captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kilmingos giminės atstovas: revoliucijos naudos neneša

Kilmingumo šaknų paieškos apėmusios visą Europą. Ne tik mes kruopščiai renkame savo kilmingų giminių įrodymų likučius. Pensininkas Bernard`as Gourbaud iš Cresy la Chapelle savo prosenelių portretais nukabinėjo savo namų sienas. Ir tie namai džiaugsmo teikia ne tik Bernardui, bet ir jo svečiams.
cresylachapelle.eu nuotr.
cresylachapelle.eu nuotr.

Kilmingumo šaknų paieškos apėmusios visą Europą. Ne tik mes kruopščiai renkame savo kilmingų giminių įrodymų likučius. Pensininkas Bernard`as Gourbaud iš Cresy la Chapelle savo prosenelių portretais nukabinėjo savo namų sienas. Ir tie namai džiaugsmo teikia ne tik Bernard`ui, bet ir jo svečiams.

„Jos tėvas į Prancūziją pirmasis atvežė nežinomą gėlę, kuri buvo pavadinta begonijos vardu. Nes jos vardas – Begone de Mountfermet, – sako Bernard`as, rodydamas bene patį vertingiausią namų portretą. – Tai buvo maždaug 1700-ieji, prieš revoliuciją, nes po to visus aritokratus išpjovė. Tiksliau tai buvo 1714-ieji.”

Taigi Begone de Mounfermet, Bernard`o prosenelių prosenelė, ir buvo ta garbi aukštuomenės dama, apie kurią iki šių dienų išdidžiai kalba jos vaikaitis, tikinantis, jog nežinoma gėlė buvo pavadinta prosenelės Begonijos vardu.

Kad tai šventa tiesa, Bernard`as net neabejoja, ir paklaustas, ar tik nejuokauja, mielai rodo dar kelis iki prancūzų revoliucijos nutapytus portretus savo giminaičių, taip pat kilusių iš prancūzų aristokratų: „Istorija graži ir ilga pasakoti. Ta ponia, mano giminaitė, nutapyta paveiksle, buvo laivyno admirolo dukra. Dar turiu ir vieno savo prosenelio portretą, tik jo vardas ne taip plačiai žinomas“.

„Revoliucijos naudos neatneša, mūsiškiai revoliucionieriai giljotinavo visus kilminguosius“, – linguoja galva Bernard`as. Savo gyvenime jis irgi padaręs tikrą revoliuciją. Ir jei jo aristokratiškų šaknų tema mums tik pagavi, tai kita istorijos dalis gali pasitarnauti kaip nebloga pamoka ir naudinga patirtis. Mat kita Bernard`o šeimos dalis, nenukentėjusi nuo revoliucionierių, įsigijo dailų malūną netoli Paryžiaus, miestelyje, vadinamame prancūziška Venecija.

„Kita mūsų šeimos pusė – mamos giminė. Mano senelis pirko šį malūną 1933 metais, dar prieš karą. Čia buvo keli namai prie upės, o greta, šalia malūno, buvo šis, kuriame dabar gyvename. Kai seneliai mirė, liko du vaikai, mano tėvas ir dėdė. Turtas buvo padalytas abiem. Mano tėvas pasirinko šį namą, o dėdė kitą”, – prisimena pašnekovas.   

Tiesa, po karo namų prie upės sumažėjo. Ir šiandieninis, likęs Bernard`ui Gourbaud, nedidelis, bet labai dailus. Cresy la Chapelle miestelyje Bernard`o malūnas išsiskiria iš kitų. Tačiau vos tūkstantį gyventojų turintis miestas, apjuostas upe ir jos kanalais, tikrai žavus ir traukia atvykėlius.

Nors sakoma, kad miestelis pražįsta tik pavasarį, kai atkunta gyvenimas, ir keliautojai, tarsi į Meką traukiantys piligrimai, suka į netoliese esantį Disneilendą. Tiesa, Bernard`as, tardamas šį pavadinimą, net purtosi. Doram prancūzui gyvenimo amerikonizacija, sakoma, eina per kepenis. Bet ką darysi. Yra kaip yra, arba, kitaip tariant, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Netoliese įsikūręs pasaulinis pramogų parkas duoda darbo visiems, o kai kam ir gardesnės duonos. Bernard`as neslepia, kad savo mažučiuką verslą pradėjo tai supratęs. Be to, tik ramiai laukti senatvės jam buvo labai įkyru.

„Mūsų šeima čia gyveno, aš dirbau, sukūriau savo statybų kompaniją. Tačiau kai dukra išvyko studijuoti į Paryžių, o mes su žmona išėjome į pensiją, nutarėm savo namuose įkurdinti svečių namus su pusryčiais“, – sako Bernard`as.

Kažkada irgi gyvenęs ir dirbęs Paryžiuje, Bernard`as su Anette, grįžę atgal į gimtąjį Cresy la Chapelle, ėmė gyventi kitaip. Tiesa, jo Anette – kilusi iš Versalio. Bernard`as juokiasi, jog ji irgi buvusi arti karalių.

O prieš ketverius metus abu sutuoktiniai nutarė, jog pensija – ne gyvenimo pabaiga ir nėra ko tuščiai sėdėti sudėjus rankas.

Buvęs statybininkas iš esmės pertvarkė savo namą ir sukūrė vadinamąjį mini viešbutį: du kambariai skirti vos penkiems svečiams: „Mes viską darėme patys. Viskas buvo mūsų galvose. Naudojom baltą spalvą, nes supratome, kad balta padeda išryškinti baldų dailumą ir visa kita. Baldai – mūsų šeimos“.

