captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kauno bienalės organizatoriai labiausiai pasitiki jaunaisiais menininkais

Kauno bienalė – kas dvejus metus vykstantis šiuolaikinio meno renginys, išsirutuliojęs iš gana lokalių tekstilės parodų, rengtų jau nuo 1997-ųjų.  
Patricijos Piccinini darbo „Ilgai lauktas“ fragmentas, Kauno bienalės nuotr.
Patricijos Piccinini darbo „Ilgai lauktas“ fragmentas, Kauno bienalės nuotr.

Kauno bienalė – kas dvejus metus vykstantis šiuolaikinio meno renginys, išsirutuliojęs iš gana lokalių tekstilės parodų, rengtų jau nuo 1997-ųjų.

Šios parodos pamažu augo ne tik pristatomų menininkų geografija, bet 2005 m. keitėsi ir pačios parodos struktūra, kurią jau buvo sunku įvardinti vien tik parodos terminu tiek dėl apimčių, tiek dėl pristatomų projektų įvairovės.

Iki šiol Kauno bienalėje tekstilės menas buvo pagrindinis renginio variklis, tačiau šalia šios dailės šakos reprezentacijų imta rodyti įvairiomis šiuolaikinio meno strategijomis grįstas praktikas: socialiniai, į bendruomenę nukreipti projektai „Draugiška zona“ (nuo 2007 m.), „Pusrutuliai“ (2009-2011 m.). 2011-ųjų Kauno bienalė pasižymėjo kaip tarpdisciplininis renginys, pristatęs menų sintezės projektus: vaizduojamojo meno kūrėjai bendradarbiavo su šiuolaikinio šokio kūrėjais ir atlikėjais.

Kauno bienalė išsiskiria ne tik pristatomo meno įvairove, bet šis renginys yra įdomus ir savo institucine nepriklausomybe. Apie šio renginio raidą, organizavimą, valdymą, struktūrą ir artėjantį festivalį Kauno bienalės meno vadovę Virginiją Vitkienę kalbina menotyrininkė Dovilė Stirbytė.

Kaip gimsta renginio koncepcijos? Iš kur semiatės idėjų?

Organizaciniame Kauno bienalės procese dalyvauju nuo 2005 metų. Didžiausias įkvėpimas darbuotis – galimybė dalyvauti idėjų generavimo procese. Žinoma, kaupiame tarptautinių parodų strategijas analizuojančią literatūrą, lankomės pasaulio lygio bienalėse, tačiau mūsų renginiui idėjos gimsta iš paties renginio konteksto, labai natūraliai, išsirutulioja dar nesibaigus vienam renginiui, bendraujant su kolegomis ir menininkais.  Pavyzdžiui, rezidencijų programos idėja, kuri buvo įgyvendinta 2009 metais, gimė 2007-ųjų bienalės atidarymo savaitės renginių metu. 2007 metų renginiui gavome didesnį finansavimą, todėl daugelis menininkų turėjo galimybę atvykti patys instaliuoti parodas. Jie kartu vakarieniavo, leido laisvalaikį. Laiką, praleistą kartu, jie įvardijo kaip patį geriausią dalyką tų metų renginyje. Menininkai prie bendros vakarienės stalo džiūgaudami sakė: „Va, čia tai – tikroji bienalė. Tai, ką mes darome išėję iš parodų salių: dalijamės idėjomis, patirtimi, galime bendrauti, daugiau sužinoti apie vienas kito kūrybą...“. Tada garsiai paklausėme: kodėl mums nesurengus rezidencijų pobūdžio bienalės kitais metais? Diskusijų stalo dalyviai labai entuziastingai pritarė idėjai 2009 metais pasikviesti menininkus kartu gyventi ir kurti, bendrai formuoti bienalės veidą, procesą bei rezultatus.

Kauno bienalės tiksluose ir strategijoje yra numatyta, kad kiekviena bienalė turi būti kitokia, tad net negalvojame apie tai, kad ji kažkuo galėtų būti panaši į ankstesnę. Atvirkščiai, siekiame įvairovės. Idėjos renginiui gimsta reflektuojant ankstesnes bienales, organizuotas parodas, menininkų pasiūlymus. Pasibaigus bienalei dalijamės įspūdžiais apie praėjusį renginį: diskutuojame apie tai, kas buvo nuveikta, kokių turėjome patirčių. Pasidalijame įspūdžiais apie tai, kas matyta tarptautinėse parodose: Venecijos, Berlyno bienalėse ir kt. Diskutuojame, kas mums, kaip žiūrovams, buvo patraukliausia. Visada stengiamės galvoti apie mūsų auditoriją. Mums svarbūs lankytojai, bet labai svarbūs ir menininkai. Norime deramai įvertinti pasiekusius, vyresnės kartos menininkus bei paskatinti pradedančiuosius.

