captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Girdzijauskaitė: bohema mums reiškė nedirbti ir būti kartu

Sovietmečio bohemos gyvenimas susidėjo iš laiko, kai nieko neveiki, sėdi kavinėse, stebi aplinką, bendrauji su žmonėmis, kurie nebūtinai artimi, ir daliniesi kultūrine patirtimi. Taip teigia teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. „Visko buvo, kartais ir alkoholio, nors daug mažiau negu šiais laikais. O svarbiausia – buvo buvimas kartu“, – prisimena ji. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Sovietmečio bohemos gyvenimas susidėjo iš laiko, kai nieko neveiki, sėdi kavinėse, stebi aplinką, bendrauji su žmonėmis, kurie nebūtinai artimi, ir daliniesi kultūrine patirtimi. Taip teigia teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. „Visko buvo, kartais ir alkoholio, nors daug mažiau negu šiais laikais. O svarbiausia – buvo buvimas kartu“, – prisimena ji. 

Šiandien teatrologė sako tolstanti nuo savo gyvenimo pradžios ir teatro, kuriame liko įdėta labai daug emocijų ir darbo. „Kai sakau „tolstu nuo teatro“, reiškia, kad ne nuo viso teatro, ne apskritai nuo teatro, bet nuo triukšmingo, iliustruojančio gyvenimą, ieškančio šokiruojančių būdų, kaip pritraukti publiką kažkokiais efektais, teatro“, – teigia A. Girdzijauskaitė.

Apie nuveiktus darbus, parašytas knygas, sutiktus žmones, gyvenimo režisierių ir niekaip neišsipildančią jaunystės svajonę nieko neveikti teatrologę A. Girdzijauskaitę kalbino LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėjos Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė.

Prieš pradėdamos pokalbį, norime Jus pasveikinti su gražia sukaktimi.

Sukakčiai neteikiu reikšmės, nes vieni žmonės padaro nepaprastai daug ir išeina iš gyvenimo labai anksti, o kiti gyvena žingsnis po žingsnio ir gal palieka kažkokių pėdsakų. Mane namie mokė, kad žmogus gimė turėdamas jam skirtą užduotį. Gali būti, kad suvokimas, jog kitoms kartoms turi palikti kokį nors pėdsaką, yra labai svarbus, pagrindinis. Vis graužia sąžinė, kad to ar ano nepadarei, dar reikia mokytis, suvokti tai, kas ateina nauja. O kiekvienai kartai suvokti, ką daro kita karta, sunku.

Sakėte, kad šeimoje buvote auklėjama taip, jog reikia turėti užduotį. Ar buvote kokią užduotį sau suformulavusi?

Oi, ne. Mano didžiausia svajonė jaunystėje buvo nieko nedaryti. Labai mėgau visišką ramybę, tylą. Ir visą gyvenimą, ką nors intensyviai darydama, vis laukiu tos dienos, kai galima bus nieko nedaryti. Tačiau ta diena taip ir neateina.

Pastaruoju metu, atrodo, ji tolsta dar sparčiau, nes dabar dirbate dar intensyviau.

Ko gero. Bet dabar reikia suskubti kažką dar padaryti, o ne kurti planus. Galima pradėti vardyti, kur dirbai, ką darei, bet man atrodo, tai šiandien visiškai neįdomu. Jei kažką ir padarei, kažką palikai, jai kas guli lentynoje ar kažkieno galvose, ką dėstei ar bandei kažkuo įtikinti, tai nėra nuopelnas. Jeigu padarei, vadinasi, galėjai. Jeigu galėjai tiek, vadinasi, galėjai ir daugiau. Per gyvenimą buvo bergždžiai praleisto laiko. Ir vėl graužia sąžinė, kad sėdi kavinėje, kad daug kalbiesi su draugais, vakaroji. Kažkur sėdi ir galvoji – va va va, eina laikas, o tu nieko nedarai.

Ar tas supratimas ateina dabar, žiūrint į praeitį?

Ir tada jaučiau, kad negerai. Bet dabar galvoju dar kitaip. Manau, kad nieko neveikti yra didžiulė palaima, tai – pasikrovimo metas. Dabar atėjo toks laikas, kai jaučiuosi tolstanti nuo teatro. Ten liko įdėta labai daug emocijų, išgyvenimų, darbo.  Patys maloniausi kontaktai, žinoma, buvo su auditorija.

