captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Liuga: teatro profesija yra artimiausia filosofijai

Filosofas Merabas Mamardašvilis yra pasakęs: tu nieko negali turėti, nieko negali išlaikyti, kiekvieną sekundę turi stengtis tapti iš naujo. Teatro žmonės taip pat nieko negali išsaugoti ir turėti – tik tą akimirką, kai esi kartu su žiūrovu, gali įsižiebti minties, emocijos, supratimo kibirkštis. Šia prasme teatro profesija artimiausia filosofijai, teigia Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovas Audronis Liuga.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Filosofas Merabas Mamardašvilis yra pasakęs: tu nieko negali turėti, nieko negali išlaikyti, kiekvieną sekundę turi stengtis tapti iš naujo. Teatro žmonės taip pat nieko negali išsaugoti ir turėti – tik tą akimirką, kai esi kartu su žiūrovu, gali įsižiebti minties, emocijos, supratimo kibirkštis. Šia prasme teatro profesija artimiausia filosofijai, teigia Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovas Audronis Liuga.

„Manau, kad tie dalykai ir yra brangiausi. Kai būdamas scenoje aktorius pajunta, jog tai, ką jis tuo metu kalba, veikia, jaučia, yra svarbiau, nei jo paties likimas, asmeninis gyvenimas, šeimos situacija,  būtent toji akimirka tampa ypatinga“, – sako A. Liuga.

Anot antrai penkerių metų kadencijai perrinkto Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) vadovo, režisieriaus Jono Vaitkaus, teatras neglosto, nedaro makiažo, nededa grimo ant realybės. Jis skiepija žmogų. „Kad žmogus truputį pakarščiuotų ir suprastų, kas tai per liga, ką reiškia per aktoriaus pasiaukojimą, tikrą emociją išgyventi tokią ar kitokią situaciją“, – tvirtina J. Vaitkus. 

Jo manymu, teatras turi teisę pasinaudoti įvairiais instrumentais (net keiksmažodžiais) ir gali apsinuoginti. „Tai nėra striptizas, o tam tikro poveikio dalis“, – sako režisierius.

Apie teatro provokacijas ir iššūkius, pilietinę teatro poziciją ir tai, kokio teatro reikia šiandieninei visuomenei, su LNDT vadovu A. Liuga ir režisieriumi J. Vaitkumi kalbėjosi LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Gailutė Jankauskienė. 

Norėčiau pakviesti pakalbėti apie teatro funkciją šiandien. Po nepriklausomybės atgavimo  teatras ilgokai snūduriavo, buvo užsižaidęs savimi, buvo teatras sau, teatras linksmintojas, netgi komercinis verslas, tačiau dabar jo funkcija akivaizdžiai keičiasi: teatras prabilo visiškai kita kalba. Ir tą demarkacinę liniją, galima sakyti, per pastaruosius sezonus labai ryškiai nubrėžė Nacionalinis dramos teatras, provokuojantis naują – socialinį, netgi politinį – dialogą su publika. Todėl pirmiausia ir klausiu LNDT meno vadovo Audronio Liugos – kodėl teatrui svarbu keistis?

A. Liuga: Tai atsitiko natūraliai ir nebuvo išprotautas dalykas. Dar sovietmečiu, kai brendau kaip teatro profesionalas, man buvo labai svarbi teatro vieta visuomenėje. Teatrai labai aktyviai reagavo į tai, kas vyko aplinkui. Vienas iš tokių buvo tuometinis Kauno dramos teatras, vadovaujamas Jono Vaitkaus, taip pat Jaunimo teatras Vilniuje.

