captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Jurkšaitytės tapytuose interjeruose apsigyvena žiūrovas

Kas be mūsų būtų mūsų daiktai? Niekas? Viskas? Bet kas? Tokius klausimus kelia Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“, kurioje autorė pateikia interjero vaizdus be žmonių ir siužetų. Pasitelkdama savąją logiką ir strategijas, menininkė pertapo senųjų meistrų darbus – išvalo interjerą nuo žmonių figūrų.
galerijavartai.lt nuotr.
galerijavartai.lt nuotr.

Kas be mūsų būtų mūsų daiktai? Niekas? Viskas? Bet kas? Tokius klausimus kelia Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“, kurioje autorė pateikia interjero vaizdus be žmonių ir siužetų. Pasitelkdama savąją logiką ir strategijas, menininkė pertapo senųjų meistrų darbus – išvalo interjerą nuo žmonių figūrų.

„Kai atsirandi priešais [nutapytą interjerą], nori nenori, ten apsigyveni. Tai toks anoniminis kreipinys į bet kokį žiūrovą. Tuo metu, kai dirbu, esu ten ir galvoju apie tai. Arba [galvoja] bet kas, kas atsiranda priešais“, – sako parodos autorė.

XVII a. Olandijoje išpopuliarėjo nedidelio formato siužetinė tapyba, skirta miestiečių gyvenamiesiems kambariams. P. Jurkšaitytė taip pat pasakoja nedidelio formato siužetus. Tai gali būti žymaus tapybos darbo replika ar sukurtas tapybos darbas, kuris primena anų laikų kūrinius. Tik žmonės nenutapyti.

„Čia yra konkrečios istorijos, tik išimti personažai. Čia buvo „Apreiškimas Marijai“, o dabar likęs tik kambarys. Čia – „Paskutinė vakarienė‘, bet likęs tik kambarys. Dydis toks pats ir visa kita taip pat“, – tvirtina P. Jurkšaitytė.

Be žmogaus įgauna kitą prasmę

Senųjų tapybos darbų interjere vaizduojami žmonės. Interjero detalės, tokios kaip iškamša, atlieka simbolinę funkciją ir tapomos toli gražu ne atsitiktinai. Šiuolaikiniuose P. Jurkšaitytės tapybos darbuose svarbios interjero detalės įgauna kitokią esmę.

Interjeras be žmogaus tampa panašus baldų parduotuvės ekspoziciją. „Skirtingame kontekste suteikiama visai kitokia prasmė. Viskas yra kaip iliuzija. Kur atsirandi, ką apie tave susitariame, tas ir esi“, – sako menininkė.

Šiandien, žvelgiant į tokius olandiškus baldus, nevalingai kyla mintys apie prabangą. Kitam – gal apie muziejų, tylų, išdidų, į kurio ekspoziciją nevalia užeiti. Bet kokiu atveju, kai paveiksle nėra žmogaus, atsiranda visai kitos istorijos.

„Tie dalykai visiškai pakeitė savo prasmę. Olandų paveiksluose veidrodis ar kažkas reiškia viena. O čia jis visiškai niekam nepriklauso, tai nėra buities vaizdavimas“, – teigia P. Jurkšaitytė, pridurdama, kad be žmogaus daiktai atrodo lyg pakibę ore.

Vienintelis žmogus – žiūrovas

Menininkės tapybos darbus papildo baldiškas sodas. Šios odinės tujos primena prabangius baldus, spinduliuoja ramybę, galią... Ir tik atsitraukus (ramybė ir galia apgaulinga) – tai tampa tik žmogaus vaizduotės išraiška. Tik mes taip sugalvojame. Be žmogaus minties – tai oda aptraukti objektai.

Kiekvienas daiktas atskirai nieko nereiškia. Prasmę jam suteikiame mes ir kontekstas, į kurį jie pakliūva. Pavyzdžiui, šičia man jie asocijuojasi su gyvatvore tarp kaimynų“, – sako parodos autorė.

Nors šiuose paveiksluose – nė vieno žmogaus, tačiau vienas žmogus yra – žmogus, kurį pavadinome paveikslo žiūrovu. Jis suteikia tuščiam senųjų paveikslų replikų interjerui prasmę. Paveikslas kuria istorijas – ir nebūtinai olandiškas istorijas, nors jam taip ir siūloma parodos pavadinimu.

Paroda „Olandiškos istorijos“ Vilniaus „Vartų“ galerijoje veiks iki balandžio 5 d.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...