captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Keidošiūtė. S. Fabickio filmo „Myliu“ recenzija

Tarp šių metų Varšuvos tarptautiniame festivalyje rodytų lenkiškų filmų kritikai išskyrė du: Andrzejaus Jakimovskio „Įsivaizduok“ ir Slawomiro Fabickio „Myliu“. Abu jie – šių metų „Kino pavasario“ programoje.  
„Kino pavasario“ nuotr.
„Kino pavasario“ nuotr.

Tarp šių metų Varšuvos tarptautiniame festivalyje rodytų lenkiškų filmų kritikai išskyrė du: Andrzejaus Jakimovskio „Įsivaizduok“ ir Slawomiro Fabickio „Myliu“. Abu jie – šių metų „Kino pavasario“ programoje.

Įdomu tai, kad filmas „Myliu“ Lenkijos ekranuose pradėtas demonstruoti tik nuo kovo 15 dienos, kada įvyko ir pirmasis jo seansas „Kino pavasario“ programoje, nors „Myliu“ kelionės po tarptautinius kino festivalius prasidėjo daug anksčiau.

Scenaristo ir režisieriaus diplomus Lodzės kino mokykloje įgijęs, už trumpo metražo filmą „Vyrų reikalas“ (2001) „Oskarui“ nominuotas, keturiasdešimt dvejų metų S. Fabickis imasi kurti filmą, kai iš tikrųjų turi ką pasakyti.

Nuo pirmojo jo pilno metražo filmo „Atkūrimas“ (2006) praėjo šešeri metai iki jis ėmėsi kurti filmą „Myliu“. Juostą inspiravo didelį skandalą sukėlęs drąsios žurnalistės reportažas apie Olštyno merą, kuris seksualiai išnaudojo savo darbuotojas ir vieną jų nėščią net išprievartavo. Tačiau S. Fabickis nėra publicistinio kino autorius ir nekūrė demaskuojančio, kaltinamojo reportažo, o sukūrė nuoširdų ir sukrečiantį šeimos portretą, intymią dramą.

Marysia ir Tomekas gyvena provincijos mieste, abu daro puikią karjerą, turi naują namą, finansiškai apsirūpinę ir pagaliau pasiryžę sulaukti ilgai laukto vaiko. Viskas pagal planą – šeima, namai, karjera ir aiškūs ateities planai. Po mėnesio gims išsvajotoja duktė. Optimistiškai žvelgia į ateitį. Tačiau jau prologe matome vėlesnės dramos užuominas: rotušės bankete įkyriai asistuojantis Marijai jos bosas – miesto meras, tačiau vyras randa paaiškinimus jos nuogastavimams, neįvertina pavojaus, kurį lyg nujaučia žmona.

Tačiau Marysės viršininkas apakintas aistros įsiveržia į jų namus ir išprievartauja nėščią moterį. Išgąsdinta moteris neprisipažįsta vyrui. Netrukus paslaptis išaiškėja ir šeimą ištinka krizė. Kaip kortų namelis sugriūna jų ilgus metus kurtas šeimyninis rojus. Tai, kas atrodė patvaru ir amžina, pasirodo labai lengvai pažeidžiama.

Tarpusavio pasitikėjimą, artumo pojūtį, aistrą, saugumą graužia melas ir įtarimai. Vedybinė idilė virsta pragaru. Tačiau ne tik melas, bet ir kiek anksčiau prasidėjusi gyvenimo rutina, augantis abejingumas jau palaužė sutuoktinių jausmus. Tragiškas įvykis tik tampa katalizatoriumi, kuris iššaukia tikrą konfliktą ir ateina akimirka, kai Tomekas ir Marysia turi suprasti, ar dar įmanoma išgelbėti buvusius jausmus.

Kiek jie sugeba ištverti ir ką jiems dabar reiškia žodis „meilė“? Ar nori viskuo dalintis ir ar viską turi žinoti? Nutolimas, o paskui bandymai vėl suartėti ir išgydyti jų sužeistus tarpusavio santykius. Maria ir Tomekas nepasirengę tokiam traumuojančiam išgyvenimui, nutolsta vienas nuo kito, po tam tikro laiko ieško būdų sugražinti tai, kas prarasta, bet kyla abejonės kaip su šia našta toliau gyventi?

Patyrusių pažeminimą sutuoktinių pokalbiuose jaučiame autentišką skausmą, seniau jaustą džiaugsmą, gyvenimiškų lūkesčių neišsipildymą ir baimes. Bandydami išgelbėti savo ryšį, atsimena laimingiausias gyvenimo akimirkas, praeitį, kurioje tai vyko. Atsimena pirmuosius susitikimus, švelnumą, ilgesį.

