captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dramaturgė A. Lunskytė-Yildiz: laužykime teatre kančios standartus

Jauni režisieriai yra pozityvūs, turi tiek daug energijos, bet gal iš šaltos baltiškos sielos, kai ateina laikas eiti į sceną, lenda minoras. Taip LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“ sako „Vandenyno dirbtuvių“ direktorė, dramaturgė Austėja Lunskytė-Yildiz. „Manau, kad tai yra teatro tradicija, kurią reikia laužyti“, – teigia ji.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

A. Lunskytė-Yildiz kartu su kultūros prodiusere ir Lietuvos šokio informacijos centro direktore Gintare Masteikaite ir aktoriumi Roku Petrausku diskutavo apie šių dienų teatro kasdienybę ir tai, kas skatina žiūrovo susidomėjimą teatru.

Kad teatras taptų madingas ir lankomas, didelę galią turi asmeninis santykis, kurį spektaklio metu žiūrovas užmezga su aktoriumi, teigia teatro atstovai.

„Turiu didelę garbę ir atsakomybę dirbti su projektu „Kaunas – 2022 m. Europos kultūros sostinė“, labai daug diskutavome, ieškojome metodų, kaip pritraukti naują auditoriją. Iš visos patirties, kurią perleidome per save, supratome, kad laikais, kai telefonas yra svarbiausias ir įdomiausias žmogaus įrankis, veikia tiesioginis kontaktas. Jeigu sugebi pasibelsti ir pasakyti žmogui: „Labas“, persimesti keletu žodžių, žmogus taps geriausiu tavo draugu. Jis ateis į spektaklį, kitą dieną atsives draugų. Reikia ieškoti metodų, kaip pasiekti žmogų. Nereikia tikėtis nuvažiuoti vieną kartą per metus į Rokiškį ir išparduoti 500 bilietų, jei žmonės tavęs nežino. Dar vienas labai svarbus dalykas – kokybė. Turime labai daug blogos kokybės produkcijos visuose scenos menuose. Kai žmonės eina ir mato nekokybišką produkciją, paskui „perliukui“, kuris galėtų rinkti pilnas sales, yra be proto sudėtinga. Tai yra pačių menininkų atsakomybė: ką darome ir kuo maitiname publiką“, – neabejoja G. Masteikaitė.

Laidos „Nes man tai rūpi“ stop kadras.

Su mintimi, kad teatre užsimezga gyvas santykis, kuris palieka žiūrovui įspūdį, sutinka ir dramaturgė A. Lunskytė-Yildiz. Jos vadovaujamų „Vandenyno dirbtuvių“ sukurtas spektaklis „Sielos virtuvė“ sulaukė itin didelio pasisekimo. Nors žinią apie naują kūrinį skleidė ir „Facebook“, daugiausiai apie tai, kad šiame spektaklyje laukia kažkas įdomaus, žmonės perdavė iš lūpų į lūpas.

„Gandą apie spektaklį visgi reikėjo paskleisti. Rinkodara tampa spektaklio dalimi, norime to ar nenorime. Visi esame pripratę prie tam tikrų medijų: pavyzdžiui, prieš eidami žiūrėti kino filmą, mes pasižiūrime anonsą, lygiai taip pat teatre. Žmonės nebeina į bet ką. Publika bijo rizikuoti, jie nori žinoti, ką gaus. Teatras yra komunikacija. Žmogus gauna gyvą santykį. Kai visko šiandien yra tiek daug, norime galimybės pasidomėti apie spektaklį ir sužinoti: ar nerizikuoju įlįsti į nemalonius santykius? Visada reikia apsidrausti“, – sako A. Lunskytė-Yildiz.

Anot G. Masteikaitės, begalinį įspūdį palieka ir spektaklio forma bei aktoriaus gebėjimas būti „laisvu“. Ji tikina, kad maloniausia žiūrėti spektaklius ir matyti, kad žmogus ant scenos yra tikras, be patoso.

„Lietuviškame teatre labai nemėgstu rėkavimo, nes suprantu, kad tai netikra, nieko bendro su manimi neturi, tada atsiriboju siena.

