captcha

Jūsų klausimas priimtas

Aktorė E. Piškinaitė ir A. Latėnas neigia vienas kitą įsimylėję vaidindami „Riešutų duonoje“

Šv. Valentiną prisimenanti, bet jo negarbinanti vilniečių aktorių pora Elvyra Piškinaitė ir Algirdas Latėnas neigia, kad vienas kitą įsimylėjo vaidindami filme „Riešutų duona“. Simpatija, ko gero, užgimė čia, bet meilė atėjo vėliau, po kelerių metų.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Šv. Valentiną prisimenanti, bet jo negarbinanti vilniečių aktorių pora Elvyra Piškinaitė ir Algirdas Latėnas neigia, kad vienas kitą įsimylėjo vaidindami filme „Riešutų duona“. Simpatija, ko gero, užgimė čia, bet meilė atėjo vėliau, po kelerių metų.

„Kažkas norėjo mudu suvesti, ir gerai, kad taip įvyko“, – laiminga šypsojosi E. Piškinaitė.

Visą gyvenimą toje pačioje šeimoje, su ta pačia žmona

Kartu jau 34 metus. Per tiek metų buvo visko, abu pasikeitė. „Neįmanoma nepasikeisti – kampai nusigludino. Tačiau svarbiausi vyro bruožai išliko – tolerancija, kantrumas, pagarba, padorumas. Esu ypatingai laiminga moteris, man gyvenime pasisekė – gavau gerą vyrą“, – sakė trijų suaugusių vaikų mama, aktorė E. Piškinaitė.

60-ąjį savo jubiliejų Algirdas atšventė ramiai, jo nevengdamas. Nes metai neklausia – ateina ir reikia juos pasitikti. Šventė truko kelias dienas – tarsi vestuvės. Pirmiausia – šeimos kaimo sodyboje netoli Dusetų, kur susirinko šeima ir artimieji, prisigalvoję visokių žiemos žaidimų. Paskui – sostinės Jaunimo teatre, kur jubiliatą sveikino draugai, bičiuliai, buvę studentai.

Kas šeimoje kaklas ir kas galva? „Jokių rimtų sprendimų po vieną nepriimame. Algirdas – Ožiaragis, kai ko nors užsimanau, iš anksto stengiuosi jį tam paruošti, jam net nežinant įtikinti. Vyras lietuviškai konservatyvus: visą gyvenimą gyvena su viena žmona, toje pačioje šeimoje, ir tai nėra blogai“, – šypsojosi E. Piškinaitė.

Pora prasitaria, kad vienas kitą pamatė per stojamuosius egzaminus į tuometinę konservatoriją. Algirdas buvo ką tik baigęs aktorystės studijas pas režisierę Dalią Tamulevičiūtę, dirbo jos asistentu. Elvyra į stojamuosius atvažiavo iš provincijos, tirtėjo iš baimės, taigi beveik nieko neatsimena. Ilgaplaukis aukštaitis atrodė rimtas, santūrus, visiems kėlė pagarbą, bet simpatijos nugalėjo. Užsimezgė tarnybinis romanas.

Žvaigždė ir mergaitė iš provincijos

„Ten jokio romano! Ką jūs! – bandė neigti Elvyra. – Aš – mergaitė iš provincijos, o jie jau žvaigždės. Paskui su Algirdu susitikome „Riešutų duonos“ filmavime. Bet aš turėjau savo gyvenimą, jie – savo. Jie buvo jau žinomi aktoriai, o aš buvau studentė, nors visi sako, kad čia – nuo „Riešutų duonos“... Algirdas kaip pedagogas mane ne kartą gelbėjo, o paskui Jaunimo teatre buvo spektaklis „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Išleido premjerą, ir tas spektaklis buvo rodomas „Lėlės“ teatre. Kadangi tai – mano teatras, mes jau ten dirbome, tai aš nuėjau pasižiūrėti spektaklio Naujųjų išvakarėse. Užėjau Algirdo pasveikinti ir baigėsi tuo, kad Algirdas mane pakvietė sutikti Naujųjų metų...“

Aktorius džiaugiasi, kad taip pasielgti išdrįso. Kaimo mergaitė ar princesė – jam tada nerūpėjo. „Aš niekada neskirsčiau – ar princesės, ar sekretorių dukros, ar mergaitės iš kaimo. Man visada svarbiausia buvo žmogus, be to, pats niekada nebuvau toks užtikrintas savimi, kad galėčiau pasakyti, kad man visos pasiekiamos, arba taip nusižeminęs, kad sakyčiau, jog nepasiekiamos. Reikia visada stengtis siekti savo tikslo“, – šypsojosi Algirdas.

