captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sociolingvistė: kad tarmė išliktų, svarbu ją vartoti ir prestižinėse erdvėse

Kai jauni žmonės nežino, kad tiriamos kalbos, o galvoja, kad tiriami kalbėtojai, nuvertina tarmę. Žmogus, kalbantis tarmiškai, jiems atrodo mažiau protingas, mažiau siekiantis tikslo, mažiau „kietas“ negu bendrinės kalbos arba Vilniaus kalbos atstovas. Tai atskleidė vienas iš kalbininkės, sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės atliktų tyrimų.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kai jauni žmonės nežino, kad tiriamos kalbos, o galvoja, kad tiriami kalbėtojai, nuvertina tarmę. Žmogus, kalbantis tarmiškai, jiems atrodo mažiau protingas, mažiau siekiantis tikslo, mažiau „kietas“ negu bendrinės kalbos arba Vilniaus kalbos atstovas. Tai atskleidė vienas iš kalbininkės, sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės atliktų tyrimų.

Mokslininkės manymu, kad tarmės neišnyktų, svarbu jas paprasčiausiai vartoti – tarp šeimos narių, viešoje erdvėje, prestižinėse vietose. Tarmę esą būtina pritraukti į kasdienybę, kad žmonės kalbėtų tarmiškai, pavyzdžiui, su meru, o mokykloje mokytojai nestabdytų mokinių. „Tarmę reikia vartoti moderniems, šiuolaikiniams tikslams, nepadaryti atskyrimo, kad bendrinė kalba – rimtiems dalykams, tarmė – tik buičiai“, – įsitikinusi L. Vaicekauskienė.

Apie tarmes ir jų išsaugojimą kalbininkę ir sociolingvistę kalbino LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai. 

Būtų įdomu išgirsti apie jus pačią. Kodėl tapote lingviste, kalbininke? Ir kas yra sociolingvistika?

Man patinka kalbos. Patinka mokytis daug kalbų, analizuoti, kodėl žmonės kalba vienaip, o ne kitaip, kodėl kalba keičiasi, kaip ir kodėl, kokioje situacijoje žmogus kalba. Kaip ji priklauso nuo amžiaus, lyties, noro sukurti kažkokį įvaizdį. Tai ir yra sociolingvistika – dalykai, susiję su kalbos gyvavimu žmogaus lūpose konkrečiu laiku, konkrečioje erdvėje.

Sociolingvistika atsirado kaip papildomas kalbotyros mokslas greta struktūrinės kalbotyros. Tai įvyko maždaug prieš penketą dešimtmečių Amerikoje. Šio mokslo pradininkas – Williamas Labovas. Tai atsitiko todėl, kad kalbotyra buvo labai susitelkusi į struktūrų analizę: dažniausiai būdavo tiriama bendrinė kalba, rašytinė kalba, gramatikose fiksuota kalba remiantis intuicija ir neišeinant iš savo kambario. Sociolingvistai pavadino tokią kalbotyrą „krėslo lingvistika“ ir pasakė, kad ne sėdės prie stalo, o eis klausytis ir rinkti gyvos kalbos į miestą. Sociolingvistams labiausiai rūpi, kaip tarmės keičiasi, kai persikelia į miestą. O čia ir prasidėjo sunkumai.

Kokie sunkumai?

Rašto kalbą bepigu tirti, nors tai ir įdomus bei sudėtingas dalykas. Bet, norint gauti empirijos, medžiagos savo tyrimams, reikia įrašinėti kalbančius žmones. Tada atsiranda etikos dalykų. Ar gali įrašyti mokinį be tėvų sutikimo? Negali – turi visą procesą atlikti. Ar gali įrašyti žmogų jam nežinant? Negali – turi jo pasiklausti. O jei tu jo pasiklausi, jis susitelks į kalbą ir nebekalbės natūraliai. Taigi yra visokių triukų, kuriuos mes turime žinoti ir atlikti, kad įsirašytume. O įsirašę turime ją išrašyti specialiomis programomis, priemonėmis.

Bet kalbininkai tokias ekspedicijas nuolat rengdavo ir prieš atsirandant sociolingvistikai. Ar tada irgi buvo etinių problemų?

Tuo metu nelabai kas kalbėjo apie etines problemas. Buvo manoma, kad senas žmogus nelabai ir supras, kas ten jį įrašo ir užrašo, todėl niekas neklausdavo. Bet esminis mūsų požiūrio į kalbą ir kalbos objektą skirtumas nuo tarmėtyrininkų yra tas, kad mes ieškome bet kokio amžiaus žmogaus – žmogaus, kuris jau gyvena mieste ir dėl judėjimo yra patyręs įvairiausių kalbinių įtakų: kai dėl kontaktų su kitais žmonėmis maišosi tarmės ir miesto kalbos.

