captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: kelyje į nepriklausomybę (stenograma)

1989 metų rudenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skelbimo klausimas buvo „dienotvarkės klausimas“ ne tik Sąjūdžio seime, bet ir LTSR Aukščiausiojoje Taryboje. Čia pateikiama medžiaga apie mažai iki šiol žinomą išsivadavimo istorijos puslapį – LTSR Aukščiausiosios Tarybos įsteigtos Komisijos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui rengti* veiklą. Išsamus Komisijos darbo vertinimas dar neparašytas. Čia skelbiamas tik mažas tos veiklos fragmentas – 1990 m. sausio 30 d. posėdžio stenograma.
„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr.
„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr.

1989 metų rudenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skelbimo klausimas buvo „dienotvarkės klausimas“ ne tik Sąjūdžio seime, bet ir LTSR Aukščiausiojoje Taryboje. Čia pateikiama medžiaga apie mažai iki šiol žinomą išsivadavimo istorijos puslapį – LTSR Aukščiausiosios Tarybos įsteigtos Komisijos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui rengti[1] veiklą. Išsamus Komisijos darbo vertinimas dar neparašytas. Čia skelbiamas tik mažas tos veiklos fragmentas – 1990 m. sausio 30 d. posėdžio stenograma.

Nutarimas Komisiją sudaryti buvo priimtas 1989 m. lapkričio 4 d. keturioliktoje vienuoliktojo šaukimo sesijoje. Per trejetą savaičių nutarimas buvo sukonkretintas, ir penkioliktojoje sesijoje lapkričio 23 d. buvo aprobuota 31 asmens komisija, įpareigota per tris mėnesius parengti pasiūlymus ir juos pateikti LTSR Aukščiausiajai Tarybai.

Komisiją sudarė šie LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai: A. Bernotas – Ukmergės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas; A. J. Brazaitis – Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos viršininkas; A. M. Brazauskas – Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto Pirmasis sekretorius; A. Čuplinskas – „Sigmos“ gamybinio susivienijimo generalinis direktorius, Vilniaus V. Lenino skaičiavimo mašinų gamyklos direktorius; V. Domarkas – Kauno politechnikos instituto rektorius; P. V. Ignotas – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas; H. Jackevičius – Lietuvos TSR valstybinio plano komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas – ministras; J. Jagminas – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas; Č. Karbauskis – Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo instituto direktorius; V. Kazanavičius – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas; J. KiriKuščenka – Lietuvos TSR valstybinio materialinio techninio tiekimo komiteto pirmininkas; V. Klikūnienė – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotoja; E. Klumbys – Kauno medicinos akademijos centrinės mokslinio tyrimo laboratorijos neurochirurgijos laboratorijos vedėjas; V. Kubilius – Lietuvos Komunistų partijos Kretingos rajono komiteto pirmasis sekretorius; P. Kūris – Lietuvos TSR teisingumo ministras; A. Macaitis – LKJS Centro Komiteto pirmasis sekretorius; R. A. Makūnas – Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas; J. Marcinkevičius – rašytojas; N. Medvedevas – TSRS Aukščiausiosios Tarybos narys; A. Mickis – Kauno medicinos akademijos katedros vedėjas; K. Motieka – Vilniaus miesto 2-osios juridinės konsultacijos advokatas; R. Ozolas – „Atgimimo“ laikraščio vyriausiasis redaktorius; J. V. Paleckis – Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto ideologijos skyriaus vedėjas; J. Ramanauskas – Lietuvos TSR lengvosios pramonės ministras; L. Sabutis – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretorius; R. Sikorskis – Lietuvos TSR finansų ministras; B. Zaikauskas – Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius; K. Zaleckis[2] – Lietuvos Komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius; A. Žalys – Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas; Z. Žilevičius – TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko valdytojas; A. Žukauskas – Lietuvos TSR Mokslų akademijos viceprezidentas.

1989 m. gruodžio 5 d. paskirta Komisijos pirmininkų kolegija – A. Brazauskas, J. Marcinkevičius, K. Motieka, R. Ozolas ir A. Žukauskas. Nustatyta, kad Komisijai vadovaus kiekvienas pirmininkų kolegijos narys iš eilės.

Čia skelbiama 1990 m. sausio 3 d. Komisijos posėdžio audio įrašo tekstas. Kas posėdį įrašė ir jį iššifravo, išsiaiškinti kol kas nepavyko. Tekstas atspausdintas rašomąja mašinėle, be turinio taisymų, reikšmingesnių teiginių pabraukimų ar kokių nors kitokių prasminių akcentų, tačiau esama taisymų, iš kurių aiškėja, kad kažkas bandė atpažinti kalbėtojus, kurie mašininkėms buvo nepažįstami, kitur – bandė pildyti neiššifruotąsias įrašo vietas, nors daug kur dėl įrašo neaiškumo to padaryti ir nepavyko. Tos vietos tekstą skelbiant žymimos ženklu /.../. Ženklu [  ] suskliausti žodžiai yra redakciniai teksto papildai, kurie logiškai išplaukia iš konteksto, palengvina teksto skaitymą, bet nekeičia jo prasmės. Kalba niekur ir niekaip netaisyta manant, kad kalbėsena yra itin stiprus ir kalbančiojo, ir jo meto paliudijimas.  

Nepaisant esamų teksto trūkumų, jis yra reikšmingas dokumentas, perteikiantis mintis ir nuotaikas LTSR Aukščiausiojoje Taryboje nepriklausomybės išvakarėse. Ieškantiesiems ne raidės, o dvasios šis dokumentas pakankamai aiškiai parodo, kad LTSR Aukščiausioji Taryba skelbti valstybės atkūrimą nebuvo pasirengusi nei morališkai, nei juridiškai. Tai dar ryškiau rodo redakcijos dispozicijoje esančio kito – 1990 m. vasario 19 d. – posėdžio įrašo tekstas (jį tikimės paskelbti vėliau).

Sausio 30 dienos posėdžiui pirmininkavo Kazimieras Motieka.

K. MOTIEKA. Gerbiamas Marcinkevičius man čia įteikė kelyje į Lietuvos nepriklausomybę aktualiausioms Lietuvos vidaus problemoms nuo komisijos pasiūlymus. Galbūt pradžiai galima būtų maždaug painformuoti. Galbūt tada išsivystytų mūsų pokalbis. Ir tolimesnės darbo gairės.

J. MARCINKEVIČIUS. Tai ne pati pagrindinė mūsų komisija, tik trečia pagal numeraciją. Susirinkom, pasikalbėjom, prognozavom. Svajojom. Pristatydamas mūsų komisijos samprotavimus [noriu pasakyti, kad] pirmiausia reikia visiems mums, ne tik mūsų komisijai, ir pakomisijai nuspręsti, apibrėžti, kokia bus ta Lietuva, kokios mes siekiame, kokios jos norime. Nes jau dabar dažnai, jau kuris laikas įvairiomis progomis mums prikišama, kad mes galvojame apie 1939 ar 1940 metų Lietuvą. Reikėtų šitai aiškiai pasakyti, kokia socialinė, politinė būsimos Lietuvos vizija mums matosi, ir turint tokį tikslą, galima galvoti apie kelius. Kadangi, kaip jau mes esame ne sykį pabrėžę, mūsų kelias į nepriklausomybę yra parlamentinis, matyti, vidaus politikoje, nors tai ir sunkiai atskiriama nuo kitų valstybės gyvenimo formų, bus svarbiausia ir toliau įstatymų leidyba. Ką bešnekėtume apie šito šaukimo sesijas, tačiau per pastaruosius pusantrų arba metus laiko Aukščiausioji Taryba priėmė labai daug svarbių įstatymų. Svarbu būtų dabar, kad jie būtų vykdomi ir įgyvendinami. Artimiausioje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje prieš rinkimus paskelbti neteisėtais 1940 metų Liaudies seimo nutarimus – tai yra labai svarbus žingsnis, galima sakyti, pagrindinis įstatyminis žingsnis žengiant į nepriklausomybės paskelbimą.

Dabar įstatymų leidyboje reikėtų pabrėžti, kad vadovausimės tarptautinės teisės prioritetu. Mūsų įstatymų leidyboje nepadaryta, dar laukia politinių partijų įstatymas. Ir Aukščiausiosios Tarybos reglamente, matyt, reikėtų parengti jau dabar partinių frakcijų veiklos tvarką, nes naujoji Aukščiausioji Taryba tuo principu dirbs. Reikalingas teisinis aktas dėl mitingų ir demonstracijų. Ne tiek leidimo davimo, kiek nustatyti registravimo principą. Streikų įstatymas. Sąžinės laisvės įstatymas. Spaudos įstatymas. Archyvų įstatymas. Jie jau yra, artimiausiai sesijai bus pateikti, parengti. Milicijos, prokuratūros, teismų ir valstybės saugumo komiteto įstatymai. Čia aš nekalbu apie ekonomikos ir liaudies ūkio valdymo įstatymus, kadangi tai jau kitos komisijos prerogatyvos. Toliau lieka aktualu įgyvendinti valdžių atribojimo principą. Jis partijoms tampant politinėmis vis labiau ir labiau realizuosis, tačiau šitas valdžių atribojimo uždavinys aktualus ir artimiausiu metu spręstinas. Nepriklausomų profsąjungų kūrimas, demonopolizavimas masinės informacijos priemonių, valdymo ir ūkio reguliavimo reformos – turima galvoje ministerijų, komitetų pertvarkymas, jų funkcijų įteisinimas ir t. t. Svarbu bus eiti į savarankišką milicijos, prokuratūros, valstybės saugumo organų, teismų, arbitražo, kontrolės organų sistemą, taip pat tų sistemų depolitizavimas.

Matyt, kad neatidėliojant reikia peržiūrėti ir panaikinti arba pakeisti tuos Konstitucijos straipsnius, kurie prieštarauja Lietuvos politiniam ir ekonominiam suverenitetui. Čia turima galvoje 28, 57, 71, 72, 75, 77, 97, 68 [straipsniai] ir kiti. Be to, žinoma, šalia, matyt, reikia ruošti naują Konstituciją, Respublikos Konstituciją, kuri jau įtvirtins Lietuvos nepriklausomybę pagrindiniu įstatymu. Čia, be abejo, aktualu ir toliau, net aktualiau nei iki šiolei, kova su nusikalstamumu, girtavimu ir narkomanija. Visa tai reikia grįsti irgi kažkokiais tai įstatyminiais aktais. Man atrodo, kad dar laukia bažnyčia teisybės, nes nemaža yra nusavintų ir negrąžintų turtų. Dabartiniame etape mūsų pakomisijis laikytų svarbiausiu [uždaviniu] politinių jėgų koordinaciją ir dar nacionalinius santykius Lietuvoje. Politinių jėgų koordinacijai siūlytumėm nedelsiant sušaukti partijų, visuomenės organizacijų, judėjimų bei sąjungų, taip pat Lietuvos tautinių mažumų atstovų pasitarimą. Atstovų skaičius nustatomas susitariant. Pasitarimo tikslas būtų suderinti nuomones ir parengti veiksmų programą pereinamajam į nepriklausomybę laikotarpiui. Antra, priimti vienybės deklaraciją. Man atrodo, kad šitai dabar labai aktualu visai Lietuvai. Ir trečia, išrinkti koordinacinę tarybą, kuri, remdamasi šūkiu „Vienybė vardan nepriklausomybės“, jungtų ir vienytų politines krašto jėgas bei jo piliečius, konsoliduotų juos bendriems tikslams, tirtų politinį klimatą ir visuomenės nuomones, konsultuotų Aukščiausiąją Tarybą, per spaudą ir kitas informacijos priemones skatintų ir nukreiptų visuomenę konstruktyviai veikti, priklausomai nuo aplinkybių formuotų ir konkretizuotų nepriklausomybės idėją. Koordinacinė taryba turbūt išsirinktų vadovaujantį organą, kurį sudarytų pagrindinių politinių, visuomenės organizacijų ir tautinių mažumų atstovai. Tokia taryba, mūsų supratimu, turėtų veikti prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo. Tarpnacionalinių santykių koordinacijai siūlytume dar šiais metais sušaukti Lietuvos tautybių forumą. Jį parengtų koordinacinė taryba ir Lietuvos tautinių mažumų komitetas. Forume, remiantis Lietuvos TSR tautinių mažumų įstatymu, išnagrinėtina tautinių mažumų ir Lietuvos nepriklausomybės problematika. Ir, žinoma, paskatinti kitų tautybių respublikos gyventojui abipusiai naudingam bendradarbiavimui vieningai veikti Lietuvos nepriklausomybės labui.

