captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierius G. Lukšas: kurdamas filmus niekada niekam nepataikavau

Gytis Lukšas – vienas iš šiųmetinių Nacionalinių kultūros ir meno premijos laureatų. Jis įvertintas už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Kino režisierius G. Lukšas turi apdovanojimų kampelį. Jame – įmantraus dizaino statulėlės už įvairius kūrinius ir pasiekimus. Netrukus, Vasario 16-ąją, režisierius bus apdovanotas ir dar viena – ypatingai svarbia – Nacionaline kultūros ir meno premija. Ji menininkui paskirta už viso gyvenimo nuopelnus, už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.

Režisierius kine debiutavo būdamas 27-erių, jo filmografijoje – 14 televizijos ir kino filmų. Labiausiai pripažinti jo kūriniai – „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Mėnulio Lietuva“, „Duburys“. Režisieriaus mėgstami „Žalčio žvilgsnis“, „Vakar ir visados“. G. Lukšas sako, kad juos geriausiai vertino ir žiūrovai. Režisierius pasakoja autoritetų kūryboje neturėjęs – stengėsi save, tokį, koks yra, saugoti nuo įtakos, todėl labiau sėmėsi įgūdžių.

„Pačioje pradžioje, susidūręs su tokiais žmonėmis, kaip Arūnas Žebriūnas, Raimundas Vabalas, aš kaip kokia kempinė siurbiau iš jų amato, technikos ypatumus. O vėliau išmoktus dalykus taikydavau savo režisūrinėje veikloje. Ne koks institutas ar kursai išmokė mane kino, mane išmokė darbas kino aikštelėje“, – prisipažįsta režisierius G. Lukšas.

Ilgametis Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas sako remdamasis literatūra pasakojo istorijas apie tai, kas jam pačiam svarbu, stengėsi, kad filmai keltų emocijas. Todėl vietos pataikavimui jo kūryboje niekada nebuvo.

„Nepadariau nei vieno filmo, kurio nenorėjau, net ir anais laikais. Niekada nepriklausiau jokiai partijai ir nepataikavau, nesistengiau įtikti nei politikams, nei žiūrovams. Aš dariau tai, kas rūpėjo man pačiam, ir tikėjausi, kad yra žmonių, panašių į mane, kuriems taip pat tai bus svarbu, įdomu, reikalinga, ką pasakoju savo filmuose“, – teigė nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Garbus amžius septyniasdešimtmečio G. Lukšo kūrybos planų neriboja. Nors vienoje eilėje su jaunaisiais režisieriais sako nebesirikiuojantis, idėjų turi: „To varikliuko, kuris viduje gyvena – nesustabdysi, kaip ir nesustabdysi minčių srauto sukimosi. Turiu norų. Turiu planų. Net keletą. Kaip man juos pavyks įgyvendinti, jau kitas dalykas. Bet ir šiuo metu vyksta darbai su vieno filmo scenarijumi, žiūrėsim, kaip ten seksis toliau.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos režisierius nesureikšmina, sako kuriantis tikrai ne dėl apdovanojimų, tačiau jaučiasi dėkingas tiems, kurie įvertino jo kūrybą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...