Tarmėtyrininkai iš seno kaimuose ieškojo būtent nemobilių, nejudrių ir kuo senesnių žmonių – tokio kalbėtojo, kuris būtų atstovas tik vienos atmainos. O socioloingvistika atsirado tada, kai viskas ėmė keistis, atsirado judėjimas, iškilo miestai, prasidėjo urbanizacija. Mes ieškome tokių, kuriuose yra daugybė kalbos variantų ir atmainų.

Su kolegomis vykdėte projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos yra tapatybės lūžiai“. Ką siekėte išsiaiškinti?

Projektą tebevykdome. Siekėme išsiaiškinti, kaip per keletą dešimtmečių pasikeitė lietuvių kalba, kaip pasikeitė lietuvių kalbos politika, kai keitėsi aplinkybės, visuomenė, kai keitėsi daugybė politinių ir socialinių politikų; kaip per penketą dešimtmečių keitėsi kalbos vartosena žiniasklaidoje, televizijoje ir radijuje; kaip kito mūsų nuostatos, ką jos žada lietuvių kalbos kaitai, ką jos sako apie tarmes, apie sostinės kalbą, apie bendrinę kalbą; koks kurios atmainos prestižas. 

Ar jau galima daryti apibendrinimus? Pvz., užsiminėte, kaip kalbą formuoja internetas, žiniasklaida, spauda.

Interneto šiame projekte netyrėme, bet žiniasklaidos raida labai aiškiai rodo, kad keičiasi ne tiek pati kalbos struktūra, kiek kalbėjimo būdas. Anksčiau erdvė buvo surežisuota ir kalba televizijoje ir radijuje labiau skaitoma. Suprantama, taip buvo ir dėl politinės santvarkos, ir dėl televizijos žanrinio pobūdžio.

Vyravo monologas, o klausytojai tik klausėsi ir kalba buvo palyginti labai palyginti vienoda. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai žmones kalbindavo. Bet sakoma, kad ir tada būdavo parepetuojama, kad žmogus atsakytų iš karto, nes reikėdavo taupyti juostą ir pan.

Staiga įvyksta ir politinis, ir žiniasklaidos lūžis. Pasikeičia viešoji erdvė ir viešoji kalba. Ateina daugiau spontaniškos, natūralios kalbos, nes žanrai keičiasi. Žurnalistai nori kalbėti ir žiūrovų visumai, ir specializuotoms grupėms. Tada jie, suprantama, keičia savo kalbą priklausomai nuo tų grupių, pašnekovų. Atsirado daugiau pokalbių, pramoginių laidų, todėl kalba negali būti vienoda.

O tai gerai ar blogai?

Tokia žiniasklaidos raida yra visame pasaulyje. Šiandien mes ne tokie formalūs, ne taip oficialiai kalbame. Tai nei gerai, nei blogai. Ko gero, tai veikiau gerai, nes gyvename taip, kad mums būtų geriau. 

Kita vertus, yra pastebėjimų, kad anksčiau žmogus turėjo progą, galimybę per radiją, per televiziją išgirsti švarią kalbą, taisyklingai sukirčiuotą, gerai ištartą žodį. Dabar į eterį išėjo gatvės kalba. Kur žmogui mokytis arba bent jau išgirsti taisyklingos lietuviškos bendrinės kalbos?

Jūs palietėte kelis dalykus. Apibendrinti negalima. Mes išgirstame tik vieną žodį ir sakome, kad atėjo gatvės kalba. Sistemingi tyrimai nerodo jokios ypatingos gatvės kalbos – mes turime sudarę įvairių laikotarpių žiniasklaidos tekstyną. Vienas kitas dalykėlis, pasakomas dėl juoko, norint sudominti, nereiškia, kad staiga visiškai pasikeitė kodas. 

Jeigu tyrinėjame fonetiką, matome, kad idealo, idealiosios standartinės kalbos su tokiu kirčiavimu, kokio reikalauja kai kurie kalbininkai, tiesą sakant, ir nebuvo. Ji skambėjo tik iš diktorių, iš specialiai apmokytų žmonių lūpų. 

Pirmas klausimas, ar kiekvienas turi specialiai ir ilgai treniruotis mokydamasis gimtosios kalbos? Antra, kodėl mano vilnietiška fonetika blogesnė, tarkim, už specialiai treniruoto žmogaus fonetiką? Be to, koks to žmogaus įvaizdis? 

