captcha

Jūsų klausimas priimtas

Teatro ir kritikos kritika: kritiškai

Apie tai, kokia yra šiandienos kritikos padėtis visuomenėje portalas kamanė.lt kalbėjosi su Lietuvos teatro procesą kuriančiais, stebinčiais ir analizuojančiais žmonėmis – filosofu, teologu Ervinu Koršunovu ir  teatro ir kino kritiku, kultūros apžvalgininku Vaidu Jauniškiu.
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Savo trumpuose pamąstymuose apie kritiką, režisūrą ir santykius tarp kolegų, vienas Lietuvos teatro aktorius yra sakę: „Į kritiką žiūriu kaip į žmoną: išklausau pastabų, o darau tą patį“. Apie tai, kokia yra šiandienos kritikos padėtis visuomenėje portalas kamanė.lt kalbėjosi su Lietuvos teatro procesą kuriančiais, stebinčiais ir analizuojančiais žmonėmis – filosofu, teologu Ervinu Koršunovu ir  teatro ir kino kritiku, kultūros apžvalgininku Vaidu Jauniškiu.

Ervinas Koršunovas

Ar dažnai skaitote recenzijas, straipsnius apie teatrą? Kaip juos vertinate, ko pasigendate?

Save priskirčiau prie skaitančių. Pastaruoju metu pastebiu, kad teatro kritikai straipsnius rašo rečiau ir, mano supratimu, tai yra problema. Apie spektaklį pasirodo tik keli tekstai ir tai nesukelia rezonanso, veikiau – miglą aplink meno kūrinius, kūrėjus. Tampa nebeaišku, kas ir kaip vertina bei kokia vis tik yra vertinimo sistema. Jeigu yra kokia nors komisija, vertinanti kūrėjų darbus, o jos sudėtyje esantys teatro kritikai nesivargina rašyti straipsnių, mes nežinome, ką jie galvoja apie vieną ar kitą kūrinį ir atsiranda keistas precedentas, kai padidintas dėmesys yra sutelkiamas į patį, tarkim, Auksinių scenos kryžių išdalinimą. O kai yra mažai straipsnių, tai ir kūrėjams atrodo, kad jų darbas yra neįvertinamas arba įvertinamas nepakankamai.

Kaip Jums atrodo, kodėl tekstų apie spektaklius yra – kaip teigiate – mažai? Ar tai lemia kritikų skaičius, ar tai daugiau jų pozicijos – nerašyti apie kai kuriuos spektaklius – klausimas?

Čia geras klausimas ir galbūt jis reikalauja kompleksinio atsakymo. Tai paspėliojimai, bet šis – nerašančių kritikų –  simptomas ar tai tendencija, turi būti įvardytas. Žinau, kad patys kritikai turi savo argumentų, tarkim, už straipsnius yra mažai mokama arba jie neužsakomi. Arba, kad kritikas yra pavargęs nuo rašymo, esą jų tekstų neva neskaito. Dar gali būti netgi taip, kad kritikai bijo išsakyti savo nuomonę.

Yra daug cirkuliuojančių pasiaiškinimų, bet aš pridėčiau keletą kitokių versijų: „senoji“ teatrologų mokykla rėmėsi spektaklių ar vaidmenų analize.  Tas modelis tiko „seno sukirpimo“ spektakliams, kur iš metaforų ir kitų elementų sudėliota sceninė kalba buvo perskaitoma, permatoma ir viską lėmė subtili kritiko pajauta – kaip teisingai jis „išskaito“, kas kalbama nuo scenos. Tačiau pasikeitus visuomeniniams santykiams ir teatrinei kalbai, spektakliai nebėra taip perskaitomi kaip anksčiau.

Gyvenimas nebėra vienareikšmiškai perskaitomas, todėl metams bėgant, buvęs spektaklių analizavimo modelis atgyveno. Tačiau vyresnieji teatrologai aukštosiose mokykloje iš studentų tebereikalauja taikyti būtent jiems žinomą spektaklių matymo modelį. Studentai pirmuosius metus dar bando, tačiau tai realiai nebefunkcionuoja ir mes turime precedentą, kai save teatro kritikais vadinantys žmonės neberašo apie spektaklius. Jų rašiniai tampa nebe apie spektaklius, o apie tai, kaip atsirado vienas ar kitas pastatymas, galiausiai – patiko ar nepatiko, įvyko kažkokia įdomybė premjeroje, ar neįvyko.

