captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pažinti, išsaugoti, nenutylėti...

„Respublikoje susidarė paradoksali situacija: valstybinių kultūros paminklų apsaugos įstaigų pareigūnai ne tik kad neužkerta kelio paminklų žalojimui, bet patys juos naikina ar žaloja. Paminklus globoti ėmėsi visuomenė, pradėjusi nuolatinę kovą su paminklų apsaugos įstaigų nekompetentingumu ir žioplumu. Kam tada reikalingos tokios įstaigos?“,– klausia Vladas Drėma savo knygoje „Dingęs Vilnius“.
Pilies gatvė 1944 m. J. Bulhako nuotrauka. LCVA. Dabar čia – gyvenamasis namas, iškilęs panaudojant masinės statybos gelžbetoninius elementus
Pilies gatvė 1944 m. J. Bulhako nuotrauka. LCVA. Dabar čia – gyvenamasis namas, iškilęs panaudojant masinės statybos gelžbetoninius elementus

V. Drėmos patarimai

„Atvirąjį laišką“ taikliai apibrėžia pats Vladas Drėma savo kolegai ilgamečiam Varšuvos nacionalinio muziejaus direktoriui Stanislavui Lorentzui: „Apie dailės ir architektūros paminklų apsaugos ir restauravimo srityje per 50 tarybų valdžios metų trukusią barbarišką naikinančią veiklą 1988 m. vasarį parašiau išsamų atvirą laišką (37 mašinraščiai) LKP CK ideologijos reikalų sekretoriui Lionginui Šepečiui; rėmiausi tais faktais, kuriuos stebėjau 15 metų (1970–1985), kai kaip meno istorijos specialistas dirbau Valstybiniame paminklų konservavimo ir restauravimo institute ir atkakliai kovojau su diletantiškumu ir subjektyviomis improvizacijomis, į kurias linko mūsų pusmoksliai architektai-restauratoriai, su kultūros ministro pavaduotojo Jono Glemžos pritarimu ir parama padarę Lietuvos paminklams milžiniškų nuostolių ir iškraipymų. /.../ Šis laiškas padėjo pažadinti tautoje patriotines nuotaikas ir valstybinės Nepriklausomybės siekį. Tiesa sakant, tai yra su valstybinių įstaigų tikslais besikirtusio mano darbo saugant Lietuvos paminklus 15 metų kritinė ataskaita.“

Pasak Vlado Drėmos, Vilnius nuo „restauravimų“ daugiau nukentėjo negu per du šimtmečius nuo stichinių istorijos nelaimių“. Savo „Laiške“ jis nurodo tų netekčių priežastis. Tai „architektų restauratorių profesinio paruošimo ir bendros kultūros stoka /.../“. Drėmos teiginys, kad Lietuvos aukštosios mokyklos architektų apskritai nemoko, šiandien, ko gero, dar aktualesnis, nes architektūros restauratoriai nėra rengiami (jei neskaitysime vieno kito Dailės akademijoje), o architekto-restauratoriaus ir architektūros restauratoriaus profesijos iki šiol neįteisintos. Universitetiniu lygmeniu nerengiami nei dailėtyros specialistai, nei kas mokė istorinės Lietuvos dailės istorijos, tačiau autorius džiaugiasi, kad atsiranda peržengiančių dailės istorijos slenkstį ir rimtai savarankiškai besiimančių studijuoti LDK dailę.

Autorius teigia, kad „visų mūsų ligšiolinių restauravimų nesėkmė yra ta, kad architektai nesinaudoja istoriniais tyrimais“, vykdant darbus nesivadovaujama mokslo žiniomis, nėra paveldo mokslinių tyrimų instituto, valstybė nepalaiko tyrimų ir nepareikalauja jais vadovautis, o pati neatlieka jai priskirtų funkcijų: „paminklų žalojimą, deformavimą bei nuvertinimą vykdant restauravimo darbus sankcionavo ir priėmė paminklų apsaugos valdybos  pareigūnai“.

Lietuva pristigo kvalifikuotų dailės istorikų, kultūros paminklų apsaugos specialistų, o tarp pseudospecialistų, sugebančius dirbti viską, klesti karjerizmas ir pasipinigavimas.

Gal ir keista, tačiau beveik po 30 metų Vlado Drėmos laiškas tebėra aktualus ir turėtų būti nuodugniau studijuojamas, ypač platesniame paveldosaugos sąjūdžio kontekste. Kas gi pasikeitė, o kas ne? Ką pavyko sukurti, o kur senoji sovietinė sistema vis dar neįveikiama? Apie tai – artimiausiuose žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeriuose.

Apie kultūros paminklų būklę

II

Atviras laiškas LKP CK sekretoriui drg. L. Šepečiui (1988 m. vasario 5 d)

Su respublikos kultūros paminklų apsaugos įstaigomis, saugančiomis mūsų kultūrinį palikimą, yra dar blogiau, kaip su jų restauravimu. Visų pirma paminklų žalojimą, deformavimą bei nuvertinimą vykdant restauravimo darbus sankcionavo ir priėmė paminklų apsaugos valdybos pareigūnai. Dar daugiau – jie patys leido deformuoti Kretingos bažnyčios architektūrą priešingai mokslinės techninės tarybos nutarimui.

Paminklų apsaugos valdyba nieko nepadarė, kad 1954 m. daugelyje uždarytų Vilniaus bažnyčių apsaugotų jų vertingą meninį interjerą bei jose esančias menines vertybes, – tokiuose objektuose kaip Augustijonų, Bazilijonų, Bernardinų, šv. Mykolo, šv. Baltramiejaus, Misijonierių bažnyčiose, kaip šv. Kazimiero bažnyčioje, kur sunaikinti trys dideli altoriniai Liudomiro Slendzinskio paveikslai; kaip iš šv. Mikalojaus bažnyčios dingo iš altorių šešios figūrinės Rapolo Jakimavičiaus skulptūros, kaip inspektorius architektas J. Vaškevičius, perduodamas šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią vaisių ir daržovių sandėliui, nepastebėjo didžiajame altoriuje P. Smuglevičiaus ir P. Lampio paveikslų, J. Hedelio skulptūrų bei architekto Herdegeno altoriaus ir nuostabios drožtinės medinės sakyklos (kai kurias tas vertybes baigia dabar naikinti VAOBT, įsirengęs ten savo dekoracijų sandėlį).

Ypač didelis nuostolis padarytas Vizitiečių bažnyčiai, kurioje nukapoti barokiniai unikalios architektūros altoriai bei dekoratyviniai lipdiniai. Visų uždarytų bažnyčių vertingesni stiliniai sietynai atsidūrė Leningrado juodojoje rinkoje. Toks pat likimas būtų ištikęs ir šv. Jono bažnyčią, jeigu ne griežtas viešas lietuvių šviesuomenės protestas.

Vilniaus katedros monumentas buvo skirtas automobilių motorų remonto dirbtuvėms. Tuomet dirbdamas Vilniaus dailės muziejuje pasiūliau direktoriui P. Gudynui perimti Katedrą muziejaus žinion ir įrengti joje Vakarų Europos dailės ekspoziciją. Mano suprojektuota ir įrengta ekspozicija veikė iki1980 m. Vilniaus visuomenės kova dėl senamiesčio išsaugojimo prieš vykdomojo komiteto programą, remiamą ir paminklų apsaugos organų, išvesti pro senamiesti plačią magistralinę arteriją ir tuo suardyti amžiais susiklosčiusią urbanistinę senamiesčio struktūrą ir žymią dalį jos užstatymo, vyko dešimtmečiais ir dramatiškai, su dideliu nuostoliu, kurį patyrė seniausioji Vokiečių gatvė, buvo laimėta. Vienas unikaliausių Vilniaus senamiesčio paminklų – senoji žydų sinagoga – buvo1949 m. išsprogdinta, neatlikus net inventorinių brėžinių.