Tai taip labai konspektiškai ir prabėgomis atrodytų tos idėjos ir mintys, kuriomis mes keitėmės savo pakomisijyje.

K. MOTIEKA. Gal kokie klausimai būtų. Ar patikslinimai, pasiūlymai, kokie dėl padarytos informacijos? Aš manau, kad mes baigsime šiuo klausimu /.../. Prašau.

A. MICKIS. Tai aš norėčiau akcentuoti, ką gerbiamas Marcinkevičius perskaitė. Man pačiam teko dalyvauti šios komisijos posėdyje. Tai man norisi dar kartą akcentuoti, kad ypatingai svarbu yra visa tai, kas čia pasakyta, kad būtent tas politinis faktorius yra organizacinių judėjimų atstovų pasitarimas, kur paritetiniais pagrindais būtų atstovaujamos visos partijos ir visi judėjimai. Ir būtent, kad nedelsiant tą daryti, kur galima būtų visų šitų politinių jėgų judėjimų atstovų pasitarimas, konkretizuoti šitą nepriklausomybės pasiekimo planą. Man atrodo, kad šita išskirtina reiktų /.../.

K. MOTIEKA. Gal galėtumėt pasiūlymų maždaug.

A. BRAZAUSKAS. Draugas Micki, aš atsiprašau, aš palaikau tą pasiūlymą Justino, tačiau tam forumui, matyt, reikia jau pateikti kokią tai koncentruotą medžiagą arba koncepciją šitos nepriklausomybės. Išdėstyti etapais, žingsniais arba, nu, turbūt etapais. Vienas etapas, antras, trečias, kad kiekviename etape būtų įrašyti visų šitų mūsų sferų, kaip mes esam pasidalinę veiklos atatinkamas priemones, žingsnius, arba kiti pasiūlymai konkretūs, šitaip reikėtų. Ne? Ar taip pasikalbėsime?

K. MOTIEKA. Man atrodo, kad tas pasitarimas daugiausia priklausys nuo to, ką mes sugebėsim paruošti, ką pasiūlyti. Būtent dienotvarkėj pasitarimo. Tai visų pirma man atrodo, kad reikėtų mums patiems pasispausti, jeigu norime, kad greičiau jis įvyktų ir galbūt [pateikti] jau visai sukonkretintus pasiūlymus. Neaiški tuo pačiu /.../ dienotvarkė. Gal kiti komisijos nariai turėtų kokių pasiūlymų? Jeigu nėra, tai prašytume gerbiamo Žukausko šitais ekonominiais klausimais /.../.

A. ŽUKAUSKAS. Čia mūsų ta komisija turėjo tris posėdžius, mes savo ruožtu sudarėme tris grupes. Reiškia, viena grupė yra bendra ekonominė ir pramonės /.../ draugas Jackevičius, toliau antra grupė yra žemės ūkio klausimais ir trečia grupė yra finansai /.../ Sikorskis ir Žilevičius. Šiaip yra sudaryta tokia veiksmų programa ir, reiškias, įjungiant visas ministerijas sąjungines ir žinybas, Mokslų akademiją atskirais punktais. Aš galėčiau operuoti skaičiais, gal ne visi čia turi, čia galutiną /.../ padarė draugas Mickevičius. Reiškia pas mus yra tokie blokai. Pirmas /.../ yra ūkio reformos blokas. Nu čia vienas iš klausimų yra respublikos ūkio denacionalizacijos, privatizacijos programos paruošimas. Toliau antrasis klausimas, atskiras – respublikos ūkio perprofiliavimo programa. Trečia, reiškia. Toliau yra klausimas, kadangi pagrindiniai ekonominiai ryšiai yra su kitomis respublikomis, su RTFSR, yra suvestas balansas, nustatyti ir suderinti TSR Sąjungos įgaliojimo funkcijos atatinkamai /.../ sąjungos biudžeto dabartiniame etape. Toliau – ūkinės sutarys sąjunginių respublikų valdymo organais /.../ užsienio firmomis, sudarymais. Čia yra vienas blokas.

Antras toks labai svarbus – finansų ir kreditų sistemos reforma. Ji yra sudaryta respublikos finansinių resursų balansu, valiutos mokėjimo be prekybos balansu. Antra – kreditų sistemos reorganizavimas /.../ funkciją deleguojant respublikos nacionaliniam bankui, Lietuvos respublikinio piniginio vieneto įvedimas. Svarbu taip pat, mes priėjome išvados, muito politika ir /.../ darbo organizavimas. Ketvirta. Išnagrinėti reikia mums tikslingumą ir galimybes sudaryti sutartis su tarptautiniu valiutų fondu, tarptautiniu rekonstrukcijos banku, kitais tiksliniais finansiniais fondais, sudarytais TSRS /.../ finansuoti. Čia yra platus klausimas išnagrinėti mūsų laipsniško integravimo į Europos ekonominę bendriją tikslingumą bei galimybes. Ir bendrai /.../ apsistosiu prie šio klausimo [apie] bendrus ekonominio vystymo principus. Šešta. Moksliškos sistemos sudarymas. Labai toks svarbus principinis klausimas.

Trečias blokas yra [skirtas principų] įgyvendinimo etapui, [ekonominės] politikos koncepcijai. Reiškias, ją reikia iš esmės keisti. Ir toliau, tai kas ir dabar /.../ pažiūrėti dėl pagrindinių įstatymų normatyvinių aktų priėmimo /.../ Čia yra numatyta ir organizacijos, kurios dirbs, ir įvykdymo terminai. Ir jau praktiškai pradėtas darbas. Tačiau sprendžiant mums šituos visus ekonominius klausimus turi būti iš esmės pirmiausiai, mes turim turėti tokį principinį politinį sprendimą, nes ekonomikai gali pakreipti viena kryptim, kita kryptim, ir jos nepriklauso nuo politinio sprendimo. Ką mes turim omeny. Pavyzdžiui, čia pas mus, jeigu Lietuva eina į nepriklausomybę, čia galimi įvairūs etapai. Iš karto, aš turiu omeny, [kad] čia dalyvauja mūsų pasireiškę spaudoj ir televizijoj – ir yra įvairių nuomonių. Kai kas iš čia dalyvaujančių sako, kad reikia iškart paskelbti nepriklausomybę, viską nukirsti, nutraukti, ir viskas. Yra nuomonių, kurie skaito, kad reikia palaipsniui. Yra skelbta nuomonė, kad viską nutraukti ir iš karto įsijungti į vieningą rinką. Yra nuomonė, kad reiškia eiti tuo keliu, kuriuo  ėjo Suomija. Sakysime po 44-tų metų finliandizacijos taip vadinamos kelias. Mes turim turėti tokį principinį politinį sprendimą. Mes keitėmės nuomonėmis, yra ir pas mus šitoj grupėj įvairios nuomonės, sakysim, čia yra atskiras punktas dėl vieningos integravimo [politikos] ir Europos ekonominės bendrijos. Spaudoje reiškiama nuomonė, kad mes paskelbiame nepriklausomybę ir iš karto mes įsijungiam į Europos ekonominę bendriją. Nėra taip paprasta. Sakysime, kad žemės ūkio gaminių savikaina yra maždaug du kartus aukštesnė kaip Vakarų Europos šalyse. Pavyzdžiui, aš buvau Švedijoje /.../ švedai net 92-ais metais abejoja įsijungt, dėl to, kad pas juos irgi dabar du kartus žemės ūkio produktų savikaina yra aukštesnė kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, arba Olandijoje. O jeigu įsijungiam į Bendriją, reiškia, muitų sistema dingsta, nėra muitų sistemos ir, reiškia, jų prekės dukart pigesnės. Sakysim, švedai sako, kad Švedijos fermeriai bankrutuotų. Kalbant apie šitą įsijungimą į Europos bendriją mes turim spręsti, ką mes [galim] dabartiniu metu. Mūsų analizė rodo, kad mūsų pramonės gamybos savikaina yra žymiai aukštesnė, daugumos gaminių, kaip Europos bendrijoj. Dėl to, kad pas mus pusantro, du kartus produkcijos vienetui mes sunaudojam daugiau kuro ir žaliavos. Sakysime, vien kuro žaliavų mes produkcijos vienetui naudojam /.../ žemo technologinio lygio. Mes su savo gaminiais tik su vienu kitu gaminiu mes galime išeiti šiuo metu. Taip kad čia yra klausimas politinio sprendimo. Jeigu toks politinis sprendimas, mes turime kažką žiūrėti. Antras, reiškia, yra kelias toksai, kokį perėjo 44-ais metais Suomija. Vadinamas pasaulio priimtas finliandizacijos kelias. Suomija kuomet pralaimėjo karą, 44-ais spalio mėnesį sudarė vieną sutartį, 48-ais – antrąją. Paskui kas penkis metus ji priėjo etapais. Tas etapas buvo tokie ryšiai su Tarybų Sąjunga, kad Suomija palaipsniui kreipė ryšius su Vakarais. Jie ėmė iš Vakarų pažangias technologijas, tačiau iš Tarybų Sąjungos jie importavo kaip dabar importuoja pagrindinai žaliavas ir metalą. Rezultate jie, panaudodami naujausią technologiją, sukuria gerus gaminius ir Tarybų Sąjungai. Eksportuoja 25 procentus, kartu jie palaipsniui užkariavo Vakarų rinką. Antras toks kelias yra, kad palaipsnis kelias kaip kad ėjo Suomija. Palaipsnis kelias. Žurnalas „Junaited staits end riport“ nagrinėja keturis Pabaltijo šalių variantus. Vienas yra bendras su Lenkija, su Čekija ekonominis regionas, toliau jie nagrinėja tokį regioną, kad Vakarų Vokietija susijungia ir savo ekonomika veikia į Lenkiją, Pabaltijį ir t. t. Čia yra įvairių tokių variantų. Dabar mes žinom, kad yra toks variantas, kad iš karto paimti ir nukirsti, paskelbt nepriklausomybę, ir nieko mes nenorime žinoti. Tačiau plano komitetas padarė labai nuodugnią analizę visų /.../. Mes įsivežam 7,5 mlrd., tuo tarpu į Vakarus mes išvežam 330–500 mln. Jeigu mes, sakysime, iš karto viską nukertam, tai dujos, nafta, viskas, ką mes gaunam iš kitur, iš Vakarų jie nieko negali mus patiekti. Apie 30 procentų jie iš Tarybų Sąjungos gauna ir panašiai. Ir kad mums [apsispręsti] galutinai, mūsų grupei ekonominiams klausimams spręsti reikalingas aiškus politinis sprendimas.

/.../ Tiktai va tokius /.../. Čia paruošta medžiaga /.../ jos tarpvalstybiniai ryšiai ir /.../ atkūrimo išvados. Viename mūsų posėdyje Algirdas Brazauskas yra pasiūlęs, sako reikėtų dabar kalbėt apie ekonomiką, kažin kur mes randamės šiandien. Peršasi išvada, kokia šiandien padėtis. Jeigu mes išeisim /.../, pirmoj eilėj su politiniais klausimais užsienio. Vidaus, jeigu kalbama apie ekonomiką, reikės /.../. Tai aš tą turėjau omenyje. Visiems daviau po du egzempliorius.

