captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: Ministrų kabinetų įnašas į ūkio reformas

Buvusios Sovietų Sąjungos ekonominio, socialinio, finansinio ir politinio formalaus žlugimo išvakarėse Lietuva, 1990 m. kovo 11-ąją teisiškai atkūrusi savo nepriklausomą valstybę, neišvengiamai susidūrė su daugybe objektyvių ir subjektyvių veiksnių, didele dalimi nulėmusių vyriausybių veiksmus arba bent jau padariusių joms didelę įtaką.

Buvusios Sovietų Sąjungos ekonominio, socialinio, finansinio ir politinio formalaus žlugimo išvakarėse Lietuva, 1990 m. kovo 11-ąją teisiškai atkūrusi savo nepriklausomą valstybę, neišvengiamai susidūrė su daugybe objektyvių ir subjektyvių veiksnių, didele dalimi nulėmusių vyriausybių veiksmus arba bent jau padariusių joms didelę įtaką.

Svarbiausi objektyvūs veiksniai, su kuriais pačiomis pirmosiomis Nepriklausomybės atkūrimo dienomis susidūrė Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė,  buvo šie:

1. Komandiniais principais paremtų ūkinių santykių savaiminis nutrūkimas su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis įmonėms bei jų darbuotojams ir kartu Lietuvos valstybei.

2. Daugelio Sovietų Sąjungos ministerijų ir žinybų užsakymų, pirmiausia karinei pramonei, neišvengiamas praradimas ir materialinių techninių išteklių srauto per šiuos užsakymus nutrūkimas.

3. Rublio, kaip atsiskaitomos ir mokėjimo priemonės, apyvartos ir atsiskaitymų tiek tarp buvusių sąjunginių respublikų, tiek tarp atskirų įmonių sutrikimai.

4. Lietuvos sienų, muitų ir daugelio kitų sričių faktinės kontrolės nebuvimas; šias funkcijas atliko sovietiniai kariniai dariniai ir kitos represinės struktūros, kurių bazės veikė Lietuvos teritorijoje.

5. Ekonominės ir kitokios sankcijos Lietuvai, apsisprendusiai žengti Nepriklausomybės keliu.

6. Būtinumas restruktūrizuoti Lietuvos ūkį, atsisakyti to ūkio integracijos į Sovietų Sąjungos karinį-pramoninį kompleksą.

7. Natūralių monopolijų veiklos reguliavimo būtinumas.

 

Pagrindiniai subjektyvūs veiksniai, kuriuos Lietuvos valdžia privalėjo įvertinti, buvo šie:

1. Pilietinis daugumos Lietuvos gyventojų nusiteikimas vykdyti savos valdžios priimtus teisės aktus ir įgyvendinti jos parengtas reformas.

2. Realus teisinių struktūrų (teismų, prokuratūros ir kt.) veikimas pagal sovietmečiu priimtas teisės normas ir teisinę praktiką. Ši situacija turėjo ypač neigiamą įtaką civilinės teisės santykiams, nes net ir teorinių tokios teisės pagrindų 1990 metais Lietuvos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose iš esmės dar nebuvo pradėta dėstyti.

3. Lietuvos tautinių mažumų, pirmiausia jų didesnės koncentracijos vietose (Visagine ir pietryčių Lietuvoje), pažeidžiamumas.

4. Dalies buvusios sovietinės nomenklatūros ir kitų privilegijuotą padėtį visuomenėje turėjusių asmenų atviras ar slapta inspiruojamas nepasitenkinimas ekonominiais ir socialiniais sunkumais.

Tai, kaip Aukščiausiosios Tarybos veiklos laikotarpiu funkcionavusios Vyriausybės įvertino minėtus veiksnius, kaip rėmėsi pažangiausių to meto specialistų pagalba, darė nemažą įtaką šalies pasiekimams bei nesėkmėms ir lėmė rezultatus ne tik nagrinėjamuoju laikotarpiu, bet ir ateityje.

Kazimiros Danutės Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės – pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės – priimti nutarimai dėl Lietuvos ūkio reformų

Pirmoji Aukščiausiosios Tarybos paskirta Vyriausybė, veikusi 1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d., daugiausia dėmesio skyrė šioms problemoms spręsti ir krašto reformoms įgyvendinti:

1. Lietuvoje veikiančių bankų atskyrimas nuo Sovietų Sąjungos bankų sistemos ir jų perėmimas į Lietuvos jurisdikciją; Valstybinės mokesčių inspekcijos sukūrimas. Reformuodama Lietuvos ūkį, Pirmoji Vyriausybė nutarė reorganizuoti Lietuvos teritorijoje veikusius Sovietų Sąjungos bankų padalinius ir suteikti jiems Lietuvos valstybinių bankų statusą, taip pat paskirti atitinkamų bankų vadovus. Remiantis tuo pačiu nutarimu, buvo sudaryta komisija dėl reorganizuotų bankų aktyvų, pasyvų, fondų ir rezervų perėmimo ir jai pavesta derėtis dėl nurodytų finansinių ir materialinių išteklių perėmimo iš atitinkamų Sovietų Sąjungos bankų. Šis Vyriausybės sprendimas sudarė teisines, finansines ir kitas sąlygas atkurti Lietuvos bankų sistemą ir praktiškai leido Lietuvos ūkio subjektams atsiskaityti, gauti paskolas ir vykdyti kitas finansines operacijas per Lietuvos jurisdikcijoje veikiančius bankus. Kitas svarbus žingsnis finansinės nepriklausomybės srityje buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos įsteigimas. Inspekcijos buvo kuriamos pertvarkant buvusius valstybinių pajamų skyrius ir nustatant prievoles visiems ūkio subjektams įsiregistruoti minėtoje Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir atsidaryti sąskaitą Lietuvoje registruoto banko įstaigoje. Siekdama paskatinti tokių inspekcijų darbuotojus, Vyriausybė nustatė jiems tarnybinius atlyginimus bei priedus ir nuo darbo stažo priklausančias vienkartines išmokas.

2. Priemonių, švelninančių Sovietų Sąjungos ekonominės blokados pasekmes, taikymas. Siekdama sušvelninti ekonominės blokados pasekmes, Vyriausybė per atitinkamas ministerijas ir valstybines struktūras nutarė organizuoti tiesioginius prekių mainus su buvusiomis Sąjungos respublikomis ir didžiaisiais Rusijos miestais, t. y. pagrindiniais prekybos partneriais, ir nepriimti klientų mokėjimo pretenzijų dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, jei tokie barteriniai mainai nebuvo tinkamai įgyvendinti. Be to, buvo leista įmonėms mokėti socialines išmokas tiems darbuotojams, kurie nukentėjo nuo ekonominės blokados, taip pat pavesta organizuoti viešuosius darbus laikinai nedirbančių asmenų užimtumui užtikrinti. Reguliuodama pinigų cirkuliaciją blokados sąlygomis, Vyriausybė pakvietė Lietuvos gyventojus laikyti indėlius Lietuvos taupomajame banke, o ūkio subjektų atsiskaitymus vykdyti per Lietuvos bankų korespondentines sąskaitas. Blokadą švelninančių priemonių pakete buvo ir nurodymai neteikti kreditų grynaisiais pinigais, nutraukti prekių pardavimą išsimokėtinai ir kt. Išvardytos ir kitos čia nepaminėtos finansinės bei administracinės priemonės ribojo ir Lietuvos ūkio subjektų veiklą, tačiau padėjo apsaugoti Lietuvos ūkį ne tik nuo praktiškai beverčiais tampančių rublių invazijos, – jos kartu drausmino Lietuvos ūkio subjektus ir jų partnerius buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, apskritai mažino Maskvos įtaką ūkiniams procesams ir skatino ekvivalentinių prekių mainais paremtų santykių raidą. Ne vien ekonominę blokadą švelninančių, bet ir visuotinai pripažintus komercinius santykius skatinančių veiksmų grupei galima priskirti Vyriausybės nutarimus organizuoti ne maisto prekių, kurios nepatenka į valstybinį užsakymą, pardavimą prekių aukcionuose ir komercinę prekybą pagal atitinkamų ministerijų patvirtintus prekių sąrašus. Nors tokių prekių sąrašas ir prekybos mastai nebuvo dideli, šie Vyriausybės žingsniai skatino rinkos santykių raidą. Sunkėjant ekonominės blokados pasekmėms, Vyriausybė, įgyvendindama atitinkamą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, nusprendė per Lietuvos banką sugriežtinti grynųjų pinigų išdavimo kontrolę, apribojo valstybinėse įmonėse maksimalius darbo užmokesčio dydžius, taip pat laikinai uždraudė Lietuvos piliečiams išvežti iš Lietuvos būtiniausias maisto ir kai kurias ne maisto prekes. Beje, net ir ekonominės blokados sąlygomis buvo nuspręsta įgyvendinti atskirų ministerijų pasirašytą susitarimą su Vakarų Sibiro naftos ir dujų gavybos gamybiniais susivienijimais Tiumenės srityje dėl gyvenamųjų namų ir socialinių objektų statybos 1991–1995 metais, nes užsakovai Lietuvos statybininkams tiekė medžiagas ir techniką, o Lietuvai buvo suteikta galimybė iš dalies apsirūpinti nafta.

