captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Savukynas: mums reikia naujos Lietuvos vizijos

Virginijus Savukynas – gerai žinomas LRT laidos „Įžvalgos“ kūrėjas ir vedėjas, radijo laidos „Forumas“ (Lietuvos radijas) autorius ir vedėjas, neseniai pristatė savo knygą „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“. Ta proga – vilnia.lt pokalbis su juo.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Virginijus Savukynas – gerai žinomas LRT laidos „Įžvalgos“ kūrėjas ir vedėjas, radijo laidos „Forumas“ (Lietuvos radijas) autorius ir vedėjas, neseniai pristatė savo knygą „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“. Ta proga – vilnia.lt pokalbis su juo.

Virginijau, pagal išsilavinimą esate istorikas. Dirbate politikos apžvalgininku, žurnalistu, esate filosofas. Jūsų mintys ir gyvas žodis yra girdimi, žinomi, į juos įsiklausoma. Kas paskatino jus aktyviai dalyvauti „naujausiųjų laikų istorijos“ formavime?

Tikriausiai dvi priežastys. Pirma, dabartis, jos procesai man visada buvo įdomūs. O geriausiai tai gali sekti būdamas žurnalistu. Antra priežastis žymiai prozaiškesnė – darbo užmokestis. Mano tėvai man materialiai niekuo negalėjo padėti, pats turėjau kaip nors užsidirbti pinigus. Akademiniuose sluoksniuose niekam nenusilenkiau, ieškodamas protekcijų, tad ir jokių iš nieko „dovanų“ negavau – nebuvo skiriamos stipendijos užsienyje studijuoti, neglobojamas darant akademinę karjerą ir pan. Geriausiai, ką moku – analizuoti, rašyti, kalbėti. Tad ir pasukau šia linkme. Tačiau akademinio darbo nemetu, nes manau, kad turiu ką naujo pasakyti.

Kaip manote, kiek vertos vis garsėjančios kalbos, kad mažos šalys neturi šansų išlaikyti savo tapatybę, visų pirma siejama su tautine kultūra ir kalba?

Kalbą, tapatybę išlaikys mažos tautos tiek, kiek jos pačios norės. Bent jau Vakarų pasaulyje niekas neužsiima mažų tautų kolonizavimu ar jų tapatybių naikinimu. Tai mitas. Taip, jei norime gerai funkcionuoti dabartiniame pasaulyje, turime išmokti anglų klabą. Bet kas liepa pamiršti lietuvių kalbą? Susinaikinti galime tik mes patys. O taip bus, jei neturėsime kūrybiškumo, jei vis iš naujo neperkursime lietuviškos tapatybės. Imkime pavyzdį ir J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos, – jie buvo kūrybiški, o ne sėdėjo ir dejavo, kaip čia lietuvius uždaryti sodžiaus grytelėje. Priešingai, jie regėjo naujos Lietuvos viziją. Štai to ir mums reikia, jei norime išlikti.

XX a. pr. nacionalizmas buvo neabejotinai ta jėga, kurios veikiama susiformavo tautinė valstybė. Šiandien, po šimto metų stebime situaciją, kai jaunoji karta, jau gimusi ir užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, nepatyrusi sovietinės priespaudos ir smurto, gan dažnai itin gaižiai replikuoja apie savo šalį. Neva, nepriklausomybė nieko verta, nes tai – „nepriklausomybė iš pykčio ir apmaudo”. Ar tai, jūsų nuomone, laikinas dalykas, ar ilgalaikė, gerai suplanuota ir nekvailų Lietuvos priešų koordinuojama akcija?

Nenoriu kalbėti apie koordinuojamas akcijas, nes tokiu atveju reikia turėti įrodymus. Be įrodymų apšaukti žmones užsienio valstybių agentais yra paika. Tačiau tai nereiškia, kad kokios nors tarnybos tokius planus gali sudarinėti ir juos įvykdyti.

O grįžtant prie tokio pobūdžio rašinukų, manau, kad tai yra iš dalies vaikiškas naivumas, siekis atkreipti į save dėmesį, bandymas save supriešinti su vyresne karta ir pasakyti, kad dabar mes pateiksime savo pasaulio viziją. Deja, tos vizijos yra labai intelektualiai silpnos, neparemtos nei argumentais, nei faktais. Viskas, kas yra, tik rėksmingai pareikšta poza. Tad nėra ką daugiau ir komentuoti.

