Šiandien Vilniuje+9°C

  • Naujienos
  • Televizija
  • Radijas
  • Apie LRT

Kultūra

Lietuviškas kinas išgyvena renesansą

2013-03-28 / 11:25 — Kamilė Šulcaitė, LRT televizijos laida „Pinigų karta“, LRT.lt
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lietuvos gyventojai mielai traukia žiūrėti lietuviškų filmų, o kinas tampa vis rimtesniu konkurentu kitoms intelektualioms pramogoms.

Praėję metai ir šių pradžia buvo tikras aukso lobis Lietuvos kino teatrams. Plodami rankomis ir džiūgaudami jie leido vieną premjerą po kitos. Daugybė kino filmų reklamos, ir nesvarbu geros ar blogos, kai kurių kino teatrų bilietų pardavimą šių metų pradžioje išaugino net iki 80 proc. Gal tai vienintelė įperkama pramoga?

„Šių metų pradžia buvo tikrai įspūdinga – buvo net trys lietuviškos premjeros, kurios prisidėjo prie kino teatrų augimo. Buvo ir daug stiprių filmų, kurie buvo lankomi visą sausio mėnesį, tai paminėkim ir „Pi gyvenimą“, ir „Hobitą“, „Džiango“, toliau lietuviški filmai – „Aurora“  puikiai startavo mūsų kino teatre. „Valentinas vienas“ irgi sumušė lankomumo rekordus – pirmo savaitgalio, pirmų dešimties dienų, pirmų dviejų savaičių“, – pasakoja „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.

„Tokie filmai kaip „Įsikūnijimas“ kaip tik 2009 metų pabaigoje iššovė. Tai buvo pirmas labai aiškus įrodymas, kad žmonės nuo dabar pradės labai rinktis. Jis buvo pirmas potyris, kad dabar nežiūrėsim visko kaip kad buvo 2007– 2008 metais, bet žiūrėsim tik tai, ką verta žiūrėti“, – sako „Forum cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas.

Atsigavusi po krizės kino rinka bei paklausa kino mėgėjus stebina ne tik puikiais Holivudo filmais. Tačiau dauguma kino teatrų atstovų, kritikų ir kino srities žinovų pripažįsta, kad lietuviško kino pasiūla čia taip pat prisidėjo prie pilnutėlių salių.

„Anksčiau mums reikėdavo laukti lietuviško filmo metus, dvejus, kartais trejus, ir jie būdavo tokie: na, filmas išėjo, drama, kam adresuotas filmas, o dabar matosi, kad tiek patys režisieriai, tiek prodiuseriai ieško, kaip padaryti filmą ir įdomų, ir meninį, ir tuo pačiu kad jis būtų patrauklus žiūrovui“, – teigia R. Bilinskas.

„Pirmi trys 2013-ųjų mėnesiai rodo labai pozityvius rezultatus – aišku, prie to prisideda ir lietuviški filmai, tarp jų – „Valentinas vienas“, kuris akivaizdžiai šiemet bus neaplenktas lyderis kino rinkoje, nes tokį filmą gali aplenkti tik vienas arba du ypatingo dydžio hitai“, – mano kino kritikas Edvinas Pukšta.

Lūžis – „Tado Blindos“ sėkmė

„Reikia kelti kepurę prieš „Tado Blindos“ prodiuserį, kuris pats daug metų dirbęs platintoju, perkando tendenciją ir pabandė kaip prodiuseris prodiusuoti filmą, kuris turėtų komercinius pagrindus“, – tvirtina  G. Plytnikas.

„Viena vertus, galbūt yra ir atsitiktinumas, kad šiais metais daug prodiuserių, režisierių užbaigė darbus, gal kitais metais jau nebus dešimties filmų. Kitas dalykas – manau, kad įvyko toks lūžis su filmu „Tadas Blinda“ ir tam tikri kino kūrėjai pamatė, kad iš kino Lietuvoje galima daryti ir pinigus, tiesiog uždirbti, ir toks projektas kaip „Valentinas vienas“, manau, yra grynai toks komercinis projektas, ko prieš tai nebuvo“, – sako režisierius Romas Zabarauskas.