3. Asmeninio ūkio plėtra. Skatindama privatų ūkininkavimą kaime, Vyriausybė reglamentavo valstiečių ūkio miško tvarkymą ir naudojimą, taip pat žemės asmeniniam ūkiui skyrimo, įforminimo ir apskaitos klausimus. Šiais nutarimais buvo nustatytos veiklos sritys ir sąlygos, kuriomis vadovaudamasis ūkininkas galėjo organizuoti verslą miške, taip pat nurodyti žemės skyrimo asmeniniam ūkiui plėtoti principai. Nors ekonominės blokados ir perėjimo į rinkos santykius laikotarpiu žemės davimas asmeniniam ūkiui plėtoti buvo pažangus reiškinys, ilgainiui šis procesas teigiamą įtaką darė tik tada, kai skirtos žemės sklypo ribos sutapo su bet kokia forma atkurtos nuosavybės teise į tam ūkininkui ar jo šeimai iki Antrojo pasaulinio karo priklausiusiu žemės sklypu.

4. Krašto ūkio ar atskirų jo sričių plėtra. Kadangi Lietuvos ūkio valdymas po Nepriklausomybės atkūrimo dar negalėjo remtis rinkos santykiais, Vyriausybei teko patvirtinti 1991 metų valstybinius užsakymus pagal centralizuotai skirstomų išteklių sąrašą ir riboti prekių ir paslaugų išvežimą iš Lietuvos, t. y. tokį prekių ir paslaugų eksportą sieti su įvežamų į Lietuvą prekių ir paslaugų balansu. Pažymėtina, kad minėtas valstybinis užsakymas apėmė pagrindines ūkinės veiklos sritis ir buvo būtinas, nes atsiskaitomoji priemonė – rublis – jau neatliko tikrosios savo funkcijos. Todėl tiek ministerijos, tiek ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos buvo priverstos pasirašinėti Vyriausybės patvirtintą tipinę valstybinio užsakymo sutartį ir perskirstyti centralizuotai gautus materialinius išteklius – priešingu atveju dauguma valstybės įmonių būtų paprasčiausiai neišgyvenusios ir tai būtų sukėlę labai neigiamas socialines ir finansines pasekmes. Įgyvendindama žemės reformą, Vyriausybė įpareigojo atitinkamas institucijas pradėti apželdinti mišku žemės ūkiui netinkamas žemes, taip pat nustatyti stačiojo miško kainas, kurios kompensuotų miško išauginimo ir priežiūros išlaidas. Norint sumažinti Rytų Lietuvos atsilikimą statybos ir komunalinės infrastruktūros srityse, buvo skiriama papildomų materialinių išteklių šiam Lietuvos regionui vystyti.

5. Gamybinių susivienijimų reorganizavimas, bendrų įmonių steigimas. Siekdama likviduoti sovietiniu laikotarpiu dirbtinai sukurtas monopolijas ir didinti įmonių išlikimo ir konkurencingumo ekonominės blokados sąlygomis galimybes, taip pat vykdydama atitinkamą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, Vyriausybė pradėjo įgyvendinti kelių stambių susivienijimų išskaidymo procesą. Toks susivienijimų reorganizavimas buvo atliekamas pagal jų steigėjų siūlymus, palikus patiems steigėjams teisę spręsti reorganizavimo metu kylančius nesutarimus, veiklos tęstinumo ir kitus klausimus. Įgyvendinant strateginį tikslą – ekonominius ir turtinius santykius su Sovietų Sąjunga spręsti derybų keliu, buvo nutarta leisti steigti bendras su Sovietų Sąjunga įmones, jungtis į įvairių formų susivienijimus ar asociacijas tik esant Vyriausybės leidimui. Tuo pačiu nutarimu Lietuvos valstybės kontroliuojamoms įmonėms buvo uždrausta išvežti į Sovietų Sąjungą ir kitas užsienio šalis pagrindines gamybos priemones ir kitokį turtą.

6. Intelektinės nuosavybės apsauga ir vertybinių popierių gamyba. Norint įgyvendinti Lietuvoje sukuriamų vertybių ir kito turto teisinę apsaugos funkciją, buvo pradėti spręsti ir intelektinės techninės kūrybos rezultatų – išradimų, prekių ir paslaugų ženklų bei kt. – valstybinės apsaugos klausimai. Šiuo tikslu Mokslo ir studijų departamentui prie Vyriausybės buvo pavesta įsteigti atskirą struktūrinį padalinį, kuris atliktų patentų tarnybos funkcijas, ir nustatyti šios tarnybos pagrindines veiklos sritis. Spręsdama aprūpinimo vertybiniais popieriais ir dokumentais, kuriems keliami specialūs reikalavimai, problemą, Vyriausybė įpareigojo atitinkamas ministerijas ir valstybines įmones organizuoti tokių vertybinių popierių gamybą ir suteikti tam tikslui būtinus materialinius ir finansinius išteklius.

7. Mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka. Vadovaudamasi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymu, nuo 1991 metų pradžios Vyriausybė nustatė šio mokesčio lengvatas atskiroms asmenų grupėms, taip pat suteikė juridinio asmens teises Aklųjų ir silpnaregių sąjungos, Kurčiųjų draugijos ir Invalidų draugijos individualioms įmonėms. Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl Žemės mokesčio įstatymo įsigaliojimo buvo nutarta patvirtinti žemės kadastro duomenų žemės mokesčiui apskaičiuoti parengimo ir pateikimo nuostatus, taip pat šio mokesčio skaičiavimo principus ir nurodyti subjektus, kurie buvo atleisti nuo tokio mokesčio. Remdamasi valstybinių įmonių veiklą reglamentuojančiu įstatymu, Vyriausybė patvirtino pagrindinių fondų amortizacinių atskaitymų mokestinius normatyvus, kurie buvo privalomi valstybinėms bei valstybinėms akcinėms įmonėms ir iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms. Reglamentuojant konfiskuoto, neturinčio šeimininko ar valstybės paveldėto turto panaudojimą ir realizavimą, buvo nustatyti subjektai, perimantys tokį turtą, ir pajamų, gautų už minėto turto realizavimą, gavėjai. Taip pat nustatyti ir mokesčių inspekcijų bei kitų mokesčių surinkimą kontroliuojančių organizacijų darbuotojų skatinimo principai – 10 procentų nuo išieškotų į valstybės biudžetą lėšų.

8. Savivaldos materialinės bazės kūrimas. Pirmiausia Vyriausybė nustatė įmonių, įstaigų ir organizacijų priskyrimo prie savivaldybių vietinio ūkio tvarką ir kriterijus tokiam perdavimui organizuoti, o vėlesniais nutarimais pradėjo savivaldybėms perdavinėti konkrečius objektus ir kitus materialinius bei finansinius išteklius, būtinus tokių įmonių veiklai, taip pat valstybinius užsakymus, dokumentaciją ir kt. Prie teigiamų šios srities nutarimų pirmiausia priskirtume butų ūkio, socialinės rūpybos, komunalinės infrastruktūros ir kitų tiesiogiai savivaldybių viešajai funkcijai įgyvendinti ir gyventojų bendruomenių interesams užtikrinti reikalingų įmonių, įstaigų ir nekilnojamojo turto objektų bei jų dokumentacijos, taip pat apskritai tokiems objektams būtinų materialinių finansinių išteklių perdavimą savivaldybėms. Šios priemonės įgyvendinant viešojo sektoriaus funkcijas buvo naudingos ir rinkos santykiams formuotis, ir ekonominės blokados pasekmėms švelninti.

9. Socialinė parama. Vyriausybė nuo 1991 metų pradžios nustatė socialinio draudimo įmokų tarifą – 30 procentų, kuriuos įmonės, įstaigos ir organizacijos privalėjo mokėti nuo darbo užmokesčio dydžio, t. y. jas mokėjo darbdavys, o asmenims, kurie negauna darbo užmokesčio, buvo nustatyta mokėti nuo minimalaus darbo užmokesčio. Be to, darbdavys iš kiekvieno darbuotojo privalėjo išskaityti vieną procentą darbo užmokesčiui tenkančių lėšų, t. y. šią sumą faktiškai mokėdavo kiekvienas darbuotojas. Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą buvo nutarta mokėti socialines išmokas vaiko priežiūros laikotarpiu motinoms, kol vaikui sueis pusantrų metų. Minėtas išmokas nuspręsta iš dalies mokėti iš socialinio draudimo bei pačių įmonių, įstaigų ir organizacijų materialinio skatinimo ar socialinio vystymo fondų lėšų. Gerindama mažai aprūpintų šeimų gyvenimo sąlygas, Vyriausybė, remdamasi Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu, nutarė mokėti joms socialines pašalpas ir nustatė, kad tokių išmokų mokėjimo šaltinis turi būti socialinio draudimo ir specialusis finansinių išteklių fondas. Be to, buvo pripažinti netekusiais galios TSKP Centro Komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimai, kuriais buvo suteiktos įvairios socialinės garantijos ir kompensacijos buvusiems nomenklatūriniams darbuotojams.