Vilniaus pilių teritorijoje 1831 m. carinė kariuomenė buvo įrengusi tvirtovę, o pačiame kalne iškasė požeminį tunelį amunicijai laikyti. 1941–1944 m. vokiečiai jame įsirengė priešlėktuvinę slėptuvę. Po karo tunelis netvarkomas grėsė griūtimi. Paminklų apsaugos valdybos viršininkas komisijoje nutarė tunelį užpilti žemėmis, bet iš tikrųjų užpylė tik įėjimą į tunelį. Nebuvo sudaryta geologų ir kalnakasybos specialistų ekspertų komisija, kuri sudarytų darbų planą, kaip išvengti kalno pažeidimo pavojaus. Tunelis paliktas dievo valiai. Pagaliau kalno žemės ėmė smukti į tunelio vakuumą, ėmė irti tūkstančiais metų stabilizavusis geologinė struktūra, žemėti kalno viršūnė, vakarinis pilies bokštas pasviro į rytus penkiais laipsniais. Dar ilgai judės kalno žemė, kolei jos galutinai stabilizuosis. Kuo tai aiškinti? O ant tokio kalno ruošiamės statyti Aukštinės pilies pastatus.

Palikime dar prie Pilies kalno. 1944 m. rudenį vaikščiojau Pilies kalno papėdėje ir sutikau vieną mūsų architektą su svečiu iš Maskvos, kurie prašė patarimo, kur Pilies kalne patogiausia įrengti požeminę viešą išvietę. Nustebau, kai pusė Vilniaus gulėjo griuvėsiuose, staiga pasirodė aktuali išvietė Pilies kalne. Nurodžiau vietą, kur lenkų laikais buvo įrengtas pisuaras, nutolęs nuo kalno apie 100 metrų, prie pat Pionierių gatvės, kur vėliau ir buvo įrengtas viešas tualetas. Klausimas, atrodė, buvo išspręstas. Bet vėliau vėl buvo keliamas reikalas įrengti Pilies kalne išvietę, net buvo nurodyti buvusio pietinio bokšto griuvėsiai.

Pastarajame dešimtmetyje vėl pradėtas forsuoti šis klausimas iš Vykdomojo komiteto pusės, kurio atstovas Kačionas neseniai pranešė, kad viešai išvietei Pilies kalne yra paruoštas projektas, o žemės darbai bus pradėti 1988 m. pavasarį. Kas yra lietuviams Vilniaus Pilies kalnas, liaudyje vadinamas Gedimino kalnu,– nėra reikalo aiškinti. Kiekvienas lietuvis laiko šventa patriotine pareiga nors kartą aplankyti šį kalną kaip šventą vietą, Lietuvos širdį, mūsų tautos praeities, jos kultūros relikviją. Šiame šventajame kalne viešo tualeto įrengimas gali būti suvokiamas tik kaip tyčinis lietuvių patriotinių jausmų įžeidimas, kaip politinė provokacija, siekianti sukir- šinti lietuvius prieš rusus, kada oficialiai deklaruojama tautų draugystė. Ar pagalvojo kas apie tai rimtai?

Pietų Lietuvoje tarp Jašiūnų ir Turgelių stovėjo didelis Pavlovo dvaras, XVIII a. priklausęs didikams Bžostovskiams, kurių vienas – Povilas Ksaveras – LDK referendorius, 1769 m. panaikino savo dvare baudžiavą, suteikė valstiečiams savivaldybės teises su renkamais teisėjais, pastatė jiems mokyklą ir ligoninę. Tuoj po 1770 m. italų architektas Carlo Spampani pastatė čia didingus ankstyvojo italų klasicizmo stiliaus rūmus. Dar tarybiniais pokario metais rūmai buvo sveiki. Juose įsikūrė tarybinis ūkis ir laikė rūmuose grūdus. Vienas to ūkio direktorių prasivogė ir, siekdamas nuslėpti nuostolius, padegė rūmus. Po gaisro rūmai nebuvo remontuoti nei restauruoti, be stogo ir perdengimų ėmė nykti ir griūti. Šiandien rūmų vietoje beliko tik plytų krūvos. Paminklų apsaugos įstaigos pareigūnams, atrodo, nebuvo žinoma Pavlovo rūmų nei istorinė, nei architektūrinė vertė ir jie nieko nepadarė, kad šį paminklą išsaugotų ateičiai.

Mūsų vadovaujančių įstaigų architektai nesuvokia ne vien senosios architektūros meninių vertybių, bet ir naujosios, XX a. pradžios. Turime du šios autorinės netolerancijos pavyzdžius, kuriuos pasišovė „taisyti“. Ankstesnieji Vykdomojo komiteto rūmai prie Lenino aikštės, kadaise miesto pirklių klubas, atstovauja saikingai vėlyvajai secesijai, yra vertingas savo epochos architektūros paminklas, pasižymi subtiliomis architektūrinėmis dekoracijomis ir taurios medžiagos išorės sienų tinku subtilaus rausvo atspalvio. Rūmų šeimininkams jų išvaizda pasirodė per prasta. Pirmiausia rūmų cokolį padengė raudono poliruoto granito plokštėmis, kurios atkirto pastatą nuo žemės. Maža to, abiejų išorės sienų piliastrus nudažė ryškia raudona spalva. Tuo suardė pastato masės visumą ir nustelbė visas dekoratyvines subtilybes. Visa tai atlikta su miesto vyriausiojo architekto, jo skyriaus architektų kolektyvo ir miesto paminklų apsaugos inspektoriaus pritarimu.

Antras pastatas jau 1920 m., figūruojantis moksliniuose žinynuose, atstovauja per- einamoms formoms iš secesijos į konstruktyvizmą, – tai „Vaikų pasaulio“ universalinė parduotuvė Lenino prospekte. Jo išorės sienas dengia šviesiai pilkos spalvos taurus tinkas, imituojantis tašytą akmenį, ir papuoštas skulptūrine dekoracija. Šį pastatą miesto paminklų apsaugos inspektorius J. Stasiulaitis savo iniciatyva ištisai perdažė tamsiai ruda šokoladine spalva, nes tokia spalva buvo nudažęs ir gretimą „Vilniaus“ viešbutį. Perdažyta universalinė parduotuvė neteko ankstesnės gyvos išraiškos, susitraukė jos proporcijos, neteko ryšio su aplinkos erdve, o visų pirma pirminė tauraus tinko danga buvo pagadinta.

Panašiais savavališkais pastatų išorės perdažymais buvo deformuota daugybė senamiesčio paminklų, ypač barokinių bažnyčių, kurių anksčiau dekoratyvinių elementų fono spalva paprastai būdavo minkšto raudonai plytinio atspalvio. Remontų metu pakeistos blankia ochros spalva, neteko barokui būdingos dinamikos šv. Teresės ir šv. Rapolo bažnyčios, o buv. šv. Kazimiero bažnyčia perdažyta šviesiai ruda spalva, o šv. Paraskevijos cerkvė numarginta lyg čigonės sijonas.

Skulptūros, puošusios senamiestį, sudariusios jo panoramos akcentus ir projektuotos architektų kaip vieningas su pastatu organizmas, pokario metu buvo sistemingai sunaikintos, be jokio racionalaus pagrindo, nelyginant ikonoklastinio siautulio suplanuotos. Prasidėjo nuo universiteto kolonų salės fasado, kurio nišose stovėjo skulptoriaus B. Balzukevičiaus sukurtos alegorinės tiesos ir doros personifikacijos, Marksizmo katedros vedėjos Davtian reikalavimu buvo sunaikintos. Jų vietoje Universitete jubiliejaus proga buvo pakeistos studentų sukurtomis statulomis. Jos savo sujauktomis ir susmulkintomis formomis bei manieringomis proporcijomis yra svetimos ir dingsta monumentaliame klasicistiniame fasade, tuo tarpu B. Balzukevičiaus darbai buvo priderinti ir sudarė vieningą stilių su pastatu. Jie šiandien prašosi atstatomi.

