captcha

Jūsų klausimas priimtas

Teatrologė apie M. Mironaitę: ji buvo moteris-donžuanas

Ketvirtadienį aktorei Monikai Mironaitei būtų suėję šimtas metų. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė aktorę prisimena kaip išskirtinę, dramatišką ir sudėtingą asmenybę.

Ketvirtadienį aktorei Monikai Mironaitei būtų suėję šimtas metų. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė aktorę prisimena kaip išskirtinę, dramatišką ir sudėtingą asmenybę.

Prieš keturiasdešimt metų, kai Monika Mironaitė minėjo šešiasdešimtmetį, paprašyta parašyti straipsnį, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė sako išsigandusi – aprašyti tokį didelį reiškinį rodėsi per daug sudėtinga. Vis dėlto straipsnį apie aktorę ji parašė ir sugalvojo pavadinimą, kurio neišsižadėjo ir vėlesniuose darbuose – „Mažas eskizas dideliam portretui“.

„Sakyčiau, Monika Mironaitė mūsų primadonų fone yra pati didžiausia primadona su visais primadonoms būdingais bruožais: labai nelygiu charakteriu, permainingu gyvenimu“, – aktorę apibūdino teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

Vienas pagrindinių dalykų, išskyrusių aktorę iš kitų, pasak teatrologės, buvo jos erudicija. Neretai artistai būna stipriai įsigilinę tik į savo profesiją, M. Mironaitę domino įvairios sritys.

„Ji pasirinko teatrą, bet galėjo būti ir dalininkė, ir muzikantė, nes ji ir tapė, ir skambino pianinu – spektakliuose pati galėjo sėsti prie instrumento, nereikėjo imitatoriaus. Ji puikiai rašė: jos laiškai ar pasakojimai – literato kalbėjimas“, – dėstė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

Pasak pašnekovės, M. Mironaitė nebuvo iš tų aktorių, kurie galėjo atlikti bet kokį vaidmenį. Ji buvo itin dramatiška aktorė, nors tragedijose niekada nevaidino, daugiausiai vaidmenų sukūrė pagal XX amžiaus pradžios autorių veikalus pastatytus spektaklius.

„Ji turėjo savo temą. Tai buvo meilės -kančios tema. Ji neįsivaizdavo meilės be kančios. Jei atvirai, manau, kad ji buvo moteris-donžuanas: žavi, mokėjo iškart pavergti žmogų, jos gyvenime buvo daug meilės nuotykių, bet ji savyje turėjo kažkokį meilės idealą“, – pasakojo teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

13 metų M. Mironaitė praleido Rusų dramos teatre. Pasak Audronės Girdzijauskaitės, ten ji buvo tarsi gražus, geras egzotinis augalas svetimoje dirvoje. Tuomet teatrą stipriai valdė partinės organizacijos, aktorės pasaulėjauta ir reiklumas sau nederėjo su stagnacija.

„Ji jautė didžiulę atsakomybę prieš žiūrovus. Jai visuomet atrodė, kad būti scenoje reiškia palaikyti dialogą su publika. Ji tarnavo. Šalia tokių aktorių, kurie tik vykdė savo misiją, vaidino, stengėsi. Tarp jų buvo ir neblogų artistų, bet ji negalėjo išsiskleisti taip, kaip būtų išsiskleidusi kitam teatre, galbūt su kitais režisieriais“, – samprotavo A. Girdzijauskaitė.

Teatrologė sako, kad kiekvienas M. Mironaitės vaidmuo buvo tarsi kova, kur ji nugalėdavo ir save, ir vaidmenį. Kova visada baigdavosi sėkmingai: teatre, kur svarbiausios žmogaus emocijos, vidinis pasaulis, M. Mironaitė buvo nepralenkiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...