K. MOTIEKA. Taip, aš nesu specialistas, bet noriu tarti porą žodžių šitais klausimais, apie kuriuos čia buvo palietęs gerbiamas Žukauskas. Visų pirma iš tikrųjų manyčiau, kad [kalbant apie] ūkinio ekonominio pobūdžio klausimus reikalingas principinis politinis sprendimas. Su šituo reikia sutikti. Man atrodo, kad /.../. Dabar iš tos programos, kuri yra šičia mums pateikta, čia ypač ūkio reformai, mes matome, kad principinis politinis sprendimas joje neatsispindi. Ir šičia yra toksai mėtymasis tarp dviejų politinių sprendimų – Tarybų Sąjungos sudėtyje ar Nepriklausomybė. Tai dabar mane jaudina, norėčiau, kad gerbiamieji komisijos nariai atkreiptų į tai dėmesį. Gal nebus per griežtai pasakyta, mums yra peršamas kažkoks visų ryšių ir visų santykių su Tarybų Sąjunga staigus nukirtimas. Ir kad šitą darome mes, jeigu mes paskelbiame nepriklausomybę. Aš nežinau, kas šitą sindromą šičia prigalvojo ir kas jį, vienu žodžiu, kaitina jį. Man atrodo, kad čia yra didžiausia klaida, taip samprotaujant. Ir tuo labiau, kad kurti tokius planus, ir išeiti iš to, kad visi ryšiai bus nukirsti, ir kad mes be naftos, be dujų ir t. t. Visų pirma aš nežinau nei vieno atvejo daugiau ar mažiau patikimo, kuomet buvo pareikštas noras iš tikrųjų tapti nepriklausomais ir kurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, kad mes patys iš karto nukertame tuos visus ryšius. Čia eina kalba jau ne apie mūsų veiksmus, bet eina kalba apie mūsų didžiojo kaimyno veiksmus. Mes, man atrodo, kad būsimame Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akte, man atrodo, apie tai bus labai nuoširdžiai, labai plačiai ir labai pagrįstai pasakyta. Apie tokius ryšius, kad mes jokių ryšių nutraukti nenorim ir t. t. Dabar kalbama apie tą antrąjį variantą – finliandizaciją. Aš tiktai norėčiau paklausti, ar galėjo Suomija taip daryti, jei ji būtų Tarybų Sąjungos sudėtyje. Čia ir yra tas pavyzdys, jeigu mes imame tą Suomijos pavyzdį, nesakau, kad ten viskas tinka, pats pagrindinis principinis tas išeities taškas ir yra tai, kad jinai galėjo savarankiškai tvarkytis. Sąlyginai savarankiškai, žinoma. Ji turėjo nepriklausomybę, bet ji buvo tam tikra prasme priklausoma nuo to, Rytų. Ir buvo jos padėtis dar blogesnė negu mūsų. Juk jinai kariavo prieš Tarybų Sąjungą. Ir tai atsistojo ant kojų. O mes gi nekariavom prieš Tarybų Sąjungą. Lietuvos atžvilgiu buvo padarytas nusikaltimas, mes to nusikaltimo pasekmes norime nutraukti. Ir man atrodo, kad visas pasaulis seka, ir kaip jūs sakot, net ir užsienio spauda net ir įvairiausius variantus jau numato, nes ten reziumuojamas šitas dalykas. O ne tai, kad čia svarstoma, ar čia buvo padaryta skriauda nepriklausomybės atžvilgiu, ar ne. Čia yra vieninga nuomonė ir klausimų negali būti. Na, aš nenoriu paimti vėl kitą pavyzdį, kaip tokią Albaniją. Juk jos režimas ją daro tokią, kokia ji šiandien yra, nežiūrint į tai, kad ji užsidarius visiškai nuo kitų valstybių. Bet mes žinokim, jeigu režimas iš karto pasikeičia, tai jie irgi neturi jokių dujų iš Tarybų Sąjungos, nei jokios naftos ir t. t. Jie vargsta, skursta, bet vargsta tik dėl to, kad pasirinko tokį režimą. Bet mes neabejojam, jei jie pakeistų šį režimą, jie gyventų kur kas geriau, suklestėtų galbūt ateity, jeigu nebūtų tie vidiniai trukdymai. Paskui dėl Europos bendrijos. Taip pat norėjau porą žodžių. Kažkodėl mes būtinai įsivaizduojam, kad jeigu atsiskiriam, tai reikėtų apsvarstyti klausimą įstoti į Europos bendriją. Europos bendrija – tai šičia yra toks tolimas tikslas, jeigu galima jį pavadinti, kad čia dar mums tikrai labai toli ir toli. Ir jeigu šiandieną svarstyti siekį Lietuvos valstybės atkūrimo planų sulig Europos įstojimu į Bendrąją rinką, tai atsiprašau – čia yra tikra utopija. Daugiau nieko. Nes toli gražu dar išsivysčiusios Europos šalys, jų net nepriima ir jos neturi jokio pagrindo joje dalyvauti, o mes iš karto numatę tokias paraiškas daryt! Kitas dalykas, kada eina kalba dėl įstatymo ryšių su tarptautiniais išsivystymo banko, tenais kitokiais klausimais ir panašiai, aš galėčiau su tuo sutikti ir tą reikalinga daryti. Bet aš tiktai nenoriu, kad būtinai į tas kraštutines ribas mes atsimuštumėm, kurios yra visiškai nerealios. Tikrai neatitinka Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo planų. Tai aš bent šio ūkinio ekonominio projekto atžvilgiu norėčiau tiktai tiek pasakyti. Ačiū.

Kokie būtų konkretūs pasiūlymai? Dėl mūsų tolesnio darbo.

R. OZOLAS. Konkretus pasiūlymas dėl mūsų tolesnio darbo /.../. Konkrečios gamyklos, įstaigos pervedimo Lietuvos nepriklausomybėn. Aš laikau, kad šitoks dabar iškeltas klausimas yra perėmimo Lietuvos valdžion vidaus reikalų ministerijos, prokuratūros. Tai yra Lietuvos nepriklausomybės realūs gabalai. Jeigu mes šituo klausimu sutariame, tai čia didelių problemų nėra. Būtinybė formaliai skelbt Lietuvos nepriklausomybę menkėja tiek, kiek mes realiai galim šiandien /.../. Juk darbo tai ten masės yra. Ir, be to, šitos įstaigos, pervestos Lietuvos žinion, jau jos veikia mūsų naudai, o ne prieš mus. Ir nekuria situacijos besąlygiškai pareikalauti nepriklausymo pačiu nepalankiausiu mums laikotarpiu, yra nepaprastas dalykas. Taipogi, manau, kad reikia labai tiksliai žinoti va tokio induktyvaus judėjimo nepriklausomybėn ribas. Kiek mes iš tiesų esame pajėgūs tą procesą pratraukti /.../ ir kiek tas procesas yra galimas istoriškai. Tai yra, nuo mūsų didelio kaimyno elgesio kiek [tai] priklauso mūsų veiklos derinyje. Turim turėti galvoje, kad bet kuriuo momentu istoriškai nepalankios situacijos susiklostymas gali pareikalauti totalinės gynybos. Tai [ir] yra nepriklausomybės paskelbimas. Bet turime labai aiškiai žinoti, kad tai mums nėra nuostata. Kad mes esam suinteresuoti realaus turinio [gausinimu] mums palankiausiomis sąlygomis. Kad vis dėlto mums nebūtų netikėtumas bet kuris Maskvos elgesys, kad mes nepasimestume /.../ juridinių /.../ paieškose, mes turime labai tiksliai žinoti, [kaip] veikia tarptautinės teisės mechanizmas nepriklausomybės skelbimo atveju. Štai tada bendrai buvo /.../ nepriklausomybės akto pakartojimas, reiškia automatišką mūsų valstybės pripažinimą. Iš tų valstybių, kurios dabar nepripažįsta okupacijos fakto. Aš manau, kad [tai] yra labai rimta mūsų dabartinės padėties išsiryškinimo kryptis. Klausimas yra štai koks. Ne tiek tas formalaus mūsų pripažinimo mums paskelbiant nepriklausomybę faktas, kiek – kas pasikeis ryšium su tuo. Ogi pasikeis, mano supratimu, labai daug kas. Mes ir šiandien esame nepriklausomybės situacijoje, tiktai mūsų nepriklausomybė yra deklaruota ne valstybinio įstatymo, o visuomeninės nuostatos pavidalu. Tai yra – neturi galutinės įstatyminės fiksacijos. Bet mes elgiamės kaip nepriklausomi žmonės tiek, kiek mes jau suvokiame savo šitą realią nepriklausomybę. /.../ mes nenorim elgtis kaip nepriklausomi, štai kur yra problema. Mes visą laiką, Gorbačiovas pas mus atvažiuoja, vesim derybas pagal visus protokolus, o mes praktiškai jį priiminėjam ne tuo statusu, kokiu jis čia pas mus atvykęs. Manyčiau, kad nereikia mistifikuoti nepriklausomybės deklaravimo įstatymo pavidalu, nes ir tada niekas iš esmės nesikeis. Mes vesim tūkstančius derybų su didžiausiomis nesėkmėmis, bet būtent derybų, ir tikrai palaipsniui eisime į normalių santykių nustatymą. Situacija bus pasikeitus tiktai tiek, kiek mes patys prieš save, savo sąmonę, savo psichiką nebegalėsime ieškoti užuoglaudų, kur ramesnis kampelis. Tai šia prasme susinchronizuoti šitų dviejų elgesio /.../ mums schemas, yra visiškai nesunkus ir būtinas uždavinys. Tai galėtų sudaryti principinę mūsų elgsenos schemą. Daugiau variantų nėra. Nuostata dėl elgesio turėtų būti postuluota tenai, o faktiškai turėtumėme įsisąmoninti tuoj pat, kai tiktai susidaro grėsmė Lietuvos nepriklausomybės [likimui], mes įjungiame ir tarptautinės teisės veikimo mechanizmą. Tai daryti mes turime galimybę. Tam turi užtikrinti naujoji Aukščiausioji Taryba, bet kuriuo momentu galinti deklaruoti juridinį atsiskyrimą Lietuvos nepriklausomybės [išsaugojimui]. Dabar iki šito laiko. Iki to laiko, jeigu mes net ir šitą planą turėsime, mano supratimu, jis neveiks, jeigu mes nepadarysime daug praktinių veiksmų. Jų yra penketas grupių. Jau šiandien mes esame pavėlavę labai smarkiai /.../, mums reikia pasivyti /.../. Antra, mes esame praktiškai devalvavę valdžios ir valdymo institucijos ir idealiai, ir materialiai. Niekas nebenori eiti valdžion, nes valdžia – tai yra grynai neigiamas dydis ir, be to, visiškai neapsaugotas nuo neigiamojo visuomenės vertinimo ir atviro neigiamo poveikio /.../. Užtat valdžios ir valdymo reorganizacija jau dabar planuojant galima /.../ norės, antra, kuris galės /.../ pripažinti naujosios Aukščiausiosios Tarybos, apie tai kalbėkime tiesiai. Toliau, šią pat sekundę reikia įteisint užsienio ekonomikos ryšių su Lietuva optimizaciją. Jeigu nebus kokios nors koordinuojančios institucijos prie Ministrų Tarybos, sakysime Kazimierai Prunskienei nebus suteikta galimybė laikyti savo rankose visus užsienio ryšius, bet taip, kad galima būtų jau laikyti, jog tai jau nepriklausomos valstybės vyriausybės vieno iš vadovų veikla, /.../ dabar neturėsim. Dabar daugybė pasiūlymų, bet praktiškų žingsnių apart /.../ aš nežinau – kokių nors tokių bendrų prekybos ar banko. Tai yra reikia daryt konkretus žingsnis jauniems ir yra tą banką galima ir padaryt. Toliau. Tarptautinės teisės mechanizmų schema – ne tiktai ta principinė, bet ir galimų pasiuntinybių konsultuojantis su Lozoraičiu atkūrimo galimybė – ir mums patiems pripažįstant Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių va tuos dabar veikiančius taškus, jų įteisinimo galimybę iki staigaus išplėtojimo. Reikia dirbti su užsienio ryšiais jau šiandien. Tai dar vienas nepaprastai svarbus pasaulinis proceso prognozavimo darbas. Žiūrėkite, aš pastebiu vieną košmarišką daiktą. Mes visi sustojam ties Rusijos ansambliu. Visiškai mums neaišku, kaip elgsis Rusija. Nuo Rusijos elgesio priklauso labai daug kas. Bet argi toks jau neįžvelgiamas yra tamsumas tenai? Man atrodo, kad čia labai aiškiai prognozuojamas dalykas, ir Romas Misiūnas pasakė tokią gerą mintį visiškai neseniai: iš šitos neaiškumos išeis Estija ir Latvija, Lietuva ir Moldavija, visi kiti TSRS regionai taps naujo režimo regionu. Matyt, kad tas regionas iš tiesų bus švelnesnis, negu Stalino režimo, bet turbūt kietesnis negu Brežnevo, kadangi Brežnevo yra visiškai nekonstruktyvus ekonomiškai, o šitas turės duoti ekonomines tam tikras laisves, kartu politiškai labai stipriai kontroliuoti šitą ekonomikos laisvės raišką. Tai yra rusiško mąstymo ir rusiško elgesio [linija], aš samprotauju taip, duokit geresnius variantus, jeigu šitas netinka. Žaidžiam sekantį variantą. Trys penki variantai. Visi jie labai /.../ socialinės psichologijos pagrindu, Rusijos /.../ galimybių /.../. O modeliavimas tai ir yra mūsų darbo veiklos sėkmė. Jeigu mes vėl tiktai nežinojimu remsimės ir iš to nežinojimo darysime [žinojimą], tai niekur nenueisim. Įsivaizduoti vieną dalyką, kad Europa persiorganizuoja į tris juostas – visiškai aišku, o šiandien įsivaizduoti, kad Rusija mažėja ir Kinija didėja, kad tarp Rusijos ir Kinijos santykiai ir yra pagrindiniai būsimojo pasaulio santykiai – visiškai nesunku, bet mes privalome [tai daryti], jeigu norime čia būti ne taip kaip iki šiol. Prognozavimas šitų tarptautinių ryšių yra būtiniausias dalykas, kaip kokia istorinė metafizika, kurios tikrumo konstatavimas turi būti sekamas nuolatos. Turi būti tos mūsų komisijos paimti ekspertai, sudaryta prognostikos grupė, kuri turi žiūrėti – va čia keičiasi kokios tai tendencijos /.../. Aš manau, kad nepriklausomai nuo šito posėdžio /.../ ir aš manau, kad jos ateitį /.../ reikia, kad jos ir toliau varytų tai, ką pradėję /.../. Reikia surasti žmones, kurie kasdieną nuo 9, jeigu ne nuo 8-nių atsisėstų čia ir dirbtų koordinacinį darbą būtent Nepriklausomybės komisijos pagrindu. Tarsi koks tai varikliukas, kuris pačią komisiją orientuotų su ja nuolat komunikuodamas /.../ ir į visus mūsų visuomenės sluoksnius /.../ generuotų kokias tai vertingas idėjas. Ir kuo greičiau tai taptų gyva veikla. Ne taip, kaip mes susirenkam šiandien. Jeigu kas turit galimybę pavirst kokiu formaliu /.../, jei mes nepadarysime įtempto darbo. Man atrodo, kad perspektyva tikrai puiki, ir visa tai, kas čia buvo šnekėta ir apie partijų sąveiką, apie galimybę susirinkt visiems, kad aptarti, išryškinti vėlgi tas naująsias idėjas, ir tai, kad šita Nepriklausomybės komisija turi ir gali padaryti tam tikrą indėlį kol ateis naujasis sąstatas. Bet tai iš tiesų labai svarbu.