Manau, tarp teatro praktikų ir teoretikų yra atsiradęs disonansas. Sunku pasakyti, ar tai dabar yra pataisoma. Netgi spektakliai, kurie tarsi leistųsi aprašomi senuoju būdu, tarkim, ta pati Oskaro Koršunovo „Katedra“, kažkodėl nesusilaukė pakankamai dėmesio ir, manau, tai yra labai reikšmingas momentas - teatro kritikai nesiryžta arba negali įgyvendinti savo uždavinių.

Apskritai, šiandien yra pakitę ne tik visuomeniniai santykiai bei spektaklių vertinimo modeliai. Mes kaip visuomenė, tariamės išgyvenę kaitos laiką ir perėję į kažkokį neva stabilų etapą, kur galioja solidžios doktrinos, orūs personažai ir idėjos. Iš principo, nebėra idėjų varžymosi ir kritikos vyraujančioms idėjoms. Sakyčiau, grįžta stagnacija – tik ne tarybinių laikų, o brandaus kapitalizmo. Tai atsiliepia ir teatro praktikai: jie sunkiai beatranda jėgų, retai generuoja idėjas maištui bei pasiduoda ydingai madai, kai teatras tėra tik pramoga. Šiandien teatras nėra ta instancija, kuri moduliuoja visuomeninius santykius, o žiūrovai bei kritika pripažįsta arba prieštarauja. Nūdienos teatrai yra pramoginiai buduarai su savo klientūra – ar tai būtų valstybiniai teatrai, ar privatūs. Jie stengiasi atspindėti pramoginę kultūrą, kuri tenkintų buržuazinę visuomenę ir jos poreikius. Apmaudžiausia tai, kad šitą tendenciją mes tik palydime akimis. Teatro kritikų cechas, matyt, seniai prarado pasitikėjimą bei užmiršo savo misiją būti visuomenės švietėjais. Jie tapo buržuazinės visuomenės ruporais, kurių straipsniai – nuo to ir pradėjome – buržuazinei visuomenei signalizuoja, kas yra malonu, ką smagu žiūrėti, kur žmonės gali išleisti pinigus nesigailėdami.

Sakote, kad skaitydamas šiandieninių teatro kritikų straipsnius nematote dialogo su kūrėjais, nematote buvimo mediumu tarp jų ir žiūrovų? Recenzijos, Jūsų nuomone, tapo tik rekomendacijomis, eiti į spektaklį, ar neiti? Jokios analizės nebėra?

Be abejo, tai ne vienalytis baras, bet analizių nėra. Aš nematau. Yra talentingiau parašyti anonsai, plačiau aprašoma, kas rodoma scenoje arba visai netalentingai ir trumpai. Sutinku su Julijumi Lozoraičiu, su kuriuo neseniai ta tema kalbėjomės, reikia galvoti apie naujus būdus, kaip atgaivinti teatrinį organizmą. Turėjau iliuziją, kad naujai atsirandantys blog`ai sukurs kažkokią gyvą subkultūrą, tačiau mani visa ši infrastruktūra darosi panaši į buduarus. Pristatomas tik paviršutinis lygmuo.

Žinoma, dabar yra sumažėję erdvių, kur kritikai galėtų rašyti. Internetiniuose portaluose kultūra apskritai nustumta į užribius – apie televiziją net nekalbu nekalbu. Nepamenu, kada pirmuose laikraščių puslapiuose buvo atsiradęs koks menininkas, paroda, spektaklis ar kino filmas. Šia prasme, erdvė yra prarasta. Kultūra pralaimi žiauriai ir apmaudžiai. Manau, tarp teatralų nėra suvokimo, kad kažkokiu aštriu ar revoliuciniu metodu reikia vieningai tą erdvę atsilošti. Lietuvos žmonės, varginami monopolinių kapitalistinių santykių, pasiduoda. Erdvę užimą politinės intrigos ir pramogos. Mes visi – tiek menininkai, kūrėjai, tiek jiems artimi meno vertintojai,  – atsiduriame paraštėje.

