captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įpareigojantis Vydūno palikimas

Dveji metai teskiria mus nuo tos dienos, kai pažymėsime įžymiojo tautos sūnaus Vydūno (1868–1953) gimimo 150 metų sukaktį. Visa, ką šis skambų literatūrinį vardą pasirinkęs kūrėjas iš Mažosios Lietuvos padarė žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą.
Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras ir jo dirigentas Vydūnas. Vytauto Didžiojo albumas. 1933. LCVA
Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras ir jo dirigentas Vydūnas. Vytauto Didžiojo albumas. 1933. LCVA

Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie didžiulę Vydūno reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. 

Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ pristatymas lietuvių skaitytojui reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas. Keturis dešimtmečius trukusi dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.

Žiūrint į šį didžiulį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau, geriau įsiskaičius, tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums, XXI a. pradžios Lietuvos žmonėms, pasimetusiems nemokėjimo pasinaudoti laisve labirintuose, nemaža dalimi jos atsisakantiems, netgi nelabai suvokiantiems, kas ji savo esme yra.

Namas Jonaičiuose (Šilutės raj.), kur gimė Vydūnas.Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka. LCVA

Vydūnas (tikroji pavardė – Vilhelmas Storostas) gimė 1868 m. kovo 22 d. netoli Šilutės, Jonaičių kaime. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo tarp miškų užsimetusiame Pilkalnio (dabar Dobrovolskas, Rusijos Federacijos Karaliaučiaus sritis) apskrities Naujakiemio kaime, kur tėvas buvo gavęs mokytojo vietą. Vaikas savo akimis matė, kaip germanizuojami jo tėvynainiai, kaip, iš lietuvybės persimesdami į vokietybę, jie netenka daugelio patraukliųjų žmoniškumo savybių. 

Šitie matyti dalykai Vydūnui ir teikė pačius stipriausius impulsus siekti, kad lietuviai ugdytųsi sugebėjimą atsispirti nuožmiai „geležinio“ kanclerio Oto fon Bismarko asimiliacijos politikai, ypač sustiprėjusiai po 1871 m. Vokietijos susivienijimo. Jaunasis Vilius Storostas pasiryžta visomis išgalėmis „kelti garbėn lietuviškumą“ ir daryti viską, kad „lietuviai būtų visokios pagarbos verti“. Baigęs tėvo vedamą pradžios, o vėliau Pilkalnio paruošiamąją į mokytojų seminariją mokyklas, įstojo į Ragainės mokytojų seminariją, kurią 1888 m. baigė. Paskui sekė ketveri mokytojavimo metai (1888–1892) Kintų pradžios mokykloje bei dvidešimt metų (1892–1912) Tilžės berniukų vidurinėje mokykloje. 1912 m. Vydūnas išėjo į pensiją.

Atsipalaidavęs nuo pragyvenimui užsidirbti reikalingo darbo, Vydūnas galėjo laisviau atsidėti kūrybai ir kultūrinei veiklai. Būtent šia veikla jis ir realizavo savo siekimą „kelti garbėn lietuviškumą“. Išeidamas į pensiją, jis buvo keletą metų dirigavęs pirmosios 1885 m. įsikūrusios kultūrinės „Birutės“ draugijos chorui, ilgus metus vadovavęs 1895 m. savo paties įkurtai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, jos chorui ir režisavęs visus jos narių vaidintus spektaklius. Kurdamas šiems spektakliams dramas ir jas išleisdamas, jis jau buvo pagarsėjęs ir kaip žinomas dramaturgas, o savo filosofiniais traktatais įgijęs savito filosofo vardą.

Jo kūrybos kraitėje tada jau buvo tokie fundamentalūs europinį to meto dramaturgijos ir teatro lygį atitinką kūriniai kaip draminė trilogija „Amžina ugnis“, misterija „Probočių šešėliai“, per dešimt komedijų ir kitų scenos veikalų, filosofiniai traktatai „Visumos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Apsišvietimas“, „Gimdymo slėpiniai“, tautiniam atgimimui labai aktualus istoriosofinis veikalas „Mūsų uždavinys“, 1905–1906 m. leistas dvimėnesinis žurnalas „Šaltinis“, 1911 m. pradėtas iki 1914 m. pabaigos ėjęs žurnalas „Jaunimas“. 

