captcha

Jūsų klausimas priimtas

Š. Birutis: be dėmesio kultūrai nebus ateities

Kul­tū­ros mi­nis­tras Ša­rū­nas Bi­ru­tis no­ri dis­ku­tuo­ti su vi­suo­me­ne ir kū­rė­jais apie tai, ką bū­ti­na da­ry­ti, kad po­žiū­ris į kul­tū­rą mū­sų vals­ty­bė­je keis­tų­si. Anot jo, Lie­tu­vo­je per­ne­lyg il­gai ne­gal­vo­ta apie to­kias in­ves­ti­ci­jas į kul­tū­rą, ku­rios duo­tų ap­čiuo­pia­mą eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę nau­dą.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Kul­tū­ros mi­nis­tras Ša­rū­nas Bi­ru­tis no­ri dis­ku­tuo­ti su vi­suo­me­ne ir kū­rė­jais apie tai, ką bū­ti­na da­ry­ti, kad po­žiū­ris į kul­tū­rą mū­sų vals­ty­bė­je keis­tų­si. Anot jo, Lie­tu­vo­je per­ne­lyg il­gai ne­gal­vo­ta apie to­kias in­ves­ti­ci­jas į kul­tū­rą, ku­rios duo­tų ap­čiuo­pia­mą eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę nau­dą, rašo „Lietuvos žinios“.

Kul­tū­ros po­ky­čiams pir­miau­sia rei­kia stip­rios po­li­ti­nės va­lios. Ki­taip di­džiu­lės il­ga­lai­kės iner­ci­jos vei­kia­ma sri­tis to­liau bus ka­muo­ja­ma ne­pri­tek­lių, nuo­skau­dų ir net in­tri­gų. Apie da­bar­ti­nę kul­tū­ros pa­dė­tį ir at­ei­ties pers­pek­ty­vas – „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­viu su kul­tū­ros mi­nis­tru Ša­rū­nu Bi­ru­čiu.

Ne­de­ra už­sisk­lęs­ti sa­vo terpėje

– Kul­tū­ros vyks­mo dau­giau­sia yra di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. Bet, pa­vyz­džiui, vie­na­me Vi­du­rio Lie­tu­vos mies­te­ly­je, į ku­rį kart­kar­tė­mis va­žiuo­ju pa­vie­šė­ti, ma­tau be­to­ni­niu mons­tru vir­tu­sius kul­tū­ros rū­mus ir ap­link be­si­su­kio­jan­tį jau­ni­mą. Liūd­nas vaiz­das. Ką, jū­sų nuo­mo­ne, de­rė­tų da­ry­ti, kad pa­dė­tis keis­tų­si?

– At­kū­rę ne­prik­lau­so­my­bę sky­rė­me per­ne­lyg ma­žai dė­me­sio kul­tū­ros po­li­ti­kai. Tai ro­do ir fi­nan­sa­vi­mas. Ki­tos sri­tys – svei­ka­tos ap­sau­gos, švie­ti­mo, so­cia­li­nė – la­biau su­tvar­ky­tos. Tar­ki­me, mo­kyk­los at­nau­ji­na­mos, o bib­lio­te­kos, kul­tū­ros cen­trai, mu­zie­jai yra tar­si at­si­dū­rę už­ri­by­je. Tai at­sklei­džia mū­sų vals­ty­bės, vi­suo­me­nės po­žiū­rį. Ma­tyt, ne­pa­kan­ka­mai apie tai kal­bė­ta. Kul­tū­ros są­vo­ka bu­vo su­siau­rin­ta iki pro­fe­sio­na­laus me­no, o Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją vi­si su­pra­to kaip at­sto­vau­jan­čią jam. Da­bar su­si­du­ria­me su to­kio po­žiū­rio pa­sek­mė­mis.

Mė­gi­na­me tai keis­ti. Ta­čiau nė­ra leng­va. Kai kam keis­ta, kad esą ne­ži­nia ko­dėl no­ri­ma pa­dė­tį tai­sy­ti, nors anks­čiau ji nie­kam ne­kliu­vo. Ar kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas pro­vin­ci­jo­je ga­lė­tų bū­ti in­ten­sy­ves­nis? Man re­gis, taip. Tu­ri­me su­pras­ti, kad in­ves­ti­ci­jos į kul­tū­rą duo­da di­de­lę ir so­cia­li­nę, ir eko­no­mi­nę nau­dą. Šiuo me­tu ma­no­ma, jog in­ves­ti­ci­jos į kul­tū­rą yra pra­ras­tos. Jo­kiu bū­du.

