captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Zilinskas: pagal įstatymus, falsifikuoti architektūros paveldą – tarsi pagirtina

Įstatymai tokie, kad, jei kilnojamasis paveldo objektas padirbinėjamas, tai yra nusikalstama veika, už kurią baudžiama. O architektūros paveldą falsifikuoti yra tarsi pagirtinas dalykas. Taip LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“ sako architektas, restauratorius ir nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas Robertas Zilinskas. „Projektuojant iš mūsų reikalaujama naudoti imitacines formas, esą tada miesto senamiestis atrodys dar senamiestiškesnis, nei yra iš tikrųjų“, – teigia jis. R. Zilinskas kartu su meno istorike, humanitarinių mokslų daktare Giedre Mickūnaite ir kultūros viceministru Renaldu Augustinavičiumi diskutavo apie nekilnojamojo kultūros paveldo sistemos problemas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Vis kylantys skandalai – tai nykstantys objektai, tai klaidos, tai nelegalios statybos – tarsi byloja, kad kultūros paveldo sistemoje turime problemų, kurių nesugebame išspręsti dešimtmečius“, – aktualią diskusiją pradeda laidos vedėja Jolanta Kryževičienė. Ji laidos dalyviams užduoda klausimą, kodėl, jų nuomone, kultūros paveldo sistemos problemos, apie kurias kalbama labai daug ir dažnai, lieka aktualios dešimtmečiais?

Architektas R. Zilinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje egzistuojantis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo modelis, atvirkščiai nei daugelyje Europos šalių, veikia per suvaržymus ir nuobaudas, bet tai nesuteikia laukiamo efekto, tuo labiau neskatina visuomenės saugoti paveldo objektų.

Laidos „Nes man tai rūpi“ stop kadras

„2013-aisiais buvo priimti dar didesni suvaržymai [nei 1995-aisiais ir 2005-aisiais] ir pabaudos už pažeidimus. Tačiau tai neduoda rezultato. Europietiškas modelis daugiausiai veikia per mokesčių lengvatas. Kviečiami įgalioti ekspertai, jie apžiūri pastatą, surašo, kas turi būti išsaugota, ir, jeigu tai yra saugoma (matyt, vyksta nuolatinis patikrinimas), už šį nekilnojamąjį turtą iki jo gyvavimo pabaigos nemokamas mokestis. Taigi žmonės suinteresuoti ir patys prašo, kad objektai būtų įtraukti ir apžiūrėti, kad tik išsaugotų lengvatas. Visuomenė suinteresuota paveldą saugoti“, – kalba R. Zilinskas.

Meno istorikė ir humanitarinių mokslų daktarė G. Mickūnaitė įvardija daugybę trukdžių, neleidžiančių paveldo sistemai keistis iš vidaus ir gerinti viešąjį įvaizdį. Kaip didžiausią problemą specialistė mini faktą, kad kultūros paveldo apsaugos sistema neturi kokybinio priežiūros instrumento – tik daugybę pakopų, kurias reikia suderinti. Pašnekovės nuomone, taip gali išsprūsti esminiai klausimai.

„Paveldosaugos praktika apaugusi pertekliniais formalizavimais. Tyrimai atliekami tik [kažkurioje] pastato dalyje, jeigu yra tos dalies savininkas ir jeigu jis suinteresuotas, tačiau nėra žinoma, kas yra aplinkui – prarandama visuma. Mano manymu, mokslinių tyrimų integruotumas į paveldo apsaugą taip pat labai žemas. Dar vienas pastebėjimas – labai pasitikima savininku. Išties, yra nuostabių savininkų, suinteresuotų [saugoti paveldą]. Kita vertus, paveldas neatsiejamas ir nuo godumo. Jeigu pavartytume nekilnojamojo turto skelbimus, tai, šaržuoju, bet dažniausias skelbimas skamba: ne paveldo objektas labai geroje vietoje su puikiomis panoramomis. Tai simptomiška rinkos dalis, [nekilnojamasis kultūros] paveldas tampa baubu ir gąsdinimo priemone“, – mano G. Mickūnaitė.

Turint omenyje, kad kultūros paveldo apsauga turbūt pirmiausia yra valstybės ir savivaldybių institucijų uždavinys, kultūros viceministro R. Augustinavičiaus laidos vedėja klausia, ar nėra taip, kad šis uždavinys per sunkus? Viceministro teigimu, pagrindinė problema – šioje sistemoje yra per daug interesų.

„Pradėkime nuo gyvenimiškų, verslo ir visuomenės lūkesčių Kaip visuomet sakau, paveldosauga yra ne paveldotvarka, o bandymas rasti kompromisą tarp įvairių visuomenės dalių. Antras mitas – kad paveldosaugos sistema yra represinė. Baudų skiriama pakankamai nedaug. Didžiausia bauda, kuri suvokiama verslo pasaulyje, yra tai, kad derinimo procedūra gali užtrukti ne vieną mėnesį“, – sako R. Augustinavičius.