Reikia dar pridurti, kad mokytojaudamas Vydūnas kartu laisvo klausytojo teisėmis intensyviai studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo universitetuose. Buvo paskelbęs nemažai filosofinių bei publicistinių straipsnių ne tik tilžiškėje lietuviškoje, bet ir Didžiosios Lietuvos spaudoje, aktyviai dalyvavęs Lietuvių mokslo draugijos veikloje, skaitęs daugybę filosofinių paskaitų, sakęs nemaža nacionalinę tautiečių savimonę bei savigarbą žadinančių kalbų. Buvo veiklus Prūsų lietuvių susivienijimo, Tilžės lietuvių klubo, Spaudos ir kitų iki Pirmojo pasaulinio karo veikusių Mažosios Lietuvos draugijų narys, 1912 m. išrinktas Prūsų lietuvių jaunimo draugijas apjungiančios Santaros pirmininku. Visa toji įvairiapusė veikla turėjo didžiulį poveikį tautinei Prūsų lietuvių savigarbai stiprinti, pastebimai veikė ir Didžiosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

Pirmojo pasaulinio karo kanonadoms griaudžiant, Vydūnas kūrė naujas dramas, filosofijos, istorijos veikalus, rengė lietuvių kalbos vadovėlį, žodyną, 1915 m. kas keturi mėnesiai leido žurnalą „Naujovė“. Reikšmingas lietuvių tautą pristatant pasauliui, apeliuojant į tautų sąmonę dėl būsimo Lietuvos likimo buvo 1916 m. išleistas istoriosofinis veikalas vokiečių kalba „Lietuvos praeitis ir dabartis“ (Litauen in Vergangenheit und Gegenwart), vėliau išleistas prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis. Nuo rašomojo stalo karo pabaigoje kiek atitraukia dėstytojo darbas Rytų seminare prie Berlyno universiteto – čia 1917–1918 m. jis dėstė lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus.

Vėlesnis Vydūno kūrybos kelias taip pat pažymėtas iškiliais laimėjimais: 1920 m. išeina reikšminga filosofinė studija „Tautos gyvata“, 1921 m. – „Mūsų uždavinio“ antrasis leidimas. 1921–1925 m. neperiodiškai leidžiamas žurnalas „Darbymetis“, 1928 m. pasirodo monumentali tragedija „Pasaulio gaisras“ ir tautai sveikos kūniškos ir dvasinės gyvensenos pagrindus pateikiantis traktatas „Sveikata, jaunumas, grožė“, 1932-aisiais – vokiškai parašytas garsus istorijos veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, (2001 m. šis veikalas išleistas lietuviškai), 1934 m. nacių valdžia jį konfiskuoja. 

Šiame name Tilžėje (Sovetskas) 1933–1944 m. gyveno Vydūnas. Linos Žilytės nuotrauka. LCVA.

1936-aisiais pasirodo didžiausias filosofinis traktatas „Sąmonė“. Per tą laiką išeina ir daugelis smulkesnių dramos ir kitokių veikalų, paskelbiama gausybė straipsnių ne tik vietinėje, bet ir Lietuvos periodikoje, skaitoma daugybė paskaitų, vyksta daug susitikimų su Lietuvos žmonėmis, su daugeliu jų susirašinėjama. 1928 m. pavasarį Kaune, Klaipėdoje, kitose Lietuvos vietovėse labai gražiai paminimas Vydūno 60-metis. Lietuvos (Kauno) universitetas (nuo 1930 m. VDU) šios sukakties proga suteikia jam filosofijos garbės daktaro laipsnį. Kiek anksčiau apdovanojamas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu. Dar 1925 m. Pasaulinė rašytojų sąjunga (PEN Club) buvo išrinkusi jį garbės nariu, o 1933 m. jis tapo ir Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu. Visa tai – šventiškieji Vydūno gyvenimo tarpukario metais puslapiai.