Kita vertus, pačią pirmą dieną, kai atėjome dirbti į šį teatrą, per spaudos konferenciją paklausiau, ką reiškia nacionalinis teatras. Manau, kad iki tol labai daug buvo kalbama apie teatrą kaip struktūrą, eilutę biudžete. Ir tai natūralu – gyvename tokiu laiku, kai toks požiūris svarbus. Tačiau, gal skambės banaliai, bet man buvo svarbu – ką jis reiškia kaip idėja, mintis? Norėjosi, kad teatras susigrąžintų prarastą meninę idėją, kuri pulsuotų ir skirtingų kūrėjų dėka  inspiruotų gyvą dialogą mūsų visuomenėje. Išties mūsų teatre šiandien spektaklius stato labai skirtingi menininkai, ir jų spektakliai kuria dialogą, net ir konfliktinį, tarsi vienas kitą pratęsia, papildo. Tarkim, J. Vaitkus stato „Visuomenės priešą“, Oskaras Koršunovas – „Išvarymą“, „Katedrą“, Gintaras Varnas – „Bakchantes“...  Gal tai ir yra gyvos minties srovė, kuri šiandien labai svarbi apskritai kultūrai. Mes visada turime nuolat judėti, ieškoti, atrasti. Negalime pasakyti, kad štai supratome, ką reiškia būti patriotiškiems, pilietiškiems, ir tokie būsime. Tai reikia kiekvieną kartą atrasti iš naujo. Ši užduotis sunkiausia, bet ir svarbiausia, nes kiekvieną kartą tenka save statyti į poziciją, kuri yra nesaugi, nepatogi,  netgi rizikinga. Mes kiekvienu darbu labai rizikuojame. Tai ėjimas „va bank“. Bet svarbiausia jausti,  kodėl tai darai ir kad kiti tai pajunta.

Kokiais būdais Nacionalinis dramos teatras mėgina susigrąžinti meninę idėją? Jūs kalbėjote apie režisierių dialogą. Tad noriu kreiptis į režisierių Joną Vaitkų, kuris socialiai ir politiškai angažuotas buvo nuo pat savo kūrybos pradžios. Prisimename tokius ryškius 8-ojo–9-ojo dešimtmečių spektaklius, kaip „Karalius Ūbas“, „Kaligula“, „Raudona ir ruda“, „Golgota“ Kauno dramos teatre, paskui – visas periodas Lietuvos nacionaliniame. Vėliau atsirado spektakliai „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, „Patriotai“, „Svajonių piligrimas“... Visi jie kėlė aktualias problemas, negailestingai demaskavo visuomenės ydas, tik ilgainiui ši kritika pastebimai aštrėjo, kartais netgi tapdavo atvirais lozungais, didaktika. Kodėl jums reikalinga tokia retorika? Ar būtent taip šiandien teatras turi kreiptis į žiūrovą?

J. Vaitkus: Manau, kad teatras gali įvairiai kreiptis. Tai priklauso nuo žmogaus prigimties, nuostatų, kaip jis gyvena, kaip jaučia, kas vyksta aplink. Todėl ir įdomu, kai kalbama skirtingai. Yra kalbančių  aštriau, primityviau: politinis arba socialus teatras primityvesnis nei Eimunto Nekrošiaus teatras. Bet E. Nekrošius irgi savaip kreipiasi į žmones, tik kitokia mintimi, kitokia išraiška, kitokiu būdu. Taip vieni kitus ir papildo. Galvoju, kad kalbėti kitaip aš nelabai ir galiu, nes nuo pat pradžių man tenka kovoti su valdininkais, partiečiais, su apsnūdimu, ugnies ir vertybių neturėjimu ir teatro pasaulyje, ir atliekant aktoriaus ar režisieriaus misiją. Teatre tu negali būti pašildyta ar perkaitinta bandele, čia tokie žmonės negali dirbti. Būtent apsnūdimas teatruose sukelia savotišką reakciją arba nepatogumą. Ir ne dirbtinai ateina noras daryti kitaip, kitaip eikvotis ir aukotis, kitaip kalbėti, nes pats esi nelabai gerai nusiteikęs tiek savo, tiek kitų, tiek situacijos atžvilgiu.

