captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Žmuida. Laisvai ištrūkęs nelaisvojo Džango sapnas (recenzija)

Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) prasideda nakties vaizdu ir naktį nutinkančiais fantastiniais įvykiais – patartina filmą suvokti kaip metaforą ir skaityti sapno kodu, nes tokių įvykių, kokie vyksta, priimti už gryną pinigą, žinoma, negalima.
 
Kadras iš filmo
Kadras iš filmo

Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) prasideda nakties vaizdu ir naktį nutinkančiais fantastiniais įvykiais – patartina filmą suvokti kaip metaforą ir skaityti sapno kodu, nes tokių įvykių, kokie vyksta, priimti už gryną pinigą, žinoma, negalima.

Ir pats režisierius rekomenduoja ne kitaip. Klajojantis gydytojas vokietis (akt. Christoph Waltz), toks pats nerealus tipas kaip ir visas filmo siužetas-sapnas, praktiniais sumetimais (reikia atpažinti ieškomą nusikaltėlį) pasiūlo išpirką už vergą. Ir juodaodis vergas grandine surakintų eilėje ima svajoti, kad „jeigu tik… jeigu… o… tada jis… užvirtų košę…“ Ir čia režisierius į savo personažo sapną įdeda paruoštą, kine kelis dešimtmečius eksploatuojamą vesternų siužetą apie didvyrį, laisvąjį riterį, užstojantį moterį. Palyginti su pirmuoju „Džango“ (rež. Sergio Corbucci, 1966), o ir vėliausiais variantais, tarkim, Clinto Eastwoodo „Neatleistina“ (Unforgiven, 1992) arba Edo Harriso „Apalūza“ (Appaloosa, 2008), Tarantino siužetas geriau motyvuotas – šaunusis taikliarankis ne šiaip užstoja nuskriaustą damą, tegu ji ir prostitutė, bet turi ontologinę argumentaciją ir atominę motyvaciją – nušluoti visus žmonių pirklius nuo žemės paviršiaus, ypač tuos, kurie tiesiogiai išnaudojo jį ir jo žmoną…

Tas sapnas, arba siužeto korekcija „pagal Tarantino“, kuri suteikia juodaodžiui legendinį Džango vardą bei leidžia XIX a. viduryje sėstis ant žirgo ir valdyti ginklą, įgyja simbolinę prasmę – „ištrūkęs“ Džango įkūnija vergų neapykantą baltaodžiams ir meniškai pakylėja filmą, kuris antraip mažai skirtųsi nuo eilinių vesternų ar kompiuterinių žaidimų – per trumpą laiką nušauk kuo daugiau. Taktinis Tarantino manevras ir sudaro visą filmo žavesį bei suteikia autoriui indulgenciją laisvai elgtis su siužetu – lygiai tokią indulgenciją režisierius suteikia savo dviem protagonistams – minėtam daktarui ir jo išpirktam vergui simboliška pavarde Freeman (akt. Jamie Foxx), – kurie po eilinių skerdynių šou išsitraukia moralinės inkvizicijos išduotus popierius apie ieškomus nusikaltėlius ir viską sustato į savo vietas. Herojai žudo neva „švariomis rankomis“.

Preciziškas, arba vokiškas, savo poelgių ir sandorių dokumentavimas yra eilinis režisieriaus sąmojis, nuolat primenantis, kad žiūrime komediją. Tais nelogiškais veiksmais, kai, sakykim, filmo pradžioje gydytojas išrašo kvitą už įsigytą vergą, Tarantino mums sufleruoja savo kūrybos stilių, kuriam šis kino poetas ištikimas nuo „Pasiutusių šunų“ (Reservoir Dogs, 1992) ir „Bulvarinio skaitalo“ (Pulp Fiction, 1994), kur prieš paleisdami kulką į kaktą personažai mala ilgiausius dialogus ar beria Biblijos citatų prisodrintus monologus. Ir „Ištrūkusiame Džango“ matome ne vieną operos arijas parodijuojančią sceną, kurioje režisierius leidžia sau pažeidinėti veiksmo filmo dinamiką ir siūlo aristokratiškai mėgautis gražbylystės pasažais. Tiesa, paskui paprastai eina sugaišto laiko „kompensacija“, kurią galėtume pavadinti vėlgi pertekline, nes pasipila kulkų salvės ir kraujas ima trykšti fontanais. Žodžiu, Tarantino ir šiame filme sudeda visus savo firminius ženklus: tête-à-tête suremti ginklai, principingi charakteriai, iki komizmo kulkų talžomi kūnai, netikėtos pagrindinių veikėjų smurtinės mirtys.