10. Žemės ūkio produkcijos ir kai kurių kitų prekių pagrindinių kainų ir akcizų nustatymas. Kad žemdirbiai būtų materialiai suinteresuoti parduoti valstybei kuo daugiau žemės ūkio produkcijos, Vyriausybė nutarė 1990 metų IV ketvirčiui nustatyti pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimo kainas ir jų priedus. Šiuo nutarimu buvo pripažinti netekusiais galios daugelis iki Nepriklausomybės atkūrimo galiojusių teisės aktų, vertusių žemdirbius gaminti ir iš esmės prievartine tvarka parduoti savo išaugintą produkciją. Reglamentuojant ypač paklausios, užsienio rinkose už laisvai konvertuojamą valiutą realizuojamos prekės – švelniaplaukių žvėrelių supirkimo ir pardavimo tvarką, buvo nustatyti principiniai jų kailių supirkimo ir realizavimo principai bei apyvartos mokesčiai, įsteigta institucija, teikianti licencijas išvežti šiuos kailius iš Lietuvos. Įgyvendinant principinę nuostatą, kad valstybinės įmonės turėtų veikti bent nenuostolingai, nuo 1991 metų pradžios nustatyti didžiausi važiavimo autobusais ir troleibusais reguliaraus eismo tarifai, o savivaldybėms suteikta teisė (atsižvelgiant į įmonių rentabilumą) taikyti iki 25 procentų minėto tarifo nuolaidas. Reguliuodama energetikos kainas, Vyriausybė nuo 1991 m. sausio 1 d. nutarė vidutiniškai 2,3 karto padidinti Mažeikių naftos produktų kainas, nustatyti akcizus ir antkainius įvairioms kuro rūšims, lengvatas gyventojams. Pastaruoju nutarimu taip pat nustatytos dujų bei elektros ir šilumos kainos visiems Lietuvos vartotojams. Įvertinusi materialinių išteklių pabrangimą, Vyriausybė nuo 1991 metų pradžios nustatė superkamąsias ir mažmenines pagrindinių maisto produktų kainas ir panaikino jų valstybines dotacijas. Be to, buvo nustatytas ir laikinas akcizu apmokestinamų prekių sąrašas, nurodytos prekės ir institucijos, kurioms minėtas akcizas netaikomas. Pažymėtina, kad Vyriausybės sprendimai gerokai padidinti pagrindinių vartojamųjų prekių kainas sukėlė socialinius neramumus, kurie, beje, galėjo būti organizuoti ir atitinkamų sovietinių tarnybų, todėl Aukščiausioji Taryba sustabdė Vyriausybės nutarimus dėl mažmeninių maisto produktų kainų padidinimo. Priėmus pastarąjį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, K. D. Prunskienės vadovaujama Vyriausybė atsistatydino ir kartu sustabdė savo priimtus nutarimus dėl akcizų, žemės ūkio produkcijos bei maisto produktų mažmeninių kainų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimų padidinimo.

Didžiausiomis K. D. Prunskienės Vyriausybės klaidomis ar neracionaliais sprendimais įgyvendinant krašto reformas reikėtų laikyti:

1. Labai ženklų mažmeninių kainų pakėlimą, nesusiejus jo su adekvačiu šių kainų padidėjimui atlyginimų ir socialinių išmokų nepasiturintiems asmenims kompensavimu.

2. Tik labai simbolinį susivienijimų ir kitų monopolinių struktūrų, stambių, ypač su kariniu-pramoniniu kompleksu susijusių įmonių, reorganizavimo (skaidymo) procesą ir praktišką bendrų su užsienio kapitalu įmonių steigimo draudimą.

3. Komercinės paskirties įmonių (pvz., statybos, buitinio gyventojų aptarnavimo) perdavimą savivaldybių reguliavimo sričiai. Toks sprendimas leido susidaryti nelygiavertėms ekonominėms sąlygoms tarp atskirų savivaldybių, o jų valdininkams ilgai užsiiminėti nieko bendra su viešųjų paslaugų teikimu neturinčia veikla.

 Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės priimtų nutarimų įtaka šalies gyvenimui

Trečioji Aukščiausiosios Tarybos paskirta Vyriausybė, veikusi 1991 m. sausio 13 d. – 1992 m. liepos 21 d., priėmė ir įgyvendino arba bent jau pradėjo įgyvendinti ir kartu spręsti daugelį valstybės ir daugumos jos piliečių ypač aktualių uždavinių. Vyriausybės nutarimai dėl pagrindinių sričių pasižymėjo metodiškumu, kompleksiškumu ir sudarė objektyvias ir subjektyvias prielaidas valstybei žengti pažangos ir ūkio restruktūrizavimo, konkurencingumo didinimo keliu. Publikacijos apimtis neleidžia išvardyti net ir svarbesnių šios Vyriausybės žingsnių reformų srityje, todėl paanalizuosime tik pačius žymiausius, mūsų nuomone, jos laimėjimus, būtent:

1. Pačių Vyriausybės vadovų parengtas ir Aukščiausiosios Tarybos priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas. Šis įstatymas kartu su Vyriausybės aparato Privatizavimo skyriaus parengtais įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų projektais, organizacinėmis ir finansinėmis priemonėmis sudarė bendrą privatizavimo metodologiją. Pagal įstatymo projekto rengėjų koncepciją trečdalis valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų apskaityto turto turėjo būti privatizuota panaudojant valstybės vienkartines išmokas ir kitas tikslines kompensacijas, taip pat privalomai naudojant nuo 5 iki 50 procentų pinigų. Buvo nuspręsta likusį valstybės turtą privatizuoti tik už pinigus: tuo tikslu buvo numatyta parengti atskirą įstatymą. Į bendrą minėto įstatymo įgyvendinimo kompleksą įėjo pagrindiniai įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, detalizuojantys pirminio privatizavimo įstatymą, kurie buvo susiję su šiais dalykais: a) valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų Lietuvos piliečiams skyrimo tvarka ir tos tvarkos praktiniu įgyvendinimu; b) privatizavimo objektų parengimu privatizavimui ir informacijos apie juos paskelbimu; c) pagrindinių privatizavimo būdų (viešų aukcionų ir viešo akcijų pasirašymo) procedūrų aprašymu; d) stambių valstybės kontroliuojamų įmonių ar susivienijimų išskaidymu (reorganizavimu) prieš juos privatizuojant; e) objektų pardavimo išsimokėtinai ir tokių objektų nukainojimo principų reglamentavimu; f) vienkartinių išmokų ir kitų kompensacijų aukcionų organizavimo tvarka; g) objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, tvarka; h) viešų interesų privatizuotose įmonėse, pirmiausia susijusių su darbo vietų išsaugojimu, pagrindinės įmonės veiklos tęstinumu ir pan., apsauga; i) pagrindinių priemonių ir investicinių lėšų indeksavimu, t. y. jų apsauga nuo nuvertėjimo hiperinfliacijos sąlygomis ir kt.

Beje, šio įstatymo projekto rengėjai buvo numatę, kad pagal jų parengtą metodologiją aukcionuose ir pasirašant akcijas bus privatizuotos smulkios bei vidutinės įmonės ir kitas turtas, kuriam reikėjo santykinai nedidelių investicijų, o stambiąsias įmones, kurias buvo būtina restruktūrizuoti (pirmiausia tai su karine pramone vien tik nuo Sovietų Sąjungos užsakymų priklausiusios didžiosios įmonės), privatizuos strateginiai investuotojai. Tuo tikslu buvo parengtas specialus 110 įmonių sąrašas, kurį patvirtino Aukščiausioji Taryba, o vėliau, suteikus teisę Centrinei privatizavimo komisijai šį sąrašą keisti ir pildyti, čia jau buvo 165 įmonės. Nuo 1991 metų rugsėjo mėnesio iki 1991 metų pabaigos buvo privatizuota 15 procentų visų privatizuotinų įmonių ir 3 procentai valstybinio kapitalo, o 1992 metais  – atitinkamai 41 ir 27 procentai. Be to, šiuo laikotarpiu strateginiams investuotojams už laisvai konvertuojamą valiutą buvo parduoti 9 objektai ir pradėtas aktyvus pasirengimas privatizuoti dar keletą stambių Lietuvos įmonių. Lietuvos pirminio privatizavimo politikos sėkmė buvo labai aukštai įvertinta ir tarptautiniu lygmeniu: įvairiose PHARE, OCDE ir kitų tarptautinių institucijų organizuotose konferencijose Centrinės ir Rytų Europos vadovaujantiems darbuotojams 1991 metais Prahoje, 1992 metais Paryžiuje ir Kopenhagoje bei kt. Lietuvos privatizavimo koncepcijos kūrėjai skaitė pagrindinius pranešimus, ir mūsų šalies pavyzdžiu vyko privatizavimo procesų analizė, buvo teikiamos rekomendacijos kitoms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms.