Jau dešimt metų intensyviai kinu bei kino industrija besidominti Darius, kurį dar galima būtų pavadinti kino teatro aistruoliu, taip pat pripažįsta, kad lietuviško kino atgimimas padarė įtakos kino rinkai.

„Iki filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ vis dėlto buvo kuriama labai mažai lietuviškų filmų ir būtent jis pastūmėjo [kurti daugiau], nes vos per vieną mėnesį pasirodė ir „Aurora“, ir „Valentinas vienas“, ir „Tyli naktis“ – filmai komerciškai gana pasisekę“, – mano kino mėgėjas Darius.

„Aš manau, kad padrąsėjo žmonės, pamatę „Tado Blindos“ sėkmę – „Tadas Blinda“ buvo avantiūra iš prodiuserių ir režisierių pusės. Jie rizikavo, bet jiems ta rizika su kaupu pasiteisino, ir tai atvėrė duris visiems kitiems“, – įsitikinęs „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.

„Tai filmas, kuris per nepriklausomybės 20-metį pirmasis pabandė kalbėti žmonėms suprantama kalba, neieškodamas labai didelių ir gilių ženklų, bet tiesiog gal ir paviršutiniškai prabėgdamas per tam tikras temas ir užkabindamas pakankamai jautrias temas. „Valentinas vienas“, kuris metų pradžioje išėjo į ekranus, buvo antrasis jų (ir ne tik jų, jau ten didesnė komanda dirbo) bandymas tęsti šitą kalbėjimą –  paprastą, jausmais gristą, ir vėl matom fundamentalią sėkmę“, – teigia „Forum cinemas“ projektų vadovas G. Plytnikas.

„Šį filmą ir reikėtų vertinti šiuo aspektu, kad užduotis įgyvendinta labai efektyviai, rėmėjų pinigai panaudoti irgi labai efektyviai, rezultatas pasiektas ir mes šiuo atveju turim vertinti rezultatą, o filmo kokybė – tai visi suprantame, kad net nereikia kabinėtis, nes tai atsparus bet kokiai kritikai filmas“, – sako E. Pukšta.

Kino mėgėjas Darius mano, kad filmų kokybė vis dėlto yra šiek tiek pagėrėjusi: „Bet negalėčiau pasakyti, kad yra didelis postūmis link to, nes jeigu atsižvelgtume, pavyzdžiui, į „Valentino vieno“ turinį, tai, tiesą sakant, yra labai lėkšta komedija, tačiau „Aurora“ jau yra tikrai labai intelektualus kinas“.

„Kita vertus, atrodo, kad ta kartelė nuleista taip žemai, kad galbūt kine tada būtų galima rodyti ir „Šokių dešimtuko“ finalą, ir irgi būtų labai daug žiūrovų, uždirbtų daug pinigų, bet ar tai būtų kinas“, – svarsto režisierius R. Zabarauskas.

V. Ramaškienė: formuojasi naujos kartos lietuviško kino mokykla

Išaugusi kino filmų pasiūla, matyt, leidžia dar labiau plėstis ir tokiems renginiams kaip „Kino pavasaris“, kuris, anot jos atstovų, šiemet jau sulaukė bene daugiausiai žiūrovų per visus 18 metų. Tiesa, čia taip pat gausu įvairių lietuvių sukurtų darbų.