Kauno bienalė su kiekvienu renginiu ne tik keičia parodos koncepciją, bet ir jos organizacinį modelį (struktūrą). Kas lemia tokį renginio dinamiškumą? Kuri iki šiol rengta bienalė šiuo aspektu buvo sudėtingiausia? Kodėl?

Galbūt sudėtingiausia ir žmogiškųjų išteklių daugiausia pareikalavusi buvo 2009 metų bienalė. Menininkai pasvajojo, kad atvažiuos, gyvens ir kurs kartu vienoje vietoje, ir prisisvajojo... O mums, organizatoriams, reikėjo visą mėnesį su daugiau kaip 50 menininkų nuolat dirbti (dauguma svečiai iš kitų šalių. – Aut. past.). 29 projektai buvo orientuoti į žiūrovus, publiką, viešas miesto erdves – jiems įgyvendinti reikėjo visko: nuo transporto priemonių iki medžiagų pirkimo, vertėjų gatvėse ir t.t.. Sunkiausia buvo žmogiškuoju aspektu: su menininkais susiję buitiniai rūpesčiai, gydymo paslaugos, kai prireikdavo. Buvo smagu, kad pirmą kartą turėjome tokį gausų savanorių būrį. Nujausdami, kad menininkams reikės daug asistentų, anksti sukvietėme savanorių susirinkimą. Pirmajame susirinkime dalyvavo 90 žmonių. Tokia gausa priminė parodos atidarymą. Aišku, ne visi jie prisidėjo prie bienalės įgyvendinimo, bet maždaug 30 iš jų aktyviai savanoriavo visą mėnesį. Buvo labai gera patirtis jaunimui ir mums.

Bienalę atidarėte tuščiomis salėmis. Kokia buvo lankytojų reakcija?

Žinoma, šiek tiek šokiravome žiūrovus. Galbūt dėl to tai buvo ir labiausiai kritikuota bienalė. Kritikams tuščios salės, kuriose prie stalų ir pastolių darbavosi menininkai, kėlė nerimą ir nepasitenkinimą, o kiti labai džiaugėsi, kad galėjo stebėti, kaip menininkai kuria, pakalbėti su jais, prisidėti prie proceso. Šie drąsesni ir smalsesni lankytojai sugrįždavo į sales reguliariai, stebėjo kasdienį parodos veido kismą, atvesdavo vaikus į savaitgaliais vykusius edukacinius užsiėmimus. 2011 metais specialių edukacinių programų šeimoms neparengėme, ir prieš dvejus metus jose dalyvavusieji rašė laiškus, ne vieną kartą skambino klausdami, kodėl nėra edukacinės programos. Trumpai tariant, edukacijos šeimoms buvo pasigesta. Šiais metais vėl organizuosime edukacines programas.

Požiūris, kad tekstilė – tai vien siūlai, adatos, siuviniai, tapiserijos ir pan. – dar labai gajus. Tačiau žvelgiant į Lietuvos šiuolaikinę tekstilę, ją visai pagrįstai galima laikyti konceptualiuoju menu. Jame svarbiausia – kūrinio idėja, o forma tik tarnauja jos įgyvendinimui (tai ir galima įžvelgti daugelyje Kauno bienalėje eksponuojamų kūrinių). Tad, atrodo, kad toks meno skirstymas tarsi nėra būtinas. Galbūt net veikia neigiamai, nes klaidina tiek menininkus, tiek meno vartotojus... Dvejonių dėl iki šiol buvusio renginio pavadinimo Kauno bienalės organizaciniame komitete būta jau 2005 metais. Jos buvo išsakytos apvaliojo stalo diskusijos „Kauno bienalės kūrimas“ metu, tad, akivaizdu, jog ši pavadinimo problema renginio organizacinio branduolio yra jau senokai  apmąstoma, o ir patys renginio pavadinimai vis po truputį kinta. Gal galite pakomentuoti šią renginio pavadinimo dilemą?