2. Butų ūkio ir žemės ūkio įmonių turto privatizavimas. Įgyvendindama Aukščiausiosios Tarybos priimtą Butų privatizavimo įstatymą, Vyriausybė reglamentavo privatizavimo taisykles ir įvairius specifinius atvejus, susijusius su butų priklausinių ir kitų patalpų privatizavimu, jų teisiniu registravimu ir pan. Per 1991–1992 metus įgyvendinus minėtus teisės aktus, gyvenamųjų namų ir butų bei jų priklausinių (pvz., palėpių, rūsių) privatizavimas iš esmės buvo baigtas, privatizuota daugiau kaip 93 procentai visų registruotų gyvenamųjų namų ir butų. Butų privatizavimui per šį laikotarpį buvo panaudota daugiau kaip 20 procentų visų investicinių lėšų. Dalyvaujant įvairiose konferencijose ir seminaruose, neteko girdėti panašių atvejų Europoje, kai iš esmės per vienus metus be didelių teisinių, organizacinių ir finansinių problemų būtų inventorizuoti namai ir butai, apskaičiuotos gautos lėšos ir privatizuota tiek daug butų (turint galvoje Lietuvos gyventojų skaičių). Liko neprivatizuoti tik teisiškai negalimi privatizuoti butai dėl pretenzijų į išlikusį nekilnojamąjį turtą ar dėl tokių butų avarinės būklės, o dalis tokių objektų liko neprivatizuota dėl to, kad asocialūs asmenys nesidomėjo privatizavimo procesu. Butų privatizavimo procesas nemaža dalimi padėjo pasyviems Lietuvos investuotojams apsaugoti savo nuvertėjančias santaupas ir iš esmės be jokios rizikos investuoti į sparčiai brangstantį nekilnojamąjį turtą.

Žemės ūkio ministerijos specialistai, privalėję parengti įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, realizuojančius žemės ūkio įmonių privatizavimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, patys gebėdavo pateikti tik pagrindines idėjas, kuriomis remiantis visą teisinį-finansinį žemės ūkio įmonių privatizavimo įgyvendinimo mechanizmą teko sukurti Vyriausybės aparato Privatizavimo skyriaus darbuotojams. Nors pagrindiniai Vyriausybės nutarimai žemės ūkio įmonių turto privatizavimo klausimais buvo artimi valstybinio turto pirminio privatizavimo metodikoms, teko įvertinti tokius specifinius ypatumus: a) žemesnį kaimo gyventojų išsilavinimo bei teisinio ir finansinio pasirengimo lygį; b) dažną buvusios sovietinės nomenklatūros kaime atvirą ar paslėptą pasipriešinimą reformoms; c) kaimo vietovėse vyravusią nuomonę, kad visą žemės ūkio įmonių turtą gali įsigyti tik toje vietovėje dirbantys asmenys, t. y. kapitalo ir žinių atėjimą į kaimą buvo siekiama riboti tik asmenimis, kuriems buvo grąžintos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir žemę; d) žemą veterinarijos ir sanitarijos lygį; pasak Žemės ūkio ministerijos vadovaujančių darbuotojų, ne mažiau kaip trečdalis gyvulių ir paukščių buvo užsikrėtę įvairiomis ligomis. Visi šie užsikrėtę gyvuliai ir paukščiai buvo laikomi fermose, kurias, tuometinių veterinarijos specialistų nuomone, buvo būtina dezinfekuoti ir bent dvejus trejus metus laikyti tuščias – tai jau buvo susiję su šių pastatų niokojimu ir vagystėmis. Be to, teko įvertinti žemės ūkį aptarnavusių tarprajoninių agroserviso, veislininkystės ir kitų panašių įmonių veiklos specifiką. Atsižvelgiant į čia minėtus ir nepaminėtus ypatumus, žemės ūkio įmonių turtas buvo privatizuojamas gamybiniais-technologiniais komplektais, etapais, įvertinus kiekviename etape gautus rezultatus, turto ir ūkininkų ūkių ar / ir naujų žemės ūkio įmonių teisinio registravimo eigą bei kitus veiksnius. Todėl Vyriausybė visus teisės aktus šiuo klausimu rengė ir priiminėjo atsižvelgdama ne tik į patį privatizavimo procesą, bet ir į nuosavybės teisių atkūrimo eigą, taip pat žemės reformos vyksmą, paramos žemės ūkiui įgyvendinimo procesą ir kitus aspektus. Pažymėtina, kad žemės ūkio įmonių turto privatizavimas iš esmės buvo baigtas 1992 metų pabaigoje, kai buvo įsigyta 99,7 procento minėtų įmonių turto buhalterinės vertės, nors turto teisinis registravimas truko dar ne vieną mėnesį. Vyriausybės įvykdytas žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ne tik padėjo iš esmės spręsti ekonomines, socialines ir kitas žemės ūkio problemas, bet ir sustabdė prasidėjusias ir tapusias iš esmės nebevaldomas tokio turto vagystes, sudarė objektyvias sąlygas žemės ūkio specializacijai, t. y. leido pereiti nuo vyravusios mėsos ir pieno pramonės prie kitų veiklos sričių. Taip pat buvo sustabdyti šiurkščiausi aplinkosaugos pažeidimai dėl besaikio pesticidų naudojimo ir jų netinkamo saugojimo, nutraukta tiesiog prie pat vandens telkinių be jokių valymo įrenginių pastatytų fermų ar kitų objektų veikla, skatinamas žemės ūkio technikos įsigijimas ir naujų technologijų diegimas.

3. Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės reforma. Pagal Aukščiausiosios Tarybos priimtus įstatymus Vyriausybė nustatė prašymų atgauti šį turtą pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, išlikusio nekilnojamojo turto (pagal atskiras rūšis) grąžinimo tvarką natūra bei ekvivalentine natūra ir vertybiniais popieriais (akcijomis), taip pat jo išpirkimo principus ir kitus procedūrinius šios problemos sprendimo klausimus. Kadangi išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas negalėjo būti savitikslis procesas, šis teisingumo atkūrimo aktas buvo derinamas su Žemės reformos įstatymo įgyvendinimo tvarka. Buvo reglamentuota: a) žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėse metodika; b) institucijos, rengiančios ir tvirtinančios žemėtvarkos projektus bei įgyvendinančios jų procedūras; c) subjektai, kurie nuosavybės teise gali įgyti žemę. Be to, Vyriausybė apibrėžė perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalias kainas ir išpirkimo tvarką, taip pat žemės sklypų, skirtų ne žemės ūkio veiklai, ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarką. Siekiant apsaugoti nacionalines istorines bei kultūros vertybes ir paminklus, buvo nustatytos specialios taisyklės, kuriomis turėjo būti vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises, privatizuojant ar vykdant žemės reformą, jei šie procesai būtų susiję su buvusių dvarų sodybomis – istorijos ir kultūros paminklais.

4. Valstybės turtinių interesų apsauga. Valstybės turtinių interesų srityje Vyriausybei teko labai aktyviai ir profesionaliai veikti siekiant įteisinti ir praktiškai perimti vadinamųjų buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių turtą, disponuotą sovietinės nomenklatūros ar profsąjungų, taip pat vartotojų kooperacijos sistemos turto dalį. Pirmuoju atveju dar pačiame 1991 metų rugpjūčio pučo įkarštyje Vyriausybė nusprendė, jog visas tokių įmonių turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvai, nebent tarpvalstybinėse derybose būtų susitarta kitaip. Būtent dėl šio nutarimo buvo perimtas ne tik minėtų įmonių, bet ir daugelio karinių objektų bei kitas turtas, t. y. buvo pasinaudota situacija, kai po sužlugusio pučo Sovietų Sąjungos vadovybė iš esmės buvo neveiksni, o Rusijos vadovybė faktiškai dar nepradėjo veikti. Antruoju atveju, įgyvendindama Aukščiausiosios Tarybos  įstatymą dėl neatlygintino LKP (Sovietų Sąjungos KP), LKP ir komjaunimo organizacijų turto perėmimo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, Vyriausybė nustatė šio turto perėmimo taisykles. Jose buvo ne tik teisiškai nustatytos minėtų organizacijų ar jų turto perėmėjų vardu įregistruoto turto perdavimo valstybei procedūros, bet ir nurodytas mechanizmas, kaip atgauti per įvairias buvusios nomenklatūros manipuliacijas „išplautą“ valstybės turtą. Pagal atitinkamą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą buvo perimtas ir atitinkamoms valstybės ar savivaldybių institucijoms paskirstytas sovietinių profesinių sąjungų valdytas turtas. Kadangi valstybinį turtą reikėjo atskirti nuo privačių pajų pagrindu sukurto vartotojų kooperacijos turto, remiantis Valstybės kontrolės patikrinimo išvadomis buvo nustatyta valstybinio kapitalo dalies apskaičiavimo, ginčų sprendimo tvarka ir kiti procedūriniai klausimai, atkuriantys tiek teisėtų vartotojų kooperacijos narių, tiek ir valstybės turtinius interesus.

