captcha

Jūsų klausimas priimtas

Italų bestselerio vertimo į lietuvių k. istorija: išleistas Venesueloje, rastas rašytojo namuose

Vienas išskirtiniausių leidinių, pristatytas šių metų Vilniaus knygų mugėje, – italų rašytojo Giovannino Guareschi bestseleris „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“ apie bažnytkaimio kleboną Don Kamilį ir viršaitį komunistą Peponį. „Tai – kultūrinis įvykis Lietuvoje, nors ir vėluojantis beveik 65 metus“, – įsitikinęs Kauno arkivyskupijos atstovas, žurnalo „Artuma“ vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas. Šios knygos vertimo į lietuvių kalbą istorija – taip pat įdomi ir primenanti detektyvą.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Kito tokio išskirtinio ir keisto autoriaus, kaip G. Guareschi, italų literatūros istorijoje nėra. Tėvynėje iki šių dienų jis laikomas marginaliu rašytoju, bet jo knygos išperkamos kaip karštos bandelės, o filmai pagal jo kūrinius net ir vasarą sutraukia jūras žiūrovų.

Tačiau apie jį nė žodžiu neužsimenama nei italų literatūros istorijoje, nei antologijose, nei vadovėliuose. Regis, net kalbėti apie šį rašytoją Italijoje – blogas tonas“, – LRT.lt kalbėjo D. Chmieliauskas.

Tyrinėtoja aptiko lietuvišką knygos vertimą

Knygos vertimas į lietuvių kalbą ir jo atradimas atspindi šių metų Vilniaus knygų mugės temą – lietuviški ženklai pasaulyje. Prieš keliolika metų Lietuvoje leidžiamo katalikiško žurnalo „Artuma“ vyr. redaktoriaus D. Chmieliausko bičiulė Maskvos žydė Olga Gurevič pirmoji pasaulyje rašė disertaciją apie G. Guareschi. Rašytojo namuose Italijos provincijoje ji tarp šimtų „Don Kamilio“ vertimų į kitas kalbas rado ir lietuviškąjį, nors rašytojo namiškiai net nežinojo, kokia tai kalba.

Pasak O. Gurevič, antikomunistiškiausio italų literatūros kūrinio vertimo į lietuvių kalbą istorija – viena nuostabiausių ir paslaptingiausių.   

2000 m. pradžioje ji rašė savo disertaciją rašytojo archyve Ronkolio kaime, pačioje Italijos širdyje. Archyve buvo šalta, todėl kas penkiolika minučių O. Gurevič pakildavo ir vaikščiodavo po salę palei židinį.

„Eidama į vieną pusę šildydavau vieną šoną, atgal – kitą. Kitoje pusėje nei židinys stovėjo aukštos lentynos. Jose buvo išverstų į kitas kalbas G. Guareschi knygų kolekcija – šimtai įvairiaspalvių viršelių. Kiekvieno pasivaikščiojimo metu apžiūrėdavau 3–4 egzempliorius. Iš pradžių apatinę eilę, po to vidurinę. Viduriniosios eilės viduryje stovėjo akivaizdžiai nebenauja knyga su lietuvišku užrašu“, – yra pasakojusi O. Gurevič.

Kai ji bandė su rašytojo dukra pasiaiškinti, kaip jų namuose atsirašo lietuviškas tėvo knygos vertimas, dukra tvirtino, esą knyga buvo parvežta iš Venesuelos, tačiau kalba tikrai ne ispanų, gal kokia vietinė.

„Čia juk – lietuvių kalba. Kokia Venesuelos? – protestavo O. Gurevič. – Jūs viską supainiojote.“ Bet knygos tituliniame puslapyje tikrai parašyta Karakasas. Knyga išleista 1953 m., o Lietuva tuo metu priklausė Sovietų Sąjungai.

Metusi darbą, O. Gurevič ėmė studijuoti „Don Kamilio“ lietuvišką vertimą ir aptiko, kad knygą išvertė lietuvis kunigas Antanas Sabaliauskas. Kodėl jis ėmėsi versti iš italų kalbos būtent šią knygą? Kodėl visą sovietmetį „Don Kamilis“ neprasibrovė pro geležinę komunistinio „rojaus“ sieną ir nepasiekė Lietuvos?