Jei nuo pat ma­žens ne­in­ves­tuo­si į žmo­gaus kul­tū­ri­nę edu­ka­ci­ją, jis bus pri­mi­ty­vus pop­kul­tū­ros var­to­to­jas, o ne kū­rė­jas. Ta­da ne­tu­rė­si­me at­ei­ties.

– Gir­dė­jau apie drau­ge su Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja iš­kel­tą ini­cia­ty­vą ves­ti vai­kus į mu­zie­jus.

– No­ri­me kar­tu dirb­ti ke­lio­mis kryp­ti­mis. Vie­na jų – tau­ti­nio pa­si­di­džia­vi­mo ug­dy­mas. Ka­dai­se Lie­tu­va bu­vo stip­ri vals­ty­bė. Vi­du­ram­žiais Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė ro­dė Eu­ro­pai vie­ni­ji­mo­si, tau­tų to­le­ran­ci­jos pa­vyz­dį. Jau­na­jai kar­tai rei­kia pa­sa­ko­ti apie mū­sų di­džią pra­ei­tį. Į mo­kyk­li­nes prog­ra­mas de­rė­tų įtrauk­ti įvai­rių mu­zie­jų lan­ky­mą, juo­se ga­lė­tų vyk­ti pa­mo­kos. Ki­tas da­ly­kas – tea­trai, kon­cer­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Ne tik į mies­tų, bet ir į ra­jo­nų mo­kyk­las ga­li­ma bū­tų siųs­ti at­li­kė­jus. To­kių prog­ra­mų ne­pa­reng­si grei­tai, rei­kia ap­gal­vo­ti tu­ri­mą pa­tir­tį. Be abe­jo, bū­ti­nas fi­nan­sa­vi­mas. To­dėl Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­do gai­rės nu­ma­to edu­ka­ci­nę kryp­tį. Ne­ma­nau, kad mums rei­kia dau­giau ple­ne­rų, fes­ti­va­lių... Ne­de­ra už­sisk­lęs­ti sa­vo­je ter­pė­je, kur – tie pa­tys žmo­nės. Bū­ti­nas pa­pil­dy­mas. Jei ne­užau­gin­si­me žiū­ro­vo, klau­sy­to­jo ir skai­ty­to­jo, su­pran­tan­čio dai­lę, mu­zi­ką ir li­te­ra­tū­rą, at­ei­ty­je ne­be­rei­kės nei fes­ti­va­lių, nei ple­ne­rų.

Pi­ni­gai – jau­trus dalykas

– Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) struk­tū­ri­nės par­amos ko­mi­si­ja at­me­tė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos siū­ly­mą skir­ti kul­tū­rai maž­daug 9 proc. vi­sos ES fi­nan­si­nės par­amos. Nu­tar­ta pa­lik­ti nu­sta­ty­tą 4 proc. ri­bą. Kul­tū­ra – vals­ty­bės iš­lai­ky­ti­nė, o eu­ro­pi­nių lė­šų ne­no­ri­ma duo­ti. Ko­dėl?

– Taip yra dėl iner­ci­jos. Mū­sų biu­ro­kra­ti­nė sis­te­ma to­kia, kad nie­kas ne­no­ri mąs­ty­ti apie kul­tū­ros svar­bą. Ga­jus ži­ny­biš­ku­mo pri­nci­pas, kai kiek­vie­nas į sa­vo pu­sę tem­pia struk­tū­ri­nių lė­šų „gro­bį“. Ta­čiau ir prem­je­ras, ir koa­li­ci­jos va­do­vy­bė, ma­nau, tu­rė­tų su­pras­ti, kad bū­ti­nas po­li­ti­nis spren­di­mas. Po­ky­čiams rei­kia stip­rios po­li­ti­nės va­lios. To ir siek­siu, ki­taip ne­sė­dė­čiau kul­tū­ros mi­nis­tro kė­dė­je.

– Iš to, kas vie­šo­jo­je erd­vė­je gir­dė­ti apie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos veik­lą, su­si­da­ro įspū­dis, kad jai svar­biau­sia – pi­ni­gų skirs­ty­mas. Ar iš tie­sų taip yra?