Iki nepriklausomybės beveik visi – ir Povilas Gaidys, ir Henrikas Vancevičius, ir Aurelija Ragauskaitė, ir Jonas Jurašas, ir Juozas Miltinis – turėjo savas ryškias nuostatas. Žodžiu, tuose miestuose, kur jie dirbo, teatrai buvo tarsi karščiuojančios dėmės. Tuomet teatras kažką reiškė žmogui, priversdavo į tą pusę atsigręžti, kitaip pasižiūrėti į spektaklį,  į teatro žmogų. Nuo tų laikų  išliko pojūtis, kad taip ir turėtų būti. Manau, kad dabar situacija blogesnė, nei sovietmečiu. Kažkada esu sakęs, kad mes nesubrendę gavome nepriklausomybę, staiga ištraukėm tą vinį iš smegenų, manydami, kad žaizda greitai užgis. O ta vinis buvo tiek surūdijusi, tiek įaugusi į mūsų sąmonę, emocijas, veidmainystę, neteisiškumą, kad tik dabar pagaliau pradedame susivokti, jog esame laisvi. Ir tik patys esame atsakingi už save, ne kas kitas… Džiugu, kad tas suvokimas dabar ateina ir į teatrą. Nutiko labai keistas dalykas: blogasis teatras nuėjo į televiziją, reklamas, Seimą, vyriausybę, partijas... Liko žmonės, kurie jaučia, kas yra tikrasis teatras ir kokia jo atsakomybė, misija. Liko aktoriai, kurie nemėto savo balsų reklamoms ir nesidraiko savo instrumentu, nesupurvina jo tose sferose, kur netinka. Juk negali akių gydytojas šerti kiaules, o paskui eiti daryti akies operacijos. Taip ir aktorius – jei jis sugeba parsiduoti už keletą kapeikų ir galvoja, kad žmonės juo tikės, kai jis vaidins Hamletą ar Ričardą, tai labai klysta. Vertybės dabar labai trapios, tokių žmonių liko nedaug. Ačiū dievui, Rolandas Kazlas išėjo iš tos sferos, į kurią buvo įtrauktas. Galiu ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti, kiek žmonių nepasidavė ir jaučia, kokia vertė ir atsakomybė kalbėti nuo scenos, dalytis emocijomis, mintimis, kurios jaudina.

Gerb. Audroni, atsimenu, kaip vienoje spaudos konferencijoje, pristatydamas praėjusio sezono premjerą, paminėjote naujai kuriamo dialogo svarbą patiems aktoriams, Nacionalinio dramos teatro trupei.

A. Liuga: Noriu pratęsti Jono mintį. Pradėkime nuo to, kad per porą dešimtmečių aktoriaus profesija labai nuvertėjo. Kas tai lėmė? Manyčiau, pats aktorius turi prisiimti atsakomybę. Jis kaip pilietis, kaip žmogus, negali sakyti, kad jį nuskriaudė režisierius, visuomenė, televizija ar dar kas. Kita vertus, žmonės, kurie nori kitaip gyventi, kitaip mąstyti ir kitaip komunikuoti su visuomene, su žiūrovais, taip pat nori gauti impulsą, motyvaciją, kad galėtų atlikti tam tikrą kūrybinį veiksmą.

Vienas mano mėgstamiausių filosofų yra jau miręs gruzinų mąstytojas Merabas Mamardašvilis. Jo mintis labai paprasta: tu nieko negali turėti, nieko negali išlaikyti,  kiekvieną sekundę turi stengtis atgauti, įtvirtinti ir tapti iš naujo. Toji „tapimo situacija“ reikalauja sutelkti visas jėgas esant bet kokioms aplinkybėms. Mes negalime nieko išsaugoti ir nieko turėti. Šia prasme teatro profesija artimiausia filosofijai: tik tą akimirką, kai esi kartu su žmogumi, gali įvykti minties, emocijos, supratimo kibirkštis. Manau, kad tie dalykai ir yra brangiausi. Kai būdamas scenoje aktorius pajunta, jog tai, ką jis tuo metu kalba, veikia, jaučia, yra svarbiau, nei jo paties likimas, asmeninis gyvenimas, šeimos situacija,  būtent toji akimirka tampa ypatinga.

