captcha

Jūsų klausimas priimtas

Smuikininkas J. Rachlinas: muzika – tai rimčiau nei santuoka

Julianas Rachlinas pristatomas kaip vienas garsiausių ir charizmatiškiausių pasaulio smuikininkų. Tačiau muzikos virtuozas į Vilnių atvyko ne koncertuoti, o pristatyti festivalio „Kino pavasaris“ filmo „Nosių šalis“. Ir net instrumento nepasiėmė.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Julianas Rachlinas pristatomas kaip vienas garsiausių ir charizmatiškiausių pasaulio smuikininkų. Tačiau muzikos virtuozas į Vilnių atvyko ne koncertuoti, o pristatyti festivalio „Kino pavasaris“ filmo „Nosių šalis“. Ir net instrumento nepasiėmė.

Vilniuje gimęs smuikininkas prieš dvylika metų Dubrovnike, Kroatijoje, pradėjo rengti savo festivalį „Julianas Rachlinas ir draugai“ bei svajojo sukurti filmą apie jo užkulisius, parodyti, kad klasikinės muzikos pasaulis yra gyvas, spalvingas, dinamiškas ir toli gražu nenuobodus.

Su geriausiu draugu, smuikininku Aleksejumi Igudesmanu, festivalio 10-mečio jubiliejui sukurtas filmas išėjo kiek kitoks, nei planuota, kupinas pokštų, muzikos ir švelniai pasišaipantis iš paties J.Rachlino potraukio – liesti savo ir kitų nosis. Apie filmą, muziką, pokštus bei rimtus dalykus su smuikininku ir kalbėjo „Vilniaus diena“.

– Suderinti susitikimą su jumis sudėtinga dėl gausybės darbų. Kokia yra ta vieno geriausių pasaulyje smuikininkų darbotvarkė?

– Tai – kelionės po penkis žemynus, iš viso trunkančios apie porą šimtų dienų per metus. Man patinka keliauti, skraidyti, tai tapo natūraliu dalyku. Šiemet Vilnius yra mano dvidešimt penktoji stotelė.

– Atvykote į kino festivalį pristatyti filmo „Nosių šalis“. Ką jis jums asmeniškai reiškia? Ar iš tiesų filmas yra visai ne toks, kokio tikėjotės?

– Na, aš tikėjausi linksmo filmo apie Dubrovniko festivalį. Mano didžiausias noras buvo, kad jį kurtų mano geras draugas A.Igudesmanas. Idėja – pristatyti rimtos, klasikinės, muzikos festivalį kitaip, kitokioje šviesoje. Kodėl? Nes neretai žmonėms, ypač jaunimui, klasikinė muzika asocijuojasi su nelaiminga, nuobodžia muzika, o ją grojantys muzikantai atrodo sausi, pilki, neįdomūs žmonės. Filme norėjosi atskleisti kitą klasikinių muzikantų pusę, tą, kuri nematoma rimtosios muzikos scenoje. Scenoje mes, kaip žmonės, asmenybės, nematomi, o už jos būname tokie, kokių išvysti kiti gal net nesitiki: linksminamės, pokštaujame. Tikiu, kad žiūrovams toks filmas – tikra staigmena.

– Garsėjate pomėgiu liesti kitų nosis. Kada, kaip šis potraukis atsirado?

– Tikrai, visada liečiu nosis. Nežinau, kodėl, tai nepaaiškinama, bet muzika – irgi kai kas abstraktaus, nepaaiškinamo. Esu tikras, kad kiekvienas turi savo keistenybių, tik ne visi apie jas kalba ar kuria filmus. Bet nosies tema yra tiesiog linksma filmo detalė.

– Ar žiūrėdamas filmus girdite smuiką, apskritai instrumentus? Ar galite tiesiog įsijausti į filmą?

– Muzika filme yra labai svarbus dalykas, gal net svarbiausioji jo dalis. Jei filmo centre – smuikas, žinoma, girdėsiu jį. Bet filmą ir žiūriu tam, kad pamirščiau save, savo darbą, nutolčiau nuo visko. Tad, žinoma, pavyksta tiesiog mėgautis filmu, atsipalaiduoti, man nereikia susitelkti į filmo garso takelio performansą. Dėl to ir myliu kiną, kad jis nukelia mus į kitą pasaulį.

