captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Gaidys: dabar tokio tuščio, banalaus humorėlio daug

Komedijos žanras negali būti vien pramoginis, nors publikai labai malonu nieko negalvoti – pažiūrėjo, pasijuokė, užmiršo, LRT KULTŪROS laidoje „Naktinis ekspresas“ sako režisierius Povilas Gaidys. „Dabar tokio tuščio, banalaus humorėlio daug. Truputį su seksiuku, truputį su tuo... [...] dabar kažkoks būtent satyros, humoro, pasišaipymo laikotarpis – šaipomasi iš bet ko, bet kaip. [...] Ir aš nuo tų komedijų truputį nuėjau. Kiekgi galima ten būti“, – neslepia jau 52 metus Klaipėdos dramos teatre dirbantis P. Gaidys.
A. Kubaičio (BFL) nuotr.
A. Kubaičio (BFL) nuotr.

– Klaipėdos dramos teatras, kuris jau ilgus metus susijęs su Jūsų vardu, buvo vadinamas komedijos teatru. Ar pykstate, kai Jus vadina komedijų režisieriumi?

– Pykstu. Galbūt man tas žanras sekasi truputį geriau, nors jis nelengvas. Bet aš kažkurį laikotarpį nebestatau komedijų, į rimtesnius reikalus einu, tik tie rimtesni gal nelabai pavyksta.

– Prieš pokalbį perskaičiau seną Irenos Aleksaitės recenziją, kurioje pasakojama apie Klaipėdos dramos teatro gastroles Vilniuje ir kaip salė lūžo iš juoko. Bet ji pabrėžė, kad P. Gaidžio komedijos nėra vienadienis linksmumas. Labai svarbu, kad apie visuomenės, gyvenimo šablonus, beprasmybę, apie tai, kas vyksta aplink mus, kalbama su ironija. Taigi komedija komedijai nelygu.

– Žinoma. Tas žanras negali būti vien pramoginis. Dabar tokio tuščio, banalaus humorėlio daug. Truputį su seksiuku, truputį su tuo... Publikai labai malonu nieko negalvoti – pažiūrėjo, pasijuokė, užmiršo. Bet vis tiek ir komedija turi būti prasminga.

– Į Klaipėdos teatrą atėjote būdamas 26 metų, o prieš keletą metų šventėte kūrybinės veiklos 50-metį. Jus kvietė tikrai ne vienas teatras, tad kaip atsitiko, kad Klaipėdai likote ištikimas 50 metų?

– Aš išvis esu namisėda, nemėgstu kaitaliotis, straipaliotis, važinėti kažkur. Todėl ir pastatymų kituose teatruose nedaug. Man atrodo, žmogus turi turėti vieną pastovią vietą, o ne būti, kaip Maksimas Gorkis sakė, kaip tas tarakonas – kur užėjo noras, ten ir nuropojo.

– Bet nelengva ta vieta buvo?

– Apskritai teatras yra nelengva vieta. Ir žiauri vieta, negailestinga.

– Ką turite galvoje taip sakydamas?

– Viską, nes jis tave iščiulpia, ištraukia, reikalauja pasiaukojimo. Jis tave ir pražudo.

– Bet laikotės – nenužudė.

– Dar laikausi, tik nežinau, už ko...

– Kaip Jūs rasdavote pjeses? Teko skaityti, kad I. Kočergos komedijos „Laikrodininkas ir višta“ cenzūra neleido statyti bene 30 metų. Iš kur ją gavote? Kaip pastatėte?

– Dabar negalėčiau tiksliai atsakyti. Ir A. Kopkovo „Dramblys“ buvo uždraustas, kažkur dūlėjo.

– O kaip Jums leido statyti?

– Atradau per pažintis, kažkas pasufleruodavo – pažiūrėk tą, pažiūrėk tą. Maskvoje dar būdavo draugų pasilikusių. Tokiu būdu jos kažkaip atsirasdavo. [...] Vis dėlto tai Lietuva buvo. [...] „Dramblys“ atskiru leidinuku išleistas buvo: skaityti – prašau, statyti – jau kitas dalykas.