– Pre­mi­jos, sti­pen­di­jos, lė­šų pro­jek­tams sky­ri­mas – svar­bus da­ly­kas. Vi­sa­me pa­sau­ly­je me­nas su­nkiai ver­čia­si be me­ce­na­vi­mo. Ka­dan­gi to­kių tra­di­ci­jų ne­tu­ri­me, vals­ty­bė yra di­dy­sis me­ce­na­tas, pa­lai­kan­tis gy­vas­tį. To­dėl na­tū­ra­lu, kad me­ni­nin­kai dėl par­amos pro­jek­tams krei­pia­si į Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­dą, ku­riuo anks­čiau dis­po­na­vo mi­nis­te­ri­ja, o nuo šių me­tų – Kul­tū­ros ta­ry­ba. Emo­ci­jų bū­na daug, nuo to nie­kur ne­pa­bėg­si­me. Tar­ki­me, teis­mais ne­pa­ten­kin­tų žmo­nių yra 50 proc., nes vie­nas by­lą lai­mi, ki­tas – pra­lai­mi. Pa­na­šiai yra ir dėl me­ni­nin­kų – pa­ten­ki­na­ma maž­daug treč­da­lis par­aiš­kų, li­kę kū­rė­jai pik­ti­na­si. Ta­čiau eks­per­tai svars­to, ku­ris pro­jek­tas ver­tas dau­giau, ku­ris – ma­žiau, pa­gal tai skirs­to­mas fi­nan­sa­vi­mas. Svar­biau­sia, kad pro­ce­sas bū­tų vi­siš­kai skaid­rus. Ką ga­li mi­nis­tras? Steng­tis, kad eks­per­tai bū­tų par­ink­ti ob­jek­ty­viai. O lė­šas skirs­to ne mi­nis­tras.

– Ar efek­ty­vi at­sis­kai­ty­mo už par­amą, sti­pen­di­jas sis­te­ma? Gal ku­ris nors bo­he­miš­kas me­ni­nin­kas gau­na­mus pi­ni­gus lei­džia ne kū­ry­bai, o, tar­ki­me, ka­vi­nė­je?

– Tai jau­trus klau­si­mas, su­si­jęs ir su me­ni­nin­ko tra­pu­mu, ir su so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis. Vals­ty­bė lyg ir sten­gia­si jam pa­dė­ti, bet ne­ga­li ap­sau­go­ti nuo tam ti­krų nuo­puo­lių, kū­ry­bi­nių kri­zių. Ta­čiau kei­čiant sis­te­mą kar­di­na­liai bū­tų daug nuo­skau­dų. To­dėl rei­kia dis­ku­tuo­ti, ieš­ko­ti bū­dų, ir tai tu­ri da­ry­ti pa­ti me­ni­nin­kų bend­ruo­me­nė. Kai lė­šų gau­na tas, ku­ris nie­ko ne­da­ro, jis ati­ma pi­ni­gus iš tų, ku­rie ku­ria, ir gal­būt pro­duk­ty­viai. Ta­čiau taip yra vi­so­se sri­ty­se, taip pat ir tea­tre. Vie­nas ak­to­rius su­vai­di­na gal­būt 200 vaid­me­nų per me­tus, ki­tas – du, bet jų at­ly­gi­ni­mai pa­na­šūs, nes abu yra eta­ti­niai tea­tro dar­buo­to­jai. Ma­no su­pra­ti­mu, to­kia sis­te­ma la­bai blo­ga. Ta­čiau ją pa­ju­di­nus, ge­rai ne­aps­vars­čius klau­si­mo, vi­suo­me­nė­je ga­li kil­ti pa­si­pik­ti­ni­mo ban­ga. Du de­šimt­me­čius tos te­mos bu­vo bi­jo­ma, bet aš ti­krai svars­ty­siu, ką da­ry­ti.

Už­si­šal­dę so­vie­ti­nė­je sistemoje

– Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je esa­te sa­kęs: „Jei su­da­ry­si­me są­ly­gas kū­rė­jams už­dirb­ti sau, va­di­na­si, už­dirbs ir vals­ty­bė, bet tai rei­kia vys­ty­ti pa­gal at­ski­rą prog­ra­mą.“ Kaip ju­da šie rei­ka­lai?

– Jei kū­rė­jai ne­ga­li už­dirb­ti dau­giau, jie ne­be­ma­to pra­smės lik­ti Lie­tu­vo­je ir emig­ruo­ja. Už­si­šal­dę so­vie­ti­nė­je sis­te­mo­je ne­ten­ka­me tų žmo­nių – na­cio­na­li­nių ver­ty­bių, at­ei­ties. Po­ky­čiai bū­ti­ni. Prog­ra­mą pri­va­lu par­eng­ti, bet ne Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja tu­ri tai da­ry­ti. Rei­kia dis­ku­si­jų su at­li­kė­jais, kul­tū­ros ad­mi­nis­tra­to­riais, vi­suo­me­ne. Ta­da dar­bo gru­pė ga­lė­tų reng­ti siū­ly­mus, kaip keis­ti įsta­ty­mus.

