captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierius A. Areima: pastaruoju metu sergu „Faustu“

Nuo genialumo iki beprotybės labai netoli, vos vienas žingsnis. Tą žingsnį žengti kviečia neseniai įsikūrusio Baltijos kamerinio operos teatro atlikėjai – šią savaitę Vilniuje, Teatro arenoje, pristatyta opera „Faustas“, kurią režisavo teatro režisierius Artūras Areima.
A. Areima, BFL nuotr.
A. Areima, BFL nuotr.

Nuo genialumo iki beprotybės labai netoli, vos vienas žingsnis. Tą žingsnį žengti kviečia neseniai įsikūrusio Baltijos kamerinio operos teatro atlikėjai – šią savaitę Vilniuje, Teatro arenoje, pristatyta opera „Faustas“, kurią režisavo teatro režisierius Artūras Areima. Jo statytame spektaklyje veiksmas persikelia į psichiatrinę ligoninę.

„Paskutiniu metu sergu spektakliu. „Faustu“ sergu. Ir atsiranda asmenybės dvilypumas – Mefistofelis lenda iš manęs“, – sako spektaklio režisierius A. Areima.

Pasak Tomo Pavilionio, kuris atlieka daktaro Fausto vaidmenį, dauguma genijų mirė sirgdami psichine liga arba psichiatrinėje ligoninėje. „Faustas taip pat genijus“, – teigia jis.

Siurrealybė operos stiliumi

Baltijos kamerinis operos teatras šią savaitę pateikė savitą, išskirtinę prancūzų kompozitoriaus Charleso Gounodo operos „Faustas“, pastatytos pagal vokiečių klasiko Johanno Volfgango von Goethes žymųjį kūrinį, interpretaciją. Jaunas kūrybinis kolektyvas kartu su teatro režisieriumi A. Areima kviečia į beprotnamį.

„Faustas atsiduria beprotnamyje dėl savo žinių, atitrūkimo nuo pasaulio, įlindimo į knygų pasaulį, netapatumo su realybe. Praranda gyvenimą“, – pasakoja režisierius A. Areima.

Jis pirmą kartą stato operos spektaklį. Ir kūrė jį savitu stiliumi – scenoje ne imituojama realybė, o stengiamasi kurti kažką, kas žiūrovą nuvestų pasąmonės keliais. Matome siurrealybę operos stiliumi.

„Mes matome dainuojantį žmogų. Jo forma ir laikysena nenatūrali ir mes matome estetinį grožį, klausomės muzikos, ir tada estetika tampa visai kitokia, negu kad būtų tiesiog dainuojama ir traukiama prie realumo“, – sako režisierius A. Areima.

Pirmą kartą scenoje visas partijas šioje operoje atliks vien vyrai. Daktaro Fausto vaidmenį – tenoras T. Pavilionis. Unikalaus ir išskirtinio balso sopraninas Viktoras Gerasimovas įkūnys Margaritą, mecosopranu atliekamą Zybelio vaidmenį – kontratenoras Algirdas Bagdonavičius. Mefistofelį atliks vienas jauniausių ir perspektyviausių Lietuvos bosų Raimundas Juzuitis.

Išorėje – gražu, o kas viduje?

„Aš esu Faustas – genijus, kuris labai daug žino, bet supranta, kad iki tikros teisybės labai toli, ir supranta, kad jis nieko nežino“, – sako T. Pavilionis. Jo įkūnytas herojus – apsiskaitęs, apsišvietęs ir suprantantis, kad jo skaitytos knygos niekur neatvedė. Ir nieko nesuteikė – tik laiko gaišatis. Dėl nenumaldomo žinių troškimo Faustas pražiopso pro šalį pratekantį gyvenimą.

„Gražus pasaulis aplink, gražūs automobiliai važinėja, gražūs namai, žmonės gražiai apsirengę, gražiai bendrauja, bet įėjus į vidų, ištraukus jį į išorę (nenoriu būti pranašas), bet manau, kad pamatytume daug įdomių veidų“, – sako baritonas Jonas Sakalauskas, atliekantis Valentino vaidmenį.

Faustas – apsiskaitęs, apsišvietęs, gal netgi genijus? Tačiau jis blaškomas abejonių, troškimų, nevalingų geismų ir viso žemiško aistringo gyvenimo. Faustas atstumia knygas.

Pasak J. Sakalausko, jeigu visuomenė „atleistų varžtelius“ ir išeitų bjaurastis, esanti pasąmonėje, pasirodytų nevaldoma vidinio pasaulio pusė. Ji, anot operos solisto,  pasirodytų keista, tokia, kokios žmonės bijo.

Viskas – tik Fausto galvoje

„Faustas“ – tai spektaklis apie amžiną žmogaus dvilypumą – apie gamtos suteiktą aistrą ir kultūringą, išsiugdytą asmenybę, kuri tą aistrą gniuždo. Žmogaus vidinė natūra kovoja su kultūra. Žmogus visuomet balansuoja tarp nenumaldomos aistros ir proto.

„Aš galvoju, kad viskas vyksta tik Fausto galvoje. Tai – jo regėjimas“, – sako T. Pavilionis.

Šį trečiadienį Vilniuje, Teatro arenoje, žiūrovai stebėjo beprotiškas kovas su pačiu savimi – savo iliuzijomis, aistromis, troškimais, savęs ribojimais. Scena, pasitelkus vaizdo projekcijas, tapo psichikos ligonine, kurioje galėtų atsidurti kiekvienas žmogus – juk dvejonės kankina daugelį.

Tie, kurie pasiduoda absoliučiam kraštutinumui, pavadinami psichikos ligoniais ir galiausiai atsiduria beprotnamyje. Džiaugiamės, kad šį kartą tai tik dviejų su puse valandos spektaklis. Po kurio galima grįžti į šeimą, pas vaikus ar tiesiog namo. Ir toliau gyventi. Ir toliau kovoti su pačiu savimi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...