Gerai išmanote šiuolaikinių mitų formavimosi ypatumus. Ar visokios sąmokslo teorijos formuojasi iš šiuolaikinio žmogaus noro pabėgti nuo gyvenimo (į virtualią erdvę), iš jo realaus jautimosi bejėgišku visuomeninės sistemos sraigteliu, nors pati sistema deklaruoja absoliučią individo laisvę ir savo – kaip jėgos mechanizmo – neegzistavimą de facto? Ar tai nėra dar vienas žingsnis totalitarizmo renesanso link? Ar ne todėl randasi tokie judėjimai kaip „Anonymous“?

Sąmokslo teorijų gyvybingumas turi daug priežasčių. Šalia Jūsų paminėtų, galima pasakyti, kad sąmokslo teorija paprastai paaiškina pasaulio įvykius, įvardija kaltuosius. Tai patogus mąstymo būdas daugeliui žmonių. Ir labai blogai, kai sąmokslo teorija tampa žmogaus gyvenimo prasmės pagrindu. Tada jausdamasis teisiu jis gali padaryti daug blogų dalykų.

Jei kalbėsime apie sistemą ir pasipriešinimą jai, tai taip vyko per visą žmonijos istoriją. Bet kokia organizuota žmonių grupė suformuoja sistemą, kuri plečiasi ir valdo vis daugiau žmonių. Ir visada atsiranda tų, kurie vienaip ar kitaip priešinasi. Tai yra ir žmonijos laimė ir nelaimė. Pasipriešinimas gali išlaisvinti, bet jis gali ir įkalinti. Taip juk įvyko Rusijoje – bolševikai priešinosi išnaudojimui ir sukūrė sadistišką sistemą: pirmiausia žudė „senosios Rusijos“ atstovus – arsitokratus, dvarininkus, vėliau „buržujus“. Kai jų nebeliko, Stalinas sumanė išnaikinti valstiečius. Ir ta sistema negalėjo sustoti – jai visada reikėjo vidinių priešų. Tad pradėjo naikinti savus – sovietinės kariuomenės valymas, buvusių bendražygių egzekucijos. Tad kartais gal geriau pagalvoti, o kur tavo pasipriešinimas veda?

Pakalbėkime apie dalykus, kurie teikia jums teigiamų emocijų ir jus motyvuoja.

Teigiamas emocijas man teikia šeima.

Kadangi mūsų portalas www.vilnia.lt skirtas vilniečiams ir Vilniaus krašto žmonėms, tai norėtųsi sužinoti, kiek jums asmeniškai svarbus Vilnius ir jo kraštas?

Svarbus kaip ir kiti Lietuvos regionai. Šiame krašte tyrinėjau etnokonfesinius santykius, atradimai sugulė į knygą „Istorija ir mitologijos“. Ką daugiau galiu pasakyti? Turiu minčių pakeliauti po šį kraštą.

Tradicinis klausimas – dėl lenkiškų pavardžių rašybos lietuviškomis raidėmis. Ar tai sveikintina, ar kritikuotina, ar paminėtina lietuviškų raidžių čekiška kilmė?

Manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali savo pavardę rašyti originaliai, lotyniškomis raidėmis. Tai niekam didelių nepatogumų nesukels, o būtų išspręstas vienas klausimas, kuris temdo lietuvių ir lenkų santykius. Beje, pagaliau išsiaiškino, kad tai leidžia ir lietuvių gramatika. Jonas Jablonskis nebūtų supratęs kai kurių mūsų kalbininkų ir tautininkų.

Neseniai pasirodė jūsų knyga „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“. Teko girdėti visokių jos vertinimų, net iki absurdiškų pretenzijų, esą pataikaujate kitataučiams. Kas iš tiesų paskatino jus parašyti šią knygą ir kam ją rekomenduotumėte perskaityti?

Visiems, kas domisi lietuvių tapatybe. Šia tema domiuosi jau seniai. Pirmas mokslinis straipsnis šia tema pasirodė dar 1996 metais. Man irgi teko girdėti absurdiškų pareiškimų apie mano knygą, tačiau tų pareiškimų autoriai niekuo negali pagrįsti savo nuomonės. Tai man labiau panašu į kaltinimą: „Esi marsietis. Ir dabar jau tu įrodyk, kad tuo marsiečiu nesi“. Apie ką su tokiais galima kalbėti? O šią knygą jau pastebėjo rimti mokslininkai. Gavau pasiūlymų ją išleisti užsienyje. Žiūrėsim, ar kaip viskas klostysis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...