A. BRAZAUSKAS. Man pavesta su grupe draugų paruošti koncepciją arba pasiūlymus dėl išorinių santykių. Išorinius santykius aš įsivaizduoju pirmiausia grupuojant individualiai. Tai išoriniai santykiai su šiandieniniais ne Tarybų Sąjungos vienetais, arba respublikomis, ir su užsieniu. Ir antra dalis, tai mūsų santykis su Tarybų Sąjungos centrinėmis organizacijomis, respublikomis ir t. t. Vyriausybinė ir sąjunginė. Reikėtų į dvi dalis padalinti. Daugiau mūsų pakomisijo nėra ir mes negalėjome susirinkti. Vieni atostogauja, kiti užsienyje ir t. t. Pagrindiniai bruožai, ką mes darome? Bus paruošta šita koncepcija ant balto popieriaus pačiu artimiausiu laiku.

Leiskite šiek tiek pakalbėti apie užsienio reikalus. Čia mes šiandieną kalbėdami lietėme prognozių mūsų būsimų kaimynų. Nuo mūsų būsimų kaimynų labai daug priklauso mūsų ateitis. Kaip aš įsivaizduoju. Štai Vokietijos aspektas buvo šiek tiek paliestas ekonominiu požiūriu. Draugas Žukauskas apie tai kalbėjo. Ir aš visiškai sutinku, kad vienas iš tokių gali būti. Tačiau ekonominiu požiūriu. Jeigu žiūrėti politiniu požiūriu, aš manau, kad mes pirmiausia turime pasižiūrėti politiniu požiūriu. Jis susijęs yra su mūsų santykiais ateityje su Tarybų Sąjunga iš viso kaip su didele valstybe. Mes galime ją kritikuoti, nekritikuoti, kokia ten struktūra jos bus ir kokia bus tos valstybės sandara, sunku prognozuoti šiandieną. Tačiau ta valstybė niekur nepabėgs ir Rusija, jeigu tai bus Rusija. Jeigu tai bus sandrauga, atskirų valstybių, tai bus sandrauga atskirų valstybių, į kurią įeis kai kurie mūsų kaimynai. Tai yra vienas klausimas.

Antras, ir mes mažai apie jį kalbame, tačiau man atrodo, kad reikėtų ypatingai didelį dėmesį skirti. Mūsų grupės narys Justas Paleckis kaip profesionalus diplomatas. Mes jau keletą kartų šnekėjome ta tema. Mes vis tik paruošime tokią koncepciją /.../ nepajudino. Aš jau nekalbu apie 1940 metų audringus įvykius. Čia buvo jėgos panaudojimo metodai. Čia, matyt, jokia Lyga negalėjo padėti. Jokios kitos išorinės valstybės negalėjo padaryti įtakos, tame tarpe tos valstybės, su kuriomis Lietuva turėjo glaudžius ir diplomatinius santykius. Ir tos valstybės, kurios iki šiol pripažįsta Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, taip pat nieko negalėjo padaryti. Kadangi artimiausi kaimynai savo tą juodą darbą padarė. Tai štai aš manyčiau, kad mes tokį bloką arba tokią dalį štai šitos koncepcijos išorinių ryšių paruošime, pateiksime ir reikės aptarti. Čia bus grupės žmonių nuomonė. Reikės visų išklausyti. Skaitau, reikia plačiau pajungti specialistus mūsų – ir istorikus, ir politikus, jeigu tokių surasime dar profesionalų, kurie mums galėtų pasakyti. Aš, pavyzdžiui, su gerbiamu Ozolu nenorėčiau sutikti vienu dalyku. Mes jau ta tema praeitą savaitę šnekėjome. Aš visiškai nematau, prisipažinsiu, gal aš ne politikas, užsienio reikaluose ne specialistas, bet aš visiškai nematau, kad užsienio valstybės, pradedant nuo Jungtinių Valstijų ir baigiant pačios artimiausios, tokių kaip Vakarų Vokietija, pradedant Švedija, kad jos aktyviai ir ekonomiškai, ir politiškai, ir moraliai palaikytų Pabaltijo valstybes, jų atsiskyrimo nuo Tarybų Sąjungos atvejį. Aš dar šiandien anksti rytą skaičiau paskutinę informaciją Bušo. Ir atsakymas visiškai aiškus – tai Tarybų Sąjungos vidaus reikalas. Ir jį smarkiai iškritikavo jų spauda, ir jų politikai iškritikavo, kaip jis taip drįso pasakyti, kad tai yra Tarybų Sąjungos vidaus reikalas, kada mes daugiau kaip 50 metų pripažįstame Pabaltijį kaip savistovias valstybes. Paskutinės šios dienos nakties informacija. Įsivaizduojate. Tai Bušas pasakė. Jeigu Bušas pasakė, tai kiti lygiai tą patį pakartos. Mažesni viršininkai, mažesnių valstybių vadovai. Ir aš jokiu būdu negalėčiau sutikti, kad mums reikia diskutuoti apie tai ir tartis, ar paskelbus beatodairiškai nepriklausomybę, iš karto puls tos valstybės puls mus remti visapusiškai. Galbūt kai kas mano, kad čia galima palyginti su tais procesais, kurie vyksta Lenkijoje, Vengrijoje ar kitose respublikose. Žinoma, iš bado numirti neleis humaniškos valstybės, tame tarpe ir Skandinavija. Bet tokios rezistencijos, kaip Albanija, ir aš nemanau, kad jeigu mūsų žmonėms duosime tokį gyvenimą, ar kas nors mus labai girs ir eis paskui mus. Aš labai abejoju. Ar mes šito galime imtis. Ir aš manyčiau, kad šitas aspektas, arba tas faktorius, arba pagrindas paskelbti nepriklausomybę neįvertinant kitų dalykų ir galvojant, kad čia bus tiesiogine [prasme] tarptautinis. Gerai, jis formaliai daugelio valstybių tarptautinis pripažinimas yra, ir jis liks. Galbūt dar kitos valstybės viena kita gali mus pripažinti arba dalis valstybių. Tačiau vienas dalykas pripažinti statusą laisvos respublikos, laisvos valstybės, kitas dalykas aktyvus dalyvavimas kuriant ekonomiką ir padedant tarptautiniuose reikaluose šitoms atsiskyrusioms valstybėms. Aš taip mąstau

Tačiau aš norėčiau pereiti į ekonomikos sritį. Ir pas mane yra keletas momentų, kurie šiek tiek susišaukia su tuo, ką sakė akademikas Žukauskas. Pas mus labai susipynė ekonomikos reikalai. Nes vien tiktai izoliuotai ekonomikos reikalų žiūrėti vien tik Lietuvoje, tai neįmanomas  dalykas. Ir mes turime iš karto šalia kalbėti apie viską.