– Svar­bus da­ly­kas yra kul­tū­ri­nės ini­cia­ty­vos, kai pro­jek­tams ne­pra­šo­ma vals­ty­bės par­amos. Pa­vyz­džiui, 30 me­tų re­ži­sie­rius iš pro­vin­ci­jos Jus­ti­nas Kri­siū­nas ir be par­amos su­kū­rė fil­mą "Emig­ran­tai". Ar Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja ste­bi to­kias ini­cia­ty­vas?

– Be abe­jo, kiek lei­džia ga­li­my­bės. Ta­čiau tu­ri­me tik 90 eta­tų. Pa­ly­gin­ki­me – Ry­šių re­gu­lia­vi­mo tar­ny­ba jų tu­ri 160. Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai daug ko trūks­ta. Lie­tu­va pir­mi­nin­kaus ES Ta­ry­bai, o ati­tin­ka­mo sky­riaus nė­ra, kaip ir Pro­to­ko­lo ar Ko­mu­ni­ka­ci­jos. Nors kul­tū­ros po­li­ti­ka yra ly­gia­ver­tė ki­toms, jei ne­gau­na­me iš­tek­lių, esa­me nu­stu­mia­mi į par­aš­tes. Jū­sų mi­nė­tas pro­jek­tas – tin­ka­miau­sias pa­vyz­dys, kad kul­tū­ra yra ge­riau­sia eks­por­to pre­kė. De­ja, fi­nan­sa­vi­mas ir po­žiū­ris – ki­toks.

– Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja iki šiol ne­tu­ri tei­sės ad­mi­nis­truo­ti ES struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šų. Jas pa­vel­do, kul­tū­ros ob­jek­tams – dva­rams, baž­ny­čioms, mu­zie­jams – skirs­to Ūkio mi­nis­te­ri­ja, nors už pa­vel­dą at­sa­kin­ga jū­sų va­do­vau­ja­ma ins­ti­tu­ci­ja.

– Tai di­džiau­sia ne­są­mo­nė. Pa­gal įsta­ty­mus už pa­vel­dą, jo iš­sau­go­ji­mą, res­tau­ra­vi­mą iš tie­sų at­sa­ko Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja, bet tam ski­ria­mų pi­ni­gų ji ne­val­do. Ta­da bū­na ne sis­te­mi­nis, o at­si­tik­ti­nis fi­nan­sa­vi­mas. Sa­ky­ki­me, ski­ria­ma pi­ni­gų tik vie­nam sos­ti­nės Šv. apaš­ta­lų Jo­kū­bo ir Pi­ly­po baž­ny­čios bokš­tui re­no­vuo­ti ir ka­ri­lio­nui įreng­ti. Už to­kius spren­di­mus rei­kia na­gus ka­po­ti. Ki­tas pa­vyz­dys: Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne esan­čio dva­ro pir­mam ir an­tram aukš­tui su­tvar­ky­ti lei­džia­mi di­džiu­liai pi­ni­gai, o co­ko­li­nis aukš­tas lie­ka ap­leis­tas. Re­zul­ta­tas – iš apa­čios ky­lan­ti drėg­mė vis­ką ga­di­na. Tad jei pa­gal įsta­ty­mą yra nu­ma­ty­ta mū­sų at­sa­ko­my­bė, lė­šos tu­rė­tų ei­ti per Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją. Ne­tu­rė­da­mi aiš­kios sis­te­mos sa­vo pa­vel­dą su­nai­kin­si­me.

– Ką pa­si­se­kė pa­da­ry­ti nuo gruo­džio mė­ne­sio, kai bu­vo­te pa­skir­tas kul­tū­ros mi­nis­tru?

– Pa­vy­ko iš­ju­din­ti daug da­ly­kų. Vie­nas to­kių – stra­te­gi­nis pla­nas. Rei­kė­jo par­eng­ti žmo­nes, su­rink­ti ir su­sis­te­min­ti vi­są in­for­ma­ci­ją. Da­bar skai­čiuo­ja­me pi­ni­gus, ką da­ry­si­me ir ko­dėl. Veiks­mai, at­lie­ka­mi stra­te­guo­jant ir ruo­šian­tis 2014–2020 me­tų struk­tū­ri­nių fon­dų par­amai, – di­džiu­lis dar­bas. Re­zul­ta­tai bus ma­ty­ti vė­liau. Svar­bus da­ly­kas – at­vi­ras Kul­tū­ros ta­ry­bos for­ma­vi­mas. Tai da­ro­ma dis­ku­tuo­jant su kul­tū­ros vi­suo­me­ne, kad ta­ry­bo­je bū­tų iš­ki­liau­si, pla­čiai mąs­tan­tys žmo­nės, ne­be­lik­tų ži­ny­biš­ku­mo pri­nci­po. Šis dar­bas yra kas­die­nis, bet su­dė­tin­gas.