Ką turite galvoje?

Nuo pat jaunumės dėsčiau Kultūros-švietimo technikume, paskui – kelerius metus universitete. Bet anuomet teatras klestėjo, buvo labai įdomus, o mes –  ir studentai, ir aš pati, turėjome galimybę bendrauti galvodami apie teatrą. Tada vyko karštas bendravimas, buvo karštas metas.

Kas jums buvo svarbiausia bendraujant su auditorija?

Kad galėčiau perteikti tai, ką pati jaučiu ir galvoju. Teatro istorija šiandien man šimtą kartų įdomesnė negu dabartinis teatras, nes teatro istorijoje pilna visokiausių įvykių, pvz.,  kodėl nuo tam tikro taško teatras pasuka kita linkme, kaip tai vyksta ir pan. Istorijoje knibždėte  knibžda įdomybių. Dabar teatras labai veiksmingas, triukšmingas, bet kartais atrodo, kad elementariai kalba apie tai, ką mes visi žinome.

Bet juk teatras yra šios dienos menas. Tai ne knyga, kurią gali ir po dvidešimties metų atsiversti.

Tai ir yra didysis paradoksas, kad teatrą žiūri čia ir dabar, o mąstyti gali tik po kurio laiko. Kartais, kai teatre tikrai patiri didžiulį džiaugsmą ar išgyvenimą, jis lieka atmintyje. Visais laikais įdomi yra meilės tema. Žmogaus gyvenime meilė labai svarbus dalykas, bet dabar teatre ji pakeista seksu. Tačiau tai nėra tas pats. Niekada nepamiršiu Monikos Mironaitės ir Balio Bratkausko, vaidinusių Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“: kaip meilė tvyrojo ore, nors jokių fizinių išraiškos priemonių, įrodančių ją, nebuvo...

Ar teatras nesikeičia taip, kaip keičiasi visuomenė? Ir Nacionalinio dramos teatro vadovai šneka, kad teatras turi kalbėti apie tai, kas vyksta už jo sienų. Galbūt labai dažnai ir gyvenime romantiškus jausmus keičia paprasti susitarimai dėl santykių, sekso, bendro gyvenimo ir t. t.

Galbūt. Aš tokio teatro nebemyliu, nebesuprantu ir dėl to jaučiu, kaip tolstu. Henrikas Ibsenas rašė apie tai, kas vyksta jo visuomenėje. Ir „Šmėklos“, ir „Nora“, ir „Visuomenės priešas“ kalbėjo apie tai, kas vyksta, kaip jūs sakote, už teatro durų. Tačiau jis sugebėjo taip parašyti, kad viskas buvo kondensuota, apibendrinta, simboliška.

Kaip jūs vertinate režisieriaus Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą“?

H. Ibsenas „Visuomenės prieše“ rašė apie savo laikų gyvenimą, bet J. Vaitkus norėjo tai dar labiau aktualizuoti. O bet kokia įkyri aktualizacija visuomet suveikia meno kūrinio nenaudai. Man tas spektaklis nebuvo įdomus, jis netgi erzina.

Audrone, kalbėdama apie dėstymą, sakėte, kad jums labai svarbu savo išgyvenimais, patirtimi dalytis su kitais. Jūsų knygoje „Nutolę balsai“ Monika Mironaitė irgi sako, kad scenoje jai svarbiausia būtent dalytis su žiūrovais. Ar Jūs pasigendate būtent tokio kalbėjimo su teatru? Teatro su publika?

Man įdomu, kai teatras mąsto, o ne rodo.

Jūs rašėte, kad aktoriai tuomet ne vaidino aistras, o veikė kurstomi aistrų.

Emocingam žmogui nešioti didžiulį savo emocijų krūvį labai sunku ir neįdomu. Pvz., jei esi Venecijoje, Florencijoje ar Barselonoje, vienam patirti įspūdžius labai skaudu, nes neturi, kam tai perteikti. Jeigu paskui apie tai kalbi, rašai ar galvoji, visada ieškai partnerio. Dažnai tas partneris gali būti nepažįstamas – publika, skaitytojas ar dar kas...

