muzika „kalba“ itin asmeniškai. Aplinkui gali sėdėti tūkstantis ar penkiasdešimt žmonių, o ji ateina pas tave, užčiuopia, kas tau svarbu ir jau nebegali likti jai abejingas. Ji verčia mąstyti, praturtina, tik įsileisk vidun, išgirsk. Ir nesvarbu, kas kalba – senovės bardas, trubadūras ar šių laikų dainų autorius ir atlikėjas – visi jie perduoda žinią.  

– Ar yra atlikėjas, kuris festivalyje dalyvauja nuo pirmojo?  

– Tai kompozitorius, muzikantas ir dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas. Jis grojo pirmajame „Purpuriniame vakare“ ir yra „lojaliausias“ mūsų atlikėjas. Praleido tik 2016-uosius, bet su labai pateisinamomis priežastimis. Kasmet scenoje skirtinguose amplua pasirodo Gediminas Storpirštis.

Gal per skambiai pasakysiu, bet „Purpurinis vakaras“ yra tarsi kultūros meka, į kurią iš įvairių Lietuvos kampelių suplaukia meno gerbėjai-piligrimai. Kiekvienas čia randa peno savo „dūšiai“, protui, ausims ir akims. Festivalis yra pažintis su savimi per skirtingas meno rūšis, tai jauki erdvė pabūti su šeima, draugais, o galbūt rasti artimą sielą.

Organizatorių nuotr.

– Ar festivalis jau sukūrė savas tradicijas?  

– Nuo antrojo festivalio turime tradiciją – jaunosios kartos atlikėjai paruošia ir atlieka vieną Vytauto Kernagio dainą. Norime, kad Maestro kūryba gyvuotų ir skambėtų jaunųjų atlikėjų lūpose, kad jauni žmonės ją atrastų, interpretuotų, ieškotų kito skambesio.

Tradicija tapo Vidurnakčio poezijos skaitymai Anykščių koplyčioje, šeštadienio muzikinė popietė šeimoms, susitikimai su poetais, aktoriais. Festivalis neįsivaizduojamas be nuostabių, iš medžio drožtų angelų, kuriuos festivalio dalyviams dovanoja Anykščiuose gyvenantis ir kuriantis skulptorius, medžio drožėjas Valdas Pelegrinas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...