5. Valstybės institucijų steigimas, piliečių, įmonių ir valstybės turtinių teisių įteisinimas. Atkuriant valstybę, reikėjo pradėti įgyvendinti viešąsias funkcijas, kurias atliko buvusi Sovietų Sąjunga arba kurios apskritai nebuvo įgyvendinamos. Šias naujas valstybines funkcijas santykinai galima suskirstyti į dvi grupes: a) šalies strateginių interesų įgyvendinimas ir b) nuosavybės teisių apsauga. Pirmajai valstybinių struktūrų grupei priskirtume Lietuvos ginklų fondo, Interpolo nacionalinio biuro ir Valstybinės atominės energijos saugos inspekcijos įsteigimą. Beje, Lietuvos ginklų fondas buvo įsteigtas atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų siautėjimą Lietuvoje. Steigdama šį fondą Vyriausybė kartu patvirtino ginklų kaupimo tvarką ir šio fondo nuostatus. Įgyvendinant valstybės strateginius interesus, t. y. siekiant geriau prižiūrėti jūrų uosto teritorijas ir akvatorijas, taip pat plėtoti uosto veiklą, buvo nutarta įsteigti specifinės paskirties valstybinę įmonę – Lietuvos jūrų uostų direkciją ir statyti valstybinę Klaipėdos naftos eksporto įmonę. Kai po nepavykusio 1991 metų rugpjūčio mėnesio pučo buvo įgyvendintas atitinkamas Vyriausybės nutarimas dėl buvusių sąjunginių įmonių turto, laivai perėjo Lietuvos nuosavybėn, tokius laivus nutarta perregistruoti kaip Lietuvos valstybės turtą ir patvirtinti jų registravimo taisykles. Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą buvo patvirtinta žemės nuosavybės teisės dokumentų formos ir jų išdavimo tvarka. Įteisindama Lietuvos firmų vardų registravimą, Vyriausybė patvirtino firmų vardų registravimo nuostatus ir pavedė Valstybiniam patentų biurui tvarkyti firmų vardų registrą. Be to, buvo patvirtinta pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje, be kitų klausimų, nustatytos nuosavybės teisės dokumentų formos. Vyriausybė reglamentavo pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvoje tvarką iki išradimų, pramoninių pavyzdžių ir prekių ženklų įstatymų įsigaliojimo ir nurodė, kaip turi būti perregistruojami buvusios Sovietų Sąjungos vardu Lietuvos piliečių ir įmonių anksčiau įregistruota pramoninė nuosavybė, taip pat naujai sukurta pramoninė nuosavybė.

6. Lietuvos valstybingumo stiprinimas. Nuo 1991 metų spalio 1 dienos Vyriausybė nutarė pradėti išduoti Lietuvos piliečio pasus ir įpareigojo atitinkamas institucijas įgyvendinti šį nutarimą. Remiantis Aukščiausiosios Tarybos nutarimu ir tarptautinėmis sutartimis, 1992 metų viduryje per Lietuvos sieną be vizų buvo leista vykti devynių valstybių piliečiams, taip pat patvirtinta vizų išdavimo tvarka. Kadangi per Naujosios Vilnios komercinį banką Sovietų Sąjungos struktūros iš esmės vykdė finansines diversijas prieš Lietuvą, Vyriausybė įpareigojo valstybines ir valstybines akcines įmones atsiimti iš šio banko įnašus, skirtus banko kapitalui sudaryti, o banko pajamas pervesti į valstybės biudžetą. Remiantis tarpvalstybiniu susitarimu su Rusija, nuo 1991 metų rugpjūčio 26 dienos buvo nutraukta Sovietų Sąjungos muitinės veikla ir sudaryta komisija, įgaliota spręsti buvusių sovietinių muitinės pareigūnų įdarbinimo klausimus, taip pat muitų taikymą prekėms iš Sovietų Sąjungos. Buvę Sovietų Sąjungos jėgos struktūrų darbuotojai buvo skatinami savo noru palikti Lietuvą, Vyriausybė nustatė kompensacijų už jų paliekamus butus ir gyvenamuosius namus išmokėjimo tvarką asmenims, kurie visam laikui išvyksta iš Lietuvos. 1992 metų pavasarį buvo paskelbtas naujokų šaukimas atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą, pavesta atitinkamoms institucijoms įgyvendinti šį nutarimą ir kartu pradėti praktiškai kurti Lietuvos kariuomenę. Nustatant Lietuvos oro erdvės naudojimo tvarką, buvo patvirtintos laikinos oro erdvės naudojimo taisyklės. Reglamentavusi asmenų, kurie naudojasi Mokslo ir studijų įstatyme nustatytomis teisėmis, darbo ir socialines sąlygas, Vyriausybė patvirtino mokslinio laipsnio diplomo ir pedagoginio mokslo vardo atestato tekstą bei mokslinių laipsnių ir pedagoginių vardų nostrifikavimo ir diplomų registravimo nuostatus.

7. Bendros šalies ekonominės ir finansinės būklės gerinimas. Iki atitinkamų įstatymų priėmimo Vyriausybė už fiziniams ir juridiniams asmenims atliekamus veiksmus (pateikiamus ieškinius ar skundus teismuose, notarinius veiksmus ir pan.) įvedė valstybines rinkliavas ir pavedė tam tikroms institucijoms tai įgyvendinti. Įgyvendinant tarpvalstybines sutartis, buvo patvirtinti valstybinio užsakymo nuostatai. Jie galiojo visus 1992 metus, kaip ir privalomų užduočių skyrimo tvarka valstybės įmonėms, kurios veikė kaip natūralios monopolijos. Buvo tobulinama ir mokesčių sistema: apyvartos mokestį nutarta pakeisti bendrojo akcizo mokesčiu, nustatytos šio akcizo taikymo sritys ir tarifai. Įvertinusi situaciją, kad Lietuvoje jau 1991 metų pabaigoje buvo baigiama pereiti prie pramoninių prekių rinkos kainų, taip pat siekdama pagerinti prekybinius santykius su kaimyninėmis šalimis, Vyriausybė nuo 1992 metų pradžios nutraukė bendrųjų talonų (laikinų pinigų) pardavimą banko bei ryšių įstaigose ir šių talonų išdavimą darbo užmokesčiui. Sunki finansinė situacija, į kurią pateko Lietuvos ūkio subjektai, kai Lietuvos bankas sustabdė kreditų išdavimą, o kitos rublio zonos valstybės įvykdė kredito emisiją, lėmė tai, kad Vyriausybė nutarė suteikti papildomų kreditų Lietuvos ūkio subjektams (išskyrus nuostolingas įmones) jų tarpusavio įsiskolinimams apmokėti. Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir mažinti nedarbą, atitinkamos institucijos buvo įpareigotos parengti investicijas ir užimtumo lygį skatinančias programas, teikti metodinę paramą ir konsultacijas, taip pat rengti viešųjų darbų programas, o įmonėms, kurios bus įtrauktos į šias programas, teikti lengvatinius kreditus.

8. Atskirų ūkio šakų rėmimas, kultūros paminklų apsauga. Norėdama paspartinti ūkininkų ūkių steigimosi procesą ir efektyvinti žemės ūkio gamybą, Vyriausybė patvirtino prioritetinės paramos ūkininkams programą ir nustatė konkrečias finansinės, materialinės, organizacinės paramos priemones, finansavimo šaltinius, atsakingas institucijas. Be to, buvo didinama valstybės parama ūkininkams iš valstybės biudžeto lėšų ir kitų fondų, sudarytas ūkininkų rėmimo fondas ir nustatyti pagrindiniai tokios paramos prioritetai. Buvo padedama žemės ūkio įmonėms: nuo 1990 metų iki 1992 metų gegužės mėnesio šių įmonių paimtas paskolas Vyriausybė priskyrė prie valstybės vidaus skolos, o remdama nuo 1992 metų sausros nukentėjusius žemdirbius, sudarė daugelio milijardų rublių paramos fondą ir nustatė jo naudojimo tvarką. Taip pat buvo skatinama individuali ir kooperatinė namų statyba, patvirtinti individualios statybos nuostatai, kuriuose, be kitų klausimų, reglamentuota žemės sklypų tokioms statyboms skyrimo ir įsigijimo aukcionuose tvarka. Skatinant meno, mokslo, kultūros ir švietimo srityje labiausiai nusipelniusius darbuotojus, keletas šimtų žemės sklypų buvo skirta šių darbuotojų daugiabučių gyvenamųjų namų statybai. Reglamentuodama ilgalaikę gyvenamojo būsto statybos programą, Vyriausybė patvirtino jos remiamos programos „Būstas“ pagrindines nuostatas, taip pat svarbiausius individualių gyvenamųjų namų projektavimo, statybos ar rekonstrukcijos reikalavimus. Smulkiajam verslui buvo skirta didelė suma (to meto sąlygomis) – 100 milijonų rublių Investiciniam bankui, kuris lengvatinėmis sąlygomis turėjo kredituoti smulkaus verslo įmones. Spartinant miestų plėtrą ir visus su tuo susijusius darbus, patvirtintos pagrindinių miestų plėtimo pirmaeilės statybos ir rezervinių teritorijų schemos ir nustatyta, kad tokioms teritorijoms priskirta žemė yra neprivatizuojama ir negrąžinama buvusiems savininkams. Vadovaudamasi atitinkamu įstatymu, Vyriausybė paskelbė Didžiųjų Verkių ansamblių kompleksą Verkių istorijos ir kultūros draustiniu ir pavedė atitinkamoms institucijoms nustatyti jo apsaugos zonas ir patvirtinti minėto draustinio nuostatus.