Vi­suo­me­nės veidrodis

– Pra­ėju­sią sa­vai­tę svei­ki­no­te vai­kus, gi­mu­sius 2004 me­tų ge­gu­žės 1-ąją – die­ną, kai Lie­tu­va ta­po ES na­re? Pri­min­ki­te, kaip at­si­ra­do ši tra­di­ci­ja.

– Ka­dai­se bu­vo­me oku­puo­ti, o da­bar pa­te­ko­me į šei­mą, ku­rios tra­di­ci­jos vi­sai ki­to­kios. At­ėjo­me ne kaip sve­čiai, bet kaip vie­ni šei­mi­nin­kų. Mums su­teik­ta ga­li­my­bė nau­do­tis tais na­mais. Ta­da pa­gal­vo­ji, kad juo­se gi­mu­si kar­ta yra ki­to­kia. Lie­tu­vos sto­ji­mo į ES die­ną gi­mę vai­kai – pir­mie­ji Bend­ri­jo­je gi­mę Lie­tu­vos pi­lie­čiai. To­kių yra 55. Juos su­rink­ti bu­vo su­nku, nes duo­me­nys ne­skel­bia­mi. Vai­kai yra ne tik iš Vil­niaus, Kau­no, bet ir iš kai­mų, iš skir­tin­gų šei­mų. Jie – sa­vo­tiš­kas ne­di­de­lis mū­sų vi­suo­me­nės veid­ro­dis. Per šią gru­pę ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do Lie­tu­va, nes tai su­ma­žin­tas jos pa­veiks­las.

– Vai­kys­tė­je mo­kė­tės mu­zi­kos, su ma­ma ei­da­vo­te į sim­fo­ni­nius kon­cer­tus. Ką jums tai da­vė?

– Tai, kad da­bar esu kul­tū­ros mi­nis­tras.

– Ar su­dė­tin­ga bu­vo dar­bo mi­nis­te­ri­jo­je pra­džia žmo­gui, at­ėju­siam ne iš kul­tū­ros sri­ties?

– Ne­su me­no žmo­gus. Ta­čiau šo­kau Vil­niaus uni­ver­si­te­to an­samb­ly­je, o se­no­vi­nių šo­kių an­samb­ly­je„Ban­chet­to mu­si­ca­le“ bu­vau nuo pat jo įkū­ri­mo. To­dėl ne­su­tik­čiau, kad ne­su kul­tū­ros žmo­gus. Kul­tū­ra – pla­ti sri­tis. Ei­da­mas mi­nis­tro par­ei­gas jau­čiuo­si pa­ly­gin­ti ge­rai.

– Lan­ko­tės kul­tū­ros ren­gi­niuo­se. Kur pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo­te, kas įsi­mi­nė?

– Žiū­rė­jau Vil­niaus ma­žo­jo tea­tro spek­tak­lį „Trio“ apie tris ge­ni­jus me­ni­nin­kus – jį pa­sta­tė veng­rų re­ži­sie­rius Pe­te­ris Ga­lam­bo­sas. Sos­ti­nės Kong­re­sų rū­muo­se klau­siau­si tarp­tau­ti­nio džia­zo fes­ti­va­lio „Kau­nas Jazz“ kon­cer­to.

– Ar daž­nai va­ka­ro­ja­te kul­tū­ri­nė­se erd­vė­se?

– Ne­ži­nau, ar sa­ky­ti žo­dį „de­ja“, ar „lai­mė“. De­ja, ma­no dar­bas pra­si­de­da sep­tin­tą ry­to ir bai­gia­si de­šim­tą va­ka­ro, ir taip – kiek­vie­ną die­ną. Ki­ta ver­tus, yra lai­mė ma­ty­ti kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą.

– Jū­sų žmo­na Ra­sa – no­ta­rė, du­kra Rū­ta Ma­ri­ja – moks­lei­vė. Ko­kių jos tu­ri po­mė­gių?

– Žmo­na do­mi­si li­te­ra­tū­ra, pa­ti šiek tiek ku­ria poe­zi­ją. Jai pa­tin­ka spek­tak­liai, kla­si­ki­nė mu­zi­ka. Šeš­to­kė du­kra, be to, kad la­bai ge­rai mo­ko­si, ne­ra­gi­na­ma lan­ko ir mu­zi­kos, ir dai­lės mo­kyk­las. Da­ro tai su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...