Laidoje aptartas Lentvario dvaro, kuris baigiamas naikinti, tačiau konkrečių sankcijų nesiimama, atvejis. R. Augustinavičiaus teigimu, dirbant su šiuo atveju, inspiruota neprižiūrimų paveldo objektų teisėkūros iniciatyva. Pagal ją, valstybės institucijos arba savivaldos turi teisę įeiti į privačios nuosavybės objektą, jį sutvarkyti ir už nepriežiūrą iš savininko, civilinio kodekso tvarka, išieškoti patirtus valstybės nuostolius.

Lietuvoje egzistuoja daugybė vietų, kur kultūros paveldui iškilusi didelė grėsmė. Vienas iš atvejų –  ant vienos iš šešių unikaliausių Vilniaus vietų, Misionierių ansamblio kalvos, dygsta dideli gyvenamieji namai. Kaip reaguoti į situaciją, kai per kultūros paveldą tarsi važiuojama buldozeriais? R. Zilinsko manymu, labai svarbu mokėti susikalbėti, o taip pat išmokti vertinti autentiškus dalykus.

Naujų daugiabučių projektas šalia Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio. BNS nuotr.

„Nežinau dėl to, kas praslydo pro įstatymus ir yra vykdoma: vienus [projektus] gal įmanoma sustabdyti, kitų gal nebeįmanoma, bet reikia žiūrėti į ateitį. Reikia bandyti susikalbėti, nes be paveldosaugos reikalavimų šiems svarbiems objektams yra taikoma ir daugybė kitų. Manau, kad svarbiausia yra atpažinti autentiškus dalykus, juos saugoti ir vertinti. Įstatymai tokie, kad, jei kilnojamąjį paveldo objektą, paveikslą ar skulptūrą, padirbinėjame, tai yra negražu, nusikalstama ir baudžiama, o architektūros paveldą falsifikuoti yra tarsi pagirtinas dalykas. Projektuojant iš mūsų reikalaujama, kad naudotume imitacines formas, esą tada miesto senamiestis atrodys dar senamiestiškesnis, nei yra iš tikrųjų“, – pasakoja R. Zilinskas.

G. Mickūnaitė pritaria, kad retas supranta kultūros paveldo autentiškumą, jo svarba pirmiausia matuojama pagal tai, kokia panorama atsiveria pro langą.

„Manau, kad, kaip ir kiekviename darbe, reikia pradėti nuo savęs. Nors teisės aktuose, net ir Konstitucijoje, deklaruojama, kad kultūros paveldas yra tapatybės pagrindas, žmonės jo nepažįsta. Antra, į kultūros paveldą žiūrime kaip į paveikslėlį. Ne kaip į amato, istorijos, žmonių gyvenimo būdo liudijimą, bet kaip į panoramą pro langą – autentiškumo poreikis retam suprantamas. Trečias dalykas – paprastai apie paveldą svarstome kito akimis, kad ne mums to reikia, bet „atvažiuos kažkas iš UNESCO ir išbrauks“. Pirmiausia turėtume pažinti paveldą tokį, koks jis yra. Paveldo apsaugos sistemoje neretai kyla konfliktai ir susiduria daug interesų“, – mano G. Mickūnaitė.

Kultūros viceministras R. Augustinavičius tvirtina, kad 2019-aisiais turėtų startuoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisės aktų pataisos.

„Kalbant apie įstatymų tobulinimą, savo konstrukcija jie yra pakankamai racionalūs, tačiau yra sudaryta darbo grupė dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimo. Vienas iš tikslų yra išreitinguoti objektus ir pagal reitingus nustatyti atitinkamus apsaugos reglamentus. Teoriškai, dabar tiek pirčiai, tiek katedrai galioja tie patys paveldosaugos reikalavimai. Tačiau tai nereiškia, kad turime mažinti sankcijas ir represines priemones, nes jos turi būti taikomos kaip kraštutinė priemonė“, – kalba R. Augustinavičius.

Kokių skubių ir konkrečių žingsnių reikia kultūros paveldo apsaugos sistemai, kad būtų išvengta Drezdeno miesto likimo, kai dėl tilto per Elbę jis buvo išbrauktas iš UNESCO paveldo sąrašo? G. Mickūnaitės manymu, didžiausios pastangos turėtų būti dedamos siekiant, kad sistema būtų prasminga ir sąžininga.

„Neturime vidinės kokybės, svarbus ir ekspertų reputacijos klausimas. Jeigu pasektume pavardes žmonių, kurie sklandžiai suderina kontraversiškus [atvejus], kiek pamenu, kol buvau Valstybinės kultūros paveldo komisijos nare, šios pavardės kartojasi, jos linksniuojamos iš posėdžio į posėdį. Kalbame apie vidinę kokybę. Taip pat tai yra valios klausimas – pradėti naudoti kokybinius instrumentus, kviestis ne tik tuos ekspertus, kurie turi pažymėjimą, bet ir tuos, kurių reputacija yra nepriekaištinga. Ko gero, ir sistemos įvaizdis pasikeistų, jeigu ji būtų suvokiama kaip prasminga ir sąžininga“, – sako G. Mickūnaitė.

Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close