Dar 2005 m. rudenį per apskritojo stalo diskusiją parodoje dalyvavę užsienio menininkai „ne-tekstilininkai“, bet kuriantys ir tekstilinėmis medžiagomis, pirmą kartą viešai iškėlė klausimą, kodėl mes renginį vadiname tekstilės bienale, jei jame rodomas šiuolaikinis menas. Nuo minėtų metų ne kartą svarstėme ir taisėme renginio pavadinimą. 2007 metais jį keitėme iš Kauno tekstilės bienalė į Kauno meno bienalė Tekstilė, 2009-aisiais sutrumpinome iki Kauno bienalė Tekstilė. Nuo 2011-ųjų prie pagrindinio renginio pavadinimo atsirado teminis pavadinimas (subtitle), ateinančio renginio akcentas – „DAR KARTĄ – ŠOKAM PIRMYN“ (REWIND – PLAY – FORWARD), aplink kurį sukosi parodos idėja, koncepcija, sandara, turinys.

Kauno bienalės parodose jau senokai nutolta nuo taikomųjų tekstilės meno aspektų, į tekstilę žvelgiama kaip į konotacijų kupiną priemonę, medžiagą ar sąmoningai pasirinktą techniką, per kurią atskleidžiamos aktualios šiuolaikinio meno temos. Renginio organizatorius taip pat domina naujosios technologijos ir medijos bei jų sąveikos, kaip antai, vienoje parodų 2011-aisiais buvo pristatytos išmaniosios tekstilės technologijos, jau įgyvendinti pavieniai eksperimentai ir „idėjų laboratorijos“ – kūrybiniai minties fabrikai, kuriuose fantazuojama apie ateities technologijas, pakeisiančias žmogaus buitį, o iš dalies ir būtį. Tekstilė, kaip struktūruota, ryšiais paremta medija, manau, išliks bienalės identiteto dalimi, bet nebūtinai jos forma ar pavadinimu.                                                                                    

2013-ųjų Kauno bienalėje UNITEKSTAS tekstilė, kaip medija, gana simboliškai tarps, ištirps, susilies su kitų raiškos formų kūriniais, bus greta jų – nei aukščiau, nei žemiau. Parodose turėtų dar labiau išryškėti lūžis nuo formos turinio link, bus stengiamasi maksimaliai atsitraukti nuo materialiojo, technologiškojo aspekto ir pasimėgauti akistata su kūriniu, siekiama atskleisti ne medžiagiškumo aspektus, o meno kūrinio, kaip universalios kalbos, fenomeną.

Tikime, kad keisdami renginio strategijas ir vizualųjį veidą (o kartu ir pavadinimą) nenuviliame nei menininkų, nei žiūrovų – tiek norinčiųjų dalyvauti, tiek ir lankytojų skaičius nuolat auga. O mums, kaip rengėjams, labai svarbu kurti renginį, atspindintį aktualijas ir skatinantį mąstyti.

Šiuolaikinio meno bienalės formato, koks veikia panašiu metu valstybinės ir tarpvalstybinės kultūros politikos pagrindu įsteigtose Liverpulio, Berlyno ar Manifestos bienalėse, nesivaikome suvokdami šiandienines savo ribas. Kadangi mūsų renginys yra projektinio pobūdžio, natūralu, jog kiekvienas „šūvis“ yra sufokusuotas ir nukreiptas į tam tikrą taikinį. O šūvio aikštelė, artilerija – renginio misija ir rengėjai – turi gana aiškiai užimtą konceptualią platformą. 

Paprastai bienalės organizuojamos meno institucijų, kurios turi visą reikalingą išteklių bazę: naudoja tiek tos institucijos finansus, tiek žmogiškuosius išteklius. Tuo tarpu Kauno bienalė nėra institucionalizuota, neturi nė vieno nuolatinio etato ir veikia tarsi savanorystės principu, kaip kelių bendraminčių individuali iniciatyva, kuri kaskart suburia gausų būrį ne tik tiesiogiai su renginiu susijusių menininkų ir kuratorių, ir ne tik Lietuvos meno gerbėjus, bet ir svečius iš užsienio. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus erdves bienalės metu (kur parodos kas dvejus metus įsikuria beveik keturiems mėnesiams) aplanko daugiau lankytojų nei per visus metus. Nepaisant to, miesto ir Lietuvos kultūros politikoje renginiui vis dar neatsiranda vietos. Kyla klausimas: kokius būdus išbandėte siekdami atkreipti politikų dėmesį? Su kokiomis problemomis susidūrėte (susiduriate)?

Dėmesį tikrai atkreipėme ir sulaukėme nemažo finansinio ir moralinio palaikymo tiek iš valstybės, tiek ir savivaldybės. Ir vietą kaip sėkmingas ir visuomenėje teigiamai priimamas renginys Kauno bienalė turi. Didžiausias laimėjimas – 2007 metais, po 10 veiklos metų, buvome įtraukti į Kultūros ministerijos tęstinių tarptautinių renginių sąrašą, o tai užtikrina mažesnę ar didesnę dotaciją. Iki tol vykusiems renginiams būdavo teikiamos paraiškos Kultūros rėmimo fondui bendru konkurso būdu su bet kokiais kitais projektais.