Bet, štai, suteikiama šiokia tokia iliuzija: tarkim, Teatro dienos šventė. Jos metu kažkas bus įvertintas auksu – neva labai prestižiniu apdovanojimu. Ir faktas, ar tai padaryta sąžiningai ir profesionaliai, tampa antraeiliu, nes tai vis tiek tėra tik paguodos prizai. Ir šiemet įvyko kaip kasmet – dovanų krapštymas iš maišo, kuriame neaišku, kas įdėta. Auksinių scenos kryžių komisija galvoja, kad užteks kalbelių prie arbatos ir visuomeneiviskas bus aišku? Jie neprivalo rašyti apie aktorius, spektaklius, taip? Ir mes negalime žinoti, kodėl vienas aktorius nominuotas, o kitas ne? Komisija negalėjo sau leisti „nuimti“ moterų nominacijų, nemanau, kad tai yra teisinga.

Žinoma, galime ir nesikoncentruoti į Auksinių scenos kryžių teikimą. Tačiau nebūsime pažangiu teatru, galinčiu kalbėti visuomenei, jei patys aplaidžiai naudosimės suteiktais instrumentais. Štai, Rusijoj prieš tenykščius „Auksinės kaukės” apdovanojimus vyksta rimtesnės diskusijos, nors ir ten nemažai intrigų. Tačiau jaunieji teatologai aiškiai formuluoja tokią samprata – Teatro šventė turi tarnauti kaip tam tikras socialinis liftas jauniems talentams. Lietuvoje šis principas nėra postuluojamas, tiesiog karts nuo karto jauniems menininkams pavykdavo prasimušti į pripažintųjų gretas. Deja, šiais metais nebuvo suteikta nė viena galimybė jaunoms aktorėms pasinaudoti minėtuoju liftu. Kodėl? Kodėl ši aikštelė būna veikiau išnaudojama asmeninių preferencijų ir interesų tenkinimui? Situaciją galima perskaityti ir per marksistinio modelio prizmę: yra bazė – kūrėjai, kuriantys produktą ir anstatas, simbolinis kapitalas. Kartais atrodo, kad teatrologų elitas sau prisima tą simbolinį kapitalą ir gali juo disponuoti, skirstyti jį pagal savo nuožiūrą. Čia slypi ir atsakymas, kodėl teatro kritikai nerašo: jiems atrodo, kad galbūt nė nereikia to daryti – jie paprasčiausiai suteiks pelną kažkokiam kūriniui arba ne. Suteiks jį aktoriui, o aktorei, pavyzdžiui, ir nesuteiks.

Kaip suprantu, nematote jokių prošvaisčių atsirasti dialogui tarp teoretikų ir praktikų?...

Galima pajuokauti, kad tarp kapitalistų ir darbininkų nėra normalios diskusijos. Dargi prisiminti Dostojevskio aprašytą situaciją su lombardininke bei visą tą psichologiją aplinkui. Vienok, pati sistema ir minėti simboliniai įrankiai nėra nedėkingi. Kritikai yra įpareigoti skirstyti tą simbolinį kapitalą, bet kiek jis tikras, o kiek iliuzorinis – klausimas. Manau, mes visi dar tik mokomės rimtai vertinti virtualųjį kapitalą. Tai ir yra aukštos kultūros požymis – sugebėti disponuoti virtualiu anstatu, kuris įgalina kūrybingą visų gyvenimą. Visi teatro cecho asmenys turi dalyvauti kartu kaip skruzdės skruzdėlyno statyme.

Kaip sakė Hegelis, ir ponas, ir vergas yra vienas nuo kito priklausomi. Virtualus kapitalas nepriklauso vien ponui arba kuriam nors vienam ponui, ar tarnui. Tad apkaltinti dėl šios situacijos vieną ar kitą teatro cecho pusę būtų klaidinga. Klaidinga yra ir tai, kuomet kritikai sako, kad nėra vaidmens, o kūrėjai sako, kad nėra kritikos. Iš principo ir vieni, ir kiti, turi sugebėti įžvelgti gerą vaidmenį, artikuliuotą mintį. Visa tai nėra vien teatro kritikų cecho bėda, tai bendros krizės, kurią reikėtų įvardyti ir permąstyti, padarinys.

Kritikai suteikiate nemenką galią, nors šiandien kai kurie kaip tik kalba apie tos galios menkimą. Daugeliui net kyla klausimas, kam rašo kritikas – kolegai, žiūrovui, kūrėjui? O juk – juokais ar ne juokais – sakoma, kad dažniausiai nei vienas, nei kitas, nei trečias, teatro kritikos straipsnių neskaito.