Nenoriu vartoti tokių žodžių, kaip „visuomeninis“, „pilietiškas“, nes jie nuvalkioti ir patys savaime neturi jokios prasmės. Sakydami, jog esame piliečiai, mes tik įsivaizduojame, kad galime jais būti. Žodžiai dar nieko nereiškia, tik per kažkokį veiksmą galima pajusti, kad kažkas – jausmas, pojūtis, būsena – atsiranda, ir tai reikalauja valios pastangų ir maksimalaus susitelkimo. Tik tada, tik tą akimirką tu gali kažką turėti, bet ir vėl iškart prarandi. Norisi tikėti, kad galbūt kai kuriuose spektakliuose mums pavyksta suturėti tokias akimirkas, tačiau čia žiūrovams spręsti. Inercija teatre pats baisiausias dėsnis, nes švytuoklei išjudinti reikia ypač daug pastangų, o pagal visus fizikos dėsnius – jei nejudini,  ji sustoja labai greitai.

Noriu klausti apie provokuojančio teatro paveikumą. Manau, kad puikus režisieriaus J. Vaitkaus spektaklis „Golgota“, pastatytas prieš kelis dešimtmečius, buvo ne mažiau paveikus, nei dabartiniai Nacionalinio dramos teatro spektakliai – „Visuomenės priešas“ ar O. Koršunovo „Išvarymas“, tik jų kalba visai kitokia. Turiu galvoje pastarųjų spektaklių atvirą, šokiruojantį tekstą, iš scenos plūstančius keiksmažodžius...  Tokio teatro oponentai sako, kad mąstančiam žiūrovui tai visai neįdomu, kad apeliuojama į pigų populiarumą, primityvų skonį...

J. Vaitkus: Ar visada į teatrą ateina tas žmogus, kuris turėtų ateiti? Vis dėlto, kad ir kaip būtų, tas  „užkrėtimas“, tas bangavimas, kai meti į vandenį akmenį ir nuvilnija bangelės, daro tam tikrą poveikį. Galvoju, kad Nacionalinis teatras jau pradeda traukti ir tą žiūrovą, kuris anksčiau į teatrą neidavo. Paveikumas, jeigu jis tikras, sąžiningas, teisingas, aistringas ir nuoširdus, sukelia raibuliavimą, atsvarą. Pritraukia ir atsiliepimai žmonių, kurie pamatė spektaklį ir perdavė žinią kitiems. Tai vyksta labai organiškai. Dirbtinai žmonių į teatrą nesuvarysi...

Juolab, kad per 20 nepriklausomybės metų žmogus buvo pratinamas teatre tik džiaugtis, gerai praleisti laiką...

J. Vaitkus: Atsikando, manau. Televizijos, radijo ir spaudos šou įskiepijo tokią nuostatą, kad žmogus yra tik tam, kad linksmintųsi, džiaugtųsi ir negalvotų, nemąstytų apie rimtus, atsakingus dalykus – apie mirtį, atsakomybę, vertes, pareigas, kurių yra labai daug ir kurių nesinori laikytis. Man atrodo, jeigu šie dalykai liečiami teatre, jie visada gauna atgarsį, nes giliai širdyje kiekvienas žmogus turi tiesos, teisingumo, vertės pojūtį. Kai jis pradeda jausti, kad šalia yra kitas, kuriam svarbios tos pačios vertybės, spektaklis suvienija, leidžia suprasti, kad esi ne vienas, kad reikia vieniems su kitais kalbėtis, atlikti išpažintis... Tikras teatras ir yra tam tikras palaikymas, vienijimasis, gyvenimo ir savęs paties perkratymas. Teatras – kaip pašnekovas – turėtų būti nenuspėjamas, paslaptingas, bet kartu geranoriškas. Teatras neglosto, nedaro makiažo, nededa grimo ant realybės, o kaip tik bando atlikti skiepą, kad žmogus truputį pakarščiuotų ir suprastų, kas tai per liga, ką reiškia per aktoriaus pasiaukojimą, tikrą emociją išgyventi tokią ar kitokią situaciją. Todėl galvoju, kad teatras turi teisę disponuoti visokiais  instrumentais (ir keiksmažodžiais), kad jis gali ir apsinuoginti. Ir tai nėra striptizas, o tam tikro poveikio dalis, instrumentas, kuris gali skaudžiau paliesti tam tikras žmogaus gyvenimo sferas, atskleisti paslaptis. Taigi teatras gali ir vienyti, ir truputį pakylėti žmones ir kai jiems skauda, ir kai ima juokas, ir kai ištinka nelaimė. Po truputį teatras tokiu ir tampa. Tai labai geras ženklas. Manyčiau, kad kartu su teatru bręs ir visuomenė, juo labiau kad yra ir poezija, ir muzika... – labai daug sferų, kurios bombarduoja, veikia žmogų, ir galbūt jam padės truputį atsitiesti.