„Lietuviai arba lietuviškas šaknis turintys žmonės gyvena išsibarstę po visą pasaulį, jie kuria kiną ir jų filmai jau yra pripažinti arba dabar po įvairius tarptautinius festivalius važinėja. Tai yra ir režisieriai, ir aktoriai, ir kostiumų dailininkai, operatoriai, įvairių profesijų Lietuvos kūrėjai, kurie save realizuoja ne tik Lietuvoje – tai yra ir ambicijos, ir Lietuvos vardo garsinimas“, – teigia Vilniaus tarptautinio kino festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

„Tai susiję, be abejo, ir su žmonėmis, kurie nemažai studijuoja užsienyje. Štai ir dabar vykstančiame festivalyje netgi turime netgi specialią programą, kurioje mūsų žmonių, kurie studijavo užsienyje, sukurti filmai“, – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas

Pasak V. Ramaškienės, dabar formuojasi naujos kartos lietuviško kino mokykla: „Lietuvoje labai daug jaunų žmonių pristato savo darbus, bet čia galimybės atsiranda ne tik dėl kažkokio finansavimo – naujos technologijos leidžia filmuoti įvairiais būdais“.

Atsiranda ne tik rėmėjų, bet ir investuotojų

Lietuviško kino atsiradimas, kaip matome, yra labai sveikintinas ir paklausus reiškinys, tačiau kyla klausimas, ar Lietuvoje kinas yra valstybės finansuojamas, o gal atsiranda privačių rėmėjų.

„Potencialas yra daug didesnis nei valstybė gali paremti, ir šis disbalansas perspektyvoje turėtų būti sprendžiamas, kadangi šiuo metu mes negalime tolygiai plėtoti įvairių kino žanrų“, – teigia R. Kvietkauskas.

„Manau, kad lengviau tiems žmonėms, kurie moka susirasti pinigų ir nesijaučia priklausomi nuo Lietuvos kino centro sprendimų. Žmonėms, kurie mindžioja Sierakausko gatvės pastato įėjimą ir budi, neišeina iš to pastato, tai jiems, aišku, ir toliau bus labai sunku“, – mano kino kritikas E. Pukšta.

R. Kvietkausko teigimu, džiugina nauja tendencija, kad atsiranda privatūs investuotojai į lietuvišką kiną, ne tik rėmėjai: „Sakykim, šiemet mes matome keletą projektų, kurie yra padaryti be valstybės paramos. Manau, kad tai yra vienas iš būdų didinti kino auditoriją, pristatyti populiariosios kultūros kino produktus“.

„Daug vilčių dedama į naujai susikūrusį kino centrą. Tikimasi, kad jie dar efektyviau dalins tą finansavimą, tai tikiuosi, kad tai irgi prisidės prie kino industrijos“, – sako R. Zabarauskas.

„Aš iš karto galiu pasakyti jauniems režisieriams debiutantams: negaiškit laiko su paraiškomis, nes dabar kryptis bus visiškai kita – vėl sugrįšim prie senukų kino ir prie to, kurio reikia tik jiems patiems“, – sako E. Pukšta.

Daug prodiuserių priklausomi nuo valstybės pinigų

Taigi vieni kalba, kad lietuviška produkcija yra pigi ir nekokybiška, dar kiti tikina, kad būtent to šiandien mums ir reikia. Treti gi pasisako už tai, kad reikėtų nepamiršti ir būtinų meninių temų.

„Yra daug svarbių temų, kurios galbūt nėra įdomios mūsų kaimynams ar toliau gyvenančioms šalims, bet tai nereiškia, kad jos yra menkesnės, ir šiuo atveju Lietuvos kino centras investuos į tokių projektų kūrimą“, – žada R. Kvietkauskas.   

„Jeigu aš iš to kino ateityje neuždirbsiu, aš jo ir negalėsiu daryti. Manau, tai gali būti filmas, skirtas ne tokiai masinei auditorijai, bet gal tada jis gali pasirodyti užsienio festivaliuose, būti parodytas užsienio televizijose, kartais mažiau ar daugiau parodytas kino teatruose. Tai irgi atneša pelną, todėl nereikia galvoti, kad tik kažkoks masinei auditorijai skirtas filmas gali uždirbti pinigus“, – įsitikinęs režisierius R. Zabarauskas.