Šis skulptūrų naikinimo siautulys 1950 m. nušlavė jau minėtas monumentalias skulptūras nuo katedros portiko viršaus kartu su panašiomis K. Jelskio skulptūromis nuo kalvinų bažnyčios portiko Pylimo gatvėje, su skulptoriaus A. Vivulskio Trimis kryžiais Plikajame kalne, su koplytstulpiu Antakalnyje priešais Suvorovo gatvę.

Tai buvo kova ne tiek prieš religines atgyvenas, kiek prieš dailės kūrinius. Bet kuo paaiškinti nuo ankstyvesniųjų Vykdomojo komiteto rūmų bokšto Atlanto, nešančio žemės rutulį, skulptūros sunaikinimą, kuri buvo autorinis architekto padėtas akcentas, arba nuo senosios miesto elektrinės bokšto B. Balzukevičiaus figūrinės skulptūros, vaizduojančios civilizacijos triumfo personifikaciją, ranka aukštai iškėlusią elektros lempą. Net „Spalio“ kino teatro portale buvusios dekoratyvinės figūrinės skulptūros buvo nukapotos. Kam jos kliudė? Šių kultūrinio chuliganizmo faktų mūsų paminklų apsaugos įstaigų vadovai nė nepastebėjo ir nedarė jokių žygių jiems užkirsti arba sunaikintoms meninėms vertybėms atstatyti.

Labai keista ir net paradoksalu, kokią poziciją Vilniaus senamiesčio istorinių ir meninių vertybių atžvilgiu užima Vilniaus miesto vykdomojo komiteto vadovaujantys pareigūnai. Jie šių vertybių nesupranta ir negerbia, nors visas pasaulis jomis žavisi. Atvirkščiai, šie pareigūnai yra priešiškai nusiteikę senamiesčio likimo atžvilgiu.

Panašiai kaip jie nugriovė nuo savo rezidencijos ar nuo senosios elektrinės bokštų skulptūras ir pačiame senamiestyje išgriovė daugelį vertingų pastatų, kad padarytų naujas aikštes, kaip tarp Rūdnykų ir Mėsinių gatvių, kuri dabar virto šiukšlių sąvartynu, kaip nugriovė didingus ir patvarius buvusios pijarų kolegijos rūmus Garelio gatvėje, nors XIX a. gale juose buvo lenininės „Iskros“ slėptuvė. Jie, kaip „savininkai“, inspiravo ir daugelio kitų senamiesčio paminklų naikinimą, nuvertinimą ar kitokį moderninimą. Tokią poziciją Vykdomasis komitetas užima ir šiandien.

Mūsų respublikoje neblogai veikia dailės kūrinių restauravimo dirbtuvės, įsteigtos tiek prie Vilniaus dailės muziejaus, tiek ir prie Restauravimo tresto, kur daug aukštos kvalifikacijos meistrų, pažymėtų aukščiausiomis kategorijomis Sąjungos mastu. Greta šių restauravimo dirbtuvių, veikia privatininkų restauratorių grupės, kurioms licencijas išdavė Kultūros paminklų apsaugos valdyba prie Kultūros ministerijos.

Jos daugiausia restauruoja ir atnaujina bažnyčių interjerus ir paveikslus. Viena tokių restauratorių grupė, vadovaujama tokio Žilio, 1971 m. sugadino Jiezno bažnyčios vertingas XVIII a. italų meistrų tapytas freskas. Bažnyčios klebonui nepatiko Venecijos meistrų išraiškinga ekspresionistinė tapybos maniera. Jis, pataikaudamas davatkų skoniui, pasiūlė restauratoriams pagal banalius šventųjų paveikslėlius pertapyti freskas sentimentaliu saldžiu stiliumi. Restauratoriai tikrąją freską užtapė polivinilacetatiniais dažais ir sunaikino aukštos meninės vertės freskas. Tik po laiko Paminklų apsaugos valdybos pareigūnai pastebėjo ši barbarišką darbą, nenubaudė nei klebono, nei restauratorių, nepareikalavo pašalinti pertapymų ir atskleisti pirminės originalios freskos.

Be šios grupės, privačia bažnytinių paveikslų restauracija su Paminklų apsaugos valdybos licencija vertėsi restauratorės A. Kalitytė ir E. Šmigelskaitė. Jos turėjo tam tikras kvalifikacijas, bet joms stigo sąžiningumo ir meninės kultūros. Naudodamosi visišku Paminklų apsaugos valdybos pasitikėjimu, jos vertėsi privačia praktika, dosniai atlyginama ir nekontroliuojama. Jos daugelį vertingų bažnytinių paveikslų nuvertino be atodairos juos pertapydamos, keisdamos jų koloritą, o kartais ir deformuodavo originalų piešinį. Šito nenorėjo pastebėti Paminklų apsaugos valdybos inspektoriai.

Liūdniausias, jeigu nepasakyčiau tiesiog tragiškas, likimas teko Lietuvos vaizdinės dailės palikimui. Jokios apsaugos įstatymai jam negaliojo, ypač pirmaisiais pokariniais metais, kai dauguma lenkų tautybės žmonių 1945–1947 m. repatrijavo į Lenkiją. Tada, kas tik netingėjo, o turėjo galimybių, vežė Lietuvos menines vertybes niekieno nekontroliuojami. Taip iš Vilniaus universiteto išsivežė visus dailės rinkinius prof. M. Morelovskis, skulptorius Edvardas Novickis išsivežė „Vilniaus naujosios dailės“ muziejaus rinkinius, daugiau kaip

300 vienetų, kurie buvo laikomi dabartiniuose Meno darbuotojų rūmuose, priklausiusius miesto savivaldybei, prof. J. Hopenas išvežė iš Vilniaus dailės muziejaus vertingesnius tapybos ir grafikos kūrinius, rečiausias knygas bei archyvinius dokumentus. Okupacijos laikais mirusių Vilniaus tapytojų: Aleksandro Šturmano, Mykolo Riaubos, Marijono Kuliešos, Juozapo Horydo visas kūrybinis palikimas buvo išvežtas į Lenkiją. Varšuvos tautinis muziejus turėjo Vilniuje prie repatriacijos įgaliotinio įstaigos viešai veikiančią dailės kūrinių pirkimo kontorą, kuri supirkinėjo juos ne vien iš repatriantų, bet ir iš nuolatinių Vilniaus gyventojų, neklausdami jų kilmės.

Šiam masiniam dailės kūrinių išvežimui iš Lietuvos tuomet neprieštaravo, o net rėmė ano meto Lietuvos ministras pirmininkas Mečislovas Gedvilas, nors, be abejo, jam buvo žinoma lenkų emigracinės vyriausybės Londone instrukcija jos rezidentams Lietuvoje – kiek galima daugiau iš jos išvežti meninių vertybių į Lenkiją. Meninių vertybių išvežimas iš Vilniaus nesiliovė ir po to, tik jau sporadiškai. Taip po 1952 m. iš Statybos ir architektūros komiteto paminklų apsaugos skyriaus jo inspektorius A. Janikas, išvažiuodamas į Lenkiją, išsivežė iš savo įstaigos didelį kiekį Lietuvos architektūros paminklų, inventorinių brėžinių ir kitų dokumentų.

1954 m. uždarius daugelį Vilniaus katalikų bažnyčių ir perdavus jų turtą Vykdomojo komiteto finansų skyriui, nebuvo surašyti su klebonais priėmimo–perdavimo aktai, kuriuose būtų surašytas išsamus bažnyčių inventorius, ypač meninės vertybės ekspertų akivaizdoje. Kada šis inventorius buvo finansų skyriaus perimtas, jis savo ruožtu ėmė jį skirstyti atskiroms įstaigoms. Liturginiai daiktai ir vertingi altoriniai paveikslai formaliai buvo perduodami Vilniaus katalikų kurijai, bet faktiškai juos perimdavo buvęs šv. Dvasios bažnyčios klebonas Bekešas, kuris nepriklausė Vilniaus kurijai, o tiesiogiai Baltstogės vyskupijos jurisdikcijai.