A. Liuga: Noriu papildyti visuomeninį aspektą dviem konkrečiais pavyzdžiais. Kai kūrėme „Visuomenės priešą“, gatvėse buvo iškabinti plakatai su Henriko Ibseno citatomis. Vienas žinomas politikas važiavo mašina, pamatė užrašą „Ar gali kvailiai vadovauti protingiems?“ ir vos nepadarė avarijos. Tai buvo valdančiosios partijos politikas. Viešoje erdvėje jis pareiškė, kaip Nacionalinis teatras drįsta už mokesčių mokėtojų pinigus daryti šitokius dalykus.

Kai ta frazė ir, beje, daug kitų, skamba spektaklyje, žmonės juokiasi. Aš tik noriu pasakyti, kad žmonės per juoką kažką supranta ir apie šalį, kurioje gyvena, ir apie žmones, kurie ten gyvena. Juokas gali išlaisvinti, o rimtos temos gali pasidaryti labai juokingos. Ir Moiliere’as, ir Williamas Shakespeare’as, ir Nikolajus Gogolis labai seniai suprato, kad juokas yra vienas didžiausių ir paveikiausių pilietiškumo formavimo aspektų. Daug juoko skamba tiek „Visuomenės prieše“, tiek „Išvaryme“. Žmonės juokiasi, bet jie atpažįsta ir supranta kažką ir apie save, ir apie visuomenę, ir apie savo kolegą ar artimą.

Kitas pavyzdys. Man teko dalyvauti labai karštoje diskusijoje prieš Romeo Castelluci spektaklio premjerą Nacionaliniame teatre. Vienas labai žinomas vyresnės kartos filosofas pasakė, kad Castelluci ir visa tai, kas dabar vyksta Nacionaliniame teatre, yra destrukcija, o destruktyvus mąstymas iš esmės mums nereikalingas, mums reikalingas konstruktyvus mąstymas. Tada spontaniškai prisiminiau Euripido „Bakchantes“, kurias mes dabar statome. Tai vienas iš klasikos perlų, tačiau nežinau destruktyvesnės pjesės. Ji apie tai, kaip miestą (kuris sukurtas ant labai konstruktyvaus, civilizuoto pagrindo, ir kuriame visi žino, kokie yra tarpusavio ir prekiniai santykiai, kokios vertybės) sugriauna gaivalas – Dionisas su bakchantėmis. Filosofiniu ir etiniu požiūriu tai vienas destruktyviausių kūrinių. Kodėl Euripidas rašė apie tai? Ir kodėl dar antikos laikais žiūrovai, žiūrėdami pjesę, patirdavo siaubą? Nes jie kažką numanė apie tuos gaivalus, apie kuriuos nenorėjo žinoti, kuriuos stengėsi išstumti iš visuomeninio gyvenimo, galvojo, kad jų gyvenimas ir yra toks, koks reglamentuotas socialinėje sferoje. O apie kitą sferą jie nieko nenorėjo girdėti. Tas pat vyksta ir šiandien, kai, pavyzdžiui, sužinome, kas vyksta aplinkui, kai žudomi tėvai, kai žudomi vaikai, kūdikiai... Tai tampa tarsi gyvenimo norma. Kodėl taip atsitinka? Civilizacija yra priėjusi iki to, kad dominuojančios normos tampa savaime suprantamos, todėl reikia gaivalo, kuris staiga apnuogintų tų normų tuštybę, parodytų, kad visa tai tik fikcija. Taigi kyla klausimas, kaip Euripidas, kuris rašė labai destruktyviai, staiga gali tapti konstruktyvus? Apie tai pagalvokime. Mes turime suvokti, kad vadinamoji destrukcija žmogaus sąmonėje staiga gali pavirsi tam tikru dalyku, padedančiu atsibusti, atsipeikėti ir suprasti save, kitą žmogų, kas su juo vyksta. Kartais, galvodami apie konstruktyvius dalykus, mes tik parodome pozityvų pavyzdį ir nusiraminę išeiname, manydami, kad teatras yra meno sritis, mums parodanti,  kaip tariamai reikia gyventi. Bet niekas taip negyvena! Viena iš teatro misijų ir yra – per tam tikrą virsmą parodyti gimimą. Jeigu jis, žinoma, gali įvykti žmogaus galvoje, sąmonėje, širdyje.