Čia ir yra krizės požymis – netikėjimas, kad skaito. Kultūra savo esme yra artima religiniam kosmosui, kur vertės ir prasmės yra sukuriamos ir palaikomos tikėjimo dėka. Religijų istorijoje visuomet būna momentas, kai nebepuoselėjamos vertybės, tauta atitolsta nuo tikėjimo. Tačiau žinome iš kultūros istorijos, kad įvyksta ir renesansas, sugrįžta prasmės, bet tai yra kūrybinio darbo rezultatas. Jei nėra kuriama – nieko ir nebus. Jei nėra minties judesio nuo kūrėjo iki vertintojo, tuomet ir prasmės nėra. O šiandien būtent to ir trūksta – prasminio judesio, kurį nustojo atlikti kažkokia kritinė masė. Nustojo suvokti spektaklius, nustojo vertinti darbus, tikėti įvertinimo nauda... Religijoje yra tikėjimo šuolio sąvoka – jei jis neįvyksta, kultūros gali tiesiog degraduoti. Jos gali nebematyti prasmės piramidėse, paveiksluose, literatūroje. Ištisos masės gali degraduoti iki buduarinės kultūros, kur ryškus tik egocentrizmas, o intelektinių judesių nevyksta.

Tačiau čia nėra paskirų asmenų kaltė, čia daugiau yra bendra kultūros problema, kaip miesto, tautos, valstybės. Tarkim, literatai neturi nuovokos, kad dramos žanras yra reikalingas būtent pačiai literatūrai – juk tai yra vienas iš trijų banginių, ant kurių nugarų ir laikosi visa literatūra. O jie kone iš principo dirba tik ties proza arba poezija, kur nebeegzistuoja normalūs dialogai, nes jie „ateina“ iš dramos. Taigi, mes turime bendrą nuostolį. Dramaturgijos baruose dirba tik pavieniai Lietuvos literatai. Dailininkai į scenografus žiūri kaip į amatininkus, kompozitoriai atsainiai vertina muziką teatrui kuriančius kolegas. Eseistams, kultūrologams, filosofams, semiotikams neatrodo būtina vertinti spektaklių, teatro procesų. Tuomet ir turime tokius keistus kristalus, kurie yra daugiau papuošalai. Tai nėra tikras kultūrinis procesas.

Manau, apie tai reikėtų visiems rimtai pagalvoti ir individualiai imtis kažkokių darbų. Manau, kad yra intelektualinės pajėgos ir jeigu teatrologai vėl rašytų straipsnius (išsireikalavę, kad jiems už tai mokėtų), gal mes pagaliau pajustume kažkokį poslinkį? Žmonėms, dirbantiems menotyros, teatrologijos srityse, turėtų kilti egzistencinis klausimas: ar pasiduoti tai kultūrinės degradacijos savieigai, ar vis dėlto dirbti kažkokį intelektualinį darbą? Dėlioti tas virtualias plytas viena ant kitos, statyti tą prasminį pastatą – teatrą? Reikia, kad teatras atgautų savo kontūrus, antraip, kol korifėjai toliau rašys memuarus iš gūdaus sovietmečio, teatrai galutinai taps neįdomiais buduarais.

Vaidas Jauniškis

Jūs, internetinio portalo Menų faktūra redaktorius, teatro kritikų ir kolegų straipsnius esate kaip ir įpareigotas skaityti. Ko juose galbūt pasigendate, kokias šiandien matote recenzijose ryškėjančias rašymo tendencijas?

Kalbant apie profesionalią kritiką, viena iš akivaizdžiausių tendencijų per keletą metų – ji pasidarė subjektyvesnė. Tai daugiau ryškėja internetinėse recenzijose, tačiau pereina ir į spaudą. Subjektyvumas pabrėžiamas net nurodant kaip aš įėjau, kaip atsisėdau, kas aplink buvo. Tarsi privačios detalės, kurios, kritiko manymu, turėtų rašinį padaryti įdomesnį. Subjektyvumo vis daugėja. Tikriausiai tai susiję ir su tinklaraščių atsiradimu ir, manau, tuo užsikrečiama, – kaip jau kažkada esu minėjęs, pradedama neskirti anoniminio komentaro po straipsniu nuo facebook`o post`o ir nuo tinklaraščio bei recenzijos. Šitie dalykai stipriai susiplaka ir vieni teatro kritikai šią „identiteto krizę“ pakelia, kiti kartais kiek pamaišo savo tapatybes.

