captcha

Jūsų klausimas priimtas

Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ aktorė: nepatikėjau, kad taip galėjo būti

Pirmą kartą perskaičiusi scenarijų pagrindinį filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ vaidmenį įkūnijusi Ieva Andrejevaitė sako nepatikėjusi, kad taip galėjo būti. Tačiau filmo kūrėjai tikina, kad įvykiai ir dialogai filme ne tik neišgalvoti, tačiau cituojami pažodžiui iš to meto liudininkų pasakojimų.
Filmo kadras
Filmo kadras

Po daugiau nei dviejų metų darbo trečiadienį žiniasklaidos atstovams pristatyta „Emilija iš Laisvės alėjos“. Kino juostos kūrėjai sako, kad tai – jau ne tik filmas. „Kartais drįstame pasakyti, kad tai daugiau nei filmas. Tai – judėjimas, kuris prasidėjo, kai rinkome žmones masinėms scenoms“, – sako filmo režisierius Donatas Ulvydas.

Kūrybinės komandos teigimu, „Emilija iš Laisvės alėjos“ – bendromis pastangomis pastatytas paminklas žmonėms, gūdžiausiais sovietinės priespaudos metais kovojusiems už Lietuvos laisvę, duoklė tiems, kas tais laikais atsisakė sotaus ir ramaus gyvenimo, atsisakė daryti kompromisą su okupacine ideologija ir savo sąžine, tiems, kurie nebijojo kalbėti, nors žinojo, kad pasmerkia save pražūčiai. Be jų, anot filmo autorių, nebūtų buvę Atgimimo, nebūtų buvę Sąjūdžio, nebūtų buvę atkurtos Lietuvos valstybės.

Filmo prodiuserė Živilė Gallego atskleidė, jog su filmo idėja ji gyveno penkerius metus, ir džiaugėsi, kad vieną svarbiausių lietuviškų filmų kino istorijoje kūrė būtent D. Ulvydas. Prodiuserė taip pat papasakojo, kad pradžioje filmo pavadinimas buvo „Emilija“, svarstytas ir „Emilijos iš Laisvės“ variantas, tačiau galiausiai nutarta kitaip. „Laisvės alėja yra daugiau nei gatvė, tad galime kalbėti apie platesnę reikšmę“, – mano D. Ulvydas.

Juostos režisierius teigia, kad skeptikams, kurie keltų klausimą, kiek galima kalbėti apie laisvę, jis atsakytų taip: „Kuo toliau, tuo daugiau galima apie tai kalbėti. Negyvename pačiu ramiausiu laiku. Išorėje – nuostabus pasaulis, laisvė, tačiau tai – tik paviršius, žinome, kad po tuo kažkas vibruoja.“

Pasak D. Ulvydo, rūpintis tuo, kas brangu, reikia visuomet. „Koks bebūtum suaugęs, mamai esi vaikas, kuriuo ji rūpinasi. Todėl ir savo šalimi turime nenustoti rūpintis. Manau, kad Lietuvoje yra per daug kalbų, kad čia viskas blogai, kad reikia emigruoti. Tai – lietuvių kompleksas, reikia skiepyti pasididžiavimą, reikia kuo daugiau filmų, kurie keltų norą didžiuotis tuo, kad esu lietuvis“, –  mano D. Ulvydas.

Režisierius tikina nesuabejojęs „Emilijos iš Laisvės alėjos“ reikalingumu, nes kurdamas filmą jautė didelį palaikymą. „Galbūt yra dalis žmonių, kuriems nereikia, jie turi tokią teisę, tačiau didžiajai daliai šio filmo reikia“, – įsitikinęs D. Ulvydas, sulaukęs ne tik palaikymo, bet ir savanorių pagalbos.

„Savanorių užsiregistravo tiek, kiek lietuviškame kine nėra buvę. Žmonės ėjo ir sakė: pasakykit „ačiū“ režisieriui, kad apskritai kuria tokį filmą, nes šiandien mes esame laisvi, bet nežinome, kas bus rytoj“, – pasakojo prie filmo komandos prisidėjusi LRT žurnalistė Aistė Stonytė.

Savo vaidybos nežiūri

Režisierius atskleidė, kad kurdamas filmus niekuomet iki premjeros jų nerodo aktoriams. Savo suvaidintų filmų ir net dar nesumontuotų kadrų iš viso stengiasi nežiūrėti ir vienas pagrindinių filmo aktorių Tauras Čižas.

„Pasitikiu režisieriumi“, – sako jis. Aktoriaus teigimu, filmų apie savo šalį turime per mažai. „Tai yra mūsų istorija ir, kol dar galime iš gyvų prisiminimų tai daryti, turime daryti. Švedų ir lenkų kinematografai išaugo pasakodami apie skaudžius savo įvykius“, – atkreipia dėmesį aktorius.

Nei vieno kadro su savo vaidyba nematęs pripažino ir kitas filmo aktorius – Česlovas Stonys. Įdomu ir tai, kad aktoriaus įkūnijamas personažas – jo bendravardis ir, kaip sako režisierius, tai – ne atsitiktinumas. Č. Stonys filme ne tik vaidino, tačiau ir tapo laikmečio konsultantu, o jo atpasakoti realiai vykę dialogai perkelti į filmą.