– Muzikanto profesija – rimtesnis įsipareigojimas nei vedybos. Susituokęs gali ir išsiskirti, o tapęs muzikantu negali tiesiog nustoti tai daryti, jautiesi skolingas publikai. Ką manote jūs?

– Visiškai sutinku su šiomis mintimis. Tai – kelias, kurį pasirenki. Save laikau seventh, kaip kunigas. Jis paskiria savo gyvenimą Dievui, aš savąjį paskyriau muzikai. Tai nereiškia, kad aš nieko kito nenoriu, bet muzika yra labai svarbus ir sunkus įsipareigojimas, net rimtesnis nei santuoka.

– Muzikantas – amžinas keleivis. Yra vieta, kurią vadinate namais?

– Gimiau Vilniuje, o nuo trejų metų savo namais vadinu Vieną. Bet mano kelyje yra daug namų – lėktuvai, oro uostai, viešbučiai ir scena, ne kuri nors konkreti, o apskritai. Būti scenoje man – lyg būti namie, nes joje praleidžiu daug laiko, ypač vakarus. Keliaudamas įpranti atrasti tokius kitokius namus, kur sutinki savo draugus. Gera nuvykti į vieną ar kitą vietą, pamatyti retai matomus žmones, tačiau kai sakau, kad grįžtu į namus, tai reiškia, kad grįžtu į Vieną.

– Vienas dažniausiai girdimų priekaištų muzikantams – jų nedemėsingumas šeimai, namams, buičiai. Ar tai, jūsų nuomone, gali būti suderinama?

– Tai priklauso nuo situacijos, bet su tokiu nepastoviu gyvenimo būdu suderinti viską yra didelis iššūkis. Nuolat judi, kas porą ar keletą dienų atsiduri vis kitame mieste, vis kitoje šalyje, net kitame žemyne. Didžioji dalis supranta, kad tai nėra toks gyvenimas, kurio galėtum trokšti, bet tai – kaina, kurią turi mokėti už savo pasirinkimą. Tačiau mano aplinkoje tai atrodo suprantama. Kalbant apie buitį, galiu visai neprastai gaminti maistą, bet kelias valandas valyti – ne man.

– Jūsų draugė – irgi muzikantė ?

– Ne. Ji psichologė.

– Smuikininkas, grojantis Stradivarijaus smuiku, sako, kad tai – ypatingas jausmas. Kaip jį apibūdintumėte žmonėms, kurie to nepatirs?

– Tai išties ypatingas jausmas, kurį sunku perteikti žodžiais. Grojimas nuostabiu instrumentu padeda išreikšti tai, ką galėtum, įdomiau, leidžia muzikai suteikti daugiau spalvų, ekspresyvumo, suteikia puikių atradimų juo grojančiam ir jo klausantiems. Groti Stradivarijaus smuiku man tikra privilegija ir didelė garbė. Stradivarijaus smuikai turi skambėti, o ne gulėti kur nors muziejuje. Ir puiku, kad juos turinčios institucijos, fondai tai supranta bei suteikia šią galimybę jauniems muzikantams.

– Ar smuikuojate kasdien? Pasitaiko momentų, kai smuikas tiesiog pabosta?

– Kad nusibostų, taip nepasakyčiau. Bet daug grojant, po gausybės koncertų, nuolat trunkančių kelionių turi trumpam sustoti. Štai dabar net nepasiėmiau smuiko. Bet pauzė neturi ilgai užsitęsti. Praktikuoju tokį dalyką, kad tris kartus per metus porą savaičių visiškai negroju. Tai padeda „pakrauti“ baterijas.

– Kaip dainininkai saugo balsą, girdime įvairių istorijų: stengiasi kuo dažniau patylėti, geria žalius kiaušinius, balso stygas masažuoja vibratoriais etc. Ar jūs kaip nors ypatingai rūpinatės savo rankomis?