Būtent destrukcija, šokiravimas aštriomis priemonėmis pažadina pernelyg užsnūdusią visuomenę?

A. Liuga: Ką mes vadiname šokiravimu? Jeigu roko koncerte gali pradėti plėšyti žmonėms rankas, galvas ir t. t., nereikia galvoti, kad ir teatras vaikosi tokių popkultūros priemonių...

Bet tos priemonės, kurių ėmėsi Nacionalinis teatras reklamuodamas spektaklius, toji socialinė reklama – ar tai ne popkultūros priemonės?

A. Liuga: Turiu vieną atsakymą – menininkas turi matyti ir labai aiškiai suprasti, ką ir kodėl daro. Priminsiu Jono pavyzdį apie chirurgą. Jeigu jis žmogų supjaustys, pasielgs baisiai, žiauriai, ir žmogus numirs. Bet chirurgo tikslas žmogų pagydyti, todėl jis renkasi tokias priemones, kokios jam, davusiam Hipokrato priesaiką, atrodo tinkamiausios. Manau, kad menininkas turi savo priesaiką ir privalo ja vadovautis.

J. Vaitkus: Popsas, rokas taip daro tam, kad šokiruotų ir pagąsdintų arba išsišoktų, atkreiptų dėmesį. Tuštybė. O teatras vis tiek turi prieiti prie gyvnagio, sukeldamas kuo mažiau skausmo. Ir tokias drastiškas priemones naudoja dėl to, kad kitaip žmonės neprasikrapšto akių, neišgirsta. Todėl reikia eiti per nervinę ląstelę, per užmigusią ir riebalais aptekusią širdį. Kito kelio nėra. Albertas Schweitzeris gerai pasakė, kad visos vertybės jau išrastos, apdirbtos, suniekintos, sutryptos, purve išmaudytos, ir mūsų reikalas dabar tas vertybes, tuo draiskalus iškelti, nuplauti, išvalyti, išlyginti ir sugrąžinti į vietą. Blogiausiais laikais taip būdavo.

Nėra tokios tautelės, religijos, naujo politinio darinio, kuris staiga ateis ir pasakys, kaip reikia gyventi. Nėra to. Viskas jau išnaršyta, atrasta, permalta. Atsigręži ir pamatai, kokiam baisiam, paties padarytame šiukšlyne gyveni, ir galvoji, kad teatras pridaro tų šiukšlių. Atvirkščiai, teatras nori, kad žmonės atsipeikėtų, pažiūrėtų po kojomis, pamatytų, kas vyksta šalia ir ko pasiekėme per 20 nepriklausomybės metų. Kartoju, dabar pavojingiau gyventi, negu sovietmečiu. Dabar yra atsakingesnis metas, nes  dabar mes  patys turime teisę atsakyti už savo gyvenimą, už savo darbus. Tu atsakai pats, niekas tavęs neprievartauja, tu renkiesi pats. Tai labai pavojingas laikas. Žmogus renkasi, bet matau, kad jis bijo rinktis, jis nori gyventi zoologijos sode ir sau ramiai vegetuoti. Čia ne žmogaus gyvenimas. Žmogus ateina į žemę visiškai kitiems dalykams. Nežinau kokiems, bet tikrai žinau, kad ne gyventi zoologijos sode. Negalima kurti aplink save tokių zoologijos sodų ir įrodinėti, kad tai mūsų tikro gyvenimo kokybė, etalonas. Todėl didžiulę atsakomybę turi jausti kiekvienas žmogus, kuris nors truputį kuria, jis net neįsivaizduoja, kokią įtaką padaro spektaklis. Aš tai patiriu, kai sutinku žmonių, kurie atsimena ir gali papasakoti prieš 30 metų rodytus mano spektaklius.