Paruošime, ir aš manyčiau, kad pas mus yra keletas tokių klausimų užsienio ekonomikos, kartu paimant ir Tarybų Sąjungą. Čia, žinoma, toks einamo pobūdžio reikalas yra. Tačiau reikia gerai pagalvoti, matyt, ir pasitarti visiems. Vis tiktai šitas ekonominio savarankiškumo įstatymas nevykdomas, rytoj vyks Ministrų Taryboje posėdis. Bet kiek aš žinau, bandžiau va ką išsiaiškinti, nebus patenkinti tie poreikiai mūsų, kurie išeina iš šio įstatymo. Mes turėsime daryti konkrečius labai rimtus žingsnius ir žygius centre, kad būtų priimti atitinkami sprendimai ekonomiško savarankiškumo, ir tai visose sferose liečia. Aš jau čia neminėsiu biudžetinio. Man vienas dalykas, ir tai aš manau, reikia visiems išaiškinti, ir sau išsiaiškinti, ir žmonėms aiškinti, kad štai toks elementarus supratimas ūkinių sutarčių su sąjunginiais ir kitų respublikų organais, kad tas sudarymas paprastai gali išspręsti mūsų interesus visos ekonomikos. Mane ypatingai jaudina pramonės įmonių aprūpinimas žaliavomis, komplektacija ir visa kita. Čia sėdi draugas Čuplinskas, jis šitais reikalais užsiiminėja. Aš manau, kad reikia prašyti draugo Čuplinsko, kad jis laiko turint aktyviau padalyvautų. Jis labai gerai žino šituos santykius. Ir juos taip objektyviai [pateikiant] reikėtų ruošti išaiškinimą, kuriuo mes galėtume [remtis]. Kiti įsivaizduoja tas ekonomines sutartis: vienas du sudarei sutartį – ir gyvenimas vyksta toliau. Ne taip paprasta. Tos sutartys valstybiniame lygyje – tai yra tiktai dalelė pagrindinių žaliavų, energetikos, kuro. Tačiau paėmus bet kurią įmonę ir išanalizuoti jos ryšius ūkinius /.../ jos ryšius, kurie nepraeina nei per kokias sutartis nei respublikiniame, nei žinybiniame lygyje, nei su Sąjungos Ministrų Taryba, nei su kokiomis tai ministerijomis arba sąjunginėmis žinybomis visiškai nepraeina, o tai yra ryšiai, kurie yra vidaus, šakiniai, arba tarpšakiniai ryšiai, specifiniai ryšiai, aprūpinimo. Ir tie klausimai, juos pagauti kiekvieną iš jų ir juridiškai įteisinti, tai yra labai sunkus darbas. Mes čia kalbame apie tūkstančius agentų iš vienos ir iš kitos pusės. Ir štai tuos tūkstančius ryšių pagauti visiškai nėra paprasta. Todėl aš norėčiau šitą klausimą susieti su kitu dalyku, t. y. štai [su] šituo strateginiu reikalu, apie kurį visi kalbėjo. Kaip reikėtų padaryti, ar pirma paskelbti nepriklausomybę, patį aktą, ir paskui tuos ryšius [tvarkyti], nepaklausus prieš [tai] tų, nuo kurių tie ryšiai priklauso. Aš pastebėjau, kad apie tokius dalykus niekas negalvojo – kaip sureaguos /.../. O jinai gali įvairiai sureaguoti. Tai galų gale galbūt tie ryšiai gali nebūti nustatyti, tačiau bent tendencijos ir geranoriškumas iš anos pusės, jis turėtų būti žinomas. Arba mes turėtume būti tikri, kad bus nors geranoriškumas iš anos pusės. Todėl kad mūsų grasinimai, kad mes turime 22 įmones, kurios gamina unikalią produkciją ir mes galime paklupdyti Tarybų Sąjungos ekonomiką, tai čia yra vaikų kalbos. Aš labai gerai žinau Lietuvos pramonę ir žinau, kas tai yra per įmonės. Ir aš žinau, kad duotas nurodymas, ne šiandieną, o seniai, žinybine linija, Valstybinio plano komiteto linija, kad šalies ekonomiką padaryti artimiausiu laiku taip, kad ji nepriklausytų nuo produkcijos, gaminamos Lietuvoje. Tai reiškia, ir visiškai rimtai. Aš mačiau dokumentus, parašytus juodu ant balto. Ir čia rimtas reikalas. Tai reiškia, kad netgi ta produkcija, kurią mes šiandien gaminame, kur yra siaurai specializuotos įmonės, kaip autokompresorių gamykla arba kuro aparatūros ir visos kitos, kad šitos įmonės pasiliks iš viso, nežinodamos, kur realizuoti savo produkciją. Todėl kad ji į užsienį neis, kadangi žemos kokybės. O savikaina dvigubai aukštesnė. Pardavimo kainos dvigubai mažesnės, reiškia, šitos produkcijos techninis lygis yra žemas. Tokie autokompresoriai visoms sistemoms, stabdžių sistemos visiems sunkvežimiams Tarybų Sąjungoje. O ką, jie negali pastatyti fabrikėlio už 5 mln. rublių? Arba perdaryti kitų kompresorių fabrikėlį ir aprūpinti stabdžių sistemas? Čia yra jumoro reikalas. Pramonėje [nusituokiantieji] šitai išmano ir aš manau, kad šitie klausimai pas mus yra negiliai, paviršutiniškai išnagrinėti. Ir čia yra atstovai – draugas Čuplinskas. Ir aš manyčiau, kad mums reikės pajungti ir daugiau žmonių ir šitą darbą labai rimtai atlikti. Ir tada galvoti, o kaip mes galime skelbti. Aš visiškai palaikau draugą Žukauską, mes turime eiti kaip tik šituo keliu, vis tik kuris yra išbandytas ir parodė savo teigiamus rezultatus. Iš tikrųjų, Suomijos pavyzdys. Reikia labai gerai išnagrinėti Suomijos pavyzdį. Ką mes galvojam, ieškodami naujų kokių tai neišbandytų praktikoje, gyvenime metodų, kurie reikalauja patikrinimo, užtat kad žaisti su žmonėmis – trys milijonai žmonių! – tai niekas to ir neleis. Arba sąžinė, arba žmonės. Aš galvoju, kad štai šitas aspektas turi būti išnagrinėtas ir labai gerai visiems parodytas. Gal mes klystame. Gal iš tikrųjų gal kitą modelį galima pasiūlyti. Ir iš tikrųjų, kada mūsų produkcijos savikaina yra dvigubai didesnė, pavyzdžiui, maisto produktų, dar daugiau kaip dvigubai. Kur dvigubai. Keturgubai. Savikaina aukštesnė keturgubai už realizacijos kainą – maisto produktų!!! Keturgubai!!! Leiskite paklausti, tuos 3/4 kas padengs, koks biudžetas? Ar gali išlaikyti visos valstybės? Tai utopija. Ir kai kurie taip sako: mes čia užversime sviestu, mėsa visą Europą, būsime patys turtingiausi žmonės visoje Europoje. Tai yra utopijų utopija ir žmonių klaidinimas. O mes negalime žmonių klaidinti, mes turim tiesiai, ar mums norisi, ar nesinori, gal mes norime ignoruoti šitą dalyką, vis tiek turime pasakyti žmonėms tikrą tiesą. Ir kad visi žinotų, kaip tie dalykai darosi ir kokios galimos ateityje pasekmės šitų visų reikalų.

Aš linkęs ir palaikau. Pas mus bus blokas klausimų, t. y. pasiruošimas respublikos dirbti ekonominio blokavimo sąlygomis. Štai šitas aspektas pas mus turėtų būti. Nors sunku įsivaizduoti, kaip mes galėtume dirbti, tačiau tokį darbą reikia padaryti, ir reikia žinoti, o kokios, gali būti keletas režimų, 4–5 režimai ekonomikos darbo. Tokiais atvejais šimtaprocentinis kuro energetikai įvežimas į Lietuvą. Visas balansas, jis iš karto apsprendžia ir kitų liaudies šakų funkcionavimą. Jeigu šitie klausimai nebus išspręsti, tai kalbėti apie ką nors kita, tai beveik neverta laiko gaišinti. Nes mes visiškai toliau nieko negalime daryti. Juo labiau, kad žinodami, kad visos aplink esančios valstybės, tame tarpe ir Vakarų Vokietija, netgi kitos Vakarų Europos valstybės imtinai iki Italijos, naudojasi Tarybų Sąjungos pigiomis dujomis. O mes tas dujas gauname dvigubai pigiau, negu parduodame Vakarų Vokietijai. Naftos produktus ir dujas, mes visą kurą gauname dvigubai pigiau, negu yra tarptautinės kainos. Ir netgi kada aš kalbu apie mūsų ekonomikos pažeidimų sumažinimą, šitas kainų klausimas jis yra, tai vis išoriniai ryšiai. Kainų klausimas yra labai silpnai nušviečiamas. Apie jį nekalbama. Todėl aš pasilieku prie šitos minties, kad mes turime labai įtvirtinti mūsų ekonominį savarankiškumą. Jį reikia įteisinti. Šiandieną šitas įteisinimas [stringa] netgi tose sferose, kurios priklauso nuo mūsų žmonių, kalbu apie Prunskienę, Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoją. Negali Prunskienė apimti visų reikalų. Mes gi matome, reikia pritraukti labai daug žmonių. Reikia kurti naujas struktūras, kurios užsiimtų užsienio ekonomikos reikalais. Negali gi ant vieno žmogaus viskas užsiciklinti. Fiziškai neįmanomas dalykas. Dabar pas mus įstatymų ruošimas, mes atsiliekame nuo eksporto. Pas mus nepajėgia ir Ministrų Taryba, ir nenoriu kritikuoti draugės Prunskienės, nes jos čia nėra. Ji taip pat nepajungė kitų jėgų. O mums reikia pajungti labai daug jėgų. Ir dabar šiandieną ne vienas įstatymas susijęs su ekonominiu savarankiškumu, jis nėra tokioje padėtyje – mes vakar žiūrėjome su mūsų čia aparatu, – tokioje padėtyje, kad galima būtų priimti pradedant nuo nuosavybės įstatymo, nes pirmas variantas visiškai pasirodė, kad jis ne tas. Ką čia kalbėti? Ir visi kiti. Čia reikia sumobilizuoti juristus. Aš galvoju, kad čia pats artimiausias uždavinys tą darbą labai rimtai [pastūmėti priekin]. Įmonės įstatymas. Nėra gi įmonės įstatymo. Dabar savivaldos įstatymą paruošėme. Svarstysime Aukščiausiojoje Taryboje. O visi finansiniai reguliatoriai savivaldos, taip, drauge Sikorski, nėra šitų reguliatorių. Absoliučiai tuščia vieta. Vakar perskaičiau šitą įstatymą. Nieko nėra. Visas mechanizmas, kaip formuojamas biudžetas, kaip atsiskaityti respublikos biudžetui, kokie normatyvai, mokesčiai savivaldos, kokia kompetencija mokesčių srityje. Mechanizmas, ginantis savivaldą. Viena, išreikalaujant mokesčius /.../. Nieko nėra!!! Ir mes čia kalbame, kalbame, kalbame, o kada prieiname prie reikalo, konkretaus reikalo – ir nieko nesigauna. Ir todėl, aš manyčiau, visą tą mūsų energiją reikėtų labai smarkiai nukreipti šitiems reikalams.

Dabar keletas žodžių. Aš jau baigiu. Apie muitą. Pas draugą Žukauską taip pat yra. Muito klausimas. Mes negalime reguliuoti nei gamybos, nei žiūrėti struktūros savo pramonės, nei kainų politikos, jokio organizuotumo, jeigu mes neturime muito. Savo respublikinės muito sistemos. Ir čia vienas iš didžiausių darbų. Todėl, kad mes negalėsime eksporto ir importo reguliuoti. Ir negalėsime apginti savo gamintojo, savo rinkos, į kurią mes dabar visi veržiamės.

Yra dar vienas mūsų vidinis, sakyčiau, didelis minusas, kuris trukdo mums paruošti tuos visus, konkrečiai priimti dokumentus ir žingsnius. Tai apie tai minėjo ir iki šiol kalbėjo oratoriai, ignoravimas dabar veikiančio, arba ignoravimas, arba nesiskaitymas su dabar veikiančiais valdymo organais. Aš pagalvoju: ekonominės tarnybos respublikinės, ėmėsi šito darbo mokslininkai. Atsiprašau. Grynai mokslininkai yra. Ir visur dalyvauja labai aktyviai ekonomistai mokslininkai. Ir štai šita tokia patyrimo stoka, tokios ekonominės veiklos praktinės veiklos nepasireiškia. Ir respublikos valdymo schema. Bet koks įsikišimas, pasiūlymas praktikų, kaip vis tiktai perimamumas. Vis tiek – ir vyriausybė Lietuvos, parlamentas, – formuojant naują vyriausybę, turėtų būti šitas perimamumas. Jaučiasi labai smarkiai kaip tik atotrūkis nuo šitos praktinės veiklos ir gerų teoretinių, mokslinių pasiūlymų. Gerų, kvalifikuotų. Tačiau kategoriškai teigiama, kad tik taip, o ne kitaip, ir visiškai nepriimama dėmesin ta praktika, kuri susikaupusi mūsų gyvenime. Tai stabdo visus vidinius mūsų reikalus. Aš jau perėjau trupučiuką į kitą sferą. Tačiau irgi norėjau pasisakyti ...

Dar yra vienas aspektas – užsienio ekonominių ryšių. Žinoma, mes galime pakelti savo technologinį lygį, kokybę produkcijos, o vis tik potencialas pas mus yra labai aukštas pramoninės produkcijos. Gamyba vienam gyventojui skaičiuojant, arba kitais rodikliais, mes negalime be užsienio ekonominių ryšių. Tai aišku kaip dieną. Mes turime veržtis į užsienio bendrų įmonių arba kapitalo investavimą į Lietuvą, į mūsų ekonomiką labai racionaliai. Šitą darant ir ne tik čia kai kas įsivaizduoja tuos ekonominius ryšius. Biznį padaro dvi įmonės ... Visa tai yra saviveiklos lygis. Pas mus turi būti aiški koncepcija, kaip mes galime panaudoti užsienio kapitalą ir kur pirmoje eilėje. Reikia sustatyti prioritetus, kur mes turėtume naudoti ir ką mes pirmoje eilėje turėtume padaryti. Dabar – kur papuolė, ten darome! Griebiame už to, griebiame už to. Griebiame nuo švirkšto iki traktoriaus. Dabar puolė visi traktorius daryti Lietuvoje. Nekvalifikuoti žmonės užsiima tuo reikalu. Ištriūbijo tą klausimą. O reikalas ir stovi vietoje. Štai visiškai yra visiškai nekvalifikuotai siūlomas. Na iš tikrųjų, kada mūsų eksportas sudaro tik apie 8 procentus. Tačiau man tas procentas draugo /.../ aš nelabai juo noriu tikėti, eksportas mūsų yra 232 mln. Pas mane yra skaičiai apie 700 mln. Skirtumą sudaro naftos produktai, kurie per mus perpumpuojami, perdirbami ir išvežami iš Lietuvos. Čia beveik niekas piršto neprideda. Išskyrus tą vieną įmonę. Ir tai yra ne mūsų eksportas, o Sąjungos žinyboje. Tai yra mizeris, o kada mes įvežame 800 mln. produkcijos iš Tarybų Sąjungos nuo viso išvežimo, arba 92 procentus, tai yra klausimai, kurie iš tikrųjų yra labai svarbūs.

