captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: Laisvė ir politika

Politinių idėjų poreikis ir jų realizavimas XX amžiaus Lietuvos politinėje erdvėje parodo, kaip šalies politinę struktūrą veikia pragmatiniai faktoriai, o jų ignoravimas gali trukdyti siekti pagrindinio tikslo.  
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Politinių idėjų poreikis ir jų realizavimas XX amžiaus Lietuvos politinėje erdvėje parodo, kaip šalies politinę struktūrą veikia pragmatiniai faktoriai, o jų ignoravimas gali trukdyti siekti pagrindinio tikslo.

Profesoriaus, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Bronislovo Genzelio pranešimas „Laisvė ir politika“ skaitytas 2012 m. rugsėjo 25 d. Varšuvoje XIV tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Europejczyk twórcą cywilizacji rozwoju i postępu“.   

Analizuojant šią problemą, akivaizdi idėjų sąšauka, atitinkamų idėjų tam tikrame istorijos tarpsnyje poreikis (vidinis ir išorinis). Tai ryšku aptariant ir XX amžiaus Lietuvą. Antra vertus, politinių peripetijų analizė parodo, kaip šalies politinę struktūrą veikia pragmatiniai faktoriai, o jų ignoravimas gali trukdyti siekti pagrindinio tikslo. XX amžius Lietuvai nevienareikšmis: ji atkūrė savo valstybę, tačiau vos tris dešimtmečius tesinaudojo nepriklausomos valstybės statusu. Lietuva buvo veikiama įvairių išorinių dirgiklių – tiek pozityvių, tiek negatyvių.

XIX amžiuje Europoje formavosi dvi vedamosios idėjos – tautinės valstybės idėja ir demokratinės valstybės idėja. Jos ypač buvo patrauklios pavergtose tautose, nors nebuvo atmetamas ir monarchizmas. Šiomis idėjomis domėjosi ir Lietuvos tautinio atgimimo vedliai. Kai kurie iš jų betarpiškai palaikė ryšius su kitų šalių Atgimimo ideologais. Antai, Jonas Basanavičius iki savo aktyvaus dalyvavimo lietuvių tautiniame atgimime gyveno Bulgarijoje, kur buvo net renkamas į vietos savivaldą, pelnė tos valstybės apdovanojimų. Vėliau jis apsigyveno Prahoje, iš kur lengviau pasiekiama Lietuva. Stebėti tautinio Atgimimo procesai Pietryčių ir Centro Europoje. Jie įtakojo ir Lietuvą, vyko esminiai pokyčiai lietuvio mąstysenoje.

Jeigu iki XX amžiaus Lietuvoje dominavo bendro veikimo su Lenkija idėja, tai XIX–XX amžių riboje vyksta skalda – mūsų krašte bendros su Lenkija valstybės idėja palaipsniui atmetama. Nors ją dar palaikė ženkli sulenkėjusios Lietuvos dvarininkijos dalis, ji buvo nepriimtina iš valstiečių kilusiai inteligentijai ir šių procesų veikiamai atlietuvėjusiai bajorijai, siekusiai turėti savo valstybę.

Kokia ji turėjo būti?

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse aptarinėta būsimos valstybės politinė sandara – valstybės ribos, socialinė struktūra, jos būvis, būsimos valstybės galimos valdymo formos. Čia nuomonės išsiskyrė: Jurgiui Zauerveinui, Juozui Miliauskui, Antanui Smetonai būtų buvusi priimtina ir monarchija, neatmetant ir absoliučios. Pasak jų, pretendentais į karaliaus sostą galėtų būti garsių Lietuvos didikų atžalos arba atsikviestas koks užsienio monarcho giminaitis. Šia koncepcija vadovautasi kai kuriose naujai atsikuriamose valstybėse (Bulgarijoje, Graikijoje, Serbijoje, Norvegijoje). Tačiau šis požiūris buvo nepriimtinas  daugumai lietuvių tautinio Atgimimo ideologų.

Juozas Adomaitis, Jonas Biliūnas, Mykolas Biržiška, Jonas Šliūpas, Povilas Višinskis, Steponas Kairys buvo nuoseklūs demokratinės respublikos šalininkai. Jie įtikinėjo, kad visi šalies piliečiai turi būti lygūs prieš įstatymus, kad kraštą turi valdyti jų išrinkti asmenys. Tuomet nebūtų socialinės atskirties ir piliečiai pasikliautų savimi, jaustųsi savo šalies šeimininkais. Šiuo požiūriu jie buvo artimi socialistinei minčiai, tik niekas iš jų nepropagavo „proletariato diktatūros“.