9. Valstybės kontroliuojamų įmonių veiklos reglamentavimas, jų plėtojimas ir investicijų pritraukimas. Vykdydama Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, Vyriausybė patvirtino valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo apskaičiavimo metodiką ir nustatė kontroliuojančias institucijas šiam nutarimui įgyvendinti. Nustatyta visų rūšių įmonių, įskaitant bankus, apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarka ir institucijos, kurioms pavesta reglamentuoti atskirų išlaidų apskaitos ir įskaitymo į tam tikrus išlaidų straipsnius tvarką. Kadangi tiek iki Nepriklausomybės paskelbimo, tiek ir Aukščiausiosios Tarybos veiklos laikotarpiu Lietuvoje naudotų pinigų ir konvertuojamos valiutos santykis buvo fiksuotas, Vyriausybė, norėdama apsaugoti nuo nuvertėjimo ūkio subjektų valiutines lėšas, indeksavo jų kursą. Tuo metu Buhalterinės apskaitos įstatymas dar nebuvo priimtas, o šalies įmonėms būtinai reikėjo laikytis finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos reikalavimų, todėl buvo nustatyta, kad visos įmonės minėtą apskaitą ir finansinę atskaitomybę, pradedant 1991 metais, turi organizuoti pagal tarptautinius standartus, buvo patvirtintos ir svarbiausios jų pozicijos. Kad ūkio subjektai geriau suprastų ir įvaldytų šių standartų „subtilybes“, Vyriausybė įpareigojo atitinkamas valstybės institucijas parengti įmonių finansininkų (buhalterių) mokymo programas. Siekiant iš esmės pagerinti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, buvo patvirtinti audito veiklos nuostatai, nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai auditoriams, patvirtinta auditorių kvalifikacijos suteikimo komisija. Kad užsienio įmonių ir bankų atstovybėms būtų patogiau registruotis Lietuvoje, Vyriausybė nustatė tokio registravimo procedūras. Ekonomikos ministerija, skatindama tiesiogines užsienio investicijas, privalėjo netrukdydama išduoti tam leidimus, o apie kiekvieną neigiamą sprendimą pranešti Vyriausybei. Buvo siekiama kuo sparčiau modernizuoti Lietuvos ūkį, pritraukti užsienio investuotojų, pasinaudoti jų patirtimi. Tačiau pažangiausią technologiją ir techniką tuo laikotarpiu buvo galima įsigyti tik už laisvai konvertuojamą valiutą, be to, reikėjo įveikti daug biurokratinių kliūčių. Todėl buvo patvirtinta bendrų su užsienio kapitalu įmonių, kurias steigiant ir kurių veikloje dalyvavo valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, steigimo metodika ir reglamentuotas valiutinių lėšų naudojimas valstybinėse bei valstybinėse akcinėse įmonėse, taip pat valstybinio kapitalo investavimo į kitas įmones tvarka. Norėdama sustabdyti tik prasidėjusius galimus viešų ir privačių interesų derinimo pažeidimus, Vyriausybė uždraudė valstybės valdžios ir valdymo organų vadovaujantiems darbuotojams dirbti komercinėse įmonėse.

10. Tarptautinių sutarčių parengimas, pasirašymas ir pateikimas Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti, prisijungimas prie tarptautinės teisės dokumentų. Įgyvendindama ekonominio bendradarbiavimo ir investicijų pritraukimo į Lietuvos ūkį politiką, Vyriausybė parengė, pasirašė ir pateikė Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti tarptautines sutartis su Europos ekonomine bendrija, Europos atominės energijos bendrija, su Prancūzija, Rumunija, Latvija ir Estija, Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika, Bulgarija, Vengrija, Švedija ir Danija. Vyriausybė prisijungė prie 7 tarptautinių jūrų teisės konvencijų, taip pat prie tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos ir pavedė atitinkamoms ministerijoms sutvarkyti visas būtinas procedūras.

11. Savivaldos stiprinimas. Spartindama savivaldos reformą, Vyriausybė nustatė miestų ir rajonų savivaldybių valdybų funkcijas. Decentralizuodama ūkio valdymą, Vyriausybė perdavė savivaldybių reguliavimo sričiai vandens tiekimo ir kanalizacijos įmones, vaikų lopšelius-darželius, taip pat žuvininkystės, sodininkystės ir daržininkystės įmones.

12. Vertybinių popierių rinkos formavimas, pastatų ir gyventojų socialinis draudimas. Daugelis Lietuvos piliečių buvo įsigiję investicinių bendrovių akcijų, taigi tokių bendrovių veiklą reikėjo kontroliuoti. Vyriausybė nusprendė, kad investicinių bendrovių akcijomis turėtų būti prekiaujama tik per Vertybinių popierių biržą, taikant investicinėms akcinėms bendrovėms viešam Vertybinių popierių platinimui keliamus reikalavimus. Taip pat buvo paskirta pirmoji visuomeniniais pagrindais dirbanti Vertybinių popierių komisija ir patvirtinti šios komisijos veiklos nuostatai. Be to, buvo patvirtinti Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigėjai ir tos biržos akcijų platinimo organizatorius. Kad būtų apsaugoti gyventojų turtiniai interesai, Vyriausybė patvirtino gyventojų pastatų privalomojo draudimo laikinas taisykles, nustatė įmokų dydžius ir pastatų įkainojimo principus. Pagal Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą Vyriausybė patvirtino asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, įskaitos taisykles, taip pat asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo (jiems susižeidus arba žuvus atliekant tarnybines pareigas) tvarką.

13. Atlyginimų, socialinių išmokų ir kitų kompensacijų indeksavimas. Įvertinusi realius infliacijos didėjimo pokyčius rublio zonoje, Vyriausybė kas ketvirtį ar net dažniau priimdavo sprendimus indeksuoti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokestį, minimalųjį gyvenimo lygį ir minimaliąją mėnesinę algą, taip pat minimalias valstybės remiamas pajamas. Greta šių priemonių valstybės kontroliuojamų įmonių valdymo organams siūlyta didinti atlyginimus savo darbuotojams, ir tai, savaime aišku, buvo įgyvendinama. Be to, sistemingai buvo didinamos socialinės išmokos ir pensijos. Atlyginimų ir kitų išmokų, taip pat pensijų didinimo klausimais Vyriausybė nuosekliai laikėsi pagrindinio principo – visi šie mokėjimai faktiškai turėjo būti atlikti iki pagrindinių produktų kainų indeksavimo, t. y. didžiajai Lietuvos gyventojų daliai, visų pirma socialiai pažeidžiamiausiems asmenims, buvo sudarytos realios finansinio saugumo garantijos ir objektyvios galimybės susimokėti ne tik už būtiniausias paslaugas ir prekes, bet bent jau šiek tiek sukaupti lėšų ir kitoms reikmėms. Beje, visiems nurodytiems mokėjimams buvo skirtos ir atitinkamos valstybės ar savivaldybių biudžetų, fondų arba valstybės kontroliuojamų įmonių lėšos.

14. Kainų reguliavimas ir jų liberalizavimas. Didinti būtiniausių produktų, t. y. mėsos, pieno ir duonos, taip pat pagrindinių importuojamų energetinių išteklių kainas, su tuo tiesiogiai susijusias elektros, šilumos ir komunalinių paslaugų kainas Vyriausybę vertė rinkos situacija ir importuojamų žaliavų bei superkamų produktų kainos. Įvertinusi materialinių išteklių pabrangimą ir supirkimo kainų padidėjimą, norėdama apsaugoti Lietuvos rinką, Vyriausybė nuo 1991 metų kovo pabaigos nutarė vidutiniškai 2,8 karto padidinti mažmenines pagrindinių maisto produktų kainas, tačiau kartu Lietuvos gyventojams iš dalies dotuoti mėsos, pieno ir duonos produktų įsigijimo išlaidas. Vyriausybė saugojo vartotojų interesus ir savo veiklos laikotarpiu keletą kartų ribojo prekybininkų antkainius. Beje, mėsos ir pieno didmeninės ir mažmeninės kainos buvo padidintos 1991 metų pabaigoje. Komunalinių ir buitinių paslaugų srityje Vyriausybė nutarė suteikti teisę pačioms savivaldybėms (pagal Ekonomikos ministerijos parengtą tvarką) nustatyti jų reguliavimo sričiai priklausančių komunalinių ir buitinių paslaugų įmonių kainas ir tarifus. Pažymėtina, kad 1991 metų pabaigoje labai nedaug (nuo 4 iki 13 procentų) buvo padidinti dujų, šilumos ir elektros energijos tarifai. Siekdama liberalizuoti kainodarą, nuo 1992 metų pradžios Vyriausybė iš žemės ūkio produkcijos gamintojų produkciją nutarė supirkti rinkos kainomis, o atitinkamoms valstybės institucijoms pavedė taikyti antimonopolinio poveikio priemones galimiems žemės ūkio produktų gamintojų ir perdirbėjų susitarimams.