Tačiau buvo ir ne visai šviesių, netgi dramatiškų, to gyvenimo puslapių. Jie pažymėti nuolatiniais persekiojimais, grasinimais, patyčiomis, netgi savų jų užsipuolimais. 1930, 1931 ir 1934 m. kaip Prūsijos lietuvių atstovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos konsulato Tilžėje pageidavimu Vydūnas dalyvavo Vokietijos iniciatyva įkurto Europos tautinių mažumų kongreso darbe. Čia stengėsi apginti elementarias savo skriaudžiamų tėvynainių teises, tačiau pasiekti pavyko labai nedaug, o išpuoliai ir persekiojimai vėl atsinaujino ir tapo dar aršesni. Vydūno dalyvavimas šio kongreso suvažiavimuose Vokietijos lietuvių susivienijimo bei Vokietijos tautinių mažumų sąjungos buvo traktuojamas kaip pasitarnavimas tautinių mažumų vienybės skaldymui ir susilaukė iš šių organizacijų aštrios kritikos. 

Pats Vydūnas, būdamas įgaliotas Lietuvos Respublikos aukštų instancijų, nesijautė prasikaltęs, todėl šią kritiką priėmė labai skaudžiai. Įsisiautėję naciai susitvenkusį prieš lietuvius pyktį didžią ja dalimi nukreipė prieš tauriausią jų atstovą – Vydūną. Jis dažnai buvo apmėtomas akmenimis, apspjaudomas, apšaukiamas išdaviku ir lietuvišku šunimi, ne kartą išdaužomi jo buto langai. Negana to, jis buvo apkaltintas finansinių įstatymų pažeidimu ir 1938 m. kovo mėnesį, t. y. kai rengėsi švęsti septyniasdešimtmetį, pasodintas kalėjiman. Daugelyje šalių pasigirdus protesto balsams, po dviejų mėnesių paleidžiamas, nors byla nutraukiama tik po dvejų metų.

Nors pažemintas ir įskaudintas, Vydūnas atkakliai tęsė savo kūrybinį darbą – rašė naujus filosofijos traktatus (vokiečių k. apie sąmonę), Prūsų lietuvių kultūrinio sąjūdžio istoriją, knygą apie išgyvenimus kalėjime, vertė senosios indų išminties šedevrą „Bhagavadgytą“. Viena religijotyros knyga „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymžekliuose“ 1941 m. buvo netgi išspausdinta (kaip ir kitos Vydūno knygos, Tilžėje), bet dėl autoriaus politinio nepatikimumo valdžia neleido jos platinti, ir visas jos tiražas žuvo karo liepsnose. 

Dalį tada rašytų ir per karo audras neprarastų darbų išleido jau po karo, po sunkių dvejus metus (1944–1946) trukusių evakuacijos klajonių atsidūręs tolimos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės mieste Detmolde. Deja, kai kurie tų darbų (pavyzdžiui, minėtoji kultūrinio sąjūdžio istorija) pakeliui irgi žuvo. Detmolde 1953 m. vasario 20 d. Vydūnas ir mirė. 1991 m. spalio mėn. palaikai perlaidoti Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno (Pagėgių savivaldybė).

Vydūno susitikimas su Tauragės miesto šviesuomene. 1936. Autorius nežinomas. LCVA

Savo skleidžiamomis idėjomis ir jų pritaikymu Vydūnas buvo labai artimas didžiajam indų tautos sūnui Mohandui K. Gandžiui. Juos abu suartina nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Mahatmos Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha – padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir pasiekti nepriklausomybę. Lietuva savo kelyje į nepriklausomybę tiesiogiai nesinaudojo Vydūno siūloma tautos dvasinio laisvėjimo taktika. 

Tačiau taikus lietuvių tautos kelias į pirmąją nepriklausomybę principine prasme buvo panašus į Indijos kelią bei į vydūniškąjį jo modelį, nors juo buvo eita nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva tame kelyje buvo pirmesnė už Indiją, o pastarosios dvasinis ir politinis vadovas M. Gandis, įžymaus mūsų antropologo ir keliautojo Antano Poškos liudijimu, pats yra žavėjęsis tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn.

