captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Kazlas: parodijuodamas politikus išnuomoju savo talentą

„Aktoriaus profesija yra praradusi savo prestižą. Iš tiesų, aktorystė ir žurnalistika yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, nes jie tampa labai priklausomi. Nuo redaktorių, režisierių, dramaturgų... Aktorius yra turbūt geriausias tolerancijos pavyzdys. Jis sugeba pamilti tai, ko nekenčia“, – tvirtina aktorius, režisierius, dainų autorius Rolandas Kazlas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

R. Kazlas taip pat teigia nesigailįs, kad prieš daugiau nei dešimtmetį visiškai pasitraukė iš televizijos: „Esu įsitikinęs, kad, jei aš būčiau pasilikęs tuose šou, tokios sėkmės, kūrybos pilnatvės, kurios sulaukiau šiandien, nebūčiau pasiekęs.“

– Kuo norėjote būti suaugęs?

– Aš labai norėjau gyventi Vilniuje. Ir tam, kad šią svajonę įgyvendinčiau, nusprendžiau, jog noriu būti troleibuso vairuotojas. Juk Molėtuose ir Utenoje, tokiuose mažuose miestuose, troleibusų nebuvo. Ir vis mąsčiau: jei aš būsiu troleibuso vairuotojas, tai aš tikrai gyvensiu Vilniuje.

– Ir pasirinkote Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

– Žinote, iš tiesų aš stojau ten, kur tarp stojamųjų egzaminų nebuvo matematikos. Jaučiau, jog tai ne man ir rinkausi tokią sritį, kuri man sekėsi. Tai buvo dainavimas, piešimas, rašymas. Apie aktoriaus specialybę aš tiesiog perskaičiau laikraštyje, nuėjau ir pabandžiau. O dabar galvoju, ar ten aš įstojau?

– Tai vis dėlto, ar ten įstojote?

– Aktorystė apima daug dalykų, kurie mane domina, – literatūrą, filosofiją, muziką, dailę, todėl galvoju, jog galėjo būti ir daug blogiau...


R. Kazlas, BNS nuotr.

– Sakote, kad į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojote labai lengvai. Antrame ture jau žinojote, jog patekote. Matyt, buvote tikrai įsimintinas?

– Jei atvirai, Molėtuose, savo klasėje, aš buvau pats mažiausias. Merginos ir bendraklasės į mane nekreipdavo dėmesio, o mano bendraamžiai buvo fiziškai stipresni. Aš nesijaučiau nei lyderis, nei „kavalierius“. Į šokius nueidavau, bet stovėdavau ilgai kampe, ilgesingai žiūrėdamas, kaip kiti šoka... Galbūt tas humoro jausmas buvo kaip kompensacija. Noras atkreipti į save dėmesį. Kad mane tiesiog pamiltų...

– Televizijos publika Jus iš tiesų dievino, tačiau nusprendėte televiziją iškeisti į teatrą. Kodėl?

– Apie 2003 metus atėjo toks gyvenimo momentas, kai aš visai pasitraukiau iš televizijos. Ir, tiesą sakant, nesigailiu. Atėjo metas, kai supratau, jog išnuomoju savo talentą parodijuodamas politikus. Galbūt kai kam tai buvo naudinga. Gal trynė rankom ir galvojo, kaip aš jiems padedu. Bet kodėl aš turiu jiems padėti? Galbūt jau net žmonės pradeda painioti personažą su politiku? Tegul aktoriai dirba savo darbą, o politikai – savo.

– Kai palikote televiziją, daug kas sakė, jog Jūsų dienos suskaičiuotos?

– Taip, daug kas sakė, jog viskas, tu jau „baigtas“. Visgi iš auditorijos gausos suprantu, jog viskas tik prasideda ir gerėja. Aš tikiu – kai darai tai, ko nori, kai darai tai iš širdies ir įdedi visas savo pastangas, negali nepasisekti. Aš esu įsitikinęs, kad, jei aš būčiau pasilikęs tuose šou, tokios sėkmės, kūrybos pilnatvės, kurios sulaukiau šiandien, nebūčiau pasiekęs.


BNS nuotr.

– Tiek vaidmenų, tiek pasiekimų... Auksiniai scenos kryžiai, Nacionalinė kultūros ir meno premija už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą. Ar kartais neatrodo, jog savo karjeros viršūnę jau pasiekėte?

– Aš dėkingas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijai, kuri nusprendė, jog aš vertas tos premijos. Tačiau tai jų sprendimas. Aš jų neprašiau. Ir net kartais pagalvoju – gal per anksti? Ir tai mane verčia kelti kartelę vis aukščiau, nes mane įvertino ne tik už tai, ką aš padariau, bet ir už tai, ko aš nepadariau.

Daugelis aktorių mano, jog reikia imtis visko, eiti visur, jog išgyventum. Iš tiesų, dalyvavimas visur – visose menkavertėse laidose, serialuose – aktoriui ne į naudą. Vaidindamas su neprofesionalais jis praranda formą. Jis yra priverstas leistis iki jų lygio ir kitą kartą, paėmęs gerą medžiagą, matai, jog tau sunkiau... Ir kuo žinomesnis, kuo daugiau pasiekęs, tuo tau sunkiau. Nes visi tik ir laukia, kol tu pargriūsi. O tavo darbas – neduoti tokios minties.