Didžiausios Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės klaidos ar netinkamai atlikti darbai įgyvendinant krašto reformas yra šie:

1. Bendrojo akcizo mokesčio įvedimas vietoj Europoje visuotinai taikyto pridėtinės vertės mokesčio.

2. Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo patikėjimas tik valstybinėms struktūroms, kurių veiklos finansavimas nebuvo susietas su faktiškai atkurtos nuosavybės teise į konkretų objektą.

Aleksandro Algirdo Abišalos vadovaujamos Vyriausybės sprendimai svarbiausiais šalies klausimais

Ketvirtoji Vyriausybė, vadovaujama Aleksandro Algirdo Abišalos ir veikusi 1992 m. liepos 21 d.–1992 m. lapkričio 26 d., daugiausia dėmesio reformuojant Lietuvos ūkį skyrė šiems pagrindiniams klausimams:

1. Patvirtino pagrindinių komercinių bankų statutus ir įsteigė ar reorganizavo reikiamas valstybės institucijas arba suteikė joms tinkamesnį teisinį statusą. Vyriausybė nutarė reorganizuoti Lietuvos taupomąjį ir Lietuvos žemės ūkio bankus į valstybinius akcinius bankus, per dvejus metus sudaryti iki nustatytų dydžių šių bankų pagrindinius kapitalus ir patvirtinti jų statutus. Šių bankų statuso pakeitimai, ypač jų pagrindinio kapitalo padidinimas, besikuriančioms privataus kapitalo įmonėms ir kitiems ūkio subjektams sudarė palankesnes sąlygas skolintis. Įvertinusi atskirų ūkio šakų plėtros svarbą, Vyriausybė įsteigė: a) Valstybinę turizmo tarnybą; b) nuolatinę iš valstybės biudžeto išlaikomą Vertybinių popierių komisiją, taip pat pakeitė ankstesnės Vyriausybės nutarimą dėl Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigėjų ir pavedė jiems organizuoti šios biržos akcijų pasirašymą, patvirtino Vertybinių popierių emisijos ir viešosios apyvartos bei vertybinių popierių biržos laikinus nuostatus; c) Valstybinę kainų ir konkurencijos tarnybą ir pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą patvirtino šios tarnybos nuostatus. Siekdama užtikrinti tinkamą laivų ir kitų plaukiojančių objektų valstybinę techninę priežiūrą, vandens kelių eksploatavimo kontrolę ir saugų plaukiojimą, Vyriausybė sujungė keletą siauriems žinybiniams interesams atstovaujančių institucijų ir įsteigė Vandens transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos. Suvokus nacionalinės svarbos objektų teisinės apsaugos reikšmę, Klaipėdos jūrų uostui buvo suteiktas valstybinio uosto statusas, apibrėžtos uosto, jo akvatorijos bei teritorijos sąvokos ir nustatyta, kad šie objektai yra neprivatizuojami.

2. Skatino tiesiogines užsienio investicijas ir privačios nuosavybės plėtrą. Norint pritraukti strateginį investuotoją į privatizuojamą už laisvai konvertuojamą valiutą Klaipėdos valstybinį akcinį tabako fabriką, nuspręsta pasamdyti patarėją. Pasirinkta JAV kompanija „KPMG Peat Marwick“, su kurios pagalba į Lietuvos ūkį per privatizavimo procesą buvo pritrauktas pirmasis strateginis investuotojas – Philip Morris kompanija ir 1993 metų kovo 31 dieną su ja pasirašyta atitinkama sutartis. Beje, ši kompanija Lietuvoje sėkmingai dirba iki šiol. Reglamentuodama privačios žemės (miško) sklypų perleidimo, įkeitimo ir nuomos tvarką bei sąlygas, Vyriausybė nustatė reikalavimus dėl šių sklypų registravimo Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, žemės paskirties keitimo tvarką įvairiose Lietuvos teritorijose, atsižvelgiant į tų teritorijų teisinį statusą ir kitus teisės aktų reikalavimus.

3. Rėmė krašto ūkio ir pavienių ūkio sričių plėtrą. Siekdama apsaugoti Lietuvos interesus ir nutraukti beverčių rublių pervedimą į Lietuvos bankų sąskaitas iš Ukrainos, Baltarusijos ir Azerbaidžano, Vyriausybė nutarė pritarti Lietuvos banko siūlymui, būtent: grąžinti tokias lėšas nurodytų valstybių centriniams bankams arba pervesti jas į Lietuvos banko korespondentines sąskaitas, arba įsigyti prekių už rublius minėtose valstybėse. Kad geriau vyktų pavienių ūkio šakų reformavimas ir jų pritaikymas prie besikuriančios rinkos santykių, Vyriausybė nustatė ar bent patobulino kultūros vertybių pervežimo per Lietuvos sieną, žemės gelmių naudojimo, gyvenamųjų namų ir butų statybos, vietinio kelių tinklo plėtros, prekių kodų ir muitų nomenklatūros, spalvotųjų metalų supirkimo ir perdirbimo, valstybinių kadastrų veiklos reglamentavimą. Be minėtos kultūros vertybių pervežimo per Lietuvos sieną tvarkos, buvo patvirtinti ir tokių vertybių įvežimo į Lietuvą bei išvežimo iš Lietuvos nuostatai, o atitinkamos muitinės, pasienio ir kultūros paveldo institucijos įpareigotos įgyvendinti šį nutarimą. Dėl žemės gelmių naudingųjų iškasenų žvalgybos, naudojimo ir apsaugos buvo patvirtinta: a) naudingųjų iškasenų naudojimo taryba ir apibrėžtos jos funkcijos; b) tokios veiklos licencijas suteikiančios institucijos ir licencijų teikimo taisyklės. Gyvenamųjų namų ir butų statybos bei paramos socialiai remtiniems asmenims įsigyti būstą klausimais buvo patvirtintos bendrosios tokio paramos fondo apskaitos ir kontrolės taisyklės ir nustatyti šio fondo finansavimo šaltiniai. Patvirtinti laikini vietinių kelių tinklo projektavimo, priklausomybės, naudojimo ir priežiūros nurodymai, o tai padėjo suklasifikuoti kelius pagal atitinkamas kategorijas ir išspręsti kitus principinius klausimus. Nuo 1992 metų pabaigos Vyriausybė nusprendė pradėti įgyvendinti suderintą prekių aprašymo ir kodavimo sistemos įvedimo bei Lietuvos muitų tarifų nomenklatūros rengimo programą, patvirtino už tai atsakingas institucijas ir jų užduotis. Įgyvendindama atitinkamą įstatymą, Vyriausybė nutarė licencijuoti spalvotųjų metalų supirkimo ir perdirbimo veiklą ir įpareigojo tam tikras institucijas ir valstybės įmones šiuos metalus Lietuvoje supirkti. Be to, nutarime buvo nustatyti principiniai licencijų teikimo, metalų apskaitos reikalavimai, paskirtos institucijos, privalančios kontroliuoti šį procesą, ir nustatyti atvejai, kai licencija verstis tokia veikla privatiems ūkio subjektams turi būti atimta. Kuriant valstybinių kadastrų, klasifikatorių ir registrų sistemą, buvo patvirtinti bendrieji jų įteisinimo, veiklos ir likvidavimo nuostatai, rengimo schema ir ekspertų tarybos sudėtis, nurodytos šių ekspertų pagrindinės funkcijos.

4. Tobulino valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių veiklą. Buvo patvirtintos valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių valstybinio kapitalo draudimo taisyklės ir nustatyta, kad šios rūšies įmonės privalo draustis valstybinėje draudimo įstaigoje. Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą Vyriausybė patobulino valstybinio kapitalo, konvertuojamos valiutos investavimo į kitas įmones tvarką. Toks reglamentavimas sudarė palankesnes sąlygas valstybinėms ir valstybinėms akcinėms įmonėms pritraukti privatų kapitalą, dalyvauti kaupiant privačių įmonių kapitalą ir kt.

5. Parengė, pasirašė ir pateikė ratifikuoti tarptautines sutartis. Vyriausybė parengė, pasirašė ir pateikė Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti sutartis su Turkija ir JAV dėl ekonominio ir komercinio bendradarbiavimo bei pagalbos ekonominėje, techninėje ir su tuo susijusiose srityse, taip pat sutartį su Baltarusija dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.