– Bet už „Dramblį“ gavote pylos – buvote iškviestas pasiaiškinti.

– Buvo jis uždraustas kurį laiką, buvo sustabdytas. Ten kvailystė tokia buvo... Nepraleido, nepraleido iš pradžių pastačius. O festivalyje „laureatūrą“ gavo spektaklis. Gal būtų jis ir sustabdytas, taip ir nevaidintas. Ir staiga Maskvoje leistame žurnale „Ogoniok“ („Pravdos“ dukteriniame leidinyje) toks kritikas Zubkovas (vienas iš tų, kuris, jei blogai parašydavo, galva žmogui krisdavo) apie jį parašė. Taigi Zubkovas Panevėžyje matė spektaklį ir „Ogonioke“ parašė, kad „očen žiznieradostnyj spektakl“. Ir to užteko.

– Kad gautumėte pateisinamą dokumentą?

– Taip, ir „Dramblys“ „praėjo“. Paskui buvo vėl sustabdytas.

– Bet žiūrovams spektakliai patikdavo ir jie suprasdavo, ką esate paslėpęs?

– Taip. Ir ta pati „Pirtis“, kai civiliais apsirengę pareigūnai su Vladimiro Majakovskio tekstu žiūrėdavo spektaklį ir tikrindavo, ar tekstas pakeistas – ne, viskas V. Majakovskio buvo. Tik kažkaip kitaip pažiūrėta.

– Pakalbėkime apie tragedijas – kitą teatro pusę. Dvi mūzos – viena besijuokianti, kita verkianti – toks yra teatro simbolis. Esate pastatęs Williamo Shakespeare`o „Koriolaną“, Sofoklio „Karalių Edipą“, Justino Marcinkevičiaus trilogiją. [...] Dar labai įdomu tai, jog esate pasakęs, kad, Jūsų požiūriu, geriausias Jūsų paties pastatymas yra „Herkus Mantas“, kuriame vaidino aktorius Povilas Stankus. Koks tai buvo spektaklis?

– Negaliu pasakyti, kad tai buvo mano geriausias spektaklis. Geriausias – „Mindaugas“. Man tiesiog gaila, kad jis kažkaip praėjo. Jis kaip tik irgi buvo statomas šito teatro atidarymo po rekonstrukcijos proga.

– Po 1990 metų?

– Taip. Didžiojoje salėje stačiau. Tai buvo neblogas spektaklis, tik jis kažkaip praėjo nepastebėtas. Labai geras P. Stankaus darbas ten buvo. [...] Situacija ten tokia buvo, kritikai nevažiavo, truputį apsipykę buvo su teatro direktoriumi – kažkokie tokie dalykėliai. Kažkas atvažiavo, pasižiūrėjo... Vežioti spektaklio niekur negalėjome, nes jis buvo susietas su teatro technika, masinis. O Klaipėdoje jis buvo rodytas nemažai kartų.

– Ar pats sau esate atsakęs į klausimą, kodėl vieną spektaklį lydi sėkmė, o kito, lygiai tokio paties gero, kažkodėl kelias būna labai sudėtingas arba apskritai jo nelabai pastebi?

– Velnias žino. Tokios gyvenimo metamorfozės.

– Pavyzdžiui, net Just. Marcinkevičiaus „Mindauge“ buvo labai įdomių elementų, tarkim, su juodomis vėliavomis.

– Tos vėliavos buvo jau paskui. Dailininko įkištos. Jų iš pradžių nebuvo – buvo veidrodžiai, kuriuos teko sudaužyti, nes buvo uždrausti. Aukštas pareigūnas, kuris uždraudė, pasakė – sakykit, važiuojant iš gastrolių sudužo kelionėje.

– Ir privalėjote nuimti? Negalėjote slapta parodyti?

– Ne, buvo trenkta kumščiu ir pagrasinta, kad, Gaidy, tau skiauterė nulėks.

– Bet gyvenime Jus daužė apskritai – ar komedijas, ar dramas statėte. Visą laiką šalia stovėjo kažkas, kas liepdavo tai tą nuimti...

– Ne visur, bet buvo.

– O dažnai reikėdavo ieškoti kompromisų? Kaip reikėjo atsipirkti, tarkim, už „Mindaugą“?