M. Gandžio ir Vydūno filosofijos panašios ne tik tuo, kad jas kaip praktinio veikimo pagrindimus sąlygojo analogiška nacionalinė priespauda, bet ir tuo, kad jos formavosi veikiamos to paties šaltinio – senosios indų filosofijos (konkrečiai vedų ir upanišadų pagrindu susiformavusios vedantos mokyklos), kad iš to šaltinio semiamoji išmintis tiek vieno, tiek kito mąstytojo buvo taikoma savo laiko ir savo krašto aktualijoms. O svarbiausios aktualijos ir vienam, ir kitam buvo savų tautų išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misijos žmonijos raidoje turėjimas ir jos įgyvendinimas.

Glaudesni Vydūno ryšiai su Didžiąja Lietuva prasideda įpusėjus pirmajam XX a. dešimtmečiui, t. y. įsibėgėjant jo paties kūrybos skrydžiui. Jau buvo parašytos ir Mažojoje Lietuvoje suvaidintos didžiosios jo dramos – trilogija „Amžina ugnis“ bei misterija „Probočių šešėliai“. Šios dramos – jau nebe apie gėdingai atrodantį mažlietuvių nutautėjimą, kuris buvo pašiepiamas tuo metu parašytose ir vaidintose komedijose, o apie egzistencines tautos ir žmogaus problemas. 

1908 m. išleisti „Probočių šešėliai“, tarsi visu dešimtmečiu užbėgdami už akių pačiai tautos politinės laisvės deklaracijai, jau įsakmiai klausė, vardan ko tautai reikia siekti laisvės? Ar atsivėrusioje politinės laisvės angoje tauta įžiūrės taką, vedantį į ten, kur atsiveria dvasios regračio platybė ir gelmė, t. y. jau nebe išviršinė, o tikroji laisvė? Ši misterija buvo tarsi savotiškas „įspėjimas“ apie laisvės „grėsmę“. Tada visi bent kiek atkutę tautos vaikai tos laisvės labai norėjo, tik ne visi tikėjo, kad ji ateis. Vydūnas buvo tarp tų, kurie tikėjo. Tačiau jam toji laisvė nebebuvo savaiminė vertybė, todėl jis tokius klausimus ir kėlė, reikalavo susimąstyti, ką vis dėlto reikės daryti, kai ji ims ir ateis, ar ji neprapuls „gyvenimo paviršiaus dalykuose“.

Gyvenimo paviršiaus dalykų sąvoka Vydūno terminologijoje atsiras jau nepriklausomybės laikais, o per laikotarpį nuo „Probočių šešėlių“ pasirodymo iki 1918 m. vasario16 d. Akto jis pats energingai darbuosis tiek tam, kad laukiamoji laisvė ateitų, tiek tam, kad jai atėjus, būtų aišku, ką tautai derėtų daryti toliau. 1911 m. pasirodęs filosofinis traktatas „Mūsų uždavinys“ dedikuojamas „Lietuvių tautai, penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo mūšio“. 

Tąja dedikacija primenama Žalgirio mūšio sukaktis. O pati knyga kalba apie kitą tautos tuo metu jau pasiektą pergalę – jos išlikimą per priespaudos šimtmečius, jos dvasinį atsigavimą, pabudimą iš letargo. Tai, kas vyksta pabudusioje tautoje, esąs geriausias argumentas paraiškoje į nepriklausomą būtį. Apie tai kalbama ir per patį šio mūšio jubiliejų – 1910 m. liepos 24 d. – Tilžėje suvaidintoje misterijoje „Mūsų laimėjimas“. „Mūsų uždavinio“ pagrindinė intencija – padėti tautai susirasti prasmingą kelią žmonijos raidoje.