Kalbant apie formas, man trūksta to Lietuvoje, bet žinau, kad su laiku ateis, nes visos naujos formos anksčiau ar vėliau ateina arba atsiranda naujos. Yra labai daug gerų užsienio pavyzdžių, kur tikrai reikia labai gerai pagalvoti, kuriai sričiai pasirodymą priskirti: šokio spektakliui su teatro elementais ar teatro spektakliui su šokio elementais. Man įdomiausi spektakliai, kuriuose nežinau, ko tikėtis, kur negaliu nuspėti pabaigos, nes, jei galiu nuspėti sekantį žingsnį, man jau nebeįdomu. Meno galia – kai nebežinai ko laukti. Scenoje be galo žavi ir žmogaus galimybės. Aktoriai gali dainuoti, groti, šokti. Šokėjai gali dainuoti, vaidinti. Tai plečia žiūrovo fantaziją, suvokimą ir alkį“, – apie teatro galią kalba G. Masteikaitė. Ji priduria jaučianti teatro, kuris kalbėtų apie tai, kas vyksta pasaulyje, Europoje, už mūsų namų ir šalies sienų, trūkumą.

„Kalbu apie aktualų teatrą plačiąja prasme, šokio ar cirko, ar draminio teatro prasme. Man tokio teatro trūksta. Norėčiau matyti daugiau drąsaus pareiškimo ant scenos ir ypatingai jaunų žmonių, kurie nebijotų drąsiai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi“, – teigia G. Masteikaitė.

Kartu su drąsos trūkumu teatralai pastebėjo išliekančią tendenciją – teatre rodomos istorijos yra persmelktos liūdesiu. „Prieš savaitę ar dvi buvome susitikę su teatro kritikais Andriumi Jevsejevu ir Kamile Žičkyte, su kuriais organizuojamas showcase lietuviško jauno teatro projektas, kuris bus pristatytas 2018 m. Žvelgėme į jaunų režisierių darbus ir berods Andrius pasakė: na, čia daug minoro. Tai keista, nes visi šie žmonės yra tokie pozityvūs, turi tiek daug energijos, bet gal iš šaltos baltiškos sielos, kai ateina laikas eiti į sceną, lenda minoras. Manau, kad tai yra teatro tradicija, kurią reikia laužyti. „Sielos virtuvė“ gal ir tapo populiari dėl to, kad pradėjo laužyti standartus su kančia. Ir ten kalbama apie rimtas temas“, – sako  A. Lunskytė-Yildiz.

Klausimą, ar šiandien žmogui reikalingas teatras, ne kartą sau uždavė ir aktorius R. Petrauskas. „Iki tol, kol spektaklis sukuriamas, režisieriams, žmonėms, kurie daugiausiai prisideda prie teatro kūrybos, reikia praeiti labai daug sunkių etapų. Paimkime režisieriaus Artūro Areimos pavyzdį, jis labai daug daro: rašo paraiškas, pats ieško vietos, kur statyti spektaklius, režisuoja, dirba vadybininku. Daro labai daug darbų ir, manau, kad tai yra neteisinga“, – teigia R. Petrauskas.

Aktorius pasakoja apie studijų laikais įkurtą trupę „Degam“. Ten kartu su draugais R. Petrauskas statė spektaklius, buvo pakvietę ir režisierių iš Gruzijos – Gelą Kandelakį, su kuriuo pastatė spektaklį „Berniukas ir žuvėdros“.

„Važiavome stažuotis į Gruziją, mokėmės rankų šešėlių teatro. Buvo sukurtas labai įdomus naujas spektaklis su rankų šešėliais čia, Lietuvoje. Vilniuje spektaklio neturėjome kur rodyti, bet turėjome kelis gastrolinius spektaklius. Prisimenu, 7 ryto atvažiuoji į vietą, kur laikomos visos dekoracijos. Iš 6 aukšto susinešioji dekoracijas. Važiuoji į Kauną arba į Klaipėdą, pats išsikrauni dekoracijas, jas susistatai, pats šviesas susidėlioji, pats suvaidini spektaklį, pats bilietus parduodi, pats parvažiuoji ir dar susineši dekoracijas į 6 aukštą. Kai tai darai ir visiškai neuždirbi, ir dar eini į minusą, nes supranti, kad dar reikės ir atiduoti pinigų, tai tikrai dingsta motyvacija“, – patirtimi dalinasi R. Petraukas.

Plačiau LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...