Tai, kad renginys įtrauktas į šį, o ir į Kauno miesto savivaldybės pagrindinių renginių sąrašą, žinoma, prisideda prie mūsų šiokio tokio finansinio stabilumo. Ir mes, turėdami mintyje minimalų biudžetą – apie 150 000 litų, galime planuoti katalogų, ekspozicijų sudarymą, sklaidą, viešinimą, reklamos sąnaudas, kūrinių transportavimo išlaidas. Gaila, bet menininkų honorarams, išskyrus kviestuosius menininkus ar tuos, kurių pristatymą visiškai finansuoja jų šalių fondai, pinigų nelieka. Dailininkai šiuo atžvilgiu yra prastesnėje padėtyje, nei, pavyzdžiui, muzikantai, kurie tik pečiais pagūžčiotų, jeigu kas pasiūlytų juos išklausyti, bet patiems už savo lėšas reikėtų atvykti, atsivežti instrumentą ir dar susimokėti dalyvio mokestį. Deja, bet kol kas Lietuvoje muzikos projektai, kurių bilietų kainos (50-150 litų į vieną festivalio koncertą. – Aut. past.) tikrai viršija vidutines pajamas turinčių žiūrovų galimybes juos įsigyti, gauna dvigubai didesnes dotacijas, nei vizualaus meno projektai, kurie žiūrovui net su specialiosiomis programomis yra beveik nemokami (3-6 litai. – Aut. past.). Ir šis faktas jau bendrąja prasme keistinas visos valstybės mastu. Tiek Europos, tiek JAV muziejuose bilietų kainos gana didelės (be nuolaidų apie 40-60  litų. – Aut. Past.), bet lankytojų skaičiumi muziejai nesiskundžia: yra tekę Berlyne prie parodos laukti eilėje kelias valandas. Tuo pat metu muziejuje veikė trys parodos, į kurias minėtos kainos bilietai buvo atskiri... Aišku, muziejus vartotoją gali turėti tik jį užsiauginęs nuo darželio ir pradinės mokyklos amžiaus.    

Esame juridinis vienetas, viešoji įstaiga, bet neinstitucionalizuota, t.y., neturime materialaus turto, neturime sąlygų nuolatos nuomotis biuro ar sandėliavimo patalpų, neturime nuolatinių etatų, nes esame remiami kas antrus metus. Tad antrais (pasirengimo bienalei. – Aut. past.) metais dirbame savanorystės principu. Gana didelis šio kas antrų metų finansavimo trūkumas yra tas, jog mes negalime samdytis išorinių kuratorių pagrindinei programai formuoti. Kauno bienalė samdo koordinatorius ir kuratorius, kurie atsakingi už skirtingas parodas, satelitinius renginius, programos dalis. O pačios bienalės kryptį, strategijas, temas ilgose diskusijose sugeneruoja bienalės valdybos nariai. Kiekvienam renginiui stengiamės kviestis ne tik tuos, su kuriais jau sėkmingai bendradarbiavome, bet ir naujus žmones. Kebloka tai, kad kiekvieną kartą laikinai, maždaug keturiems mėnesiams, samdome viešųjų ryšių specialistus, švietėjus, programų koordinatorius ir juos reikia naujai apmokyti. Dažną kartą, prieš dvejus metus dirbę prie ankstesnio renginio, jau būna išsisklaidę po kitas darbo vietas, išvykę studijuoti, savanoriauti ar dirbti svetur.

Pagal tęstinių renginių programą mes esame finansuojami panašiomis ir mažesnėmis sumomis, kaip ir didelėse institucijose – muziejuose, galerijose, meno centruose – vykdomi projektai, neatsižvelgiant į tai, kad mūsų išteklių galimybės kitokios. Kitaip nei nuolatinius darbuotojus turintys muziejai, mes turime samdyti techninį personalą, nuomotis įrangą. Tai mūsų biudžetą dar labiau mažina. Tačiau tikrai nenoriu čia kažkaip pesimistiškai kalbėti. Esame labai patenkinti natūralia renginio raida, jo augimu, horizonto platėjimu, matomumo stiprėjimu. Viskuo. Net klaidomis, iš kurių mokomės. Tai, jog šis privačių entuziastų iniciatyva gimęs renginys  gavo aukščiausią ne tik vietos ir užsienio lankytojų, bet ir iš Europos Komisijos (8-oji bienalė įvardyta kaip pavyzdinis auditorijų plėtros projektas 2011 metais Europoje. – Aut. past.) įvertinimą, yra tikra sėkmės istorija, įmanoma tik tikint tuo, ką darai, ir mylint savo veiklą.