Jis perimtus liturginius daiktus ir paveikslus savo nuožiūra dalydavo lenkiškų parapijų bažnyčioms tiek Lietuvoje, tiek ir Gudijoje, o galimas dalykas, permesdavo ir į Lenkiją. Dėl to perimtų iš finansų skyriaus meninių vertybių sąrašų nesudarinėjo nei Vilniaus kurija, nei kun. Bekešas, taip kad šiandien negalima susiorientuoti, kur jie dabar yra. Ko neperėmė kunigai, buvo perduodama kitoms įstaigoms. Vertingesni stiliniai baldai ir šviestuvai buvo perduoti viešbučiams bei teatrams ir reprezentacinėms įstaigoms. Muziejams perduoti beliko tai, kas kitiems nebetiko. Paminklų apsaugos valdyba iš viso į šitą netvarką nesikišo, lyg tai būtų ne jos reikalas, o išimtinai Vykdomojo komiteto finansų skyriaus kompetencija.

Vėliau iš saugomų ir nesaugomų bažnyčių buvo vagiami ir naikinami paveikslai ir skulptūros. Prasidėjo nuo šv. Kazimiero bažnyčios, kada ją nuomojo „Glavvino“ sandėliui. Trys dideli Liudomiro Slendzinskio tapyti altoriniai paveikslai buvo sunaikinti. Tuo pat metu šv. Kotrynos bažnyčioje, atiduotoje „Glavbakalėja“ sandėliui, buvo sunaikinti ir išmesti į šiukšlyną trys ovaliniai altoriniai Simano Čechavičiaus paveikslai bei sudaužytos kelios skulptūros.

Perdavus šv. Kotrynos bažnyčią Vilniaus dailės muziejui, kadangi jos altoriuose buvo 14 pačių geriausių Simano Čechavičiaus paveikslų, buvo įsilaužta į bažnyčią ir išvogtas didžiojo altoriaus paveikslas, vaizduojantis „Mistišką šv. Kotrynos susižiedavimą su Jėzumi“. Vėliau jis atsirado skulptoriaus Kalinausko dirbtuvėje Pavilnyje. Atsekus nusikaltėlį ir pradėjus tardymą, teismo organai kreipėsi į Kultūros paminklų apsaugos tarybą nustatyti tikrąją išvogto paveikslo piniginę vertę, nuo kurios priklauso bausmės dydis. Taryboje muziejaus direktorius prašė nurodyti kiek galima žemesnę paveikslo vertę ir kad ji neviršytų 10 000 rublių, su kuo, matyt, kai kurie tarybos nariai sutiko, nors jiems buvo žinoma, kad apie 1910 m. vienas anglų kolekcionierius siūlė vienuolyno viršininkei už šį paveikslą 200 000 aukso rublių ir padaryti tikslią jo kopiją. Teismas nusikaltėlį nubaudė lygtinai 2 metams ir apmokėti simbolines paveikslo restauravimo išlaidas. Taip paminklų apsaugos organai gynė ne dailės paminklus, o jų naikintojus ir grobikus. Būtina pažymėti, kad Dailės muziejus, globodamas šv. Kotrynos bažnyčią, visai nesirūpino bažnyčios remontu ir apie 3 dešimtmečius stogas nuo kiemo pusės buvo kiauras ir atmosferos drėgmė iki šių dienų nuolat pūdo paminklo mūrus.

Panašūs keli tokie įsilaužimai buvo ir buv. Bernardinų bažnyčioje, esančioje Dailės instituto globoje, per kuriuos iš keturių didelių XVII a. trečio ketvirčio paveikslų buvo išpjauti septyni fragmentai. Visais tais atvejais Lenino rajono kriminalinių paieškų organai susekdavo kaltininkus. Vieno jų bute atrasta iš altoriaus nuimta pilna figūrinė angeliuko skulptūra.

Tardymo organai nutraukė tolimesnes paieškas, nes esą kaltininkas buvo pašauktas į karinę tarnybą. Keisčiausia tai, kad tardymo organai, turėdami daiktinius nusikaltimo įrodymus, neįstengė nei išreikalauti iš kaltininko trijų išpjautų paveikslo fragmentų, nei nustatyti jų buvimo vietos, kad jie restauratorių būtų atstatyti į pirmykštes vietas ir veRtingas paveikslas atgautų savo pirmykštę vertę. Paminklų apsaugos įstaiga nieko nedarė, kad tardymo byla būtų tęsiama ir išpjauti paveikslų fragmentai būtų atgauti.

1973 m. vasarą Vilniuje vyko tarptautine ICOMOS organizacijos konferencija. Jos metu į Trakų bažnyčią buvo įsilaužta ir išvogtas iš jos unikalus altorinis šv. Jono Nepomuko paveikslas, tapytas 1715 m. Vilniaus tapytojo J. Jarmušausko. Kartu iš kito paveikslo buvo išpjautos dvi šventųjų galvos. Kultūros paminklų apsaugos valdybai ši vagyste buvo žino- ma, tik ar ji darė kokių žygių kriminalinių paieškų įstaigoje surasti vagystės kaltininkus ir atgauti išvogtą paveikslą, nebuvo jokios žinios. Jo ir iki šios dienos neatrasta. Greičiausiai šis unikalus Lietuvos tapytojo kūrinys buvo išvežtas į užsienį kurio nors ICOMOS konferencijos dalyvio muitinės nepatikrintame bagaže.

Neaiškiomis aplinkybėmis dingo be pėdsakų kadaise represuoto Cezario Petrausko iš Kauno reikšminga paveikslų kolekcija, kurioje buvo du vertingi I. Rericho kūriniai, K. Šimonio, A. Žmuidzinavičiaus ir kitų lietuvių tapytojų paveikslai. Nė vienas jų neperduotas į respublikos valstybinius dailės rinkinius.

Panašiai dingsta vertingi dailės kūriniai ir iš valstybinių įstaigų kolekcijų, ir iš muziejų, tiek iš ekspozicijų, tiek ir iš saugyklų, o kai kurie jų atsiduria ir užsienyje. Atskirą dingstančių kūrinių grupę sudaro vadinamieji depozitai – ilgesniam laikui paskolinti kitoms įstaigoms eksponatai. Kadaise Vilniaus dailės muziejus paskolino Švietimo ministerijai keturis vertingus paveikslus: B. Jamonto, T. Niesiolovskio, M. Riaubos, J. Vaičio peizažus.

Pasikeitė ministrai, pasikeitė ūkvedžiai, o apie paveikslus niekas nieko nežino. Panašiai Dailės muziejus paskolino universitetui organizuojamam memorialiniam A. Mickevičiaus muziejui labai vertingą V. Vankavičiaus paveikslą, vaizduojantį poetą ant Aju Daho kalno. Jis dingo kartu su skandalinga visų autentiškų eksponatų vagyste ir jų pakeitimu beverčiais daiktais.

Kadaise buvo labai aktualus kolūkinių paveikslų galerijų steigimas iš atsarginių dailės muziejų fondų, neretai ir vertingų paveikslų. Tokių galerijų būta keliolikos. Keičiantis kolūkių direktoriams, naujam direktoriui ima rodytis, kad galerijos užimamos patalpos reikalingos kitiems reikalams, paveikslai sukraunami į sandėliuką, o iš ten dingsta nežinomais keliais. Kiek tuo būdu dingo paveikslų ir muziejams juos teko nurašyti, niekas nepaskelbė.