Ir aš norėčiau dar vieną dalyką atkreipti dėmesį, kad vis tiktai dideli specai – dabar buvo Samersas iš Harvardo universiteto – tai jis tokius pasiūlymus davė labai konkrečius, ir vienas iš tokių dalykų ir kurį mes turime atsiminti, kad bet kokie ekonominiai ryšiai, jie turi turėti garantą. Lietuva su savo ekonomika tokiu garantu būti negali. Nors mes davinius išsiuntėme į Jungtines Valstijas, Zaikauskas /.../ investicijų bankui. Jis [turi] savo tam tikrus rodiklius, kurie yra specialiai svertai pasauliniu mastu, kurie gali pagal ekonominį potencialą nustatyti, ar šitas partneris gali būti iš viso partneriu, ar negali užsienio santykiams ir kapitalo investavimui. Ir kokia jų apimtis. Tai yra konkretus dalykas. Ir daugelis labai aukšto lygio biznierių iš viso pasakė, kad be Tarybų Sąjungos bazės, be Tarybų Sąjungos žaliavų jūs kaip partneriai negalite figūruoti. Arba dalyvaujantys rimtuose dalykuose. O mums reikia rimtų dalykų. Tie 10–20 mln., tai yra niekis. Mums reikia milijardų. Mes dabar 7 milijardus, už 7,6 mlrd. įvežam produkcijos. Tai štai pusė – tai 3–4 mlrd. Jeigu įvežti iš kitų pasaulio šalių, mes turime šitą daryti, mes šitą struktūrą būtinai turime keisti. Tai vienas iš tokių pagrindų nepriklausomybės. Ir aš manyčiau, kad štai čia ir to aspekto mes turime neužmiršti. Jokiu būdu negalime užmiršti. Ir dar vienas dalykas ekonominiuose ryšiuose  labai svarbus yra – tai Pabaltijys kaip bazė daugelio formų išėjimui į rinką į visą Tarybų Sąjungą. Čia visiškai nedviprasmiškai yra sakoma, kalbama. Tai yra labai didelis ir stiprus motyvas. Ir todėl mūsų santykiai štai šitie su Tarybų Sąjunga, kada jie bus nustatinėjami ir reguliuojami, tai irgi reikia turėti omenyje ir ruošiant mūsų koncepciją.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad mes su savo politika suvereniteto, nepriklausomybės, esame labai toli. Labai toli esame nužingsniavę. Ir man atrodo, kad tas tolumas jau darosi pavojingas mūsų sprendimui kitu klausimu – ekonominiu klausimu, ir mes turime praktiškus ekonominius klausimus išspręsti, stoti ant tvirtų kojų, ir tada galvoti apie tolimesnius žingsnius politinio pobūdžio.

Dabar iš tikrųjų, nepriklausomi. Mes pripažinti daugelio pasaulio valstybių kaip savistovi valstybė Lietuva. Pripažinti. Dabar mes gavome tą ekonominį savarankiškumą. Nei vienas žingsnelis šiandieną nežengtas šita kryptimi. Visi mano, kad viskas padaryta. Nieko nepadaryta!!! Sąmoningai stabdo. Kodėl? Dėl politizacijos. Įvairių ir dėl visų tendencijų. Atsiskyrimo tendencijų. Yra tokios tendencijos, ką čia slėpti. Suprantame, kad tokios tendencijos yra. Žinome. Tačiau tokia politika, kaip Suomijos, man atrodo, kad ji yra visiškai reali. O propagandos srityje ir kalbant su žmonėmis, ir dabar rinkiminės kampanijos metu, aš manau, kad žmonėms reikia viską sakyti. Ir kai kada pagalvoju: gerai, mes čia visiškai laisvi, čia daugelis nori pirmoje sesijoje, jau naujas parlamentas nori skelbti mūsų nepriklausomybę. Aš, pavyzdžiui, labai giliai esu įsitikinęs, kad tokio akto priėmimas turės nepaprastai didelę įtaką į mūsų realų gyvenimą. Ir gyventojų aprūpinimas. Šito mes neužmirškime. Užtenka vienai įmonei 7–8 tūkst. dirbančiųjų sustoti, ir iš šičia sėdinčių mažai kas liks. Nušluos, nupūs žmonės. O paimkime žemės ūkio sferą. Kas darosi! Pažiūrėkite, jau šiandieną nesudarinėja sutarčių nei traktoriams, nei sunkvežimiams. Sako: „Vsio: oni otdelilis. I nečego s nimi voobšče vozitsia.“[3] Ir pabandyk, kur tu surasti tą teisybę plačiojoje Tarybų Sąjungoje. Niekur tu jos nesurasi. Ir kol tu ją surasi, tai čia kauliukai liks. Štai yra tokie dalykai realūs. Ir aš manau, kad žmonės turi visa tai žinoti ir sąmoningai eiti.

O paskutinis klausimas, tai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas yra referendumo reikalas.  Mes patys priėmėme ir aiškiai užrašėme, kad referendumo pagrindinis panaudojimas šito metodo tai yra apsisprendimo teisė. Pagrindinį įstatymą ir priėmėme šitam reikalui. To neužmiršome. Aš manau, kad kokia tai deklaracija, tokia ant greitųjų suręsta, gali tapti pagrindiniu dokumentu. Reikia paklausti tautos /.../. Reikia paklausti žmonių. Jeigu iš tikrųjų reikia paklausti, tai paklauskime, bet paklausdami žmonių mes turime pasakyti, kaip mes toliau gyvensime. Ir tai pasakyti reikia atvirai. Ir tiesiai. Ir sąžiningai. Aš taip įsivaizduoju. Patinka ar nepatinka. Bet nesakyti teisybės žmonėms negalima. Reikia sakyti teisybę. Pas mus gi milijonai žmonių Lietuvoje gyvena nuo algos iki algos. Už tuos 230 rublių nelaimingų. Ir šito negalima užmiršti. Čia kas tai [yra] paskelbęs labai neatsakingai, kad mūsų čia veikėjai partiniai, pasakyčiau, pradėjo prognozuoti nedarbą Lietuvoje. Tai čia, reiškia, yra neatsakingi žingsniai. Ir šito negalima daryti jokiu būdu. Mes negalime gąsdinti žmonių. Mes turime visokiais būdais padaryti, užtikrinti, kad žmogus tą duonos kąsnelį vis tik užsidirbtų, nors ir liesą, kad vis tik užsidirbtų. Čia iš esmės yra neteisinga politika. Visiškai. Ir aš nežinau, kas taip neatsakingai elgiasi. Yra, draugas Palecki. Eina ir per spaudą, ir visur. Ir Glaveckas mūsų šitą dalyką sako. Čia ekonomistai. Suprantate. Kas čia dabar yra? Jau mes dabar gąsdiname žmones. Vieni sako, pinigus keis už 10 – vieną. Šiandieną negalima iš taupkasės, tuščios. Eilės didžiausios. Išima pinigus. Kas padarė? Ekonomistai savo neatsakinga politika. Dabar bedarbių bus. Išeis demonstracijos. Dirbtinos visokios, niekam nereikalingos. Jokių bedarbių  šiandien Lietuvoje nėra. Jeigu yra, tai minimum minimorum. Niekur tokių dalykų nėra. Visiškai konkretūs klausimai. Kurie irgi iškyla su mūsų gyvenimo ... Bet kai prasidės nedarbas, sustos fabrikai. Kaip buvo Lenkijoje. Kas darėsi? Prašau, vieną po kitos vyriausybę galima nušluoti. Kas savaitę. Bet kas iš to bus?

Tai štai tokie būtų samprotavimai mano klausimu ir ne tik mano, nemažos grupės žmonių, su kuriais mes keletą kartų svarstėme šituos reikalus. Ir aš manau, kad mūsų bendrų pastangų. Aš labai palaikau ir gerbiamo Ozolo, bet reikia suformuluoti, iš kokių žmonių pastoviai aprūpinti. Apibendrinti visus tuos pasakymus, pasiūlymus. Kaip tai juos visus į vieną vietą sudėlioti. Kad ir šiandieninius. Ar pas mus čia visko yra? (Kalba visi, nesigirdi.) Turime gauti ir tą grupę, kuri /.../. Kuri dirbs pastoviai. „Tiesoje“ – ne tame reikalas.

K. MOTIEKA. Gal kokių dar samprotavimų?

H. JACKEVIČIUS. Geros mintys, gražios mintys. O kas mes? Komisijos nariai, kurie sudaryti šio šaukimo deputatai. O antradienį paskutinės sesijos iš tų mūsų komisijos narių /.../ nenorės dirbti. Ir po naujo šaukimo atėję žmonės gali pasakyti /.../. Nepriklausomybės komisija /.../ plano /.../, nereikalinga arba reikalinga ją atnaujinti /.../. O gal naują sudaryti visiškai. Aš ir galvoju: trečią kartą mes susirenkame, labai puikios kalbos. Aš labai dėkingas gerbiamam mūsų Marcinkevičiui, nors jis /.../, gražu klausyti, bet ką toliau daryti? Aš įsivaizdavau, kad mes turėtumėm, kaip jūs, Prezidente, sakote, /.../ ir pateikti savo šaukimo projektą. Jeigu jiems patiks, jiems reikia dirbti. Tegul jie dirba. Ar mes ir toliau būsime tokie? Aš noriu, kad išsirutuliotų, kaip gi daryti? Reikia mums greičiau tą planą parengti, kokios tai mintys, gal, aš norėjau trumpai. Pas mus Plano komitete yra paklodės iš to daromos. Man rodos, yra, kas tai turi daryti /.../. Man rodos, tai yra dalis /.../ Ekonomikos reformos komisija panašų darbą daro, ir aš pateikdamas svarstymui derinau su jais /.../. Kai išgirdau gerbiamo Ozolo pasakymą, tai, reiškia, supratau, kad čia mes dirbsime ir dirbsime. O gal ne? (Kalbasi visi kartu.) Aš įsivaizduoju, kad žmogus dirba visą laiką praktiškai /.../. Iš kiekvienos komisijos reikia paimti keletą konceptualinių minčių. /.../. Reikia grupę žmonių – apibendrinti. Aš nežinau, ar toks pavidalas, ar kitoks, ir pasakyti tautai, reikia pasakyti liaudžiai, reikia paskelbti, pasakyti, kad yra tokios mintys. Žmonės pasakys, dirbo dirbo ta komisija, o rezultatų nėra.

Mane baugina nacionalinio klausimo aštrėjimas. Kada buvo draugas Gorbačiovas, ne tarp lenkų, kaip aš pastebėjau, kaip mes sakome, o rusų kalbą naudojančių žmonių. Dėl to aš ir drįstu pasakyti šiai komisijai. Aš buvau [susitikęs] su /.../ atstovu iš Maskvos, ten toks plano komiteto /.../ toks kaip ir aš /.../ susitikimą. 250 gražiai aprengtų vyrų ten sėdėjo. Ir tokias ten kalbas aš išklausiau! Man atrodo, kad aš pasakyčiau, kad aš čia lietuvis, /.../ mane ten užmuštų. Toks įspūdis. Kad ten klausai ir atrodo, kur aš pakliuvau? /.../ Kas darosi? Kur mes važiuojame? Duokite butus, darbą. Ir tokios kalbos tęsiasi 2–3 valandas. Ir aš paklausiau tų rusų žmonių. Ir visi sako, kad mes čia Lietuvoje gyvensime ir neišvažiuosime. Ant galo išstojo vienas ir pasakė, reikia lietuvius išvaryti iš Vilniaus krašto, palikti gyventi tik lenkus ir rusus. Važiuokite į Kauną. Ir ką, salė pritilo. Salė lyg tai pritaria. Buvo tokia dramatiška padėtis. Ir išeidamas iš salės vienas lietuvis sako: mes esam šeši lietuviai, matote, kaip reikia dirbti. Dėl ko aš apie tai kalbu? Kai jūs kalbate apie politiką, kažkur reikia lietuviams ir rusams, kurie gyvena kartu su mumis, ne tie, kur atvažiavę, o tie, kur nuo seno čia gyvena, su jais mes nemokame dirbti. Mano protu, eina rinkiminė kova, vėl propaganda. Kad nebūtų kažkokia kaip atsitinka – kaip Užkaukazėje ar kur kitur.

Jūs, politikai, kurie darote šitoje komisijoje tam tikrus pasiūlymus, manyčiau šiuo klausimu reikėtų /.../. Neduok dieve, kad kokia bėda atsitiktų ir tarp mūsų. Nes aš sakau, kartoju, kad išeidamas iš tokio pasitarimo, aš negalvojau gyvenime, tiek pragyvenęs Lietuvoje, kad tokia padėtis yra.

Z. ŽILEVIČIUS. Gerbiamas sekretoriau, Jūs paabejojot skaičiais. Aš jų nesugalvojau. Paėmiau iš „Tiesos“, kur buvo paskelbti straipsniai – statistikos komiteto ir /.../. Aš jų net neanalizavau.