„Atstovaudamas scenarijaus autoriui Jonui Baniui pasakysiu, kad filmas – vien tikri įvykiai, tikri reiškiniai, tikros detalės“, – tikina režisierius. Vienoje iš scenų, kurioje susidorojama su teatro režisieriumi, pasakomi tie patys žodžiai, kaip Jonui Jurašui Vachtangovo teatre uždraudžiant „Makbetą“. Ryšys su šiuo režisieriumi filme – ne atsitiktinis.

„Režisieriumi tapti nusprendžiau po to, kai pamačiau J. Jurašo „Smėlio klavyrus“. Tai buvo tas atvejis, kai aš, paauglys, verkiau ne namuose. Nuo tos dienos esu dėkingas J. Jurašui. Ar filme yra J. Jurašas? Ten jo – pilna“, – atskleidžia D. Ulvydas.  

Č. Stonys pats 1972-aisiais, tais pačiais metais, kuriais vyksta filmo veiksmas, išėjo iš teatro protestuodamas prieš tai, kad buvo atsisveikinta su režisieriumi J. Jurašu. „Išėjau iš Kauno teatro. Nebuvo jokios agitacijos, jokių akcijų, tiesiog pajutome, kad, kai nėra J. Jurašo, teatro nebus, pajutau, kad dabar galės režisuoti bet kas – net teatro ūkvedys. Panašiai ir buvo“, – prisimena jis.

Baimė prarasti suskilusią geldą

Filme nuskambėjusi frazė „negaliu išeiti iš teatro, nes per daug jį myliu“, aktoriaus teigimu, yra originali citata iš vienos ir dabar vaidinančios lietuvių aktorės lūpų. „Fikcija yra mūsų siužetinė linija, visa kita – tikra“, – pabrėžia D. Ulvydas. Jam antrina Č. Stonys: „Ten viskas tikra: ir atmosfera, ir atskirtos scenos, ir frazės.“

Aktoriaus manymu, svarbiausia tema filme – net ne mūsų praeitis, ne mūsų istorija, o kiekvieno mūsų pasirinkimas, kaip pasielgti, ką pasirinkti.

„Kai skaičiau scenarijų, kai kurios vietos man atrodė perspaustos. Maniau, taip negali būti. Tačiau kai Česlovas papasakojo, kaip buvo iš tikrųjų, mane labai įkvėpė“, – sako pagrindinį Emilijos vaidmenį atlikusi I. Andrejevaitė. Aktorė pasakoja daug ruošusis šiam filmui, skaičiusi knygų, žiūrėjusi autentiškus vaizdo įrašus. „Tačiau tai buvo pakankamai toli nuo manęs. Kai matai šalia žmogų, kuris visa tai patyrė, visai kitaip“, – sako ji.

 

Aktorius Č. Stonys pastebi, kad vertinti filmą kaip istorijos puslapių pasklaidymą būtų klaidinga: „Yra ir kitų idėjų, ir kitų tikslų. Man regis, labai svarbu, jog kiekvienas, pažiūrėjęs tą filmą, išėjęs iš jo pasikalbėtų su savimi, o pasikalbėti apie ką, manau, kiekvienas ras. Jei tas pokalbis įvyks, manau, kad filmas bus pasiekęs savo.“

„Žmonės bijo prarasti savo suskilusią geldą“, – tokia frazė nuskambėjo filme. „Sovietiniu laiku žmonės bijojo prarasti tai, ko neturėjo, Lietuvoje žmonės bijo prarasti tai, ką turi. Gal po šio filmo kažkas nebijos“, – viliasi režisierius.

Kad Emilija – ypatingas personažas, iš kurio reikia pasimokyti, mano ir ją įkūnijusi aktorė. „Ji nesmerkia. Mes nežinome, kokios žmonių gyvenimo aplinkybės. Kartais reikėtų daug dažniau prieiti vienas prie kito ir paklausti, kodėl tu taip pasielgei“, – mano I. Andrejevaitė.

Premjera – visoje šalyje

Filmo prodiuserė tikino, kad „Emiliją iš Laisvės alėjos“ tikrai planuojama rodyti ir kino festivaliuose. Ž. Gallego manymu, filmas aktualus posovietinėms šalims ir net Vakarų šalys turi ko iš jo pasimokyti.

Vasario 16 d. bus ypatinga filmo premjera visoje Lietuvoje. „Džiaugsimės iš ekranų galėdami pasveikinti visus kino teatro salėse mūsų filmo žiūrėti susirinkusius žiūrovus. Taip Nepriklausomybę galėsime švęsti kartu,“ – sako filmo prodiuserė Ž. Gallego.

Išvakarėse filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ bus parodytas svečiams išskirtinėje vietoje – Kauno dramos teatre. Tai pirmas kartas lietuviško kino istorijoje, kuomet filmo premjera rengiama teatre. Anot filmo kūrėjų, tokį iššūkį jie priėmė neatsitiktinai. Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ žiūrovus nukels būtent į Kauno dramos teatrą aštuntame dešimtmetyje, nes tuo metu Kaune skleidėsi laisvės pumpurai. 

Filmas kino teatruose visoje Lietuvoje bus rodomas nuo vasario 16 d.

Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...