Atsakant į klausimą, kaip ir ar bandėme atkreipti politikų dėmesį, atsakymas būtų toks: du kartus (2007 ir 2011 m.) kreipėmės į Kauno miesto savivaldybę prašydami, kad ji taptų dalinė bienalės steigėja ir skirtų du etatus. Šie du žygiai pasibaigė be rezultato: savivaldybė nerado galimybių steigti naujų etatų ar suteikti patalpų. Į Kultūros ministeriją dėl šių klausimų nesikreipėme. Mano manymu, šis renginys yra Kauno vizitinė kortelė. Gal kada nors tai paaiškės ir vietos politikams.

2011 metais vykusioje Kauno bienalėje buvo rodyti garsūs tekstilės menininkai: Lia Cook, Reiko Sudo ir kt. Renginyje buvo pristatyta garsi Lozanos tekstilės bienalės kūrinių kolekcija bei išmaniosios tekstilės projektai, kuriuose parodytos tekstilės ir naujausių technologijų sąsajos. Taip pat vyko ETN (European Textile Network) tekstilės konferencija, per kurios informacijos sklaidos priemones žinia apie Kauno bienalę buvo paskleista ypač plačiai, o pristatant renginį Kaunas apibūdinamas kaip tekstilės kultūros centras Europoje. Taigi panašu, kad tekstiliniame pasaulyje jau vienareikšmiškai esate pripažinti. Ar yra dar kur plėstis?

Tekstilės menas, kaip atskira specializacija, jau beveik nebedėstomas nė vienoje Europos dailės akademijoje, išimtis – buvusios sovietinės ir Skandinavijos šalys, bet jose programos perorientuojamos į tekstilės dizainą. Tekstilės menininkų, turinčių  tekstilės dailininko  diplomą,  yra ne tiek ir daug. Beveik visi, kurie yra aktyvūs ir dalyvauja parodose, per 17 metų Kaune jau yra eksponuoti. Vargu ar pavyktų atrasti naujų vardų, todėl mes dėl natūralių priežasčių privalome plėsti dalyvaujančių menininkų lauką, atverdami duris įvairių specializacijų ir įvairių formų meno kūrėjams.

Važinėjant po pasaulines parodas ir stebint tarptautinius pavyzdžius, galima pastebėti, kad tekstilę, kaip raiškos priemonę instaliacijose, skulptūroje, fotografijose ir net videodarbuose, pasirenka daugybė garsių menininkų, tokių kaip Christianas Boltanskis, Anette Messager, Louise Bourgeois, Jannis Kounellis, Maurizio Cattelanas, Yinka Shonibare, Yayoi Kusama ar Magdalena Abakanowicz. Ir pradedantiesiems menininkams nesvetimas tekstilės medžiagos naudojimas dėl sąlyginio prieinamumo, nebrangumo, paslankumo formuojant skulptūrines kompozicijas ar performuojant erdves. Konceptualus tekstilės medžiagų naudojimo aspektas mums įdomiausias, todėl ir siunčiame atvirą kvietimą visiems menininkams, kurie domisi tekstile, kaip konotacijas teikiančia medžiaga. Kviečiame dalyvauti ir netekstilinėmis priemonėmis kuriančius menininkus – tokiu būdu su tekstile susiję kūriniai pristatomi plačiame tos pačios temos kūrinių kontekste.

Kai pasiūlėme 2013-ųjų bienalėje dalyvauti Patricijai Piccinini (Australija), ji patyrinėjo mūsų renginio turinį ir sutiko su pasiūlymu, nes laiko savo kūrinius labai taktiliškais. Ji akcentavo būtent taktiliškumą, kurį ji pastebėjusi ankstesnių parodų apžvalgose. Ši menininkė iš silikono, stiklo pluošto, odos, plaukų ir tekstilinių medžiagų kuria siurrealistines, hiperrealistines, antropomorfines ir pusiau zoomorfines skulptūras. Pusiau gyvūnų pusiau žmonių bruožus turinčių personažų įtaigai sukurti į keliasluoksnę porėtą silikoninę būtybių odą menininkė įsodina žmonių ir gyvulių plaukus, t.y., tokią medžiagą, kurią galima laikyti tekstiline ir rituališkai filosofine.