Pastaruoju metu jūs pasukote į grožinę kūrybą. Tai irgi susiję su praeitimi?

Taip savaime išėjo. Kai tolsti nuo savo gyvenimo pradžios, vis brangesni tampa žmonės, kurie tave supo, ir tai, ką patyrei. Noras sustabdyti įvykius, žmones ir perteikti viską kitiems, man atrodo, ir yra variklis. Kai išleidau pirmą knygutę „Atminties salos“, pati nustebau, nes neturėjau tokio plano. Tiesiog į „Šiaurės Atėnus“ pradėjau rašyti apie savo šeimą, praeitį. Bet ši knyga yra toli gražu ne apie mano šeimą, o apie to laikotarpio gyvenimą. Man buvo labai įdomus pokario Vilnius, ir to meto gyvenimas atrodė reikšmingas.

Ar tikrai jaunystės laikais itin įdomiai bohemiškai gyvenote? Labai dažnai jaunimas vyresniųjų klausia, kokia buvo ta bohema, kaip gyveno Paulius Širvys, kiti menininkai. Tačiau dažnai ji piešiama ne visai gražiomis spalvomis. Knygoje „Nutolę balsai“ daug rašote apie to meto kultūros žmonių bendravimą, ir kai skaitai, nesiliauji stebėtis: nors visa tai buvo sovietmečiu, gyvenimas atrodo pašėlusiai įdomus.

Bohema ir buvo laiko leidimas nedirbant. Aš nepaprastai mėgau kavines, man patiko stebėti aplinką. Pažinojau daugybę  žmonių, bet mažai iš jų buvo labai artimi. Mano knygoje yra ir Vytauto Kalinausko, ir Teodoro Kazimiero Valaičio, ir Savukyno portretai – tai vis tokie neva bohemos žmonės. Iš ko susidėjo bohema? Visko buvo, kartais buvo ir alkoholio, nors daug mažiau negu šiais laikais. O svarbiausia buvo – buvimas kartu, dalijimasis kultūrine patirtimi. Pvz., man nepaprastai įdomus ir tikrai labai bohemiškas personažas – Laima Rapšytė, kuri pirmoji pradėjo versti šiuolaikinius prancūzų autorius. Visi skaitėme tas knygas, aptarinėjome. Mes tuo gyvenome, ir tai kažkaip siejo.

Negaliu pasakyti, kad buvau labai artima Vytauto Šerio pažįstama, bet jei per Naujuosius metus kas nors sakydavo – einam pas Šerius, atsakydavau – einam. Šerių dirbtuvė buvo ant Vilnelės kranto. Ten, viename kambaryje, buvo sumesta didžiulė šieno kupeta, skirta tam, kad, pasibaigus Naujiesiems, visi galėtų išsimiegoti. Sienas jie buvo apstatę stendais, atgabentais iš Parodų rūmų po Lietuvos laukų peizažų parodos. Atėjęs tarsi patekdavai į tokią keistą erdvę, tiesiog – instaliaciją... Pačioje dirbtuvėje buvo ilgas medinis stalas, o prie jo sėdėjo daug visokio plauko žmonių, nes durys buvo atviros visiems – laimė, kai žinai, kad gali bet kada ateiti. Prisimenu,  rašytojas Eugenijus Ignatavičius atėjo su savo žmona gruzine Dali, kuriai tokia lietuviška bohema su mišrainėmis ir degtine buvo svetimoka, tad  ji atsigulė ant suolo, ant kurio visi metė paltus. Paskui vėliau atėjusieji jau metė paltus ant jos, o ji visą tą laiką miegojo. Vieni dainavo, kiti kalbėjosi, treti jau taikėsi į šieno kaugę. Tokia buvo ta bohema.

Knygoje daug kalbate apie draugystę. Labai gražiai aprašote kino kritiko Sauliaus Macaičio portretą. Kai jam būdavo blogai, jis atvažiuodavo į jūsų puikiąją sodybą. Ten turėjo savo kambariuką ir ten išgyvendavo visą blogumą, pabėgdavo nuo viso pasaulio. Apie tokią besąlygišką draugystę šiais laikais vis mažiau girdime.