Sovietmečiu beveik šimte užsienio šalių G. Guareschi knygos buvo leidžiamos ir perleidžiamos milijoniniais tiražais, akimirksniu išparduodamos Vietname ir Brazilijoje, Grenlandijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Italijos miestelio viršaičio komunisto ir klebono, besikalbančio su Nukryžiuotuoju, nuotykiai sukeldavo juoką pro ašaras skaitytojams, niekada nepažinusiems nei komunistų, nei katalikų. O Parmos provincijos kaimelis buvo tapęs unikaliu pasauliu, kurio gyventojuose save atpažindavo visų Italijos regionų žmonės ir niekada šiame krašte nebuvę kitataučiai.

Vertimo ėmėsi vienas labiausiai išsimokslinusių kunigų

„Don Kamilį“ į lietuvių kalbą prieš beveik 65 metus išvertė kunigas misionierius salezietis A. Sabaliauskas, gimęs 1905 m. Klišių dvare, Jurbarko rajone, mokęsis Venecijoje ir Romoje. Tuo metu vienas labiausiai išsimokslinusių tėvų saleziečių buvo švietėjas ir karštas Lietuvos patriotas. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jis  buvo grįžęs į Lietuvą. Pamokslavo, užsiėmė švietėjiška ir labdaringa veikla. Jo paklausyti rinkdavosi minios žmonių, ypač jaunų. Dėl savo aktyvumo ir populiarumo kunigas A. Sabaliauskas pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis buvo išvarytas iš Lietuvos.

„Visą likusį gyvenimą jis taip ir nebesugrįžo į tėvynę, tačiau jai paliko nuostabią dovaną – dviejų knygų apie „Don Kamilį“ lietuvišką vertimą. Vėliau suradau dar keletą vertimų, kuriuos išvertė emigrantai. Matyt, knygoje yra tai, kas svarbu ir kas gaivino žmones sunkiomis gyvenimo emigracijoje sąlygomis, tai, ką reikėjo išsaugoti gimtąja kalba.

Ši knyga – ir apie mus visus. Apie tai, kas atsitinka, kai įprastas pasaulis sugriautas ir pasidalinęs, kai reikia viską statyti ir mokytis gyventi kartu, apie kuriančią vienybės jėgą. O svarbiausia –  apie tai, kas nesikeičia, kas tūkstančius ir milijonus metų visuomet bus su mumis – apie Dievo artumą ir sąžinės balsą“, – yra rašiusi O. Gurevič, pirmoji tarptautinės G. Guareschi premijos laureatė.

Rašytojas sugebėjo aplenkti savo laikmetį

G. Guareschi nugyveno neilgą, bet visavertį, kupiną įsimintiniausių įvykių, darbo ir kūrybos gyvenimą. Jis gimė jis 1908 m. gegužės 1 d. Fontanelėje (Parmos provincijoje), skambant „Internacionalui“ pačios „raudoniausios“ šventės metu pačiame „raudoniausiame“ Italijos krašte. Mirė 1968 m. liepos 22 d. vos už kelių kilometrų nuo savo gimtinės. Buvo laidojamas apgaubtas monarchijos vėliava, su Savojos dinastijos herbu ant krūtinės. 

Dėl pačių populiariausių jo knygų sėkmės – trijų pasakojimų apie Mažąjį pasaulį, Don Kamilį ir Peponį, kurie buvo išleisti esant jam gyvam  (1948 m., 1953 m., 1963 m.) ir po mirties išleisti jo vaikų (1969 m., 1986 m., 1998 m.) – labai daug diskutuota ir ginčytasi. Vieni Italijos kritikai šiose knygose įžvelgė politinį kompromisą ir kvietimą dialogui su kairiosiomis jėgomis. Kiti šiuos pasakojimus vadino šiuolaikine katecheze, treti juos laikė šventvagiškais ir siūlė įtraukti į Vatikano uždraustųjų knygų sąrašą.  

Pats G. Guareschi iki pat mirties aiškino, kad jo knygos – apie žmogaus vertybes, apie tai, kad asmenybė – aukščiau ir svarbiau už bet kokias idėjas, kad žmogaus širdis gali būti platesnė už ideologinius rėmus.