2011 m. vykusioje Kauno bienalėje buvo pristatyta šiuolaikinio šokio ir vaizduojamųjų menų sintezės programa, kurią įgyvendino Kauno šokio teatras „Aura“ (vadovė Birutė Letukaitė). Kaip gimė idėja bendradarbiauti? Ar ji pasiteisino?

Šis bendras projektas įgavo savo formą dėl didelio Europos Sąjungos finansavimo, kurio didžioji dalis buvo panaudota šiems šokio projekto spektakliams. Tai buvo tikrai labai sėkminga dalis. Panaikinome skirtis ne tik vizualaus meno lauke, bet ir turėjome tarpdisciplininių bandymų ir išbandymų, kurie labai pasiteisino. Dailininkai bendradarbiavo ne tik su choreografais, bet ir su IT specialistais, muzikais, videomenininkais.

Šio bendradarbiavimo iniciatorė buvo šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė – menininkė, sakyčiau, iš didžiosios raidės. Žmogus, gyvenantis idėjomis. Ji į mūsų kolektyvą atėjo turėdama idėją laužyti šokio stereotipus, pasitelkiant vizualaus meno atstovus. Pagrindinis siekis buvo praplėsti auditorijas. Šį mūsų bendradarbiavimo aspektą, kaip vieną sėkmingiausių dėl auditorijų plėtros, pristačiau Briuselyje vykusioje konferencijoje apie auditorijų plėtrą, kuri yra kultūros politikos ašis iki 2020 metų. Meno renginiai turi atspindėti visuomenės lūkesčius, praturtinti vietos bendruomenes, būti atviresni įvairioms socialinėms grupės.

Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė sakė, kad pati nuolat vaikščiojanti į parodas, spektaklius ir šokio pasirodymus, o dailininkai kažkodėl eina tik į parodų atidarymus, ir dažnai tik į savo rūšies: tapytojai į tapytojų, tekstilininkai į tekstilininkų, o į šokių spektaklius niekas iš dailininkų neateina. Būtent todėl Birutė Letukaitė ir išreiškė norą sujungti mūsų auditorijas. Bendradarbiaujant buvo sukurti penki spektakliai ir vienas videofilmas, sukęsis parodoje nuolat. Šie penki spektakliai buvo rodyti gyvai, iš viso kartoti 43 kartus. Svarbiausia, kad jie buvo atliekami ne scenose ar teatro salėse, bet parodų erdvėse. Labai daug meno gerbėjų pamatė šokio spektaklius, o šokį mėgstanti publika atėjo į muziejų ir pamatė įdomių kūrinių. Žinoma, galbūt aiškesnius rezultatus matysime tik ateinančioje bienalėje. Gal surengsime apklausą, kuri parodys, kiek žiūrovų per šokio spektaklį  susidomėjo ir  vizualiuoju menu. Tačiau, lygindami lankytojų skaičių, jau dabar galime daryti išvadą, jog publikos buvo tikrai daugiau. Galime drąsiai teigti, kad bendradarbiavimas pasiteisino visokeriopai. Mes labai pasitikėjome partneriais, kurie buvo visiškai atsakingi už šią programą: patys sudarinėjo sutartis su menininkais, apmokėjo visas išlaidas. Mes tik sumušėme rankomis ir darėme savo darbus. Tai galėtų būti vienas pavyzdinių sėkmingos partnerystės pavyzdžių, kurį galėtume aprašyti kokiame nors vadovėlyje.

Kauno bienalė jau kurį laiką rengiama rudenį. Tuo metu Kaune vyksta ir kiti dideli meno projektai: fotografijos festivalis „Kaunas Photo“, tarptautinis Kauno kino festivalis ir kt. Gal planuojate bendradarbiauti su kuriais nors iš šių lygiagrečiai su Kauno bienale vykstančių renginių?

Esame gavę  ir Kino festivalio, ir  fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ pasiūlymų. Mes esame labai atviri, bet iš patirties žinome, kad tai reikia daryti labai iš anksto. Siekiame, kad visi būtume lygiaverčiai partneriai, o ne tik vyktų „supaprastintas“ bendradarbiavimas, kai, tarkime, kokios nors bienalės parodos eksponavimas Kauno fotografijos galerijoje... Tokias partnerystes mes itin vertiname (kaip žinia, ekspozicinių salių Kaune labai trūksta) ir nuolat bendraujame su galerijomis „Meno parkas“, „Balta“, Miesto muziejumi. Bet bendradarbiavimo strategiją apmąstyti norisi labai iš anksto.