6. Įgyvendino mokesčių įstatymus. Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą buvo patvirtinta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius skaičiavimo metodika ir nustatyta jo indeksavimo tvarka, nurodytos atsakingos institucijos ir jų funkcijos. Įvertinusi, kad vietinių rinkliavų nustatymo tvarka dar nebuvo reglamentuota įstatymu, iki šio įstatymo įsigaliojimo Vyriausybė nustatė tokių rinkliavų rinkimo tvarką ir ūkio subjektus, iš kurių gali būti imamos rinkliavos.

7. Siekė efektyviai panaudoti buvusios Sovietų Sąjungos karinių įmonių ir kariuomenės objektų turtą. Norėdama išsaugoti ir tinkamai panaudoti buvusios Sovietų Sąjungos karinių įmonių ir kariuomenės objektų turtą, Vyriausybė nusprendė iš Rusijos armijos struktūrų perimtą turtą paskirstyti kai kurioms ministerijoms, valstybės institucijoms ir savivaldybėms. Pažymėtina, kad Sovietų karinė pramonė disponavo iš esmės savarankiška, „natūrinio ūkio“ principu paremta apsirūpinimo sistema, todėl tokio turto sąraše buvo ne tik įvairiausios paskirties įmonių, bet ir parduotuvių, buitinių paslaugų kompleksų ir kt., skirtų karo pramonės ir kariškių poreikiams tenkinti. Žinoma, dalis tokio turto nutraukus Sovietų Sąjungos valstybinius užsakymus jau buvo virtusi metalo laužu ar praktiškai nepritaikomais statiniais, tačiau nemažai jo dar reikėjo išsaugoti ir veiksmingai panaudoti.

8. Plėtojo švietimą ir etninę kultūrą. Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimą Vyriausybė pavirtino Lietuvos švietimo fondo nuostatus, kurių svarbiausia paskirtis buvo kaupti papildomas lėšas Lietuvos švietimo sistemai remti. Šiuo nutarimu nustatyti ir pagrindiniai fondo galimų įplaukų šaltiniai, lėšų panaudojimas ir kiti principiniai klausimai. Etninės kultūros tradicijų plėtojimui, puoselėjimui, ugdymui ir tyrinėjimui remti Vyriausybė iš valstybės biudžeto lėšų įsteigė valstybinę J. Basanavičiaus premiją, kuri turėjo būti skiriama iškiliausiems tos srities asmenims, patvirtino premijos skyrimo nuostatus ir nustatė kandidatų ją gauti teikimo ir skyrimo tvarką.

9. Sprendė socialinius klausimus. Remiantis 1992 m. liepos 1 d. kainomis ir įvertinus infliacijos rublio zonoje lygį, buvo indeksuotas minimalusis gyvenimo lygis ir nustatyta minimali mėnesinė alga, valstybės remiamos pajamos ir pajamų garantijos, taip pat valandiniai atlygiai, mėnesiniai tarnybiniai atlyginimai ir kt. Nuo 1993 metų pradžios Vyriausybė įpareigojo savivaldybes perimti iš nevalstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų socialinių išmokų mokėjimą, nustatyti jų gavimo kriterijus. Rytų Lietuvos kaimuose dirbantiems pedagogams buvo skiriamos įsikūrimo pašalpos, nustatytas pašalpų mokėjimo šaltinis, nurodytos jų gavimo sąlygos. Atsižvelgdama į šalies ekonominę būklę, nuo 1992 metų lapkričio Vyriausybė nustatė, kad darbo užmokesčio dydis valstybinėse ir valstybinėse akcinėse įmonėse neturi viršyti tų pačių metų spalio mėnesio užmokesčio lygio, taip pat nustatė baudas įmonėms, kurios pažeistų tokią nuostatą. Kadangi tuo laikotarpiu Lietuvos rinkoje dar vyravo valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, šis sprendimas tiesiogiai palietė daugumą Lietuvos gyventojų, nes privatus sektorius taip pat orientavosi į rinkos darbo užmokesčio lygį.

10. Reguliavo tam tikrų prekių ir paslaugų kainas. Padidėjus gamtinių dujų ir naftos kainoms rinkoje, buvo nustatytos atitinkamos šių išteklių kainos 1992 metų IV ketvirčiui, o kartu ir šilumos bei elektros energijos, šildymo, krosnių kuro ir malkų kainos, taikomi antkainiai ir lengvatos. Ūkio srityse, kuriose rinkos santykiai jau buvo pakankamai išsirutulioję ir įmonės realiai konkuravo, Vyriausybė stengėsi įteisinti prekių ir paslaugų kainų liberalizavimą. Įgyvendinant šį principą buvo iš esmės liberalizuotos privataus sektoriaus statybos darbų kainos ir nustatyti iš valstybės ar savivaldybės biudžetų finansuojamų objektų kainos apskaičiavimo principai, nurodyti reikalavimai dėl statybos rangovų iš biudžeto finansuojamiems objektams konkurso tvarkos. Be to, visiškai liberalizuotos Lietuvoje gaminamų stipriųjų alkoholinių gėrimų kainos, o daugeliui maisto produkto kainų nustatytas rentabilumo lygis, kurio prekybos įmonės neturėjo viršyti nustatydamos savo prekių antkainius. Kadangi duonos ir miltų kainos dar buvo reguliuojamos, reglamentuota subsidijų šiems maisto produktams skyrimo tvarka. Nustatydama kitų žemės ūkio produktų kainas, nuo 1992 metų lapkričio pabaigos Vyriausybė nutraukė subsidijų mokėjimą ir įpareigojo Valstybinę kainų ir konkurencijos tarnybą patikrinti, ar rinkoje dominuojantys prekybininkai nepažeidžia vartotojų interesų. Šis nutarimas skatino konkurenciją tarp asmenų, prekiaujančių Lietuvoje išauginta žemės ūkio produkcija, ir leido jiems nuomotis patalpas uždaro konkurso būdu.

Didžiausiomis A. A. Abišalos vadovaujamos Vyriausybės klaidomis ar netinkamai atliktais darbais įgyvendinant krašto reformas laikytume atlyginimų įšaldymą rublio hiperinfliacijos sąlygomis, dėl ko buvo sumažėjęs vartojimas ir kartu ekonomikos plėtra, o didžiajai Lietuvos dirbančių žmonių daliai smarkiai pablogėjo gyvenimo sąlygos. Be to, Lietuvos gyventojus, kurie naudojosi centrinio šildymo paslaugų sistema, nemaloniai nuteikė vėliau nei įprasta pradėtas daugiabučių namų šildymo sezonas.

 

Išvados

Aukščiausiosios Tarybos veiklos laikotarpiu priimti įstatymai, jų taikymo gaires apibrėžiantys jos nutarimai, taip pat vyriausybių priimti nutarimai bei organizaciniai, finansiniai ir kiti veiksmai leido vyriausybėms ir jų vadovautoms institucijoms kartu su ūkio subjektais pasiekti tam tikrų laimėjimų, būtent:

1. Sukurti teisinį ir finansinį valstybės valdymo mechanizmą su praktiškai veikiančiomis valstybės institucijomis, sienų ir muitų kontrole.

2. Tik minimaliai sumažėjus Lietuvos BVP lygiui, pavyko ištrūkti iš komandiniais metodais pagrįsto Sovietų Sąjungos ūkio valdymo ir pereiti prie galutinių ūkio reformų įgyvendinant rinkos ekonomikos nuostatas.

3. Aktyviai ir profesionaliai įgyvendinti pirminio privatizavimo politiką: privatizuoti daugiau kaip 5 procentus numatytų privatizuoti vidutinių ir smulkių įmonių, absoliučią daugumą žemės ūkio įmonių turto ir butų, gerokai pasistūmėti žemės reformos ir piliečių nuosavybės teisių atkūrimo srityse.

4. Sėkmingai įgyvendinus kainų liberalizavimo ir prekybos su kitomis šalimis politiką, pavyko pasiekti, kad Lietuvos gyvenime iš esmės išnyktų „prekių deficito“ sąvoka, prasidėtų esminis ūkio ir atskirų jo sričių restruktūrizavimo procesas, pirmiausia atsisakant orientacijos tik į gamybos sritis bei stambių įmonių veiklą, ir pradėti pereiti prie paslaugų, turizmo, spartaus smulkių įmonių steigimo tiek per privatizavimo procesą, tiek ir steigiant visiškai naujas įvairių rūšių įmones.

5. Lietuvos piliečiai tapo mažiau socialiai pažeidžiami ir mažiau priklausomi tik nuo sovietiniais laikais valdžios struktūrų mokėto simbolinio atlyginimo ar socialinės išmokos. Dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų sėkmingai pradėjo verslą ir galėjo išlaikyti savo šeimas, iš biudžeto finansuojami ar socialiai remtini asmenys gebėjo ne tik išgyventi šį istoriškai sunkų laikotarpį, bet ir sėkmingai atlikti savo funkcijas valstybei, šeimai ir sau patiems ar bent jau visiškai neblogai, atsižvelgiant į to laikotarpio pragyvenimo lygį, gyventi iš socialinių išmokų ar pensijų.

Tekstas skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...