– Aš už tai neatsipirkinėdavau. Iš pradžių, jaunystėje, teko dirbti tokiu laikotarpiu, kai pasipylė jubiliejai – ir Lietuvos tarybų valdžiai 25 metai, komjaunimui 50 metų, kažkiek Komunistų partijai, Tarybų Sąjungai. Beveik kasmet – jubiliejus. Visi teatrai turėjo pastatyti spektaklį ta tematika.

– Apie komjaunimą?

– Taip, tokia tematika. Buvo festivaliai, iš kailio nerdavosi. Bet čia – kaip ir ką pastatysi. Komjaunimo 50-mečiui pastačiau Just. Marcinkevičiaus „Krintančias žvaigždes“. Lenino minėjimui V. Majakovskį paėmiau.

– Jubiliejui pastatė netgi patį gyvenimą ironizuojančią pjesę? Bet tai buvo labai įdomus gyvenimas. Bent jau buvo su kuo kovoti.

– Dabar nėra tų malūnų.

– Viena vertus, ačiū Dievui, kita vertus, ir dabar yra dalykų, apie kuriuos galima lygiai taip pat ironiškai, sarkastiškai kalbėti.

– Galima, bet man nebesinori, nes dabar kažkoks būtent satyros, humoro, pasišaipymo laikotarpis – šaipomasi iš bet ko, bet kaip. [...] Dabar kiekviename laikraštyje būtinai bando pasijuokti, pasišaipyti. Ir aš nuo tų komedijų truputį nuėjau. Kiekgi galima ten būti.

– Dabar teatre romantikos, ramybės trūksta?

– Būtent.

– Jūs pats taip pat turite du diplomus?

– Du. Aš baigiau ir aktorinį. Mano dėstytojai buvo Siparis ir Jurkūnas. Tarp kitko, irgi komiški aktoriai.

– Bet nedaug vaidmenų suvaidinote?

– Kai pradėjau režisuoti, į aktorystę nelįsdavau. Iš pradžių, kai trūkdavo žmonių, spektakliai būdavo didesni, masinės scenos, kas dabar retai būna, kartais tekdavo ir masuotėje pavaidinti ar kažkokiame epizodėlyje lopydavau skyles. Bet išeini į sceną – pats pradedi režisuoti, stumdyti aktorius...

– Bet visai neseniai, švęsdamas savo 50 metų kūrybinį jubiliejų, suvaidinote labai simboliškame pastatyme „Viskuo kaltas teatras“.

– Taip, vaidinau. Galbūt todėl pasirinkau, kad ir pjesė tokia apie teatrą. Pavadinimas, tarp kitko, jau mūsų teatro „padarytas“. Jis neišverčiamas lietuviškai, nes yra „Viskuo kaltas šveicorius“ (jei kur ir kas – viską meta į šveicorių). Pas mus to niekad neišversi. Rusai verčia „Dvoreckij vo vsiom vinovat“ – čia dar galima žaisti žodžiais. [...]

– Esate užsiminęs, kad vis dar norite pastatyti Antoną Čechovą. Ką tai reiškia? Kodėl toks ilgas kelias iki A. Čechovo?

– Nežinau. Aš negaliu būti abejingas skaitydamas – kažkokios frazės, tekstas va taip iš karto užgniaužia. Jis toks gilus ir aš labai jį mėgstu, bet visą laiką bijojau prie jo prisiliesti. Bijojau sugadinti, nes labai lengva. O daugelis ima, ir truputį neatsakingai. Kiek pastatymų, kiek to Čechovo yra, o iš tikrųjų gerų pastatymų ne tiek ir daug. Ir yra ta baimė nesugadinti tokio švento dalyko. Taip ir nepastatysiu turbūt.

– Po truputį atiduodate dirigento lazdelę į kitų rankas. Kokį teatrą norėtumėte matyti, ko jam palinkėtumėte?

– Gyvo, gilaus, linksmo, bet tik ne paviršutiniško. Kad jis būtų kunkuliuojantis, tvirtas, geras, kad nenueitų į „kasinius“ spektaklius. [...]

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...