Literatūros tyrinėtojų akiratyje ne vieną dešimtmetį esantis G. Guareschi personažas – lyg trys asmenys viename – Peponis-Don Kamilis-Kristus – gyvena ir išgyvena nesibaigiančias, lyg smėlio smiltys Po upėje, istorijas. Kiekviename pasakojimų Dievas tarsi kišasi į žmogaus širdį, todėl galima peržengti politinių įsitikinimų ar visuomeninio gyvenimo ribas ir prisiliesti prie žmogaus išgyvenimų gelmių: meilės, atsiprašymo, drąsos, nuolankumo, neapykantos, humoro.

„G. Guareschis mirė tesulaukęs 60 metų, tačiau suspėjo daug ką pamatyti ir nujausti, smarkiai aplenkdamas savąjį laiką. Sugebėjo nuspėti tai, kas tuomet negalėjo būti priimtina, bet po 20–30 metų tapo aktualu ir akivaizdu. Dabar jau visiems žinomi komunizmo nusikaltimai, badas, represijos Sovietų Sąjungoje, nežmoniški tremtinių ir karo belaisvių persekiojimai, graudžiai juokinga sovietinė planinė ekonomika.

Žinome ir apie vienodai nežmonišką bei tokios pačios prigimties tiek komunizmo, tiek fašizmo patosinę retoriką. Ir apie beprotiško vartojimo pavojus, ir apie gamybos bei komercijos stabmeldystę, ir apie abortų, skyrybų, eutanazijos siaubus“, – yra sakiusi O. Gurevič.   

Jai antrino ir D. Chmieliauskas. Jis atkreipė skaitytojų, kuriems pateks į rankas „Don Kamilis“, dėmesį, kad šioje knygoje galima bus aptikti ir šių dienų Lietuvai aktualių problemų – kodėl žmonės taip dažnai neranda bendros kalbos ir kas lemia, kad kartais labiausiai nesutaikomi priešai tampa draugais.

 

Knygos „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“ ištrauka:

Išpažintis

Don Kamilis buvo aštrialiežuvis žmogus. Kai miestelyje iškildavo aikštėn koks nors nešvankus įvykis, į kurį būdavo įvelti senieji ūkininkai ir jo parapijos merginos, Don Kamilis Mišių metu pradėdavo kalbėti jautriai ir bendrais bruožais, kai pirmose klausytojų eilėse netikėtai pamatydavo kurį nors iš tų nenaudėlių. Stipriau užsidegęs, didžiajame altoriuje stovinčiam Nukryžiuotajam ant galvos užmesdavo uždangalą, kad dieviškos ausys nebūtų užgautos ir, kumščius į šonus įrėmęs, užbaigdavo pamokslą. Iš to milžino žmogaus krūtinės einąs balsas ir plūdimai būdavo tokie griausmingi, jog bažnyčios lubos drebėdavo.

Kai rinkimų metas artėjo, Don Kamilis, savaime suprantama, aiškiai pasisakė prieš vietinius kairiuosius. Po to vieną vakarą, kai pritemus ėjo namo, kažkoks žmogiščias, apsisiautęs apsiaustu, šoko iš krūmų, jį pasivijo ir, Don Kamiliui betriūsiant apie dviratį, ant kurio vairo kabėjo krepšys su septyniomis dešimtimis kiaušinių, stipriai tvojo lazda ir vėl išnyko, tartum jį žemė būtų prarijusi.

Don Kamilis apie tai niekam neprasitarė. Įėjęs į kleboniją ir saugioje vietoje pastatęs krepšį su kiaušiniais, nuėjo į bažnyčią pasitarti su Kristumi, kaip buvo pratęs daryti abejonių valandomis.

– Kas man daryti? – paklausė Don Kamilis.

– Pasitepk nugarą vandenyje išplaktu aliejumi ir tylėk, – iš altoriaus viršaus atsakė Kristus. – Mes turime atleisti tiems, kurie mus užgauna. Tai yra taisyklė.

– Gerai, Viešpatie, – sutiko Don Kamilis. – Bet šiuo atveju mes aiškinamės smūgius, ne įžeidimus.

– Ką tu tai sakydamas galvoji? – patylomis šnibždėjo Kristus. – Ar manai, jog kūnui suduoti smūgiai yra skaudesni už dvasinius?

– Suprantu, Viešpatie. Bet Tu turi atsiminti, jog mušant mane, Tavo tarną, buvai užgautas ir Tu. Aš esu labiau susirūpinęs Tavimi, negu savimi.

– O ar aš nebuvau didesnis Dievo tarnas negu tu? Ar aš neatleidau tiems, kurie mane prikalė prie kryžiaus?