Vos penkis svečius priimantys svečių namai, kuriose jauku it tikruose namuose, žiemą vegetuoja. Pašnekovas neslepia, jog taip verstis nelengva. Ir visada su viltimi laukia šiltesnio metų laiko.

Nors idėja sulaukus pensijos imtis verslo tik teoriškai atrodė labai paprasta. Po ketverių metų veikos Bernard`as jau mato ir sunkumų, tik neprisimena, kuris kurį skatino šiai veiklai: jis žmoną ar žmona jį.

Viską, ką reikia nuveikti užsiimant tokiu verslu, pora iš tiesų susitvarko tik dviese. „Kas čia tokio nuomojant tik du kambarius“, – šypsosi Bernard`as, pridurdamas, jog reikalui esant, svečiams pasiūlo dar vieną kambaraitį – iš savo asmeninių apartamentų. Tačiau poros visos dienos panašios viena į kitą ir turi savo ritmą nuo ryto iki vakaro.

„Pirmiausia keliamės nelabai anksti, mums tai svarbu. O ką daryti, priklauso nuo poreikių, kurie tądien susiklosto. Kartais ruošiame vakarienę svečiams. Tai irgi lemia mūsų veiklą. Valome kambarius. Po to perkame produktus vakarienei, ją paruošiame. [Jaučiamės] dirbantys visu krūviu. Tai darbas, ne hobis. Tiksliau ne tik hobis. Greičiau kažkas tarp darbo ir hobio“, – svarsto pašnekovas.

Paklaustas, ar gali sumanę viską uždaryti ir išvykti atostogų, sako, kad, žinoma, gali daryti, ką nori: „Bet kai kuo nors užsiimi, nori padaryti viską, ką gali geriausio“.

Akys ilsisi, kai jauku, ir tai akivaizdu. Paties Bernard`o įrengti kambariai netviska prabanga, tačiau prancūziškai kuklu, miela ir švaru.

„Aš kasdien dirbu su dulkių siurbliu, plaunu grindis“, – neslepia šeimininkas, pripažįstantis, jog aktyvusis metų laikas trunka nuo kovo iki lapkričio. Vėliau apmiršta visas miestelis, ir kas gali, traukia Paryžiaus link: „Visi vyksta į Paryžių, čia tik 35 km kelio važiuoti. Priklauso, koks dienos metas. Jei išvyksti 10 val., tai 10.30 val. jau esi Paryžiuje”.

Tiesa, pasak Bernard`o, jo namus dažniausiai renkasi prancūzai, kitiems čia įsiprašyti nelabai ir pavyksta. Kaip ir visas mažas miestelis, pora į atvykėlius žvelgia akylai ir to neslepia. Iš to kyla ir sunkumų, kuriuos Bernard`as apibūdina tik kaip teorinius, nes per kelerius veiklos metus svečių namų savininkų niekas nenuskriaudė.

„Sunkiausia, kad čia turi išbūti visą dieną, nes tai mūsų namai. Jei tai būtų svetimas namas, galėtume svečiams įduoti raktus ir jie galėtų elgtis kaip panorėję. Kadangi tai mūsų būstas, viskas klostosi kitaip“, – tvirtina Bernard`as.

Svečių namų šeimininkas sako, kad nenori palikti žmonių vienų, bet ne tik dėl jų: „Išeidami žmonės pamiršta uždaryti duris ir kitką“. Tiesa, to Bernard`ui niekada nėra atsitikę: „Taip nutinka viešbučiuose, bet čia, svečių namuose, viskas yra kitaip. Ir svečiai čia kitokie, ir mes kitokie“.

Išvakarėse atsiklausęs, kada svečiai ketina pusryčiauti, nuo ankstyvo ryto Bernard`as virtuvėje sukasi pats. Klasikiniai prancūzų pusryčiai – prancūziškas raguolis ir kava šiuose namuose gardinami paties šeimininko virtomis uogienėmis. Ir ne tik iš uogų. Vyras pasakoja mėgstantis eksperimentuoti ir vasaromis ruošia rožių žiedlapių, kitų gėlių ir riešutų bei vaisių džemus.

„Priklauso nuo situacijų, mes neturime savo sodo, tad vykstame uogų ir vaisų arba pirkti, arba netoliese galime daržovių ir vaisių susirinkti patys. [...] Mano receptai – didžiausia paslaptis. Mėgstu viską kurti pats ir vis naujai. Kartais neblogai išeina, o sykiais nepavyksta“, – pasakoja pašnekovas.

Bernard`o Gourbaud sako, kad maža tikimybė, jog čia kas atklystų iš tolimų kraštų. Praėjo ir tie laikai, kai prancūzų impresionistai vykdavo laiką leisti Cresy la Chapelle ir tapydavo nuostabius mūsų peizažus, atvirauja pašnekovas. Ir net pasididžiuoja, jog jo senas malūnas atsidūrė ne viename Jeano Baptiste Corot peizaže. Tad šis miestelis Prancūzijoje išgarsėjo ir dėl impresionistų.

„Būtent dėl tapytojų, būtent dėl jų. Ir dėl upės, kuri supa miestelį. Ir jis kartais vadinamas „Brie“ Venecija”, – teigia Bernard`as.

Beje, netoliese esantis gerokai didesnis Moaux miestas laikomas tikrąja sūrio „Brie“ tėvyne. „Tačiau kad ir kokių garsybių čia esama, maži miesteliai merdi”, – liūdnai šypteli Bernard`as, pripažindamas gyvensenos pokyčius, globalizacijos mašinos žiaurumus ir vienintelę viltį, kuria jis matuoją šiandieną: „Nežinau, koks bus rytojus. Reikia gyventi šiandien“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...