– Publika tokia negailestinga?

– Žinote, egzistuoja „publikos problema“. Aš pastebėjau, jog ji labai veikiama didžiulio fono, kuris yra televizijoje, žiniasklaidoje. Tiesiog pasekite save ir paklauskite: „Kodėl šią dieną aš taip blogai jaučiuosi?“ Galbūt ryte paskaitėte kokios prastesnės produkcijos žinių portale? O tada žmogus, vakare atėjęs į spektaklį, sako, jog jam nesuprantama, jam neįdomu.

Šiuo metu teatras išgyvena nelengvus laikus. Žmonės dar eina, bet pats teatras atsidūrė kryžkelėje. Jis nežino į kurią pusę eiti. Visai kitokia karta ateina, kitokie spektakliai statomi. Pats teatras jau nežino, ar naudoti projekcijas, ar stebinti mikrofonais, o gal aktualijomis, socialinėmis problemomis? O gal vėl grąžinti žmogų į tą teatrą?

Visgi aš manau, jog nėra didesnio stebuklo už žmogų scenoje. Tai yra tai, dėl ko žmogus žiūri užgniaužęs kvapą, nes jei būtų tik šviestuvai ir technika, nebeliktų to, kas labiausiai jaudina. Žmogaus pokalbio su žmogumi.


BNS nuotr.

– Vaidmenys palieka kažką aktoriaus gyvenime? Gal keičia kažką charakteryje, viduje?

– Jei atvirai, aš labai įtariai žiūriu į aktorius. Aš nepasitikiu jais. Manau, jog per ilgas užsibuvimas aktorystėje rimtai jį pažaboja. Tai vadinama aktorine inercija. Dažnai aktorius jaučiasi labai nejaukiai, kai turi kažką pasakyti „iš savęs“. Jis geriau suvaidins kažką, pacituos. Ir vis dėlto tai kaip koks gripo virusas – vienur apgydai ir jau persikėlė į kitą vietą... Aš stengiuosi tos aktorinės inercijos išvengti ir stovėti ant savo kojų.

Aktoriaus profesija yra praradusi savo prestižą. Iš tiesų, aktorystė ir žurnalistika yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, nes jie tampa labai priklausomi. Nuo redaktorių,  režisierių, dramaturgų... Aktorius yra turbūt geriausias tolerancijos pavyzdys. Jis sugeba pamilti tai, ko nekenčia. Įtikina save, jog jam tai patinka. Net ašarą nutraukia. Aš manau, jog šalia aktoriaus visada turi būti žmogus. Vis dėlto, jei renkiesi aktorystę, turi būti pasiruošęs viskam. Jei reiks nusirengti – nusirengsi, jei nemielo teks kažką vaidinti – vaidinsi. Ir tai yra tikri grynuoliai aktoriai, kurie mėgaujasi tuo. O aš... Aš tai kažkaip toks... Tiesiog toks, koks esu...

– O ką Jums reiškia tėvo vaidmuo?

– Žinote, tai svarbiausias mano gyvenimo vaidmuo... Aš sutikčiau atsisakyti aktoriaus karjeros, jei tik žinočiau, jog vaikai užaugs gerais, padoriais žmonėmis.

– Dabar ne tik vaidinate, statote spektaklius, bet ir koncertuojate su grupe „Pakeleiviai“. Kaip gimė ši mintis?

– Mane labai ilgai kalbino, o aš labai ilgai dvejojau. Sakė, juk tave myli žmonės, gal bent pabandysi groti mažesnėse arenose? O aš sakydavau: „Na jau ne!“. Paskui ilgai galvojau ir pradėjo kirbėti mintis: „O ką? Bijai? Bijai!“. Eh… Nebūtum žmogus, juk kovoji su savo baime! Ir nusprendžiau – nepabijosiu ir kitam aktoriui pasakysiu: „Aš surengiau koncertą arenoje, o tu?“ Gal tai ir pokštas, bet rimtas pokštas. Mano liudijimas apie save. Žinote, aš dar vaikystėje vaikščiodavau miškais, kalbėdavau su savimi, Molėtų gamta ar debesimis, aš nežinau. Ir kaip dabar prisimenu, man sakydavo: vat šitaip ir bus, kaip dabar yra. Tu būsi garsus, būsi turtingas, viskas bus gerai. Ir yra gerai. Kaip nusiteiksi vaikystėje, taip ir bus. Sakoma, net mirtį galima susirežisuoti.

– Gal dar su tokiu klausimu neskubėkim? Gal per anksti dar?

– Žinote, tai pats įdomiausias gyvenimo klausimas. Vienas aktorius pasakojo tokį atsitikimą. Pervedė šimtametę močiutę per gatvę, ji padėkojo ir sako: „Jaunuoli, jums atrodo, jog man labai neįdomu gyventi? Tačiau man taip linksma ir gera, aš esu labai arti paties didžiausio gyvenimo nuotykio. Todėl man labai įdomu, o tau, jaunuoli, dar teks labai ilgai vargti...“

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close