Bene ryškiausiai demokratinės valstybės koncepciją išdėstė P. Višinskis brošiūrose „Žmogaus tiesos“ (1905) ir „Kas yra Konstitucija?“ (1906). Jis buvo tikras, kad išsivadavus iš Rusijos imperijos gniaužtų Lietuvoje įsitvirtins demokratinė santvarka. Jo suformuluotas nuosekliausios demokratinės respublikos modelis tuomet tarp Lietuvos inteligentijos turėjo daugiausia šalininkų.

Kitas klausimas: kokiuose rėmuose atkurti Valstybę? Svarstyti įvairūs galimi variantai: etnografinė Lietuva, istorinė Lietuva (įjungiant į ją Baltarusiją), susieta konfederaciniais ryšiais su kuria nors kaimyne. Vieni istorinę Lietuvą suvokė kaip atskirą valstybę (Saliamonas Banaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas), kiti – konfederacijoje su Lenkija (Mykolas Riomeris).  Šmėsčiojo ir Lietuvos su Latvija respublikos idėja. Lietuvoje ją propagavo Jonas Šliūpas, Latvijoje – Janis Rainis, jo žmona poetė Aspazija (Elza Rozenberga). Tuo klausimu rašytos net studijos – siekta pagrįsti tokios valstybės galimybę istoriniais ir kalbiniais argumentais. 

Visos tos koncepcijos turėjo tiek šalininkų, tiek kritikų. Dominavo etnografinės Lietuvos idėja, tai yra matymas valstybės, kurioje gyventojų daugumą sudarytų lietuviai. Nuosekliausi šios idėjos propaguotojai buvo kairiųjų ideologai Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jonas Šliūpas, Steponas Kairys. Pastarųjų nuomone, tik tokia tautinė valstybė gali būti demokratinė respublika, mat istorinėje Lietuvoje lietuviai būtų mažumoje (dauguma neišvengiamai įtakotų mažumą, ir lietuviai kaip tauta nyktų, todėl tai nebūtų lietuvių valstybė); o jei lietuviai siektų kraštą sulietuvinti, valstybė taptų autokratinė, nes valdžia priklausytų lietuvių mažumai. Tada dauguma (nelietuviai) teisėtai kovotų už savo teises, valstybėje vyrautų nuolatinė įtampa, todėl joje ir patys lietuviai nebūtų laisvi (būtų kaustomi baimės dėl savo egzistencijos).

Etnografinės Lietuvos idėja aiškiai susiformavo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Kitos idėjos lietuvių inteligentijoje šalininkų beveik neturėjo. Neaiškios buvo tik etnografinės Lietuvos sienos. Manyta, kad Lietuvai turėtų priklausyti dalis Rytų Prūsijos, žinoma, Klaipėdos kraštas, tačiau nepretenduota į rytinę Baltarusiją. Šią idėją ir bandyta realizuoti.

Apie Lietuvos valstybės susiejimą kokiais nors saitais su Vokietija ar su Rusija, tegu demokratine, nemąstyta. Tačiau įvykiai pareikalavo ir šių alternatyvų įvertinimo. 

1918 m. vasario 16 d., paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą vokiečių dar okupuotoje Lietuvoje, Vokietija pripažinti Lietuvos nepriklausomybės neskubėjo, nes turėjo savų planų. Kai kuriems Nepriklausomybės Akto signatarams atrodė, kad nepriklausomybės siekis galimas įgyvendinti tik su Vokietijos pritarimu. Tokių nuotaikų atsirado ir tarp karą palaiminančios Vokietijos politikų. Jie suvokė, kad aneksuoti Lietuvos nėra jokių galimybių, todėl jiems būtų priimtina unijiniais saitais su Vokietija surišta Lietuva. Šią mintį žadino ir Lietuvos karalystės sukūrimo idėja, pakviečiant į sostą ką nors iš Vokietijos princų. Vestos net derybos vokiečių princą Vilhelmą fon Urachą (Wilhelm von Urach) pasikviesti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Dar jam neatvykus į Lietuvą šios idėjos atsisakyta dėl dviejų motyvų: pirma, šiai idėjai griežtai pasipriešino demokratiškai nusiteikusi visuomenės dalis; antra, po 1918 metų lapkričio revoliucijos Vokietija tampa respublika, todėl vokiečių princo įkurdinimas Lietuvos soste būtų nonsensas. Tuo pačiu atsisakoma bet kokios minties Lietuvą susieti konfederaciniais ryšiais su Vokietija.