Pavyzdžiui, su „Aura“ dirbome metus. Galbūt 2015 metams galėtume tiek su fotografijos, tiek su kino festivaliu parengti po vieną programą. Mano dabartiniu supratimu, tai galėtų būti, tarkime, trumpametražis filmas apie kažkokį vieną iš menininkų ar bendra dviejų, o gal grupės menininkų paroda, sukurta specialiai renginiui. Įsivaizduoju, kad kuriant produktą nuo pat jo idėjos gimimo dalyvautų dviejų sričių, t.y. festivalių, kūrėjai. Tiesiog  turi būti parengtas bendras projektas, kuris vienu metu motyvuotų abiejų partnerių menininkus. Tokių pasiūlymų laukiame ir jiems esame atviri, tačiau jie nepateikiami paskutiniais mėnesiais. 2013 metų programai pasiūlymų jau nebepriimame, bet lauksime iniciatyvų ir patys jas siūlysime 2015 metų bienalei.

Šiais metais vyksiantį renginį pavadinote „Kauno bienalė UNITEKSTAS“. Ką tai reiškia?

Mąstydami apie naujausios bienalės idėją, ją įvardijome iki šiol meno lauke nevartotu, išgalvotu žodžiu „Unitekstas“ (Unitext), kurį aiškiname kaip universalią meno kalbą, turėdami omenyje itin iškalbingus kūrinius, suvokiamus be papildomų tekstinių paaiškinimų. Po termino „išradimo“ 2012 metų pavasarį bandžiau naršyti internete ieškodama atitikmenų. Tuo metu „Google“ paieška pasiūlė tris pozicijas su žodžius „unitext“. Šiandien, po metų, paieškos sistema randa 211.000 pozicijų su šiuo terminu: bienalės pozicijos aukščiausiose vietose. Unitekstas informacinių technologijų programavimo kalboje neseniai ir tik kai kuriuose sistemose pradėtas vartoti žodis, kuris reiškia įvairių kalbinių kodų iššifravimą. Kompiuterinėje terminijoje unitekstas yra vienas iš unikodo parametrų, unifikuojančių skirtingų kalbų, kalbinių ženklų, t.y. nesuprantamų raidžių, kodus.

Pavyzdžiui, iš š raidės kitoje kompiuterinėje sistemoje ar šalyje padaro panašiausią simbolį. Leidžia žodžiui išlikti panašiam į save, o ne vaizduoja kvadračiukus, kaip neatpažintą simbolį. Toks reikšmės išaiškinimas, prie kurio prisidėjo patikimas IT specialistas, iš esmės mane labai pradžiugino, nes ši reikšmė yra itin artima parodos koncepcijai – siekiui eksponuoti kūrinius, atvirus daugelio žmonių suvokimui, atskleidžiančius subendrintą patirtį. Kitais žodžiais tariant, veikiančius teksto savyje principu. Praėjusioje bienalėje kabinome ant sienų daug paaiškinamųjų tekstų, vizualius kūrinius perteikėme per papildomą naratyvą. Tai buvo įdomu ir pasiteisino, tačiau šių metų parodai mes bandėme paprašyti, kad menininkai  siūlytų tokius kūrinius, kuriems nereikia paaiškinamojo teksto. Įsivaizduodami ateinančios bienalės ekspozicijų vaizdą, galvojome, kad tai galėtų būti tam tikros instaliacijos, kuriose veiktų įvairūs percepciniai, vizualiniai veiksniai, tam tikri kvapai ar papildomi garsai, kiti jutimus dirginantys faktoriai, kurie būtų juntami juslėmis, ir kiekvienas asmeniškai galėtų juos suvokti. Štai tokios idėjos vedami ir sugalvojome šį terminą, kurį bandysime atskleisti per sudarytas kolekcijas.

Jau yra įvykęs 2013-ųjų Kauno bienalės jaunųjų menininkų programos konkursas. Į ją atrinkti 18 menininkų. Ateinančios Kauno bienalės „razina“ būtent ir taps ši jaunųjų programa, kurios ašis net tik jaunieji menininkai, bet ir jaunieji viešųjų ryšių specialistai, kultūros vadybininkai, menotyrininkai... Koks šio projekto tikslas? Kokią turite šios programos viziją? Ko tikitės? Kokias sąlygas siūlysite jauniesiems?