Anot E. Pukštos, Lietuvoje turime labai daug prodiuserių, kurie yra priklausomi nuo valstybės pinigų: „Jie daugiau nieko nemoka, tai yra jų duona kasdieninė išprašyti pinigų iš valstybės kišenės. Blogiausia, kas vyksta, – jie įtiki, kad tai jų pinigai ir jie gali daryti su tuo, ką nori“.

„Dramų ir savigraužos laikai baigėsi arba išeina į kitokias erdves, o komedijų laikai prasideda, ir belieka palinkėti, kad kūrėjai gautų gerų scenarijų“, – sako „Forum cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas.

Taigi nors jau ir turime lietuviškų kino šedevrų, kaip matyti, anot kitikų, to dar nepakanka, nes arba finansavimas per menkas, arba apskritai jį gauna ne tie projektai, kurie turėtų. Tačiau, kaip sakė kino aistruolis Darius, gal kiekvienas nupirktas bilietas į mūsų kūrėjų filmus atneš naudos ir po keleto metų galėsime didžiuotis puikiais, nekomerciniais filmais.

Kinas nustelbia teatrą ir knygas?

Niekas nesiginčija, jog dabar kino teatrai išgyvena aukso amžių, todėl nusprendėme pasidomėti, ar tai nenustelbia kitų pramogų, tokių kaip teatras ar knygų skaitymas.

„Kinas, lyginant su teatru ir knygomis, yra labiau pramoginis – žmogus ateina ne dirbti, o pailsėti. Čia yra socialinis faktorius: susirenka grupė draugų, jie ateina gerai praleisti laiko, ir tai yra didysis privalumas lyginant su teatru. Knygos irgi yra darbas, skaityti reikia prisiversti“, – mano G. Plytnikas.

„Žiūrovai vaikšto tiek į kiną, tiek į teatrą, o kalbant apie mūsų teatrą, tai jis pastaruosius pora metų išgyvena pakilimą, nes mes atnaujinam tiek repertuarą, tiek pačias bendravimo formas su žiūrovais, tiek rinkodarą, tiek reklamą – taip kad mes savo teatre pastebim tik kilimą“, – tvirtina Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Skaržinskaitė.  

„Aišku, mes skaitome visai kitaip negu žiūrime filmą, mums tas darbas su knyga, skaitymas yra toks individualus procesas. Nuėję į spektaklį ar filmą iš karto esame įtraukiami į kolektyvo paruoštą reginių, veiksmų dinamišką ataką, nes spektaklis ar filmas nori paveikti iš karto ne vieną žmogų, kaip sakysim, sėdintį su knyga, o visą salę“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorė Janina Riškutė.

„Multikino“ rinkodaros vadovas R. Bilinskas mano, kad kinas populiaresnis už teatrus ir knygas: „Praėjusiais metais kino teatrai turėjo 3 milijonus lankytojų, reiškia, vienas statistinis lietuvis per metus kartą atėjo į kino teatrą“.

„Teatras yra labai senas menas nuo antikos laikų – manau, kad jis ir toliau sėkmingai gyvens. Naujai meno formai pasirodžius labai greitai yra pranašaujama senesniosios mirtis, bet paprastai tos mirtys taip greitai neištinka. Teatras duoda žiūrovui tai, ko negali duoti joks kitas menas“, – tvirtina I. Skaržinskaitė.

Kad ir kaip nesutiktų klasikinio teatro gerbėjai, matyti, kad ir čia skverbiasi komerciniai spektakliai, kurie pritraukia pramogų ištroškusių žiūrovų. Nieko nuostabaus – visos trys rinkos privalo keistis, norėdamos išlaikyti žiūrovą, tik, matyt, kino industrijai tai padaryti yra lengviau ir rezultatai matomi labai akivaizdžiai. Ir nors teatrų atstovai bei knygų leidėjai tikina, kad kino populiarumas neturi jokios įtakos spektaklių lankomumui ar knygų skaitymui, tačiau užtenka apsilankyti „Kino pavasaryje“ ir pamatysime, kokią jis turi galią.

Dalinkis

Susiję straipsniai


Komentuoti gali tik registruoti vartotojai