Subjektyvumas kartais pakeičia argumentus arba tam tikrą argumentų dozę, bet tai priklauso nuo konkretaus kritiko. Bet nesakyčiau, kad pastebima argumentų stoka ar kad tai būtų vyraujanti tendencija.

Kaip vertinate kartais pasigirstančią nuomonę, esą „Lietuvoje kritikos nėra“?

Šita nuomonė visuomet egzistuoja – jai yra ir atsakymas: kritikos nėra, kai tu jos neskaitai. Galiu pasakyti, kad visi, kas taip teigia, jos ir neskaito. Jei taip sako vyresnio amžiaus žmonės, jie neatkreipia dėmesio į tai, kad kritika pakeitė savo vietą. Sumažėjo jai skirtos erdvės, informacijos srautas yra kur kas gausesnis, ir kai atsiverti pusės puslapio recenziją kokiame savaitraštyje – tai šiandien atrodo solidu. Bet neprilygs 8-9 dešimtmečio „jaučio odoms“ per visą puslapį „Literatūroje ir mene“  – ar net „Komjaunimo tiesoje“ spausdintai recenzijai. Tuomet jos skambėjo kita jėga ir kitu svoriu. Bet toks, kurį mes patys, kaip skaitytojai, suteikėme.

Niekaip negalėčiau sutikti, kad kritikos nėra ar kad ji yra prastesnė. Manau, ji kaip tik geresnė. Šiuo metu kritika turbūt išgyvena tam tikrą aukso amžių tuo požiūriu, kad yra daug leidinių, kuriuose rašoma apie spektaklius. Apie rezonansą sukeliantį spektaklį gali ir dešimt recenzijų perskaityt, o apie kiekvieną kitą – bent po dvi tris. Egzistuoja ir ginčų, ir dialogų, nesutarimų.

Tad skundas, kad šiandien per mažai rašoma apie spektaklius yra nepagrįstas? Jeigu spektaklis sulaukia tam tikro rezonanso ir daugelis kritikų nori pareikšti savo nuomonę, ar galima teigti, jog spektaklis to vertas, o kuris nesusilaukia – nevertas?

Taip – apie neįdomų spektaklį ir rašyti neįdomu. Be abejo, egzistuoja problema – kitų miestų, ne Vilniaus ir ne Kauno, – spektaklių kritika. Dar kažkiek apžvelgiama Klaipėdos situacija, bet ten pačių kritikų atrasime vieną ar du. Egzistuoja tokia geografinė problema, – spektakliai kituose miestuose nesusilaukia deramo dėmesio, tačiau, kita vertus, rodos, nebuvo pražiopsotas kažkoks išskirtinio dėmesio turėjęs sulaukti teatrinis įvykis.

O jei kūrėjai sako, kad jiems trūksta recenzijų – tai natūralu, jiems visad dėmesio trūksta. Vienam dviejų, kitam ir dešimties recenzijų bus per maža.

Kokie yra teatro kritiko uždaviniai, kokia jo paties, kaip savo profesijos atstovo (jei kritiką pavadintume profesija), misija?

Pirmiausia – būti tarpininku tarp visuomenės ir kūrėjų. Teatro kritikas vis tiek yra labiau patyręs žiūrovas, jis turi kur kas didesnį lauką lyginimams, teatro aktualijoms ir pan. Pagaliau, jis turi instrumentarijų teatrui nagrinėti. Dėl to teatro kritikas yra tarpininkas, jo užduotis yra atskleisti tam tikrą spektaklio kūrėjų kalbą ir tai, ką jie pasako spektakliu.

Antra, recenzijomis kritikas kalbasi ir su kūrėjais, pačiu teatru. Jis tampa savotišku stebėtoju, agentu, kuris „centrui“, t.y. visuomenei (bet ir teatrui) drįsta – ir privalo – pasakyti, kad tas teatras ar tas spektaklis vertas dėmesio, o anas jau senų senovėj remiasi komercinio teatro principais, kuria pramogą.  Aš manau, kad kritikas, nepaisant jo ignoravimo, nuveikia didžiulį darbą, neleisdamas teatrui degraduoti iki ne-meno, iki tuščios kokybės, kuria blefuojama ir kuri „iškišama“ už gryną pinigą. Be abejo, tai priklauso ir nuo to, kaip tas teatras reaguoja.