Šios programos tikslas yra sukurti platformą pradedantiesiems menininkams, sudaryti lengvesnes sąlygas patekti į tarptautinį renginį, pradėti karjerą, būti eksponuojamiems šalia garsių vardų. Mes labai pasitikime jaunaisiais, nes jie yra drąsiausi eksperimentuoti ir daryti proveržius. Jie gali giliausiai įsiklausyti į temą, o gali ją ignoruoti, kritikuoti, jai priešintis. Manau, kad jaunųjų menininkų programa sukurs bienalės dinamiką. Labai tikiu šiuo projektu.

Sudarysime jauniesiems menininkams vienodas sąlygas: sumokėsime dalinį honorarą, stengsimės patenkinti visus techninius poreikius. Į šią komandą taip pat įtraukėme jaunus, pradedančiuosius menotyrininkus, viešųjų ryšių specialistus, projektų koordinatorius. Jie platins informaciją: darys interviu, skleis žinią apie kūrybinį procesą, kūrybines idėjas, rezultatą. Tai yra sąmoningas bienalės investavimas į tų jaunų žmonių, kaip menininkų, ateitį.

Gal galite trumpai supažindinti su artėjančios Kauno bienalės struktūra?

Šalia mūsų svarstymų apie bienalės pavadinimą esame  susikūrę tokį simbolį, kuris mūsų logotipe yra jau nuo 2007 metų – tai besisukanti žvaigždutė, kurios penkis kampus kaskart stengiamės atliepti.

Viename kampe yra konkursinė paroda, į ją sulaukėme 447 paraiškų iš 65 pasaulio šalių. Iš visų aplikavusių buvo atrinkti 18 kūrinių-instaliacijų ir keturi videofilmai.

Kita žvaigždutės dalis – kviestieji menininkai –  pati brangiausia programos dalis. Visada turime paskaičiuoti, kiek menininkų galime pakviesti. Ne visų pakviestųjų techninius poreikius galime patenkinti, būna, kad po ilgų derybų kartais tenka atsisakyti to projekto įgyvendinimo. Kviestųjų menininkų statusas yra kitoks: jeigu jau juos kviečiame,  vadinasi, jie labiausiai atitinka parodos temą ir idėją. Reikia apmokėti transportavimo, apgyvendinimo išlaidas, sumokėti bent jau minimalų honorarą. Šiais metais šioje programoje  turėsime penkis projektus. Tai – Gao Yuan iš Taivano (praeitos bienalės laureatė. – Aut. past.), kita labai garsi Australijos menininkė – Patricia Piccinini, kurios personalinė paroda Lietuvoje ir tikriausiai aplinkinėse šalyse bus rodoma pirmą kartą, Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Bronė Neverdauskienė (Lietuva).

Trečias sparnelis yra jaunųjų menininkų programa, apie kurią ką tik kalbėjome. Tai programa su jauna komanda ir savarankišku jos įgyvendinimo mechanizmu.

Ketvirtas kampelis yra satelitinės parodos, kurios jau kai kuriais atvejais gimsta nebe iš bienalės vidaus, bet iš partnerių iniciatyvos. Šiemet šioje kategorijoje turėsime nemažai personalinių ir grupinių parodų, kurios bus rodomos įvairiose miesto galerijose, o nebe pagrindinėse Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus erdvėse. Kai kuriems konkurse dalyvavusiems menininkams pasiūlėme dalyvauti satelitinėje programoje, mat šiuo atveju jie gali personalinėse parodose parodyti daugiau kūrinių, labiau atsiskleisti. Beje, į konkursinę programą negalime priimti daug lietuvių menininkų dėl tarptautinio korektiškumo.

Paskutinė grandis yra edukacinė programa, vaidinanti rizomos vaidmenį. Ji lyg tinklas, kuris visas grandis suvienija, jas sujungia ir pateikia žiūrovui kuo priimtinesne forma pagal jo interesų lauką. Edukacinės programos kryptys bus nukreiptos į įvairaus amžiaus žmones: jaunimui ir suaugusiems žmonėms prieinamos paskaitos, susitikimai su bienalės menininkais, ypač pirmą renginio savaitę. Kai kurie menininkai atvažiuos jau vykstant bienalei, rengs savo kūrybos pristatymus, performansus, bus organizuojami atskiri renginiai. Muziejaus erdvėse kursime specialias edukacines programas moksleiviams – jų grupes kviesime atvažiuoti iš mokyklų. Savaitgaliais pateiksime plačią edukacinę programą šeimoms su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Tad šeštadieniais ir sekmadieniais lauksime šeimų. Tikėtina, kad ši programa bus kitokia kiekvieną savaitgalį, tad lankytojai gali tikėtis kiekvieną kartą naujų užduočių. Stengsimės į šias edukacines programas įtraukti ir jaunuosius menininkus.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...