Elvyra nustebusi: „Pasirodo, stengėsi. O aš net minties tokios negalėjau įsileisti į galvą, kad aš jam galiu būti įdomi, kad jis į mane atkreips dėmesį, nes taip gerai savęs nevertinau. Paprastai aplink jį buvo išvaizdžios merginos...“

Išvaizdžios merginos ne tik sukinėjosi, bet kartu su Algirdu teatre ir kine vaidino labai pikantiškose scenose. Neseniai Jaunimo teatre įvykusiame Algirdo 60-mečio minėjime aktorė Eglė Gabrėnaitė papasakojo, kaip Arūno Žebriūno juostoje „Kelionė į rojų“ jiedu suvaidino erotinę sceną. Ir kaip po jos ji taip smarkiai susigėdusi, kad net apsiverkė. Nors nieko blogo neįvyko.

Jaunutė Algirdo žmona Elvyra prisipažįsta – žiūrėdama tas filmo scenas tada jautėsi nejaukiai: „Mes ne taip seniai buvome susituokę. Gal porą metų. Aš paskui klausiau: „O ką tu jautei, o kaip jūs ten repetavote?“.

Vyrui sakiau, kad aš tai neičiau filmuotis į tokią sceną. Ir nenuėjo. „Aš kažkodėl pagalvoju apie savo vaikus ir galvoju, ar jie norėtų tai matyti? Aš suprantu, kad tokia profesija. Ir, jeigu labai reikalinga, jeigu tokia estetika, jeigu tai – labai svarbi spektaklio ar filmo vieta, kur turi didelę prasmę, nevulgarią, padorią, galbūt, bet vis tiek, ko gero, ne.“

Pavydo dėl tokių scenų nebekyla. Per tiek metų abu tapo tolerantiškesni, pasikeitė. Pasak Elvyros, neįmanoma nepasikeisti. Tačiau svarbiausi vyro charakterio bruožai išliko – tolerancija, pakantumas, pagarba, padorumas. Tai, kad jie abu aktoriai, – tik pliusas. Namuose pasišneka apie tas pačias problemas, pomėgiai tie patys.

Aktorystė – baisi profesija

Vengdamas kalbų ir apkalbų į savo spektaklius Algirdas žmonos nekviečia ir protekcijų nedaro. Problemų užtenka ir be to. Jaunimo teatro vadovui tenka būti vadybininku, derybininku, psichologu. Tik nekomanduoja. Nes, kaip sako Algirdas, kai tik pradedi rodyti valdžią, lazda atsisuka kitu galu.

Bet ir aktorystė nėra „relakso“ profesija. Būdamas scenoje visada jautė nepasitenkinimą, atrodė, kad kažkas ne taip… O juk aktorius turi būti iš kažkur energijos pasikrovęs, apsiskaitęs, ir akrobatas, ir filosofas…

„Buvo tokių spektaklių, po kurių guli visą naktį ir iš tavęs žmogaus formos energija karšta kyla… Kol apie septintą valandą ateina visiškas išsekimas ir atsijungi. Po Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ arba Aleksandro Puškino „Mažosios tragedijos“ tik kitą dieną atsigauni. Aktorystė – baisi profesija.“

Elvyra pasako dar drąsiau: „Spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“ mūsų šeimoje buvo juodžiausias periodas. Algirdo ištisai nebuvo namuose. Jis negyveno namuose. Jis pareidavo naktį miegoti, bet nieko nematė, negirdėjo, nesuprato. Taip sunkiai kūrė tą vaidmenį, iki tol sėdėdavo teatre arba pas E. Nekrošių.