Tarp aktorių jaučiamas ypatingas ryšis, nes Julija Kijowska ir Marcinas Dorocińskis jau penktą kartą yra kino partneriai. Ji turi savyje jautrumą ir jėgą, jis yra visai pasimetęs. Aktorius Marcinas Dorocińskis kalbėjo, kad „Myliu“ rodo žmogų situacijoje, kurioje ypač skaudžiai jaučia savo bejėgiškumą.

Apskritai Dorocińskis įtikina, kodėl dabar vis dažniau vaidina rimtų problemų kankinamus vyrukus, jam puikiai sekasi parodyti asmenybę skaudžių pasikeitimų situacijoje. Tačiau vis dėlto ryškiausias filme Julijos Kijovskos suvaidintas Marijos vaidmuo. Ne be reikalo talentinga jauna aktorė tarptautiniame Salonikų kino festivalyje buvo apdovanota prizu už geriausią moters vaidmenį.

Apskritai Marekas Pruchniewskis ir Slawomiras Fabickis „Myliu“ scenarijuje išrašytos moterys yra tiek emociškai, tiek vidiniai stipresnės už vyrus. Tai atsiskleidžia per tris filmo moteris. Jos nebijo atvirumo ir savo klaidų, jos pačios ieško išeities ir stoikiškai sutinka gyvenimo nemalonumus.

Viename interviu S. Fabickis kalbėjo, kad moteris daug stipresnės už vyrus ir drąsiau sprendžia problemas. Taip yra ir filme. Būtent Marysia ištveria traumą, stengiasi kovoti už savo santykius ir pačią save, Tomekui lengviau jaustis auka, kad vos po kelių akimirkų tapti teisėju, jam lengviau smerkti, negu ieškoti išeities.

O žmona pačiomis sunkiausiomis akimirkomis randa teisingiausius sprendimus ir kovoja už judviejų meilę. Valdinga ir kontroliuojanti situaciją mirtinai serganti Tomeko motina (puikus aktorės Dorotos Kolak vaidmuo), skirtingai nuo savo pasimetusio, paklusnaus vyro (Marian Dziędziel), oriai išgyvena savo ligą ir artėjančią pabaigą. Ypač įspūdinga filme motinos mirties scena, kai vienintelė Marysia sugeba susitikti akis į akį su neišvengiama baigtimi ir palaiko mirštančią moterį.

Tėvas ir sūnus užsisklendžia savo vidiniuose išgyvenimuose, nesugeba valdyti situacijos. Tiksliai atskleidžiantis augančią tarp sutuoktinių nepasitikėjimo spiralę, režisierius nepasiduoda lengvai pagundai sukurti ryškiai negatyvų charakterį, kuris įsiterpęs tarp Marysės ir Tomeko tyčia sunaikina jų ryšį. Meras (paradoksalu, bet jį vaidina anksčiau ekrane įkūnijęs charizmatišką lenkų kovotoją su komunizmu kunigą Jerzy Popiełuszko – aktorius Adamas Woronowiczius) – tai greičiau apgailėtinas, nesubrendęs garbintojas, bandantis įgyti nėščios Marysios pasitikėjimą. Pasidavęs gašlumo įnoriui, jis tik akimirkai virsta nesivaldančiu, žiauriu pamišeliu, kad vėliau kuo greičiau viską užmirštų ir vaizduotų, kad nieko neatsitiko.

Išvarginta vyro neištikimybės, auginantį neįgalų sūnų, mero žmona yra ir kenčianti, ir valdinga moteris (vėl puikus Agatos Kuleszos vaidmuo) tampanti ragana, kai reikia apginti savo šeimos gerovę. Ši trečioji filmo moteris – demoniška kankinė – vėl lieka stipriaja mero šeimos puse.

Operatoriaus Piotro Szczepańskio kamera visą filmą beveik nejudri, autoriai nenori nieko pasakinėti žiūrovui, nemanipuliuoja juo. Nėra ir garso takelio, kuris sustiprintų emocijas, padėtų užglaistyti klaidas. Tiesiog tai aplinkos garsai.. Mums pateikiamas tik tikroviškas vaizdas, kupinas tikslių detalių ir puikus aktorių ansamblis.

Turbūt negreit sulauksime lietuviško filmo, kuris taip dėmesingai, be jokio sentimentalumo bandytų pakalbėti apie trisdešimtmečių gyvenimo kasdienybę, bandytų tiesiog suvokti jų paprastas ir nepaparastas problemas.

Apie filmą „Myliu“ reikia diskutuoti, kritikuoti, komentuoti. Nes jis palieka teisę patiems žiūrovams aiškinti personažų motyvus, spėlioti apie tolimesnį herojų likimą Negalima susidoroti vienam – lyg sako režisierius.

Ar įmanoma susitaikyti su tuo kas įvyko? Ar išsilaikys šeima? Net iliuzinis „happy endas“ neatsako į klausimus, kurie kankins žiūrovą pažiūrėjus filmą.

Filmo anonsas:

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...