captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skaljola – kiek primiršta, bet „užkrečiama“ dailės rūšis

Iš pradžių itin mėgta, vėliau – visiškai pamiršta, o dabar vėl atgimusi: taip būtų galima trumpai nupasakoti dailės rūšies skaljolos istoriją. Sostinės Valdovų rūmuose galima ne tik apžiūrėti šios meno šakos dirbinius, bet ir iš skaljolos meistro išgirsti, kaip ji gaminama.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Skaljola – užkrečiama, juokauja didžiulės šios meno srities kūrinių kolekcijos savininkas, kartu su seserimi vadovaujantis ir dirbtuvėms. Ir kūrinius, ir dirbtuvę jiedu paveldėjo iš tėčio Bjanko Bjankio, kuris atgaivino šią techniką ir susidomėjimą ja. Skaljolos menas gimė 16 ir 17 amžių sandūroje, 18 a. ypač suklestėjo, o tuomet buvo primirštas. Iki 1948 m., kai lankydamasis Florencijoje B. Bianchi atrado skaljolos kūrinius ir nutarė, kad būtinai turi išsiaiškinti, kaip jie pagaminti. Išsiaiškino ir įkūrė dirbtuves, kuriose palyginti mažai žinomus skaljolos dirbinius iki šiol kuria keturi meistrai.
    
„Pagrindinė skaljolos gamybai reikalinga medžiaga – mineralas selenitas, jo randama Vidurio Italijoje. [...] Iš pradžių selenitas pakaitinamas, tada sumalamas arba tiesiog sutrinamas. Taip gauname miltelius, į kuriuos  maišome organinės kilmės klijų, taip pat pigmentų ir išgauname įvairių spalvų. [...] Skaljolos pagrindas gali būti marmuras arba paprastesnės, pigesnės medžiagos, kartais naudojama ir pati skaljola. Ant pasirinkto pagrindo pirmiausia išpiešiamas būsimas kūrinys, tada jis išgraviruojamas, o į įdubas dedamas skirtingų spalvų iš selenito pagamintas mišinys“, – pasakoja kolekcijos savininkas Alessandro Bianchi.

Plačiau apie tai – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...