Ne geresnė padėtis yra su dailės kūriniais, buvusiais bei esančiais Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniuose. Po buvusio sargo Zarembos mirties dingo autentiška drožtinė ir auksuota astronomų M. Počobuto ir Jono Sniadeckio katedra bei skulptoriaus S. Šukalskio darbo unikalus bronzinis A. Mickevičiaus paminklo modelis. Jie kadaise nebuvo įrašyti į valstybės saugotinų meninių vertybių sąrašus.

Prieš porą metų tos pat bibliotekos administracija kreipėsi raštu į Paminklų apsaugos valdybą leisti nurašyti ir išbraukti iš saugotinų meninių vertybių sąrašų keturis meninius objektus „kaip neturinčius meninės vertės“, tarp jų ir originalų skulptoriaus M. Antokolskio autoportretą. Tai sukėlė įtarimą, kad jų saugotojai ar ruošiasi menines vertybes pasiglemžti, ar parduoti jas privatiems kolekcionieriams. Buvo pasiūlyta, kad tokiais „saugotojais“ susidomėtų teisėtvarkos organai. Kaip pasielgė Paminklų apsaugos valdyba, žinių neturime.

Reikia manyti, kad buvusieji Vrublevskių dailės rinkiniai, saugoti centrinėje Mokslų akademijos bibliotekoje, kurių 50 kūrinių yra įrašyti į valstybinius saugotinų meninių vertybių sąrašus, o dabar išskirstyti tarp atskirų Mokslų akademijos padalinių, yra visiškai išsaugoti ir nė vieno paveikslo kuris nors padalinio ūkvedys nenurašė kaip „susidėvėjusio inventoriaus“, nors niekas to nepatikrino.

Visos šios vagystės bei meninių vertybių dingimai iš valstybinių bei visuomeninių dailės rinkinių lig šiol buvo nutylimi ir slepiami tiek nukentėjusių, tiek ir šiuos reikalus kontroliuojančių paminklų apsaugos organų. Toks elgesys tik skatina tolesnį meninių vertybių grobstymą. Visi tokie faktai privalo būti viešai skelbiami, kūriniai tiksliai aprašomi su pridėtomis reprodukcijomis ir jų dingimo aplinkybėmis, kad būtų informuojama visuomenė, teisėtvarkos organai, muitinių tarnautojai, mokslinės įstaigos, o reikalui esant, ir Užsienio reikalų ministerijos žinybos.

Reikia paminėti ir oficialų kelią, kuriuo mūsų rinkinių meninės ir kultūrinės vertybės atsiduria už Lietuvos ribų. Taip kadaise iš memorialinio A. Mickevičiaus muziejaus ekspozicijos originalus poeto rankraštis, rašytas Vilniuje, buvo atiduotas lenkams. Panašiai dovanotas ukrainiečiams originalus T. Ševčenkos piešinys su autoriaus dedikacija jo lietuviškam bičiuliui Bronislovui Zaleskiui. Tiesa, ukrainiečiai mums dovanojo Universiteto jubiliejaus proga 12 J. Peškos senojo Vilniaus piešinių.

Pastaruoju metu Jūsų, drg. Sekretoriau, raštišku nurodymu iš Vilniaus istorijos etnografijos muziejaus rinkinių perduota gudams keletas meninių istorinių vertybių, kurių du objektai patys seniausi ir vertingiausi. Tai du liturginiai indai iš XIII amžiaus romaninio stiliaus, rasti Vytauto tėvonijos žemėje, kilę iš Vokietijos ir vartoti katalikų apeigų liturgijoje. Vienas jų, būtent raitelio formos urceolė, pagal kitus šaltinius yra rasta Bartkuškėse.

Šie daiktai buvo stropiai saugomi daugiau kaip šimtą metų Vilniaus senienų muziejuje ir buvo mūsų kultūrinių ryšių su Vakarų Europos kultūra patys pirmieji dokumentai. Jų netekimas dar daugiau užtamsina Lietuvos kultūros ištakas. Tai neįkainojamas nuostolis mūsų kultūrai, juo labiau kaip neaprobuotas kompetentingų mūsų rimčiausių istorijos mokslų specialistų. Tai įvykdyta, kada mūsų tauta suskato telkti savo nacionalinės kultūros vertybes į bendrą fondą. O jeigu gudai ir turėtų nesugriaunamų dokumentinių įrodymų į tuos objektus, tegu tuo atveju žymiausieji abiejų pusių ekspertai bendrai sutaria apsikeisti gudų kultūrines vertybes, esančias Lietuvoje, į lietuviškosios kultūros objektus, esančius Gudijoje.

O tokių lietuviškų meninių vertybių guduose yra labai daug, daugiausia – supirktų Vilniuje iš privačių kolekcionierių. Panašiu abiejų pusių susitarimu 1944 m. buvo pasidalyta likviduoto buvusio Vilniuje gudų muziejaus eksponatais pagal jų etninę kilmę. Lygiai taip pat savo metu Vilniaus dailės muziejus pasikeitė su Lvovo paveikslų galerija keliolika dailės kūrinių sąjunginei Kultūros ministerijai pritarus. Vilniaus dailės muziejus perdavė Lvovo galerijai daugybę lenkų tapytojų darbų, kurių Lvovo galerijai prireikė sukomplektuoti lenkų tapybos skyrių, o iš Lvovo tuo tarpu gavome daugybės žymių Lietuvos tapytojų kūrinių, kaip P. Smuglevičiaus, J. Damelio, V. Neveravičiaus, K. Račinsko, kurie rimtai praturtino Lietuvos dailės ekspoziciją.

Ne visos TSRS respublikos turi vienodas teises ir sąlygas savo nacionalinei kultūrai ugdyti. Gudijos TSR Mokslų akademijoje yra gudų dailės istorijos išplėstas skyrius, o Lietuvoje tik kuklutis dailėtyros sektorius, kuriam leista tirti Lietuvos dailę tik nuo 1906 metų.

Minsko universitete veikia dailės istorijos katedra, o Vilniaus universitete seniai tokios nėra. Gudų dailės istorikams skiriamos didelės lėšos savo nacionalinei dailei tirti ir nevaržomai jie siunčiami į komandiruotes informacijoms rinkti į bet kurios tarybinės respublikos muziejus, į socialistinių kraštų, ypač į Lenkijos muziejus ir archyvus ir net į kapitalistinius kraštus. Jie yra nuodugniai išstudijavę visus mūsų dailės rinkinius bei archyvus.

Tuo tarpu Lietuvos dailės istorikai visų šitų galimybių neturėjo. Šitų eilučių autorius, kada dirbo Vilniaus dailės muziejuje moksliniu darbuotoju, „dėl lėšų stokos“ nebuvo komandiruojamas į Leningradą susipažinti su P. Smuglevičiaus kūriniais Ermitažo ir Pavlovsko rinkiniuose, su K. Kukevičiaus paveikslais Rusų dailės muziejuje, su žymaus dailininko ir revoliucionieriaus Jono Trojanausko kūrybiniu palikimu, kuris 1916 m. atsidūrė Petrograde ir buvo išblaškytas privačių kolekcionierių rinkiniuose.

Panašiai neteko pamatyti Zigmo Petravičiaus paveikslų Syktyvkaro muziejuje. Lygiai „dėl lėšų stokos“ nebuvau pasiųstas į Krokuvą, kur Čartoriskių muziejuje sutelkta gausi ikonografinė Vilniaus architektūros paminklų dokumentacija.

III

Pokarinėje mūsų spaudoje tūkstančius kartų buvo cituojamas Lenino teiginys apie visų ankstyvesnių socialinių formacijų kultūrinio palikimo svarbą komunistinės kultūros kūrimui, deja, realybėje pasirodė, kad šis leninizmo principas negalioja Lietuvos kultūriniam palikimui, ypač penkių šimtmečių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos laikotarpiui. Pats to meto mūsų valstybės pavadinimas redaktorių buvo stropiai braukomas ir keičiamas pejoratyvinę prasmę turinčiu „feodalinės Lietuvos“ vardu, o jos išlikę valstybiniai herbai įnirtingai naikinami.