Kai tyrinėjame stereotipus, matome, kad rimto, oficialaus kalbėtojo įvaizdis toks: jis atrodo protingas, rašto žmogus, bet turi ir neigiamų stereotipų. Jis šaltas, nykus, svetimas, ypač jaunimui. Tad jeigu žurnalistas nori tokio įvaizdžio, jis vartoja oficialią kalbą – tai savaiminiai procesai ir tokio variantiškumo kalboje atsiranda. Jei jis nori kitokio įvaizdžio, vartoja kitokius, neformalius variantus. Tai nei gerai, nei blogai – tai faktas.

Klausytojas, tarmiškai parašęs knygą, klausia, ar Tarmių metai paskelbti ne per vėlai? Kaip galima išsaugoti tarmes?

Klausytojas paminėjo du teisingus dalykus – tai raštas ir kalbėjimas. Jeigu nori išsaugoti tarmę, nereikia ypatingų renginių, reikia kalbėti, vartoti, perduoti jaunimui, kalbėti su savo anūkais, vaikais. Perdavimas kitai kartai – garantas, kad kalba išliks. Svarbu tarmę vartoti ir tam tikrose prestižinėse erdvėse. 

Štai žmogus, paskambinęs mums, kalba tarmiškai. Tai geras ženklas. Jeigu jis tą tarmę vartoja dar ir raštui, susidaro komplektas bruožų, dėl kurių tarmė tikrai gali išlikti. Klausimas, kiek bus skaitoma tarmiškai parašyta knyga. 

Kai tyrinėjame ir miesteliuose klausinėjame tarmiškai kalbančių žmonių (juk yra ir laikraščių, ir literatūros leidžiama), jie dažnai sako, kad tarmiškai skaityti per sunku, akys nepripratusios. Prisiminkime airių pavyzdį, kaip jie atgaivino savo kalbą. Jie laikraščiuose vartojo tarmę pramaišiusi: įdėdavo tarmiškai, airiškai parašytą skiltį, o šalia – tą patį anglišką tekstą. 

Tai jau valstybės politika?

Taip, tai politika. Tai labai svarbu, nes kalba vartojama tuo pačiu moderniu tikslu. Tai ne atskira skiltis, kaip mes dabar įpratę, kai tarmiškai parašoma apie kokį etnografinį renginį, kuris skaitytojui gal ne pirmos būtinybės, nes jis pirmiausia nori perskaityti žinias. Čia politika – į tą tekstą, kurį vis tiek visiems rašytum, įterpi tarmės elementų. 

Ar tai sektinas pavyzdys?

Jeigu norima tarmę išsaugoti.

Bet Lietuvoje daug tarmių. Kokios tarmės elementą būtų galima įdėti?

Suprantama, gimtosios – tos, kuria gali rašyti. Juk mes nerašome svetima tarme. Norint tarmę išsaugoti, neužtenka atskiro rezervatinio renginio: va, apsirengiame tautiniais drabužiais, dainas dainuojame. Taip, viskas gerai, žmonėms patinka, bet renginys proginis, atitrūkęs nuo kasdienybės. 

Jeigu tarmė ateitų į kasdienybę, į tam tikras viešąsias erdves (nesakau, kad didžiuosiuose miestuose ar vietoj bendrinės kalbos), jei žmonės kalbėtų tarmiškai su meru, jei mokyklose mokytojai nestabdytų mokinių, visi mes galėtume būti dvikalbiai, trikalbiai, keliakalbiai. Žmogus gali kalbėti ir tarme pramaišiusi, ir bendrine kalba, ir tikrai išmoks ir vieną, ir kitą.

Kiek svarbus tarmės prestižas? Kodėl žemaičiai drąsiai kalba savo tarme, niekur nesikuklina ir nori, kad ji būtų ne tik tarmė, bet taptų kalba? 

Buvo paminėta, kad būtų gerai, jei kas atgaivintų vieną kitą renginį. Jį ne valdžia atgaivins, o patys kalbėtojai, ėmęsi iniciatyvos. Su kuo kalbėti? Perduoti savo vaikams. Kalbėti su savo vaikais – tai galima daryti ir mieste, savo šeimoje. Nebūtina važiuoti į savo kraštą ir vien tik ten kalbėti tarmiškai. Jeigu noras toks didžiulis, prašom – kalbėkite su vaikais. Tai bus garantas, kad tarmė išliks ir bus perduota. 

Žemaičiai išsiskiria atviruoju prestižu – paklaustas oficialiai, tiesiai, žmogus pasako, kad jam tarmė labai labai svarbi ir jis kalbės, rašys, nes jam labai jos reikia. Kitas dalykas, kuris lemia mūsų tikrąjį elgesį, yra paslėptas prestižas – tas, kurio mes atvirai ir nepasakome, tas, kuris sužinomas tik tam tikrais labai specialiais eksperimentais, metodais, kai vertinami kalbėtojai, kalbantys skirtingomis tarmėmis ir nežinantys, kad vertinama būtent kalba. 