Ir trečia – kad ir kaip patetiškai skambėtų, bet akivaizdu, kad rašoma ir istorijai. Kas kitas užfiksuos tą „čia ir dabar“ efemeriškumą, kai to tiesiogiškumo, gyvumo, nebelieka net vaizdo įrašuose? Kritika to irgi negeba, bet gali fiksuoti spektaklio mintį ir reakciją į ją, pagaliau – perteikti spektaklio kontekstą, kai jis seniausiai bus pasimiršęs.

Jei kritiko misija tampa teatro „saugojimas“ nuo degradavimo, ar galite pasakyti, kad matote tokius procesus vykstant? Kritikai neleidžia degraduoti teatrui ir daro įtaką kultūros politikai?

Kultūros politiką – taip, manyčiau, kad kažkiek gali paveikti jos sprendimus – juk kritikai yra ir ekspertai ar ekspertai gali pasiremti kritika.

O tekstų pagalba šie procesas įmanomi?

Čia klausimas... Kaip kartais ciniškai sako ar sakydavo patys teatrų vadovai, „šunys loja, karavanas eina“. Bet tai priklauso ir nuo teatrų vadovų. Sakykime, aš nemanau, kad dabartinei Lietuvos Nacionalinio dramos teatro vadovybei nerūpėtų kritika. Ir ne vien dėl teatro kasos, bet dėl paties teatro meninio lygio. Tai jaučiama, net kai ginčijamasi, nesutinkama. Todėl manau, kad tai labai geras pavyzdys, kai žmonės reaguoja.

Teatro kritikai nebūtinai būna baigę teatrologijos studijas, tačiau kas yra būtina teatro kritiko išsilavinimui, kad asmuo galėtų vertinti teatro procesus?

Teatro istorijos, literatūros (ne tik teatro) ir meno istorijos žinojimas yra būtini. Nesakau, jog visi turi atsiminti, kas kada ką sukūrė, bet privalo pajausti, atpažinti, sakykime, konkretų stilių. Teatras kuriamas iš daugelio menų, todėl teatro kritikas turi matyti, kokį stilių reprezentuoja dekoracijos, su kokia epocha kas susieta. Taip pat privalu turėti suvokimą apie kiną, nes ši meno sritis yra ir aktualija, leidžianti „užuosti“, kokios temos šiandien yra svarbios pasaulyje ir vertinti, kiek tai svarbu čia. Kinas vis tik globalesnis už  teatrą,  per jį daug kas ateina į sceną. Ir, pagaliau, teatre  juntama jungtis su šiuolaikiniu vaizduojamuoju menu (pavyzdžiui, kalbant apie kai kuriuos Oskaro Koršunovo darbus). Taigi, jo kontekstą teatro kritikas irgi turi išmanyti. Jau nekalbu apie performansų istoriją – nors šiuo atveju Lietuvos kritikas dar gali atsipūsti, nes mes dar kurį laiką nesulauksime parateatrinių procesų, performanso ar postdraminio teatro pavyzdžių.

Ar šiandieninis teatro kritikas yra kompetentingas išpildyti šias užduotis?

Daugiau ar mažiau – taip. Negaliu dabar prisiminti teatro kritikų padarytų akivaizdžių klaidų, nepamenu, kad būtų „prašauta“ pro stilių, nagrinėta visiškai ne tai, kas turėtų būti.

Daugelis teatro teoretikų ir praktikų teigia, jog kritika netenka galios... Šiam teiginiui, kaip suprantu, Jūs nepritartumėt?

Kaip ir sakiau, pasikeitė jos galia. Gal ji ir buvo galingesnė sovietiniais laikais, tačiau ar  kritika  „pasitarnavo“ nuimamt kokį nors spektaklį? Į tokį klausimą, kažkada užduotą Irenai Aleksaitei ir Audronei Girdzijauskaitei,  buvo atsakyta - ne. Teatro kritika turėjo daugiau erdvės svarioje žiniasklaidoje, kuri buvo svari vien dėl ribotų visuomenės informavimo priemonių. Dabar informacijos srautas yra daug didesnis ir teatro kritikos galia sumažėjo. Pagaliau čia susiduriame ir su kritikų profesionalumu ir patikimumu – juk rašo tiek vyresnieji, tiek vos baigę studijas.