Vienas iš gražesnių tokių herbų sunaikintas 1979 m. universiteto restauravimo metu. Jis buvo astronomijos kieme apatinio aukšto lango viršuje, išlikęs iš XVII a. kaip angokraščio dekoracija, pagamintas iš keturių polichromuotų keraminių plytelių, apsuptas laurų vainiku. Kas jį sunaikino, Paminklų apsaugos miesto inspekcija neatsekė.

Mokslinis feodalinės Lietuvos kultūrinio palikimo tyrimas anonimiškai pateikta nuostata buvo uždraustas. Buvo uždrausta visoms aukštosioms respublikos mokykloms gilintis į kultūrinį LDK palikimą. Prie Mokslų akademijos įsteigtam dailėtyros sektoriui buvo nurodyta negilinti mokslinių tyrimų anksčiau už 1906 m. Jokie moksliniai darbai šiais klausimais nebuvo publikuojami. Tik pastarųjų metų paskelbtoje persitvarkymo programoje panaikinti šie prieštaravimai tarp skelbiamos teorijos ir realiai vykdomos praktikos.

Viename pastarųjų savo pasisakymų TSKP Generalinis Sekretorius aiškiai pabrėžė, kad „negalime sutikti su tais, kurie siūlo pamiršti istoriją arba naudoti tik tam tikrą jos dalį. Dabar visi mes gerai suprantame, kad toks požiūris nepriimtinas... Negalima pakeisti vienos pusinės tiesos kita pusine tiesa... Juk tiesos žodis apie mūsų istoriją – tai, draugai, mūsų bendras turtas, mūsų jėga... Žinoma, svarbiausią darbą turi atlikti mokslininkai, turintys reikiamą mokslinį bagažą“ (Tiesa, 1988 01 04).

 Ypač tai aktualu šiandien Lietuvai, jos kultūros kūrimui atskleidžiant pasmerktus užmiršimui kultūrinius LDK lobius, tiek moksliniame tiriamajame darbe, tiek ir kultūros paminklų apsaugos bei jų restauracijos praktikoje.

Kokios gi mūsų architektų restauratorių kvalifikacijos? Pas mus restauratoriais dirba visai tam darbui neparuošti architektai, visai nenutuokiantys apie LDK architektūros stilius bei jų nacionalinę specifiką. Sąjunginėse aukštųjų mokyklų, ruošiančių architektus, programose, privalomose ir Lietuvoje, istorinei architektūrai pažinti, t. y. 500 metų architektūros raidai, skiriamos vos 4–6 paskaitinės valandos.

Per šį laiką neįmanoma daugiau pasakyti, kiek paskelbta eiliniame vadove turistams, dažnai su didelėmis klaidomis ir netikslumais. O kas sudaro architektūros mokslo esmę, kaip pastato erdvinė struktūra, jos sudėtinės dalys, jų proporcijos, kompozicinio sprendimo priemonės, jų stiliaus savaimingumai, tų stilių formų raida ir jų sąveika įvairių nacionalinių mokyklų paminkluose, formų skirtumai ir giminingumo ryšiai ir daugybė kitų formalių klausimų, – lieka nepažinti. Taip neseniai išėjęs iš spaudos pirmasis Lietuvos architektūros istorijos tomas, parašytas iš tų pozicijų, kurios viešpatavo moksle daugiau kaip prieš 100 metų ir perdėm diletantiškai.

Autoriai neskiria net renesanso nuo manierizmo, suplaka šias sąvokas. Autoriai nežino, kad LDK architektūroje renesanso iš viso nebuvo. Apskritai architektūros istorijos mokslas yra pas mus žemiausia lygio. Iš jos mokyklų išėję architektai tesugeba projektuoti tik nūdienius pramoniniu būdu statomus pastatus. Senovė jiems svetima. Atėję dirbti restauratoriais – ir tai patys silpniausi – savo darbą suvokia kaip senovės paminklo papildymą naujomis improvizuotomis formomis, kaip jų „pataisymą“, „patobulinimą“, „pagerinimą“, ir stengiasi, kad jo „sukurtas“ pastatas išsiskirtų kuo nors neįprastu, originaliu, atskleidžiančiu jo išradingumą. Tai liečia ne vien eilinius mūsų restauratorius, bet ir vadovaujančius.

Gyvenimas nepakenčia vakuumo. Jeigu Lietuva pristigo kvalifikuotų specialistų dailės istorikų kultūros paminklų apsaugos ir restauravimo baruose, jų vieton čia pat atsirado daugybė pseudospecialistų, sugebančių dirbti viską, nors ir neturinčių toms pareigoms mokslinio paruošimo, bet užtat turinčių tam tikrų veiksnių paramą. Savo apsukrumo dėka sugebėjo pasiekti vadovaujančius postus, įsigyti „autoritetą“.

Pasirodo, kad paminklų restauracijoje bei jų apsaugoje galima padaryti gerą karjerą, o kartu garantuoti nemažas pašalines pajamas, – ką ne kartą nustatė valstybės kontrolės pareigūnai, – nors ir toliau jie lieka nepavaduojami. Susidarė paradoksali padėtis. Vyriausybė leidžia kultūros paminklų apsaugos įstatymus, jų restauravimui skiria dideles lėšas, steigia tam įstaigas ir jų pareigūnams moka algas, o tuo tarpu tų įstaigų veiklos rezultatai prieštarauja tų įstatymų principams ir reikalavimams – kultūros paminklai žalojami, nuvertinami, darkomi, ir

taip atvirai, akiplėšiškai, kad visuomenė priversta yra protestuoti prieš valstybinių įstaigų sąmoningą ar nesąmoningą paminklų žalojimą, jų veiklos aplaidumą. Kaip tai suprasti? Ar valstybė remia nemokšų savivaliavimą? Ideologiniai mūsų priešai visa tai mato, fiksuoja ir panaudoja antitarybinei propagandai.

Pastarasis partijos ir tarybinės vyriausybės nutarimas „Dėl tolesnio tarybinės architektūros ir miestų statybos plėtojimo“ nurodo, kad „pertvarkyti architektūros mokymą, parengti ir įgyvendinti priemones, kad būtų išleidžiama daugiau architektų – tiek, kiek jų reikia liaudies ūkio šakoms, taip pat priemones jų kvalifikacijai kelti... garantuoti, kad jie gerai išstudijuotų architektūros palikimą ir šių dienų šalies ir pasaulio praktikos laimėjimus... kad visas architektų pareigas turi nuosekliai užimti aukštąjį architektūros mokslą baigę darbuotojai...

Duoti nurodymai visokeriopai išsaugoti ir kuo geriausiai naudoti didžiulį architektūros palikimą, ypač kompleksiškai rekonstruojant istorinės statybos rajonus, restauruojant pastatus, turinčius architektūros ir kultūros vertę, modernizuojant ir kapitališkai remontuojant esamus pastatus... organiškai derinti naują statybą su esamu užstatymu, architektūros paminklais, naudoti nacionalines tradicijas ir metodus, landšafto architektūrą, ir monumentaliosios dailės sintezę“ (Tiesa, 1987 10 17). To mums skubiausiai reikia.

Ne visuomet estetinė kultūra Lietuvoje buvo taip žemai smukusi. Senajame Vilniaus universitete jau 1770 m. buvo įsteigta architektūros katedra, kurioje dirbo Carlo Spampani, Motiejus Kiseliauskas, Martynas Knakfusas, Laurynas Gucevičius, Mykolas Šulcas, Karolis Podčačinskis; 1797 m. įsteigta dailės mokykla, vadovaujama Pranciškaus Smuglevičiaus ir Jono Rustemo.