Žmonių, su kuriais galėtum šitaip draugauti, labai mažai kiekvieno gyvenime. Tikrų draugų yra mažai. Kai man buvo 40 metų, pas mane ateidavo daugybė žmonių, o aš, ką sutikusi gatvėje, tą ir kviesdavau. Kartą vieni draugai man pasakė: „Audrone, mes tau linkime turėti šiek tiek mažiau draugų.“ Labai gili mintis, nes daug draugų nebūna.

Grįžkime prie teatro. Ar apie Lietuvos teatro istoriją daug dar neparašyta?

Bėda ta, kad apie mūsų teatrą pradėta rašyti vėlai. Pirmas, kas rimtai atsidėjo teatrui, buvo Balys Sruoga. O iki tol ir vėliau daugiausia rašė literatai, turintys tam tikrą matymą. Taigi atskaitos taškas buvo literatūra. Po karo kritikams, teoretikams, istorikams studijuoti teatro dalykus buvo galima tik Maskvoje arba Leningrade. Taip ir susiklostė, kad mūsų teatras su rusų teatru nuo pat savo užgimimo yra labai artimai susijęs.

Studijos Rusijoje turėjo ir geros, ir blogos įtakos. Taip, ten dėstė aukščiausio lygio pedagogai, bet, pvz., nė vienas iš mūsų nestudijavo lietuvių teatro. Buvo skurdas – jokių knygų apie teatrą, nieko. Taigi reikėjo laiko perversti visus archyvus, spaudą. O dabar knygų apie teatrą vis daugėja, bet mums, teatro istorikams, teko vytis praeitą laiką. Beje, šiandien niekas nenori bristi į tą istoriją, nes tai nėra lengva.

Kaip apibūdintumėte Lietuvos teatrą, kokia mūsų teatro istorija, jūsų akimis?

Labai prieštaringa. Kai pasižiūri atgal, į pačias viršukalnes, matai, kad, kai buvo režisūra, buvo ir teatras. Kur buvo režisūra, ten buvo teatras. Koks buvo režisierius, toks buvo teatras. Tai atspirties taškas.

Kitas bruožas – mes neturime savo dramaturgijos. Gal supyks ant manęs literatai, bet taip yra. Pvz., kai buvo gana ilgas mėgėjų teatro laikotarpis, rašė Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, truputį bandė Liudas Gira, Maironis. Bet kad šiandien teatre atgytų Maironio dramos, reikia genialaus režisieriaus.

Šiuolaikiniai dramaturgai sako, kad teatrui nereikia lietuvių dramaturgijos.

Buvo toks laikotarpis, kai rašė ir Kazys Saja, ir Juozas Glinskis, bet jie rašė prieš to meto sistemą. Tuo metu tai buvo aktualu, bet šitų kūrinių laikas praėjo.

Tačiau šiandien rašo Marius Ivaškevičius...

Taip, M. Ivaškevičius rašo įdomiai. O jeigu dar jis rašytų nuosekliai, reguliariai (baisu, kai apie autorių sakai, kad jis rašo nereguliariai), jeigu jis parašytų, pvz., kokias septynias pjeses, kurios gyventų teatre, tuomet – taip, būtų M. Ivaškevičiaus laikotarpis. Dabar gi reikia Oskaro Koršunovo, kuris galėtų paimti tokią didžiulę pjesę, kaip „Išvarymas“, ir ją sustyguotų. Kai O. Koršunovas sukūrė tokį ryškų spektaklį, kas kitas išdrįs vėl imtis šios pjesės? Silpnesnis neims. Gal ir yra dar vienas kitas toks stiprus režisierius, bet jis nekartos. Vadinasi, pjesė pasmerkta ilgai gulėti lentynoje. O vėliau lietuviai gal nustos emigruoti, ir ji tiesiog taps nebeaktuali.

Taigi grįžtame prie vieno iš svarbiausių segmentų – režisūros. Kaip vertinate Lietuvos teatro režisierius? Buvo labai stipri vyresnioji, iš dalies ir vidurinė karta, tačiau dabar patys teatralai gana garsiai ir atvirai kalba, jog neturime jiems pamainos.