Ar matote dialogą tarp teatro praktikų ir teoretikų - jis egzistuoja bent kokiu nors pavidalu?

Dialogo akivaizdžiai nėra. Viešojoje erdvėje jo visiškai nepastebiu, nebent kažkas tarpusavyje, asmeniškai bendrauja. Viešoje erdvėje net ir teatro kritikai tarpusavyje nepakankamai diskutuoja. Sakykime, Menų spaustuvės organizuojamame diskusijų klube „Prie arbatos“ su kūrėjais susitinkama atskleisti jų asmenybes, bet ne dėl kažko ginčytis. Vienintelė diskusija, kuri, mano požiūriu, per tiek laiko buvo beveik ideali, – tai vakaras, kai buvo kalbėta apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Katedra“. Tuomet pasijutau kaip gerame teatro festivalyje užsienyje, kur kritikai rimtai „kalasi“ su praktikais. Bet pas mus viskas atsiremia į diskusijų kultūrą: kiekvienas ne toks giriamas komentaras, ne toks pozityvus požiūris į kūrinį yra priimamas kaip asmeninis įžeidimas. Lygiai tas pats ir kalbant apie recenzijas.

Kritikų yra per daug ar per mažai?

Kritikų nėra per mažai. Per mažai yra teatrologų. Galėtų būti daugiau tų žmonių, kurie rašo apie teatrą, bet jame nedirba. Teatrologijos kaip mokslo, naujų teorijų skleidimo, užsienio teatro literatūros vertimų, konferencijų organizavimo dirvonai yra beveik nearti. Teatrologai galėtų kurti diskusinę kultūrą, suteikti jai ir akademinį lygį.

Jei aš perskaityčiau Lietuvoje teatro kritiko ir teatrologo rašinius – jų beveik neatskirčiau. Žinoma, logika sako, kad teatrologas daugiau kreips dėmesį į tai, kaip spektaklis „įsipaišo“ į tam tikrą teorinę paradigmą. Jis gali kalbėti apie istoriją, atverti platesnį lauką, jo stilius bus akademiškesnis. Teatro kritikas šiek tiek greičiau reaguoja, jam artimesnė būtų semiotika vietoje teatro istorijos. Net ir stiliaus požiūriu jo recenzija  gyvesnė, veržlesnė, galbūt aktualesnė. Teatro kritikas labiau sukonkretintų, sukoncentruotų savo žvilgsnį į spektaklio sukūrimo aplinkybes, į klausimą, kodėl tas spektaklis buvo sukurtas šiandien. Teatrologas tokio klausimo dažnai neužduoda ir aš nemanau, kad tai yra pliusas. Tokie dalykai ypač užkliūna skaitant teatro istorijos knygas. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos teatras yra kažkokia atskira planeta, kuri kažkur skrieja be įtakų iš užsceninės realybės. Į klausimą, kodėl būtent tas spektaklis buvo sukurtas būtent tada ir ten, jei tai iš tiesų buvo sukurta kaip reakciją į kažką, vis tiek reikia atsakyti.

O kas turi įtakos Jūsų įvardytam teatrologų stygiui? Kokias matote to priežastis?

Pirmas dalykas – į teatrologiją stoja labai nedaug žmonių. Ši profesija nelaikoma prestižine, nors dabar jai bandoma suteikti universitetinį lygį. Ir įstoja kartais tie, kurie šią profesiją rinkosi tik kaip trečią-ketvirtą, jei kur anksčiau neįstotų. Čia reikėtų susimąstyti, kodėl taip yra – gal teatras jaunam žmogui darosi nebeįdomus? Jeigu kultūra iš viso neįdomi, tuomet čia net ne pačių mokymo įstaigų, bet ir visos valstybės  rūpestis. Net nekalbant apie mokymo programas ir studentų krepšelius, kurie verčia meno kūrimo ir tyrimo įstaigas būti verslias ir įstojusiais studentais pagrįsti savo egzistencijos reikalingumą. Kultūra tiesiog turi būti –nereikalaujant iš jos papildomo gariūniško pelno.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...