Nuo 1810 metų dailės istorijos paskaitas pradėjo skaityti Juozapas Saun- dersas ir E. G. Grodekas, kurie išauklėjo pirmuosius Lietuvos dailės istorikus: Teodorą Narbutą, Vincentą Smakauską, J. I. Kraševskį, Mykolą Balinskį, Mykolą Homolickį, kurių moksliniai darbai buvo publikuoti 1832–1863 m. laikotarpyje, o kurių teiginių dauguma nepaseno iki mūsų dienų, nors šiandien jau gerokai primiršti. 1864–1904 m. laikotarpis buvo juodoji naktis Lietuvos kultūrai, kada griežčiausiai buvo persekiojama lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis ir naikinama ,,lotyniška dvasia“ Vilniaus architektūroje.

 Lietuviškos kultūros žiežirbos ruseno ir geso išeivijoje, kaip tarp politinių emigrantų Prancūzijoje ar Austrijoje (Galicijoje). 1919–1939 m. Vilniaus universitete veikė dailės istorijos katedra, kurios auklėtiniu turiu garbės būti ir aš. Tuo pat metu Kauno universitete bei Meno mokykloje imta domėtis Lietuvos dailės istorija. Ir iš naujo pradėtas mokslinis tiriamasis ir paskaitinis darbas. Naujus pagrindus šiam mokslui padėjo Ignas Šlapelis, Paulius Galaunė ir pasaulinio masto mokslininkas Jurgis Baltrušaitis, šiandien Paryžiaus Sorbonos pažiba. Kaip nedaug stigo, kad jis būtų pakviestas tuoj po karo į Vilniaus universitetą dailės istorijos katedrai organizuoti ir vadovauti, o jau seniai turėtume profesionaliai paruoštus Lietuvos dailės istorikus.

Tiesa, dar po karo veikė kelis metus Vilniaus universitete dailės istorijos katedra, P. Galaunės ir H. Kairiūkštytės-Jacinienės vadovaujama. Jų dėstomų dalykų programa buvo susiaurinta iki minimumo – ruošti plataus profilio mokslinius darbuotojus kraštotyros muziejams. Po dviejų laidų katedra buvo likviduota. Neruošė Lietuvos dailės istorikų ir Vilniaus bei Kauno dailės institutai, o vien tik „dailėtyrininkus“ tarybinei dailei populiarinti ir propaguoti, dėl to, kad ir jų dėstytojai nebuvo tam paruošti. Lietuvos dailės istorikų specialistų neparuoštų mums nei Maskvos, nei Leningrado aukštosios dailės mokyklos, kadangi jų dėstytojams senoji Lietuvos dailė bei architektūra nėra pažįstama ir įdomi.

Daugiau pažįstamas kultūrinis ir meninis LDK palikimas lenkų dailės istorikams, tačiau nė vienas lietuvis nebuvo pasiųstas studijų į Lenkiją Lietuvos dailės istorijai pažinti. Geriausiai pažįsta LDK architektūrą prof. A. Milobendzkis, o feodalinės Lietuvos dailę – prof. M. Karpovičius. Be to, prie Varšuvos politechnikos instituto veikia trejų metų podiplominės studijos architektams restauratoriams ruošti, kuriomis plačiai naudojasi socialistinių kraštų stipendininkai.

Deja, Lietuvoje neatsirado nė vieno kandidato įgyti architekto restauratoriaus specialybę. Iš kelių šimtų Dailės institutą baigusių dailėtyrininkų nė vienas nėra paruoštas Lietuvos dailės istorijos srityje. Vos keli savo iniciatyva susidomėjo meniniu LDK palikimu ir bando jį tyrinėti, kaip architektai V. Zubovas, V. Levandauskas, dailėtyrininkės M. Matušakaitė, G. Vaišvilaitė, N. Lukšionytė, bet neturėdamos fundamentalaus akademinio dailės istorijos paruošimo, neaprėpia gilesnio ir platesnio dailės reiškinių evoliucijos nušvietimo. Jų pradėti darbai teikia tam tikrų vilčių ateičiai.

Kokia iš susidariusios padėties išeitis? Visų pirma reikia reabilituoti kultūrinį ir meninį LDK palikimą ir pradėti nuosekliai moksliškai tirti ir paruošti aukštos kvalifikacijos Lietu- vos dailės istorijos specialistus, skatinti ir organizuoti jų mokslinius tiriamuosius darbus, juos publikuoti ir pavesti jiems vadovauti tiek kultūros paminklų apskaitos ir apsaugos įstaigų darbams, tiek generalinei jų restauravimo priežiūrai. Tam tikslui būtina įsteigti Vilniaus universitete dailės istorijos katedrą ir parūpinti jai aukštos kvalifikacijos dėstytojų kadrų.

Pagrindinis šios katedros uždavinys – ruošti plataus profilio Lietuvos dailės istorikus, tiek moksliniam tiriamajam darbui, pedagoginiam ar administraciniam paminklų apsaugos įstaigose bei restauravimo institutuose ir dirbtuvėse, tiek ir dailės muziejuose. Pagrindiniai katedroje dėstomi kursai privalo būti: 1. Lietuvos vaizdinė ir taikomoji dailė nuo seniausiųjų laikų iki nūdienos. 2. Irgi pilnas Lietuvos architektūros istorijos kursas. Jie būtų skaitomi per šešis semestrus ir kiekvienam skirti ne mažiau 80 paskaitinių val. ir 20 val. seminarams. Šių paskaitų mokslinis lygis turi atitikti pasaulinius standartus, ir pagal juos privalo būti atestuojami katedros auklėtiniai, panašiai kaip dabar praktikuojama Vilniaus universitete tokiose disciplinose kaip matematika, fizika, chemija, medicina, kurios sėkmingai rungtyniauja su kitų kraštų moksliniais laimėjimais.

Be to, turi būti skaitomi TSRS tautų ir pasaulinės dailės istorijos kursai, Lietuvos ir pasaulinė politinė ir kultūros istorija, mokslinio tiriamojo darbo metodika, svetimos kalbos, ypač gerai išmokstamos lotynų ir lenkų kalbos, kitos pagalbinės disciplinos, kaip paleografija, heraldika, muziejininkystė, paminklų apsaugos organizavimas, paminklų restauravimo principai bei metodika ir panašūs techniniai sugebėjimai. Katedra privalo turėti kabinetą, aprūpintą visų pirma visais Lietuvos dailės istorijos leidiniais, išsamia diapozityvų kolekcija, pasaulinės dailės albumais ir kita vaizdine medžiaga. Katedros dėstytojai kartu skaitytų apžvalginius dailės istorijos kursus istorikams, filosofams, lituanistams, svetimų kalbų studentams.

Dėl mokslinio tiriamojo Lietuvos dailės istorijos darbo, tai čia slypi neišsemiamos perspektyvos. Techniniuose moksluose šiandien jaučiamas mokslinės informacijos tiesiog katastrofiškas antplūdis, o Lietuvos dailės istorijos srityje yra stebėtinai kuklus, apie daugybę dailės reiškinių iš viso stokojame kokių nors duomenų. Mes net neturime pilnų publikuotų duomenų, ką slepia respublikos muziejų fondai, bažnyčios, privačios kolekcijos, nežinoma, kokios marios informacijos glūdi mūsų turtinguose archyvuose bei bibliotekose.

Stokojame išsamios bibliografijos, kas yra publikuota dailės ir architektūros klausimais mūsų ir kitų kraštų literatūroje bei spaudoje. Niekas nerinko informacijos, kokie mūsų dailininkų kūriniai yra išblaškyti TSRS dailės ir istorijos muziejuose bei privačiuose rinkiniuose, taip pat Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, pagaliau JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur. Nesudaryti mūsų dailininkų bei architektų enciklopediniai žodynai, be kurių neįmanomas dailės reiškinių apibendrinimas bei kūrėjų vieta bendroje lietuviškosios dailės ir architektūros raidoje.