Vydūnas suformuoja pagrindinį, jo manymu, uždavinį laisvės siekiančiai tautai. Jį įvardija dar prieš „Mūsų uždavinio“ paskelbimą 1910 m. publikuotame straipsnyje „Didysis mūšis“: „Mes iš tikro esame nepaveikiamos galybės, o tą auginkime. Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstybių. Mes galime būti galingais toje galybėje, kuri jokių paprastų galybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti.“

1921 m. išeina antrasis „Mūsų uždavinio“ leidimas, šiek tiek papildytas paskutiniųjų metų Lietuvos gyvenimo aktualijomis. Tai, kas traktate buvo dėstoma prieš dešimt metų, iš esmės buvo taikyta tam, ko tada dar nebuvo ir kas įvardijama antrojo leidimo dedikacijoje – „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“. Tokia pat nepriklausomybės tvirtinimo intencija 1920 m. buvo išleistas traktatas „Tautos gyvata“, kuriame pateikiami savi tautos fenomeno sampratos teoriniai pagrindai.

Nepriklausomybę Vydūnas pasitiko su šviesiausiomis viltimis, kurias paskubėjo išreikšti savo 1918 m. balandžio 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Mąstytojas buvo šventai įsitikinęs, kad laisva Lietuva savo ateitį kurs, sudarydama kuo palankiausias sąlygas žmogaus dvasiniam augimui, esmiškojo žmoniškumo sklaidai, kad tasai kūrimas vyks kuo švenčiausiai laikantis pamatinių dorovės principų, nes, kaip rašoma laiške, „visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros“. 

Vydūnui atrodė, jog Lietuva nebus tuščiažiedis tautų bendrijos augmuo, kad jos egzistencija nebus betikslė, nes „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ ir kad tai suvokdama ji pati „pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Dvasiškai laisvo sau žmogaus ugdymo orientyrą Vydūnas tautai rodė jau „Probočių šešėliuose“, faktiškai vos ne nuo pat pirmųjų kūrybos žingsnių. Išmušus išsipildymo valandai, tautai atkūrus savo valstybę, mąstytojas atidžiai seks, kas toje valstybėje darosi ir kaip laikomasi jo siūlomo orientyro – žmoniškumo. 

Sunku surasti bent kokį Vydūno pasisakymą kuriuo nors Lietuvos gyvenimo klausimu, kur būtų be šios sąvokos apsieinama. Daugiausia buvo reaguojama tiek į akį rėžiančius jaunoje valstybėje besidedančius ne visai gerus dalykus, tiek į tuos, kurie, kad ir nedaug, prasilenkdavo su aukštos moralės reikalavimais. Išsamiausiai nepriklausomos Lietuvos vertinimai atsispindi paties Vydūno 1921–1925 m. leistame žurnale „Darbymetis“ bei Lietu- vos spaudoje („Lietuvos aide“, „Klaipėdos žiniose“, „Dienovidyje“, „Akademike“, „Naujojoje Romuvoje“, „Literatūros naujienose“ ir kt.) skelbtuose straipsniuose.

Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras ir jo dirigentas Vydūnas. Vytauto Didžiojo albumas. 1933. LCVA

Lietuvos aktualijoms skirtai Vydūno eseistikai toną užduoda „Darbymečio“ pirmojo numerio straipsnis „Darbo pavykimas“. Jame išdėstomas požiūris į tai, su kokiu nusiteikimu turi būti atsidedama valstybės kūrimui ir stiprinimui, kokiais motyvais savo veikloje turi vadovautis tie, kurie nori būti veiklūs šio kūrimo proceso dalyviai. Kaip svarbiausi principiniai doroviniai reikalavimai valstybės gyvenime dalyvaujančiam žmogui iškeliami nuoširdus atsidavimas darbui, pasiaukojimas bendram tautos labui, besąlygiškas teisingumas ir sąžiningumas, nesivaikymas naudos, pelnų ir greitų darbo vaisių, pasirinkimas tokio darbo, kurį tikrai sugebi ir kuris tau skirtas.

Pro šiame straipsnyje išdėstytų principų prizmę Vydūnas žvelgė į visus nepriklausomos Lietuvos gyvenimo vyksmus ir juos vertino. Tuos principus jis traktavo kaip bendruosius principus, kurių reikėtų laikytis stiprinant valstybę. Mąstytojo regėtoji tikrovė jau vertė baimintis, kad taip gali ir nebūti, kad jau esama priešingus dalykus rodančių simptomų…

„O matant, ką kartais vieni kiti daro, vos galima stigti nesurikus“, – išsprūsta Vydūnui. Nerimą ypač kėlė tuometinių politikų, valdžios žmonių elgesys, nes nuo jų daug kas priklausė, o jų elgesį ne visada lėmė šviesus protas, išmintis bei pasišventimas.