 Iš principo atsisakoma ir LDK idėjos. Ji tik šmėstelėjo bolševikų bandyme sukurti Litbelą – Lietuvos ir Baltarusijos respubliką. Tai – iš vienos pusės LDK mąstysenos pėdsakai, iš kitos pusės – naujai besiformuojančio „proletarinio internacionalizmo“ požiūris, formuojamas Rusijos imperinio mąstymo. Šis modelis buvo nepriimtinas Lietuvos daugumai. Jo nepalaikė net ankstesnieji istorinės Lietuvos atkūrimo šalininkai: į Litbelą žvelgta kaip į priešiškų Lietuvai jėgų veikimą. Todėl liko viena – atkurti Lietuvą jos etnografinėse ribose.

Kokia Lietuvoje turi būti valstybinė sankloda, Nepriklausomybės Aktas delegavo nustatyti Steigiamajam Seimui, nes jam negalės daryti įtakos jokios išorinės jėgos. 1920 metais susirinkęs Steigiamasis Seimas garbingai įvykdė savo prievoles: 1922 m. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri užtikrino visiems piliečiams, nepriklausomai nuo tautybės ir religijos, lygias teises, visų valdžios institucijų renkamumą, Seimo viršenybę. Lietuva tapo demokratinė parlamentinė respublika. Lietuvoje buvo ne tik pripažinta moterų lygybė – Steigiamąjį Seimą atidarė ir jam pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė. To meto Europai tai buvo neregėta.

Priėmus Konstituciją vykdytos socialinės reformos, kurių tikslas buvo ne tik formaliai pripažinti visų piliečių lygybę, bet ir sudaryti jai sąlygas. 1922 metais įvykdyta žemės reforma, pagal kurią valstybės žinion paimtos dvarų žemės, jų savininkams paliekant ne daugiau kaip 80 ha., likusias išdalinant bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Tos reformos kardinaliai pakeitė Lietuvos gyvenseną: kaimiečiai tapo žemės savininkais, jie pasijuto gautos nuosavybės šeimininkais, kurią reikia ginti.

Tačiau kraštas nebuvo pilnai subrendęs demokratijai. Nepakankamai suvokta, kad valstybė be piliečių atsakomybės tampa sunkiai valdoma. Kai kam demokratija asocijavosi su anarchija, nors apie ją tautą bandė įspėti Lietuvos demokratai P. Višinskis, J. Vileišis, J. Šliūpas dar nepriklausomybės priešaušryje.

Polinkis į chaosą atvėrė duris autoritariniam mąstymui. Jis plėtojosi ir kaimynėse šalyse. 1926 m. gegužės 12–14 dienomis Lenkijoje įvyko karinis perversmas, įsigalėjo autoritarinis režimas. Jis paveikė ir Lietuvą. 

1926 m. gruodžio 16 d. Lietuvoje įvyko karinis perversmas, paleistas Seimas, netrukus sustabdytas ir Konstitucijos galiojimas. Prezidentu paskelbtas Antanas Smetona. Lietuva virto autokratine valstybe. Pristabdytos socialinės reformos. Kraštas pradėtas valdyti paskirto Prezidento dekretais. Tai destabilizavo valstybę.

Plačiuose gyventojų sluoksniuose ir toliau buvo gyvybingas 1922 m. suformuotas valstybės modelis. Inteligentija domėjosi, kas vyksta Vakarų Europoje, kokios ten kyla politinės koncepcijos. Daliai inteligentijos patraukli buvo organinės valstybės idėja (Pranas Dielinkaitis, Juozas Keliuotis, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina).

1938 m. Respublikos Prezidento dekretu buvo paskelbta naujoji Konstitucija. Joje nebebuvo termino demokratinė. Nors tekste tiesiogiai ir nebuvo pasakyta, kontekstas aiškiai bylojo – Lietuva yra autoritarinė valstybė. Ji  žeidžia piliečių laisvę.