– Ne. Kokių nors kvailysčių nekrečiu, bet smuikininko rankos nėra tokios pažeidžiamos kaip dainininko balsas. Žinoma, reikia rūpintis sveikata, ypač tiek keliaujant, bet keistų ritualų, kaip rūpintis rankomis, neturiu. Galėčiau gerti žalius kiaušinius, tik vargiai tai padėtų man groti smuiku.

– Ar ribojate pomėgius, jei yra bent mažiausia galimybė susižeisti rankas?

– Galiu pasakyti, kad man labai patinka sportas – tenisas, futbolas, slidinėjimas, dėl ko mano tėvai eina iš proto, taip pat kinas, muzikos festivaliai. Gal kai kurie mano pomėgiai kitiems atrodo rizikingi, bet aš tiesiog skiriu laiko sau. Noriu gyventi gyvenimą, daryti tai, kas man patinka, o ne sėdėti namie saugodamas rankas ir žiūrėti į jį.

– Dažnas įsitikinęs, kad vunderkindas vaikystės neturi – ją paaukoja grodamas. Ar jūs pats jaučiatės ką nors praradęs?

– Tikrai ne. Mano vaikystė buvo nuostabi, galėjau daryti viską, ką ir kiti vaikai, tik kad dar ir grojau. Na, gal tik nežiūrėjau po tris filmus per dieną, po aštuonias valandas kasdien nežaidžiau futbolo. Bet vienas filmas, pora valandų futbolo, o kitas laikas – muzikai buvo irgi gerai. Visuomet jaučiau pusiausvyrą. Niekada nemaniau, kad laikas, skirtas groti, yra prarastas. Apskritai nesijaučiu ką nors praradęs, ačiū už tai mano tėvams. Be to, norėjau groti pats, neverčiamas, o ne ką nors kita veikti.

– Palinkėtumėte savo būsimiems vaikams muzikanto kelio?

– Jie patys turėtų apsispręsti. Nieko nenorėčiau jiems diktuoti. Kad ir ką jie pasirinktų, visuomet palaikyčiau.

– Gyvenote Vienoje nuo trejų. Kokį ryšį su Lietuva jaučiate dabar?

– Man patinka grįžti į Lietuvą, į savo gimtąjį miestą. Nesu labai nuo jos nutolęs. Taip pat dirbau su Lietuvos kameriniu orkestru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniu orkestru. Tapau UNICEF geros valios ambasadoriumi Lietuvai, prieš porą metų čia surengėme įspūdingą labdaros koncertą, per jį surinkome nemažai pinigų mokyklų statyboms Afganistane. Taigi į Lietuvą mane atveda ir muzika, ir UNICEF.


DOSJĖ

Gimė Vilniuje 1974 m. gruodžio 8 d. violončelininko Michailo Rachlino ir pianistės, dirigentės Sofijos Rachlin šeimoje, kuri 1978 m. emigravo į Austriją.

Pirmą viešą koncertą surengė 1984 m.

1988 m. Amsterdamo „Concertgebouw“ vykusiame „Eurovizijos“ konkurse laimėjo „Metų jaunojo atlikėjo“ apdovanojimą ir išgarsėjo visame pasaulyje.

1999 m. tapo Vienos konservatorijos profesoriumi, joje dėsto.

Nuo 2000-ųjų Dubrovnike (Kroatija) 12 kartų surengė muzikos festivalį „Julianas Rachlinas ir draugai“, tačiau dėl laiko ir lėšų stokos teko jį sustabdyti.

Smuikininkas griežia 1704 m. „ex Liebig“ Stradivarijaus smuiku, kurį jam skolina Angelikos Prokopp privatus fondas.

2005 m. debiutavo garsiojoje Niujorko salėje Carnegie Hall.

Pastaruosius kelerius metus diriguoja orkestrams.

2010 m. J.Rachlinui suteiktas UNICEF geros valios ambasadoriaus Lietuvai vardas. Kaip geros valios ambasadorius darbuojasi ir Austrijai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...