Aš jam vieną sykį sakiau: „Tu su manimi gyveni ar su Nekrošiumi? Jauna pora buvome, bet jo nuolatos nebuvo namuose. Prasidėjus spektakliams grįžęs namo būtinai turėdavo išgerti taurę vyno, kad nors kiek sugrįžtų į šitą pasaulį. Ir tai ne visada padėdavo. Tas periodas jam buvo labai sunkus. Ir man kartais atrodė, kad žmogui geriau vienam būti dirbant tokį sunkų darbą. Man atrodė, kad aš jam trukdau. Paklausi – atrodo, kad šnekiesi su žmogumi, bet paskui paaiškėja, kad jis tavęs negirdi, negirdėjo. Man patinka dabar labiau, kai jis režisuoja.“

Sūnelio mirtį išgyveno kartu

Algirdas Latėnas spektaklius stato ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje. Ten nuvažiavusi žmona iš svetimų žmonių apie jį prisiklauso tik gerų žodžių. Blogų sako iš viso negirdėjusi. Laiminga, kad gavo gerą vyrą. Jis visada buvo šalia, šeimoje, buvo ir yra tikras pagalbininkas. Savo pirmagimio vaikelio netektį jie išgyveno kartu, ir tik todėl Elvyra nepalūžo – žmonos, mamos ir aktorės vaidmenis atliko puikiai.

„Dėl to, kad šalia turiu tokį nuostabų vyrą. Tokį patikimą pagalbininką, kuris neatsiribojo nuo šeimos ir tiktai padėjo. Ir tikrai nebūtume turėję trijų vaikų, kurie gimė iš meilės, ir labai laukti...“ – neleido abejoti aktorė.

Pirmas gimdymas buvo komplikuotas. Elvyra laukėsi dvynukų, bet vienas vos gimęs neišgyveno. Skausmu su vyru dalinosi perpus. Grįžus namo pirmi Elvyros žodžiai buvo tokie: „Gimdysiu antrą kartą, kad pati pagimdyčiau. Du mėnesiai dekretinių atostogų greit baigėsi, teko bėgti į teatrą repetuoti. Kas tik jo nežiūrėdavo mažojo Balio. Palieku pienelio ir bėgu į repeticiją. Per pertrauką atbėgu, vėl pamaitinu. Tada repetavau spektaklį „Trys paršiukai“. Dainos, šokiai, estrada. Niekas neklausė: arba tu išeini iš teatro ir augini vaiką, arba repetuoji. Tokios buvo taisyklės.“

Šeimoje svarbiausia pagarba ir nenoras vienam kitą keisti

Sostinės „Lėlės“ teatro aktorė Elvyra Piškinaitė neslepia, kad pirmoji jos gyvenimo su vyru atkarpa buvo sunki – jie buvo nuolatos atskirti darbų: gastrolės su teatrais trukdavo mėnesį ir pusantro. Pasiekdavo Afriką, Aziją, o jų tris vaikus prižiūrėjo seneliai. Dabar gyvena lengviau, geriau, paprasčiau.

60-metį atšventęs, tačiau, atrodo, vis jaunėjantis Algirdas Latėnas sako amžiaus ribos nepajutęs. Dėkingas likimui, kuris jam leidžia būti šitoje žemėje, kad jis dovanojo puikią šeimą, žmoną. Gyvena pagal savo paties susikurtas taisykles – šeimoje svarbiausia pagarba, supratimas, nenoras vienam kitą keisti.

„Visi myli, visi nori būt kartu, bet labai greitai užmiršta tokį žodį, kaip pagarba, ir juo nesivadovauja, – kalbėjo aktorius. – Jeigu šis žodis išbraukiamas iš tavo minčių, tada viskas labai greitai pradeda byrėti. Pagarba yra kaip geras sugyvenimo pamatas. Visko gyvenime būna: ir pykstiesi, ir galvoji, kam išvis susirišai? Gal kas nors būtų įdomiau? Bet gerbdamas žmogų, su kuriuo gyveni, esi priverstas jį suprasti, įsigilini ir vėl viskas pasidaro gerai ne tik šeimoje, bet ir gyvenime. Ir dar vienas dalykas – reikia atsisakyti noro keisti kitą žmogų, keisti pagal save, nors ir labai norisi. Ypač moterims. Kodėl aš turėčiau minkyti, kažką daryti pagal save, savo kloną daryti? Jeigu nekeičiu, jį priimu tokį, koks yra, bandau suprasti, vadinasi, gerbiu, nes pagarba yra svarbiausia.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...