Be to, Konstitucija nebuvo legitimi – ji buvo parengta Prezidento komisijos, Prezidento patvirtinta ir paskelbta, bet piliečių neaprobuota. Todėl Konstitucija neišsprendė krašte pribrendusių problemų. Valstybė nebuvo psichologiškai pasirengusi atremti užsienio invazijos, kaip tai ir atsitiko 1940 ir 1941 metais. Net bolševikai Lietuvos valstybės aneksiją įteisino pasinaudodami ta Konstitucija. Energingiausiai okupantams priešinosi valstiečiai. Jie gynė savo žemę, kuri jiems asocijavosi su 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Valdantieji nepajėgė organizuoti pasipriešinimo tiek  bolševikų, tiek nacių okupacijoms. Jį organizavo partijos, po 1926 metų perversmo veikusios nelegaliai. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) pirmininku buvo išrinktas socialdemokratų partijos pirmininkas Steponas Kairys, vėliau šiame poste jį pakeitė 1922 metų reformų autorius krikščionis demokratas Mykolas Krupavičius. VLIK‘o nuomone, atkurtoji Lietuvos valstybė turi remtis 1922 metų Konstitucija.

1946 m. balandžio 23 d. įvykęs pirmasis Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas nutarė, kad atkurtoje valstybėje „santvarka – demokratinė, valdymas – per Seimą ir vyriausybę, kurią sudaro lygiu proporciniu pagal partijų sąrašus slaptu balsavimu išrinktas Seimas“*. Šią nuostatą patvirtino ir 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio Taryba. Taigi mąstyta tik apie demokratinės valstybės atkūrimą. Nepavyko aptikti dokumentų, kurie bylotų, kad pasipriešinimo judėjime būta autoritarinės valstybės šalininkų. Lietuviai tada jau akivaizdžiai suvokė, kas yra autoritarizmas.

Nuo 1940 metų Lietuva gyveno primestoje jai autoritarinėje valstybėje, kuri netenkino absoliučios jos gyventojų daugumos, todėl jie tarsi pro rakto skylutę stebėjo, kas vyksta išoriniame pasaulyje, domėjosi tenykštėmis idėjomis.

Gyvą atgarsį Lietuvoje turėjo 1956 metų sukilimas Vengrijoje. 1968 metais Lietuvoje dar karščiau domėtasi įvykiais Čekoslovakijoje ir Lenkijoje. Jie paliko tam tikrus pėdsakus Lietuvos gyventojų mąstysenoje. Dalis Lietuvos inteligentijos domėjosi eurokomunizmu visų pirma kaip alternatyva primestajai ideologijai. Šias idėjas legalioje spaudoje mėgino propaguoti Jonas Repšys, tačiau išsamiausiai jas dėstė pogrindyje leidžiamame žurnale „Perspektyvos” (1979–1981) Liudas Dambrauskas ir Gintautas Iešmantas. Šias idėjas valdantieji laikė itin pavojingomis, nes joks kitas nelegalaus ledinio leidėjas nebuvo taip griežtai nubaustas,  kaip šio.

Lietuvos visuomenė buvo pasirengusi demokratinėms permainoms. Ji atmetė tiek savą, tiek primestą autoritarizmą. Prasidėjus Tarybų Sąjungos imperijos griūčiai Lietuva viena iš pirmųjų pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis. Ji pirmoji pasitraukė iš imperijos, tiksliai naudodamasi imperijoje veikiančiais įstatymais. Tokiam akibrokštui nebuvo pasirengusi pati imperija – Nepriklausomybę paskelbė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, išrinkta pagal TSRS galiojusius įstatymus, išbraukdama iš savo pavadinimo „TS“ (tarybų socialistinė).

1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas ir imta rengti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume buvo priimta. Jos rengėjai naudojosi VFR ir Austrijos Respublikos konstitucinių teismų specialistų konsultacijomis bei 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindinėmis nuostatomis. Taip Lietuva įsitvirtino demokratinių valstybių tarpe.

Išanalizavus politinių idėjų poreikį ir jų realizavimą XX amžiaus Lietuvoje, akivaizdu, kad kaimyninių šalių politinis gyvenimas veikia kaimynes, kad sukurti demokratinę politinę sistemą negalima be piliečių atsakomybės už savo veiksmus, kad vienoje šalyje sunkiai įmanomas demokratinės sistemos buvimas, kai aplinkui siaučia autoritarizmas. Ir atvirkščiai – vargiai galimas autoritarizmas ir diktatorių siautėjimas, kai aplinkui įsišaknija demokratiniai režimai.

*   Gaškaitė-Žemaitienė N. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio strategija. Genocidas ir rezistencija, 1999, 1(5), p.28.

 

Komentaras skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close