– Su Tavimi neverta ginčytis! – atšovė Don Kamilis. – Tu visuomet teisus. Teesie Tavo valia. Mes turime atleisti. Bet atsimink: jei jie, padrąsinti mano tylos, perskels man galvą, Tu būsi atsakingas. Aš galėčiau pacituoti keletą ištraukų iš Senojo Testamento...

– Don Kamili, tu nori mane mokyti Senojo Testamento? Šituo reikalu aš prisiimu pilną atsakomybę. Tačiau, tarp mūsų kalbant, toks glostelėjimas tau visai ne pro šalį. Jis tave pamokys, kaip vesti politiką mano namuose.

Don Kamilis dovanojo. Bet vieno dalykėlio jis negalėjo nuryti kaip žuvies ašakos – kas jį taip žiauriai lazda paglostė.

*                                                                                                                               

Praėjo geras laiko tarpas. Vieną vėlybą vakarą sėdėdamas klausykloje Don Kamilis pro langelį pamatė kraštutiniosios kairiųjų partijos pirmininką Peponį.

Kad Peponis eitų išpažinties, buvo tokia staigmena, jog Don Kamilis nepaprastai nustebo.

– Viešpats su tavimi, broli; su tavimi, kuris labiau už kitus esi reikalingas Jo šventos palaimos. Ar jau seniai nebuvai išpažinties?

– Nuo 1918 metų, – atsakė Peponis.

– Įsivaizduoju, kiek nuodėmių padarei per tuos dvidešimt aštuonerius metus, turėdamas galvoje tokius keistus įsitikinimus.

– Aišku, šiek tiek, – atsiduso Peponis.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, prieš du mėnesius aš tamstai tvojau lazda.

– Sunki nuodėmė, – tarė Don Kamilis. – Įžeisdamas Dievo tarną, tu užgavai patį Dievą.

– Bet aš gailiuosi, – atšovė Peponis. – Tarp kitko, aš tamstos nemušiau kaip Dievo tarno, bet kaip savo politinį priešą. Pagaliau aš tai padariau savo silpnybės valandą.

– Išskyrus tai ir tamstos priklausymą tai velniškai partijai, ar turi dar kitų sunkių nuodėmių?

Peponis viską kaip iš maišo išpylė.

Bendrai paėmus, nieko rimtesnio ten nebuvo, ir Don Kamilis jį paleido, liepęs sukalbėti du desėtkus poterių. Tuo metu, kai Peponis, atsiklaupęs prie grotelių, kalbėjo atgailą, Don Kamilis nuėjo ir atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį.

– Viešpatie, – tarė, – atleisk man, bet aš jam iškaršiu kailį.

– Anaiptol, – atsakė Kristus. – Aš jam atleidau, ir tu privalai jam atleisti. Pagaliau jis nėra blogas žmogus.

– Viešpatie, nepasitikėk raudonaisiais! Jie melu tegyvena. Tik gerai pažvelk į jo veidą: įkūnytas Barabas!

– Veidas kaip ir visų. Don Kamili, tai tavo širdis užvirė.

– Viešpatie, jei aš Tau gerai tarnavau, suteik man šią mažą malonę: leisk man šią žvakidę sudaužyti į jo nugarą. Mano Viešpatie, ką reiškia viena žvakidė?

– Ne, – atsakė Kristus. – Tavo rankos skirtos laiminti, bet ne mušti.

Don Kamilis atsiduso. Jis priklaupė ir išėjo iš presbiterijos. Kai atsisuko į altorių persižegnoti, pasijuto esąs už Peponio, kuris klūpodamas buvo pasinėręs maldoje.

– Viešpatie, – sunkiai atsiduso Don Kamilis, sudėjęs rankas ir žiūrėdamas į kryžių. – Mano rankos skirtos laiminti, bet ne kojos!

– Tai tiesa, – tarė Kristus nuo altoriaus aukštybių. – Bet vis tiek, Don Kamili, atsimink: tik vieną kartą!

Žaibo greitumu Don Kamilis spyrė Peponiui. Šis nė nemirktelėjęs priėmė smūgį, paskum pakilo ir atsidusęs tarė:

– Aš jau ištisą dešimtį minučių to laukiau. Dabar jaučiuosi geriau.

– Aš taipgi, – riktelėjo Don Kamilis, kurio širdis dabar buvo lengva ir skaidri kaip giedras dangus.

Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close