Ir tokia nedidelė atėjo pastaba, kurią čia išsakė pakomisijo pirmininkas. Vis dėlto kaip ne kaip yra, bet mes laukiame ir iš kitų komisijų. Vis dėlto reikia žinoti, kokioje erdvėje mes kuriame tuos savo visus modelius. Aš iš pradžių pabijojau, bet neišdrįsau pasakyti, bet paskui vis dėlto telefonu susiskambinau, pats įrašiau mano iniciatyva muitų, kūrybinį muitinio darbo organizavimą. Jeigu mes to tikrai nepagavome, mes negalime išspręsti nei pinigų klausimo, nei rinkos atgimimo, kadangi nieko...

A. BRAZAUSKAS. Žinote, kad profesorius Abelis /.../ prieš /.../ pinigus. Pasaulio ekonomistas, kuris neseniai gavo premiją...

Z. ŽILEVIČIUS. Aš žinau, aš buvau su juo susitikęs. Bet vis dėlto dabar dar norėčiau pasakyti: aš kalbu konkrečiai apie bankus, bankai yra tarpininkai ir vidaus rinkoje, ir tuo labiau užsienio rinkoje. Nei vienas bankas pasaulyje rimto sandėrio nesudarys, jeigu Lietuva nebus diplomatiniais kanalais pripažinta kaip nepriklausoma valstybė. Tai yra aišku. Aš dėl to ir sakau, kad mums [tai] pats pagrindinis klausimas. O tą turi padaryti jau kitos komisijos, kurių čia pirmininkai sėdi. Ir aš vieną kartą buvau pasikvietęs draugą Glavecką. Mes su Sikorskiu buvome. Sako, gausime šimtą milijonų dolerių kredito, nupirksime. Aš sakau, kas jums duos. Galvoju, duos, duos. Ką aš čia ginčysiuos. Bet aš žinau, kad jo niekas neduos. Taip, kaip ir sveikatos apsaugos ministerija prisišnekėjo spaudoje ir per televiziją, kad steigs vienkartinių švirkštų firmą. Bet paskui, kada atėjo reikalas priimti konkretų sprendimą, paprašė TSRS užsienio  ryšių banko garantijos. Ir niekas kitų garantijų nepripažįsta. Tai yra natūralu. Ir aš kiek jau turėjau ryšių su Vokietijos bankininkais, Austrijos bankininkais, Amerikos – jie maloniai išgers kavos puoduką, jeigu dar šampano taurę. Pakalbės maloniai. Bet kai tiktai pradedi klausti, ką nors konkretaus, realaus, jie eina toliau nuo to stalo, kad mes ne nepriklausoma valstybė, mes neturime garantijų.

A. BRAZAUSKAS. Iš kur tos garantijos? Kai paskelbsi nepriklausomybę. O iš kur garantijos.

Z. ŽILEVIČIUS. Tai aš dėl to ir sakau: ką reikia daryti? /.../ Dabar eina kalba apie ekonominius ryšius su užsienio bankais. Čia dabar vėl su skandalu. Aš net nežinau tų ištakų. Tučkienė nuvažiavo. Aš prašiau nuvažiavus pasižiūrėti, ar ten visai šaliai, sako kad tik Pabaltijo. Davė nurodymus aplamai tose šalyse, kur mes šiek tiek, respublikinis bankas ekonominius ryšius su užsieniu turėjo, kokius kontaktus – ir ten jau su skandalu uždaro.

A. BRAZAUSKAS. Pagal tą ekonominio savarankiškumo įstatymą turi mums atiduoti. (Visi kalba, blogai girdisi.)

Z. ŽILEVIČIUS. Man kilo dar viena idėja. Papildyti tą mūsų nutarimą. Mums reikia žūtbūt organizuoti tarptautinį komercinį banką dalyvaujant užsienio bankams. Aš mėginau Vakarų Vokietijoje su vienu bankininku šnekėti, jau jie beveik žada dalyvauti. Bet tai taip pat nėra taip paprastai. Kartais, kai nuvažiuoji į užsienį, jau per televiziją kalba, kad viską padarys. Tai yra euforinis dalykas. Aš mėginau net dabar Maskvoje mėginau, įsteigtas toks fondas, mėginau gauti įstatų pavyzdžių. Tai man ir to nedavė. Aš ieškau kitokių kanalų, nereikia kurti. Jau įstatai sukurti. Nereikia dviračio išradinėti. Mes tada galėtume ieškoti, kaip savo kapitalą įdėti ir pritraukti užsienio keletą bankų suradus gal ką ir čia, visų pagalba, kurie ryšius turėjo, tada mes per jį daug galėtume padaryti. Jis ir būtų garantas. Tada galėtų būti garantas ir gaunant kitur. Tai štai man atrodo, kad mums tame ekonominiame planelyje reikėtų įjungti šitą priemonę.

K. MOTIEKA. Mūsų posėdis eina į pabaigą, gal dar kas nors norėtų.

E. KLUMBYS. Noriu pasakyti, kad vis tiek mes pagal tuos visus popierius, ir pagal mūsų šnekas aišku, kad mūsų nepriklausomybės siekimas nemažės. Reiškia, ekonominė situacija realiai negerės. Dėl to, kad ir Maskva, ir tolimesnė Rusijos dalis nerodys didesnio suinteresuotumo bendradarbiauti išeinant iš to pačio: „Jūs atsiskirsit!“. Bus jau konkretūs nurodymai. Kreipimaisi, kai bus atsiskiriama. Tačiau aš noriu sugrįžti prie kito klausimo, prie Tarybinės armijos klausimų, kuris yra labai svarbus. Jį reikia išskirti, manyčiau, į tris aspektus. Pirmiausia pačios Tarybinės armijos ir statuso klausimas. Čia pagal, kiek aš pamenu, Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, buvo nutarimas, kad vesti derybas su gynybos ministerija ir jas užbaigti iki š. m. sausio 1 d. Niekas neaišku, ir kas ten priimta, ir ar išvis kas buvo daryta. Antras dalykas, tai yra mūsų tarnaujantys vaikinai Tarybinėje armijoje. Reikia galvoti, jeigu apie mechanizmus, kaip juos reikia grąžinti į Lietuvą. Ir trečias dalykas yra dabar bent pats svarbiausias, kad mes tuoj vėl susidursime su pavasariniu ėmimu. Situacija bus dar sudėtingesnė, ir jeigu aną kartą rudenį buvo šnekos, kad mes nepasiruošę, per tą laiką vėl absoliučiai nieko nepadaryta. Ir galbūt nors šituo klausimu mūsų komisija gali kažką padaryti. Nes situacija bus žymiai sudėtingesnė pavasarį. Kas liečia mūsų vaikinus, dabar begalės žinių dėl sudėtingos jų padėties. Vyksta fizinis ir moralinis kankinimas.

K. MOTIEKA. Ar bus dar norinčių?

R. OZOLAS. /.../. Visiškai pritariu akademikui Vilkui, kuris yra pasakęs, kad neturime bijoti įstumti Lietuvos į nepaprastai sunkią padėtį, žymiai sunkesnę, negu dabar, nes tiktai per šitokią padėtį yra galimas išėjimas į lengvesnę padėtį. Persiorganizuoti logiškai, logiška seka, iš šitos sistemos į kitą sistemą yra neįmanoma. Iš principo. Ir reikia šitą puikiai suprasti, kad vieną kartą ateis metas, kada turės viskas lūžti ir griūti. Geriau tegul tai lūžta ir griūva tada, kai mes paskelbiame nepriklausomybę, o tą nepriklausomybės skelbimą patys kontroliuojame, negu kad lūžta ir griūva stichiškai, tai yra iškilus stichijai iš apačios, kas gali visiškai atsitikti bet kuriuo momentu, jeigu mes nesugebėsime bent minimaliai valdyti socialinių procesų. Šitai yra elementaru.

A. BRAZAUSKAS. Bet gerbiamas Ozolai, Vilkas ir ką kitą pasakė.

R. OZOLAS. Aš žinau.

A. BRAZAUSKAS. Vilkas pasakė, kad būtina sąlyga, kad toliau klestėtų nepriklausoma Lietuva, yra geri ir nepaprastai geri santykiai su Tarybų Sąjunga.

R. OZOLAS. Aš visiškai sutinku.

A. BRAZAUSKAS. Tai mes žiūrime iš savo pozicijų. Bet reikia pažiūrėti iš anų pozicijų. Kaip jie norės draugauti su mumis. O gal reikėtų pabandyti kokią tai žvalgybą giluminę?

R. OZOLAS. Aš visą laiką šnekėjau, kad Rusija yra ir bus mūsų elgesio kriterijus. Bet tai mūsų kaip politikų priedermė yra rasti tokį status quo, kuris leistų mums daryti tai, ką mes norime. Leistų, įgalintų netgi.

A. BRAZAUSKAS. Tai gi mus paleido. Mes patys negalime.

K. MOTIEKA. Man atrodo, kad yra dar vienas iš tų aspektų, ką mes turime pasvarstyti ir /.../ savo darbuose, būtent, mums labai svarbus kaimynas iš Rytų – Tarybų Sąjunga. Iš tikrųjų svarbus. Bet dabar, sakykim, Tarybų Sąjunga niekada su tuo nesutiks. Tai ką, mes stovėsime vietoje?

A. BRAZAUSKAS. Štai yra įstatymo projektas apie išėjimą iš Tarybų Sąjungos.

K. MOTIEKA. Palaukite. Visų pirma, mums tas projektas visiškai netinkamas.

BALSAS. Bet jiems tinkamas.

K. MOTIEKA. Antras dalykas. Jie ir daro, kad jiems tinkamas, kad iš Tarybų Sąjungos išstoti negalėtum. Mes visi skaitėme. Čia yra didžiausia nesąmonė, kokia tiktai gali būti. Čia yra taip viskas sutvarkyta, kad niekas niekada iš Tarybų Sąjungos išeiti negalės. Ir tai, kas įrašyta Konstitucijoje – apsisprendimo teisė. Jeigu ji anksčiau suteikdavo kažkokias tai viltis, dabar ji neduoda jokių vilčių. Patikėkit manim.

A. BRAZAUSKAS. Kad nelabai konkretu.

K. MOTIEKA. Sunku pasakyti.

A. BRAZAUSKAS. „Uregulirovat rasčety s biudžetom SSSR“. „Uregulirovanije imuščestvennych otnošenij respubliki s sojuznymi respublikami“[4].

K. MOTIEKA. Taip kad vien tas faktas, kad Tarybų Sąjunga sakys: ne, mes nesutinkam, ne, mes jums padarysime tą ir tą. Tai man atrodo, kad tokie pareiškimai iš Tarybų Sąjungos pusės, taip pat ir iš mūsų pusės neturi nei sulėtinti, nei nuvertinti mūsų šito darbo. Čia irgi yra viena iš mūsų darbo krypčių ir, būtent, aš sakyčiau, mes turėtume dar paaštrinti savo dėmesį į visus tuos sprendžiamus klausimus ir dar smulkiau, dar detaliau apsvarstyti, kaip elgtis mums tokiais atvejais.

R. OZOLAS. Atsiprašau, ties ta vieta aš noriu būtinai pridurti. Kaip Rusija parengė dabar gyvenimo be Lietuvos planą, lygiai taip pat Lietuva turi parengti gyvenimo be Rusijos planą. Tai bus pragyvenimo lygis, galbūt bus žymiai žemesnis pradžioje, bet tas pagreitis, kurį mes įgysime atsiremdami nuo visiško savo jėgų aiškaus įvertinimo, bus perspektyvoje politika mūsų.