Neseniai LTSR Mokslų akademijos sistemoje kuklus dailėtyros sektorius išplėstas į kultūrologijos ir dailėtyros institutą, atrodo, tokių uždavinių nekelia ir nesiryžta tyrinėti Lietuvos dailės istorijos, prie jo ir LDK kultūrinio palikimo. Kaip pats instituto pavadinimas rodo, jis nukreiptas daugiau į filosofinius kultūrinių reiškinių apmąstymus ir apibendrinimus, liečiančius vien nūdienio kultūrinio gyvenimo reiškinius.

To Lietuvos dailės istorijos mokslui aiškiai nepakanka. Jau senokai mūsų filosofai, ypač jų estetikos sekcija, plačiai spaudoje, konferencijose, simpoziumuose, pasitarimuose gyvai svarsto ir polemizuoja apie mūsų kultūrinio gyvenimo problemas, bet nuo to kultūra nekyla, negerėja, kultūros paminklai ir toliau naikinami, žalojami, nuvertinami. Nė vienas kultūrologas nepakėlė protesto balso prieš žaviausio ir vertingiausia baroko paminklo Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios naikinimą, kurioje sutelkti geriausiųjų Simano Čechavičiaus paveikslų, skulptorių Hedelių skulptūrų, architekto J. K. Gliaubičiaus darbo altorių ansamblis, geriausiai išlikęs unikalus barokinis interjeras, kad šis paminklas pasmerktas sunaikinimui, kad pro jo kiaurą stogą nuo kiemo pusės jau 30 metų atmosferiniai vandenys pūdo ir naikina jos mūrus, kad dar buvo nesiruošiama jos restauruoti.

Mūsų Mokslų akademijos sistemoje būtinai reikalingas savarankiškas Lietuvos dailės (ir architektūros) istorijos institutas, kurio darbo bazė yra labai konkreti, reali, aktuali ir čia pat prieinama. Tai daugiau kaip tūkstantis architektūros paminklų, išblaškytų po visą Lietuvą, nykstančių ir naikinamų. Tai daugiau kaip milijonas dailės kūrinių, sutelktų respublikos muziejuose, bažnyčiose, privačiose kolekcijose, įstaigų ir įmonių direktorių kabinetuose ir pan. Viso šio kultūrinio palikimo tik maža dalis eksponuota, o dar mažiau sulaukė mokslininkų dėmesio. Daugelyje muziejų šie kūriniai stokoja rimtos mokslinės inventorizacijos, o ypač neturi autorinės atribucijos arba turi ją klaidingą.

Ypač tai krinta į akis vadinamojoje Žilinsko galerijoje, kur visai atsitiktinė atribucija šokiruoja žinovus, o mūsų muziejininkams daro gėdą. Bene ištaisys klaidingą atribuciją kultūrologai? Bene kultūrologai parašys Lietuvos dailės istoriją ar perskaitys lietuviškosios barokinės architektūros istorijos kursą? Beveik visuose mūsų muziejuose nedirbamas mokslinis eksponatų ir kolekcijų vertinimo ir istorinės charakteristikos tiriamasis darbas, neleidžiami jų populiarinimo leidiniai. Visiems šiems darbams stokoja visų pirma kvalifikuotai paruoštų dailės istorikų, kurių niekas pas mus neruošia. Muziejuose atliekamus dailės istorikų darbus koordinuotų ir apibendrintų prie Mokslų akademijos organizuotas Lietuvos dailės istorijos institutas.

Pagrindinis jo uždavinys būtų išsamios Lietuvos dailės ir architektūros istorijos paruošimas, tiek kaip visumos, tiek ir atskirų epochų ar stilių, atskirų kūrėjų monografijų. Šiam institutui tektų uždavinys ir visos informacijos bei šaltinių telkimas, tiek dailės, tiek ir architektūros istorijai. Štai labai aktualūs, konkretūs ir realūs tokio Lietuvos dailės istorijos instituto darbo uždaviniai, vargu ar jų galėtų imtis kultūrologai.

IV

Dabartinio persitvarkymo, viešumo ir demokratizacijos laikotarpyje, po viešpatavusio bendros stagnacijos ir visuotinio nekompetentiškumo periodo, iškyla ir mūsų respublikai, ypač jos kultūriniame gyvenime, daug aktualių reformų, būtinų nedelsiant realizuoti praktikoje, jeigu norime žengti progreso keliu, su visomis tarybinėmis tautomis kurti ir plėtoti socialistinę kultūrą. Laikas verčia pereiti iš diletantiškumo į profesionalumą.

1. Reabilituoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir pavesti mūsų istorikams imtis rimto ir dalykiško šios epochos mokslinio tyrimo, ypač kultūrinio gyvenimo klausimais bei jos kultūrinio palikimo studijų. Juk tai pats vertingiausias mūsų kultūrinis palikimas, kuriuo turime didžiuotis prieš visą pasaulį.

2. Garantuoti ir aprūpinti mūsų valstybinių kultūros paminklų apsaugos bei restauravimo įstaigų ir dailės muziejų vadovaujančius postus aukštos kvalifikacijos kadrais, kurie puikiai išmanytų Lietuvos dailės istorijos reiškinius bei jos paminklų istorinę ir meninę vertę, sugebėtų užkirsti kelią jų naikinimui, žalojimui, nuvertinimui bei deformacijoms, jų išvežimui už respublikos ribų bei jų vagystėms. Šiose įstaigose privalo būti garantuotas mokslinis tiriamasis darbas pagal įstaigos profilį ir jo rezultatų publikavimas.

3. Atgaivinti Vilniaus universitete dailės istorijos katedrą su pagrindiniais Lietuvos dailės ir architektūros istorijos kursais ir ruošti joje šios srities specialistus, sugebančius dirbti savarankišką mokslinį tiriamąjį darbą MA sistemoje, vadovaujančius ir mokslinį tiriamąjį darbą dirbančius darbuotojus kultūros paminklų apsaugos įstaigose, restauravimo dirbtuvėse, muziejuose, bibliotekose, pedagogus vidurinėms mokykloms, redaktorius leidykloms, paskaitininkus, ekskursijų vadovus ir pan.

4. Performuoti Lietuvos Mokslo akademijos sistemoje prie Istorijos instituto veikiantį dailėtyros sektorių į savarankišką Lietuvos dailės istorijos institutą, kuriame būtų dirbamas kapitalinis mokslo tiriamasis darbas Lietuvos dailės ir architektūros istorijos srityje, teikiama kaip galima išsami šios srities informacija, o jo moksliniai darbuotojai komandiruojami jos rinkti į įvairius tarybinius muziejus bei archyvus, į panašias institucijas socialistinėse šalyse, ypač į Lenkiją, taip pat ir į kapitalistinius kraštus, kur gali rastis lietuvių dailininkų kūrinių bei žinių apie jų kūrybinį gyvenimą. Lietuvos dailės istorijos institutas turėtų telkti ir kitų įstaigų mokslinius dailės istorikų darbus ir publikuoti kartu savo darbuotojų darbus leidžiamame periodiniame leidinyje.

5. Įpareigoti teisėtvarkos ir kriminalinių paieškų organus stropiau sekti ir išaiškinti visus nusikaltimus, susijusius su kultūros paminklų ir dailės kūrinių naikinimu, žalojimu, vagystėmis, o muitinių tarnautojus – griežtai užkirsti kelią meninių vertybių nelegaliam išvežimui už Lietuvos ribų.

Vilnius, 1988 m. vasario 5 d.

Vladas Drėma, Paminklų konservavimo instituto vyriausiasis specialistas dailės istorijos klausimais 1970–1985 m.

Šis straipsnis buvo skelbtas 14 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...