Kritikuodamas Lietuvos gyvenimo negeroves, Vydūnas nepiktdžiugavo, nieko neniekino ir nepiešė nevykusios nelaimėlės Lietuvos vaizdo. Lietuva jam atrodė pakankamai sparčiai auganti, stiprėjanti, turinti daug jaunatviškų galių ir reginti pakankamai šviesią savo raidos perspektyvą, kurią mąstytojas siejo su paties likimo – Aukščiausios Apvaizdos – parinkta užduotimi: pasaulio raidoje esmingai prisidėti prie žmoniškumo stiprinimo.

Vydūnas buvo įsitikinęs, kad ne visai geros Lietuvos gyvenimo apraiškos didele dalimi susijusios su neteisingai suprasta laisve. Toji laisvė įsivaizduota kaip laisvė daryti daug ką nevaržomai, leisti laisvai reikštis bet kokiems polinkiams, norams, silpnybėms ir nejaučiant atsakomybės. Tokią laisvę Vydūnas pavadino „nepriklausomybe paviršiaus dalykuose“. 

„Bet žvelkime akyliau į tamsiuosius mūsų tautos gyvenimo užkampius! O atverkime plačiau akis ir pačioje tautos aikštėje! Gera džiaugties tuo, kas mūsuose yra gera. Bet mes – laisvi, o tai norime užmerkti akis, kad kur sušmėkšta koks bjaurumas. Ir taip nematome, kad tūli tam tik tėra laisvi, jeib galėtų nevaržomi kitiems uždėti pančius. Kiti vėl gyvena, tarsi nebūtų jų pasielgimui jokio vairo. Kiti vėl savo gyvenime įsigalėti leidžia visam, kas negera, negražu, nedora, neteisu. O viso to tūli nemato. Visa jiems labai gera, kaip dalykai dabar yra. Jie vien težiūri atgal, į verguvės laiką. Ir vien tesidžiaugia, kad jie nebesą vergais. Ir kartoja, tai jau labai dažnai. – Bet ar jie laisvi iš tikrųjų? Gal aiškėtų jiems jų padėtis, kad statytų vieną klausimą /.../, kuriems galams jie laisvi.“  – tokį klausimą kėlė Vydūnas nepriklausomybės penkmečiui pažymėti skirtame straipsnyje.

 Ar nėra tas klausimas aktualus mums, jau nebe penkeri, o dvidešimt šešeri metai „tebesidžiaugiantiems, kad nebesame vergai“? Ar neverta šiandienos pasaulio vyksmų fone prisiminti ir tokio su anuo klausimu susijusio Vydūno perspėjimo: „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios laisvės nėra (paryškinta mano – V. B.). Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.“

Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškai nereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta tam yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą.“

Prezidentas Antanas Smetona ir Vydūnas lietuvių moterų dailininkių parodoje. Kaunas. 1930. Autorius nežinomas. LCVA

Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t. y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos“, – teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą.

Vydūno paliktoji išmintis ir gyvenimo pavyzdys ragina to norėti ir mus. Ragina, nes akivaizdu, kad sudėtingų problemų ir skaudžių konfliktų apimtam dabarties pasauliui tos šviesos, kaip ir „tikros tautų sąklausos“ labai reikia. Mūsų valstybės moralinė ir politinė parama agresijos ištiktoms tautoms ir valstybėms yra aiškus požymis, kad Vydūno idealai mums nesvetimi, kad einame link to, kad taptume šviesiąja tauta, į kurią linktų kitos tautos. Reikia tik ryžtingiau įveikti tas silpnybes, apie kurias visi gerai žinome, reikia kiek labiau būti savimi, būti oria tauta tarp kitų orių tautų. Būtent tam įpareigoja dvasinis Vydūno palikimas. Vykdydami tą įpareigojimą, geriausiai pagerbsime jo atminimą ir esmingai įprasminsime artėjančią jo garbingą sukaktį.

Šis tekstas buvo skelbtas 16-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...