Tada ir išaiškėja, kad tarmė vis dėlto turi menkesnę socialinę vertę. Ir žemaičiai vienodai prastai įvertina žemaitiškai kalbančius žmones, ir bet kurio kito regiono gyventojai. Atviroji jų tapatybė labai ryški, beje, ji ryški ir visuose kituose regionuose: mes atlikome tyrimus aštuoniuose Lietuvos rajonuose ir visur jauni žmonės, moksleiviai pasakė, kad jiems labiausiai patinka jų krašto tarmė, sava tarmė mieliausia. 

Tačiau kai vykdėme paslėptųjų nuostatų eksperimentą (kai žmonės nemanė, kad mes tiriame kalbas – galvojo, kad tiriame kalbėtojus) ir paprašėme įvertinti pagal asmens savybes, visur Lietuvoje tarmė buvo nuvertinta. Žmogus, kalbantis tarmiškai, jiems atrodė mažiau protingas, mažiau siekiantis tikslo, mažiau „kietas“ negu bendrinės kalbos arba Vilniaus kalbos atstovas.

Bet kokioje humoro laidoje, jei norima parodyti menkesnį žmogų arba suteikti juokingą atspalvį, aktorius būtinai kalba kokia nors tarme.

Ir tai bus net ne tarmė, o stilizuota kalba.

Užsiminėte apie Airiją. Gal galime remtis ir kitų šalių pavyzdžiais?

Ne valdžia mums duoda kalbą, ji neatsiranda iš valdžios, iš įstatymų. Ji randasi ir gyvuoja iš kalbėjimo, iš žmonių bendravimo. Nei televizija geros kalbos nepamokys, nei kalbos inspekcija. Kalbos inspekcija gali patarti, sakyti, kad vienas ar kitas variantas geresnis, sistemingesnis, bet ne vaikščioti iš paskos su baudomis. 

Klausytojo paminėti atvejai „atstovauti kam ar ką“ yra labai normalus, natūralus reiškinys. Pagal analogiją vienodos reikšmės žodžiams pritaikyti vienodą linksnį – absoliučiai suprantamas dalykas ir nėra ko čia labai piktintis. 

Bet klausytojui rėžia ausį. Juk yra kirčiuotės, taisyklės, pagal tai ir reikėtų tarti.

O aš jau pradžioje pasakiau, kad mes nė vienas negaminame vienos kalbos ir vienos sistemos. Mes visi esame įvairių lietuvių kalbos atmainų gimtakalbiai ir mišinys.

Kam tada taisyklės?

Yra gramatikos, rašto kalbos taisyklės, nes tai priimta bendrinė kalba, pasirinkta tam tikra morfologija, tam tikra gramatika. Taisyklės randasi iš mūsų vartosenos. Ir kai žmonės sako „atstovauti ką“, yra taisyklė, nes jie taip kalba, jiems tai analogas su „reprezentuoti ką“.

Kartais sakoma, kad tarmė yra prasčiokiška kalba.

Prasčiokiška ji tampa prestižinėje erdvėje, nes tai ne ta kalba, kuri vartojama raštui, ne ta, kuri vartojama mieste ir žiniasklaidoje. Taigi prestižas savaime menksta. Dėl šitų objektyvių priežasčių ir mes nieko nepadarysime. 

Bet, pvz., jei vaikui mokykloje nesakysime „baik, kaipgi tu prie žmonių kalbi“, jis turės dvi kalbos atmainas ir jos išliks kiekviena savo vietoje.

Kodėl reikia tarmę saugoti ir ar labai reikia jas saugoti?

Reikia tiek, kiek reikia mums patiems, kalbėtojams. Juk matote, kiek paskambino žmonių, kuriems tai labai rūpi. Tokių žmonių yra tūkstančiai, šimtai tūkstančių, nes tai jų tapatybės dalis, gimtoji kalba, ta pati lietuvių kalba. Žinoma, kad reikia tarmes saugoti. Reikia vartoti moderniems, šiuolaikiniams tikslams, nepadaryti atskyrimo, kad bendrinė kalba – rimtiems dalykams, tarmė – tik buičiai. 

Kaip tai padaryti?

Tarmę reikia vartoti su vaikais, tam tikrose erdvėse, įvairiomis temomis.

Tarmių metai nepavėluoti?

Tarmių metais siekiama atkreipti dėmesį. Gerai, kad apie tai kalbama, bet jeigu tai išvirs tik į tam tikrus proginius, vienadienius renginius, atitrūkusius nuo realybės, jokio skirtumo, ar anksčiau, ar vėliau tai daroma. Reikia žmonės parodyti, kad gėdytis tarmės nereikia. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...