J. PALECKIS. Gal ir reikia tokį planą rengti, bet tai bus mūsų didžiulis mūsų visų pralaimėjimas. Aš įsitikinęs, kad reikia siekti, kad to plano nereikėtų visiškai panaudoti, nes neįmanoma. Mes kažkaip tai net neįsivaizduojame, kad Rusija visgi gali judėti ir turi pajudėti demokratijos link. Ir jeigu mes klausiame, reiškia, ar Tarybų Sąjungos sudėtyje, ar ne, tai čia gi tarpinis klausimas. Jeigu mes einame į demokratiją, o demokratijoje lemia dauguma, o mes gerai žinome, ko nori Lietuvos gyventojai, tai savaime aišku, kad ne Tarybų Sąjungos sudėtyje. Tiktai kitas klausimas, kaip eiti į tą nepriklausomybę – ar išskleidžiant demokratinius institutus, ar juos suglaudžiant, kumščiu pramušant tą sieną. Man atrodo, išskleidžiant, padedant ir kitoms respublikoms, ir Rusijai. Ir aišku, jeigu būtų kažkoks tai pavojus lįsti į chaosą, galima užblokuojant ir skelbti šitas /.../. Tiktai vienas iš tokių, man atrodo, nelabai gerų momentų yra, kad pas mus yra tokių pasiruošusių skelbti nepriklausomybę, o vykdyti – tai kažkas tai kitas vykdys. Jūs teisingai pasakėte, kad pagrindinis darbas bus po to. Tūkstančiai sudėtingiausių, sunkiausių derybų, ir jeigu mes tam neparuošime žmones, žmonės įsivaizduos, kaip dabar rinkiminėje kampanijoje kalbama, kad nepriklausomybės paskelbimas čia pat, mes tuoj šitą padarysime, bus didžiausias nusivylimas, kai pasirodys, kad didžiulis yra tarpas yra tarp paskelbimo nepriklausomybės ir realizavimo.

R. OZOLAS. /.../. Nusivylimas neišvengiamas. Galbūt net dešimtmečiais. Bet be to neįmanoma.

J. PALECKIS. Bet geriau tas iliuzijas išsklaidyti, ir sklaidykime visi kartu.

A. BRAZAUSKAS. Aš nenorėčiau sakyti, kad tai neįmanoma. Mes turime paklupdyti visą Lietuvą ant kelių, pasmerkti badavimui ir daugeliui kitų nemalonumų. Ir dar aš labai abejoju, kad šis kelias optimalesnis.

R. OZOLAS. Man atrodo, kad mes paskui Lietuvą klaupsimės.

A. BRAZAUSKAS. Nušluos kaip pūką.

J. PALECKIS. Man atrodo, kad reikia išeiti kuo demokratiškiau, kuo greičiau kiek įmanoma, bet su kuo mažiausiais nuostoliais. Jeigu sakyti, kad mes galime viską prarasti ir, sakysim, tam, kad už mėnesio ar už pusės metų rizikuoti viskuo, kad tapti nepriklausomais arba sakysim, nežinau, už dviejų ar trijų metų viską šitą padaryti ramiai ir gerai. Pagaliau, apgalvojant, kokia bus situacija Maskvoje ir mums visiškai ne tas pats, jeigu Vokietija, jeigu Anglija ir Amerika galvoja, kaip išsaugoti dabartinius žmones, kadangi jie supranta, kad, jeigu ateis kiti, tai bus didžiulė grėsmė net ir supervalstybei Amerikai. O mums, mes, deja, kaip tik niekad nebūsime didžioji valstybė. Netgi mes nebūsime net ir vidutinė valstybė. Mes buvome ir būsime maža valstybė. Norvegijos, Suomijos, Danijos lygio, o mes kartais ir įsivaizduojame, kad mes jėga, kažką padarysime. Mūsų jėga ne jėgoje, o teisume. Mūsų jėga demokratijoje. Jeigu pasaulis, jeigu mūsų šitas regionas eina į demokratiją, tai mes irgi eikime su juo. Bet neabsoliutizuokime, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo įvykių Lietuvoje, nuo įvykių kaimyninėse šalyse. Ir mes kalbėjome apie tai. 16-ta vasario buvo didvyriškas drąsus faktas, bet ne jis nulemia Lietuvos likimą. Nulemia Lietuvos likimą įvykių vystymasis kaimyninėse imperijose, kurios sugriuvo. Ir jeigu dabar žmonės Maskvoje demontuoja tą imperiją, mums reikia irgi jiems padėti pirmiausia, aišku, galvojant apie savo interesus.

R. OZOLAS. Jeigu mes nepasieksime, kad Lietuva išsilaisvintų, tai mes galėsime pasakyti, kad mes nusikaltome. Nes visos galimybės yra jai tapti laisva.

A. BRAZAUSKAS. Politiškai.

L. SABUTIS.  Politiškai, bet ne ekonomiškai.

R. OZOLAS. Tai sakyčiau, priimkime labai gerą terminą, kuris yra pasiūlytas gerbiamo Misiūno: formaliai laisva. Tai yra tikslus apibrėžimas. Ir dabar aš noriu pasakyti štai ką. Jeigu mes nesielgsime kaip laisvi, būdami nelaisvi, mes iš tiesų liksime nelaisvi. Čia yra formulė.

A. BRAZAUSKAS. O ką, mes nesijaučiame laisvi? Mes patys laisviausi pasidarėme. Reiškia, partija laisva.

L. SABUTIS. Nepaklusniausi.

R. OZOLAS. Šito nereikia – nepaklusnumo. Reikia laisvės.

A. BRAZAUSKAS. Partija laisva. Ekonominis savarankiškumas – ant popieriaus mes jau turime šiandieną. Prisiėmėme. Pas save priėmėme visą krūvą, štai Justinas kalbėjo, geriausių įstatymų. Mes ignoruojame visus Sąjungos įstatymus. Praleidžiame per savo filtrą Aukščiausiąją Tarybą, visus įstatymus, kurie yra priimami Tarybų Sąjungoje. Kariuomenę lauk iš Lietuvos, kokia dar laisvė šiuo konkrečiu atveju? Mes kelyje į nepriklausomybę.

R. OZOLAS. Pavyzdžiui, aš visiškai nesakau, kad tai yra labai gerai. (Visi kalba.) Mes turime padaryti, atsisėsti su draugais. (Visi kalba.)

J. MARCINKEVIČIUS. Vienam sakiniui tiesiog prašau laiko. Man labai patinka ta sąvoka, kuri čia buvo panaudota – nepriklausomybės turinio kaupimas. Šitą mes darome iki šiol. Ir man atrodo, kad mes jį privalome daryti ir toliau. Žvelgiant atitinkamai [į] kitus projektus, gal net kelis variantus turėti. Turėti ir tą patį, taip sakant, patį opiausią ar patį mums reikalingiausią – nepriklausomybės skelbimo variantą. Tačiau nepriklausomybės turinio kaupimas, tai man atrodo būtų toks realiausias šiandien visų mūsų uždavinys įstatymdavystėje ir mūsų ekonomikoje, o ypač trūksta šito. Santykiai su užsieniu – ekonominiai ir politiniai. Visa tai ir bus tai, ką mes vadiname nepriklausomybės kaupimu.

Č. KARBAUSKIS. Man rodosi, kad šitą reikės mūsų komisijai deklaruoti. Deklaruoti, kad mes siūlome Lietuvai kaupti nepriklausomybę, o ne skelbt nepriklausomybę. Jeigu mes ją tikrai paskelbsime naujai Aukščiausiajai Tarybai atėjus, tai mes turėsime labai didelių bėdų ir mes, nežinau, gal kiekvienas komisijos narys, nes dažniausiai būna taip. Mes neoficialiai gal ir kitaip šnekame, kitaip galvojame, o oficialiai [reikėtų] truputį kitaip galvoti. Mums turbūt reikėtų tikrai užsiimti poziciją ir iš tos pozicijos galima komisijoje ką nors dirbti. O kitaip, mes gi čia vieni kitiems prieštaraujame. Aš klausausi gerbiamo Ozolo, klausausi tų didžiųjų politikų šiandien Lietuvoje esančių, kurie šešiese septyniese veda mūsų posėdį ir kartais aš su gerbiamu Ozolu sutinku. Lygtai labai protingos filosofinės išvados. Bet atėjome prie galutinės išvados, ir ta išvada, man rodos, šiuo momentu nepriimtina. Bent jau mano pozicija, paprasto žmogaus pozicija, nepriklausomybę šiuo metu mes galime tiktai gauti. O paimti šiuo momentu negalime. Ją reikia kaupti, kaupti, kaip sako poetas – tai žingsniai į nepriklausomybę. O tie žingsniai galimi tik išsaugant Rusijos geranoriškumą. Neišsaugosime Rusijos geranoriškumo, nebus tų žingsnių, protingai mes neisime į nepriklausomybę. Tikrai neisime, jei tai darysime negeranoriškai. O mes, aš buvau ką tik Kremliuje, po Gorbačiovo sugrįžimo, darbininkų ir valstiečių pasitarime. Pasižiūrėjau, kaip į mus reaguoja eilinis Rusijos žmogus. Žinote, kol kas mes geranoriškumo tikrai neišsaugom. Ir apie tai mums reikia galvot. Turbūt apie tai mums reikia kalbėti. Šiandien renkame parlamentą ir pasirenkame žmones, nes vien deklaracijomis labai daug ko neduosime. Ne dirbame, o deklaruojame. Ir su deklaracijomis mes, man atrodo, tikrai pridarysime Lietuvai labai daug bėdų. Kad ir apie ekonomistus šnekėjome, ir tai mūsų galingi ekonomistai teoretikai vis tiktai tiek daug deklaracijų skelbia. Praktinio ryšio nėra ir paskui gaunasi, kaip sako rusai: „Lebed, rak, da ščiuka“[5]. O rezultatų nėra.

R. OZOLAS. Gerbiamas Karbauski, aš kaip tik siūliau sudaryti darbo grupę, kuri dirbtų kasdien. O jūs siūlėte paskelbti deklaraciją. Tai galbūt taip buvo. O antra vertus, aš visiškai pritariu tam, ką jūs sakote, ir galvoju, kad turinio kaupimas yra mūsų kasdieninis darbas, tačiau šalia to mes ruošiamės išėjimui, kuris anksčiau ar vėliau įvyks. Geriau, kad įvyktų draugiškai. Ir Rusijai sutinkant su mumis. Bet jeigu šito negalės būti, bet tai turi būtinai įvykti Rusijai ruošiantis pradėti agresiją prieš Lietuvą. Tada nepriklausomybės skelbimas yra užkarda juridinė prieš jėgos panaudojimą. Jeigu šito nepadarysime, tai bus nulis.

BALSAS. /.../ (Nesigirdi).

R. OZOLAS. Mes viską galime. Mes galime numirti. Ant mūsų bomba gali dabar nukristi. Gali čia ateiti automatininkai ir sušaudyti mus. Galima viskas. Bet galvokime apie tai, kas turi būti.

A. M. BRAZAUSKAS. Sako, kad galime iššaukti šitą.

Č. KARBAUSKIS. Šituos Rusijos veiksmus mes galime dirbtinai iššaukti.

R. OZOLAS. Na tada bijokime visko ir /.../. Tada nėra ką daryti.

K. MOTIEKA. Ateina laikas, kada jau reikia /.../. Aš tiktai pora žodžių. /.../. Galima surasti galimybę per Prezidiumą tą /.../.

A. M. BRAZAUSKAS. Darbo grupės iš Prezidiumo žmonių mes padaryti negalime. Nieko dabar negalime suspėti paruošti eilinei sesijai. Ta sesija tęsis visą savaitę, gal perkelsime ir į kitą savaitę. (Kalbasi, nesigirdi.) Visur tas pats, turi būti žmonės, kurie dirbtų ir atitrūktų nuo visų kasdienybių. Čia nieko nebus, nes mes čia sėdintys turime savo darbą.

BALSAS. Iš Mokslų akademijos žmones reikia pritraukti, iš universiteto.

(Visi kalbasi apie žmonių pritraukimą nuolatiniam darbui).

A. M. BRAZAUSKAS. O kas iš čia esančių gali. Draugas Ozolai, kas dar gali dirbti? Iš mūsų aš siūlyčiau Sinkevičių. Motieka gali.

K. MOTIEKA. Galiu ir aš.

A. M. BRAZAUSKAS. Reikia būtinai ekonomistų. Ką mes galime paimti iš ekonomistų? /.../. Gerbiamą Rutkauską. Man atrodo, kad laiko turi draugas Zaikauskas.

(Stenogramos pabaiga)

 


[1] 1989 m. lapkričio 4 d. nutarime ji dar vadinta Komisija Lietuvos valstybingumo atkūrimo planui rengti. Atkreiptinas dėmesys ir į formuluotę „rengti“, o ne „parengti“. – Red.

[2] Taip pavardė rašoma nutarime. – Red.

[3] Viskas: jie atsiskyrė. Ir nėra ko su jais apskritai tąsytis. – Red.

[4] „Sureguliuoti atsiskaitymus su TSRS biudžetu.“ „Respublikos turtinių santykių su sąjunginėmis respublikomis sureguliavimas.“ – Red.

[5] Gulbė, vėžys ir lydeka. – Red.

 

Stenograma skelbta istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close