Manau, kad talentai nebūtinai gimsta tvarkingai, reguliariai. Gali būti, kad dabar toks laikas, kai jų tiesiog nėra. Ta karta, kuria mes žavėjomės (Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius), daug davė, bet vieni pavargo, o kartais būna ir taip, kad labai talentingas žmogus išsisemia. Dar kitas talentingas pasijuto esąs per didelis savo Mažojo teatro mažoje scenoje ir išvyko kitur. Yra toks režisierius Mindaugas Karbauskis – vadovauja vienam žymiausių Maskvos V. Majakovskio teatrui, bet jis irgi – šviečia ir nešildo.

Jaunoji karta dar nesusiformavo. Dabar iš jaunųjų nepaprastai įnirtingai dirba Artūras Areima. Jeigu jis baigs savo periodą, kai norisi šokiruoti, parodyti, kad aš ne toks, kaip kiti, kad aš noriu būti kitoks, kai jis nurims, tada turės daug patirties ir galbūt padarys įdomų teatrą. O kitų jaunų aš nematau.

Audrone, gal galėtumėte pasakyti, kas yra jūsų gyvenimo režisierius?

Savo pasaulėjauta man labai artimas R. Tumino teatras. Jis moka žaisti teatrą, mėgaujasi tikru teatru. Jo teatre man labai brangus požiūris į žmogų: jis atlaidus ir parodo kiekvieno personažo, net neigiamo, gerąsias savybes ir juokingąją pusę. Šiuo aspektu jis panašus į Antoną Čechovą.

O spektaklis?

Nepaprasti visi ankstyvojo laikotarpio E. Nekrošiaus spektakliai. Galbūt „pats pats toks“ – tai „Dėdė Vania“. Nors sunku išskirti. Nuostabus buvo ir „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Ir „Pirosmani, Pirosmani“ – tiesiog tobulas, lygiai kaip ir „Kvadratas“.

O jūsų mylimiausi, brangiausi aktoriai?

Labai sunkus šis klausimas, nes teatre mane labiausiai domina režisūra, scenografija, spektaklio kūrimas pradedant nuo rėmų iki struktūros. O aktoriaus menas savo prigimtimi man išvis svetimas, ir aš visada bijojau, vengiau rašyti apie aktorius. Daug vėliau pradėjau tai daryti, bet vis tiek labai atsargiai. Man svetima prisitaikymo prie vaidmens prigimtis, nes aš pati negaliu prie nieko prisitaikyti. Man patiko spontaniški aktoriai, pvz., Kauno scenoje man labai artimas buvo Viktoras Šinkariukas.

Skaičiau vieną M. Mironaitės mintį – ji tarsi gailisi, kad jai teko įkristi į teatro duobę, kuri lyg sutepė ją, suteršė jos gyvenimą. Ar jums tokių nuosėdų nebuvo? Juk jūs buvote kritikė, o kritikas visada yra tarsi teatro opozicijoje.

Ne, ne... Tik provincialioje šalyje teatro menininkas, režisierius ar aktorius, gali niekinti kritiką, nes kritika yra vienas iš teatro žvaigždės kampų. Be jos teatras neįmanomas nuo senų seniausių laikų. Kai teatras atsirado, buvo apie jį mąstoma, kartais ir rašoma. Kritika – teatro dalis. Man toks ignoravimas ar panieka atrodo labai menka ir provincialu.

Noriu pridurti – kai sakau „tolstu nuo teatro“, reiškia, kad ne nuo viso teatro, ne apskritai nuo teatro, bet nuo triukšmingo, iliustruojančio gyvenimą, ieškančio šokiruojančių būdų, kaip pritraukti publiką kažkokiais efektais, teatro. Man mene labai artimas kamerinis teatras, kuriame nedaug personažų, ir einama gilyn. Man visada malonu klausyti, pvz., kvarteto, nes kvartetas – toks žanras, kur muzikantai priversti vienas į kitą įsiklausyti. Lygiai taip pat ir kamerinis spektaklis reikalauja ansamblio, tikro išgyvenimo, kuris priklauso ne nuo tavęs vieno, bet ir nuo partnerio. Teatro esmė – dialogas ir intymus, gilus santykis, įsiklausymas. Todėl man imponuoja toks spektaklis (pavyzdį duodu tik vieną, bet jų yra daug),  kaip Jono Vaitkaus „Tėvas“, pastatytas pagal Augustą Strindbergą. Jame vaidina keli aktoriai ir net kvartetas sėdi scenoje. Man toks spektaklis yra šedevras.

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...