Kaip ir ankstesniame filme „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds, 2009), Tarantino vyksmą perkelia į realią istoriją – šį kartą į vergovės panaikinimo Amerikoje išvakares (filme esama parodijinių nuorodų į garsųjį D. W. Griffitho filmą „Nacijos gimimas“, 1915). Tiesa, istorija, kaip ir spagečių vesternas, čia nėra tokia svarbi, kaip gali pasirodyti. Svarbesni yra mito ir pasakos žanrai. Džango žmonos vardas Brumhilda (akt. Kerry Washington) – jos buvę ponai, vokiečių kilmės žemvaldžiai, taip praminę. Senasis herojinis epas apie drakono pagrobtą Brumhildą ir glūdi Tarantino filmo potekstėje. Išsiaiškinę, kur parduota vergė Brumhilda, intelektualusis gydytojas Šulcas ir tamsusis riteris Džango keliauja jos išvaduoti į plantacijas pas Kalviną Kandį (akt. Leonardo DiCaprio), kuris kaip tikras drakonas, vilkintis pabrėžtinai raudonai, leidžia laiką prie ugnies, mėgaujasi savo lobiais ir negailestingai ryja (žudo) savo vergus. Tarantiniškoje kraujo ir ugnies fiestoje išpuikusį drakoną pavyksta nugalėti ir išvaduoti Brumhildą, bet tik aukų kaina – žūsta daktaras Šulcas, Džango tenka iškęsti kankinimus.

Filmo stiprioji pusė – režisūra, patvirtinanti, kad Quentinas Tarantino yra bene didžiausias postmodernizmo klasikas šiandieniniame kine. Kompoziciją ir siužetą jis valdo lengvai, įtraukdamas visokių kultūrinių ar istorinių aliuzijų bei citatų, charakterius kuria keliais štrichais, tiksliai montuoja kadrą, palaiko nuoseklų filmo ritmą, turi ryškų stilių. Jo žvilgsnis į žmones ir santykius unikalus – keistas, niūrus, aštrus, sudėtingas, mielas. Žaidybinis pradas buvo akivaizdus nuo kūrybos pradžios, bet naujausiuose filmuose Tarantino ėmė žaisti ir su istorija. Įveikdamas tarytum instinktuose glūdinčią istorinės „tiesos“ baimę, režisierius drąsiai plėtoja postmodernizmo estetiką: ignoruoja mūsų istorijos žinias, pažeidinėja logiką, sureliatyvina moralę, mėgaujasi kino citatomis, išdykauja su garso takeliu ir t. t.

Tiesa, filme ne viskas pavyksta. Tarkim, pagrindinis herojus Džango yra blankus, gyvenantis viena emocija, neįtikinantis. Kietą vyruką jis primena vien savo figūra, bet prabilęs įspūdį sugadina. Paika atrodo ir Džango išsilaisvinimo scena filmo pabaigoje. Iki gyvos galvos kasykloms nuteistus vergus mediniu vežimu gabena trys nukriošę senukai – buvęs mažakalbis vergas juos nesunkiai sugundo pinigų lietumi. Silpna meilės linija (jei apskritai apie ją galima kalbėti), nors turėtų bent kiek atsverti dėl jos kraunamas lavonų krūvas. Antraeiliai aktoriai, nors charizmatiškų asmenybių Waltzo ir DiCaprio atveju tai skamba kiek paradoksaliai, yra labai ryškūs ir tartum sukurti šiam filmui. Tas pats pasakytina ir apie juodaodį tarną Stivą vaidinantį Samuelį L. Jacksoną, kuris atlieka kelias ryškias solo partijas filmo pabaigos epizoduose.

Baigiant tenka pasakyti, kad Tarantino kinas yra tipiškai amerikietiškas, suėmęs savin amerikietiškos kino tradicijos privalumus ir trūkumus. Tokį kiną reikia tiesiog mėgti, o Tarantino atveju – dar būti šiek tiek pasirengusiam. Nesibaigiantis smurtas, brutalumas, žudiko kultas, gyvybės nuvertinimas – tai pirmiausia krinta į akis, tiksliau, brukama į žiūrovo sąmonę šiame kaip ir daugelyje kitų filmų. Ta agresijos dozė ne visiems pakeliama ir pateisinama. Kinas Amerikoje vis dar neįsivaizduojamas be ginklų ir žudynių, kurie per šimtą metų tapo organiška jo dalimi. Ši industrijos ir meno šaka Amerikoje greičiausiai tiesiog sužlugtų, jei kas panorėtų paskelbti kiną nusiginklavimo zona.

Kita vertus, ypač Tarantino filmas, kuriantis du planus, suteikiantis žudynių scenoms karnavalinį aspektą, verčia ieškoti pateisinimo. Savo nesudėtingu modeliu vadinamieji trileriai yra senųjų apsivalymo ritualų atkartojimas: per mirtį, sunaikinimą žengiama į apsivalymą, atsinaujinimą, atgimimą. Filmas gali būti matomas kaip herojaus iniciacijos aktas ar demiurgo, naikinančio senąjį ir kuriančio naująjį pasaulį, ritualinis veiksmas. Tarantino, dar galima pridurti, griauna ir stereotipus mūsų galvose ir taip jas pravalo lakesnėms mintims. Gal tai ir būtų svarbiausia „Ištrūkusio Džango“ idėja.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...