Kokia žiūrovų reakcija dabar? Ar ji keičiasi?

A. Liuga: Kai mes baigėme pirmą sezoną, teatro žmonėms pasakiau, kad tai ne pirmas, o nulinis sezonas. Tai tik pagrindas, ant kurio gali kažką toliau statyti. Tai tas nulinis taškas, nuo kurio gali atsispirti ir eiti toliau.

Kai tas taškas toks stiprus ir ganėtinai įtaigus, ar nekyla pavojus, kad žiūrovai dabar visą laiką lauks ir tikėsis tik tokio poveikio, tokios provokacijos?

A. Liuga: Teatras bus visoks, labai svarbu, kad jis būtų įvairus. Mes neturime pamiršti žmogaus jausmų linijos, apie ką kalba Eimuntas Nekrošius. Upė turi plėstis, nes tik plečiantis didėja srovė. Žinoma, kiekvienas kūrėjas – aktoriai, režisieriai – randa savus atsakymus. Aš sau sakau, kad mes turime gyventi diena į priekį. Mūsų teatras aiškiai žino, ką darys iki 2014 m. vidurio. Gal laikas parodys, kad klystu – nenoriu pasakyti, kad viską žinau. Vėl grįžtu prie klausimo, kas yra Nacionalinis teatras. Visuomenei jo turi reikėti. Tai žmonių pinigai, ir žmonės neturi būti apgauti. Mes turime labai atvirai kalbėtis apie tai, kas mus jaudina. Kalbėti būtina pačiu aukščiausiu meniniu lygiu, kokį tik galime pasiekti. Balandį bus „Bakchančių“ premjera (rež. Gintaras Varnas). Kovą įvyksianti „Medžioklės scenų“ premjera susišaukia su šiuo metu bene daugiausiai komentuojamų filmų „Medžioklė“. Rudenį pasirodys sukrečianti pjesė „Mūsų klasė“ lenkų holokausto tema. Šie darbai paliečia tam tikrus labai skirtingų visuomenės sluoksnių klausimus. Su jaunais žmonėmis reikia kalbėti apie Sausio 13-ąją, su vienu stipriausiu naujos kartos latvių režisieriumi buriame komandą ir darome šios kartos refleksiją apie Sausio 13-ąją. Šie darbai jau visai šalia.

O ką numato režisierius Jonas Vaitkus? Sakėte, jau turite keletą sumanymų?

J. Vaitkus: Negarsinsiu, nes paskui kiti paims. Nors galvoju, kad reikėtų eiti ta linkme kaip suomiai. Jie nebijo gerų, stiprių, rimtų, netgi pavojingų temų. Aš galvočiau apie okupantus. Kas žmogaus sąmonėje yra okupantas? Ar yra galimybė pasikalbėti apie tai atvirai? Kita tema – lietuvšaudžiai. Jų yra labai daug. O kaip jaučiasi tų žmonių, kurie darė tokias „akcijas“, vaikai? Ar yra atsakomybė už tėvą, brolį, seserį, šeimą? Tai labai įdomūs aspektai. Šitų temų nereikia slėpti – neva, čia uždrausta, čia negalima kalbėti, čia įsižeis žmogus... Pradedama postringauti apie teisingumą, humaniškumą, apie tai, kad negalima liesti ir krapštyti senų žaizdų, ypač apie tai šneka tie, kurie prisidergę. Atvirkščiai, tas temas reikia leisti, kad tokių dalykų daugiau nepasikartotų. Nežinau, gal išdrįs koks Sigitas Parulskis ar Marius Ivaškevičius apie tai parašyti. Jie galbūt drąsesni. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...