captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Pitrėnas: darbas turi gaminti laimės hormoną ne tik man, bet ir aplinkiniams

Esminis ir svarbiausias dalykas – degančios mano partnerių scenoje akys, tai yra nuostabu, LRT KULTŪROS laidoje „Naktinis ekspresas“ sako naujasis Nacionalinio simfoninio orkestro vadovas Modestas Pitrėnas. „Momentas, kai matau žvilgsnius žmonių, kurie patenkinti savimi, jaučia pasididžiavimą, yra pats brangiausias mano, kaip muzikanto, kaip menininko, gyvenime. Juk visada malonu, kai esi ne tik įvertinamas, bet ir kai tavo darbas apskritai neša prasmę, gamina laimės hormoną ne tik tau, bet ir aplinkiniams“, – įsitikinęs dirigentas.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Nacionalinė filharmonija šį sezoną pradėjo įspūdingai – po 50 metų vadovavimo dirigentas Juozas Domarkas batutą ir meno vadovo atsakomybę perdavė Jums. Kaip jaučiatės?

– Jaučiuosi gerai, nes šis sezonas yra ir 75-as nacionalinio orkestro sezonas.

– Taigi dar daugiau iššūkių?

– Iššūkiai priklauso ne nuo jubiliejų, bet nuo darbo rutinos ir nuo to, ką turi pasakyti su tavimi esantiems žmonėms. Todėl nesureikšminu ir tų simbolių, kurie taip ryškiai afišuojami dabar. Aš juk tą puslapį verčiau dešimtį metų dirbdamas filharmonijos dirigentu ir maestro J. Domarko asistentu, taigi  neįvyko kažko labai esmingo ir greito.

– Bet atsakomybė kita.

– Be abejo. Ir tas faktas visada duoda papildomą pridėtinę vertę arba krūvį, kurio nereikėtų ir kuris labiau jaudina, negu padeda. Kita vertus, esu tikras tuo, ką darau, pasitikiu savimi ir žmonėmis.

– Kokie dabar pagrindiniai Jūsų uždaviniai? Ką galbūt ketinate keisti? Kas Jums svarbiausia perėmus vadovo batutą?

– Su naujo vadovo atėjimu nesiečiau kažkokių esminių pokyčių. Pokyčiai turi vykti harmoningai, savaime, turi būti kaip išdava to, kas lemia darbo rutiną ir kasdienybę, o ne atvirkščiai – mes dabar kažką pakeičiame ir žiūrime, kas bus. Mano pagrindinė mintis – kad kiekvienas muzikantas turėtų kuo daugiau orumo, gautų kuo daugiau muzikavimo džiaugsmo ir parodytų kuo daugiau rūpesčio bendra kokybe. Tai netrunka pajusti ir publika. Todėl mano pati didžiausia siekiamybė, kad muzikantai kaip eritrocitai kraujyje atpažintų gerąją bacilą nuo blogosios ir tuos gerus dalykus išskleistų.

– Paminėjote muzikanto orumą. Kiek Jums svarbi atmosfera, santykiai su muzikantais?

– Sakyčiau, ne tiek svarbūs, kiek esminiai. Tie santykiai arba kuria, arba griauna. Iš tiesų man svarbiausias elementas būtent harmonija tarp dirigento ir kolektyvo. Manau, kad nereikia priešinti dirigento ir orkestro. Mano kelias yra kitas. Aš noriu būti tas, kuris inspiruoja, skatina, bando pradžiuginti. Kūrybos džiaugsmas yra labai įdomus ir skatinantis dalykas, jis viską nuspalvina kitaip. Bet, ko gero, neišvengiami ir negatyvūs dalykai...

– Nes tai didelis kolektyvas – tai natūralu.

– Taip. Deja, jie mane labai slegia ir griauna, todėl aš stengiuosi nuo to atsiriboti. Bet, jei esi jautrus žmogus, jei tau rūpi (o man iš tiesų rūpi), labai sunku atsiriboti ir nuo negatyvo, kuris kartais pasklinda. Tikiuosi, kad jo bus kuo mažiau.

– Kam šiandien dirigentui reikalinga batuta? Juk XVIII a. tai buvo didelė lazda, kuria dirigentas mušdavo taktą. Kodėl ji išliko?

– Jei tęstume istorinį ekskursą, ta lazda mutavo į susuktą popieriaus lapą, kuriuo vėliau buvo vėduojama ir mušamas ritmas, tik jau nebylus, negarsinis. Taigi batuta išliko kažkokiu tęsiniu – ji yra tiesiog rankos pratęsimas, kad ranka įgautų dar lakesnę išvaizdą arba dar tikslesnį mostą. Juk mes turime penkis pirštus ir tie pirštai kartais gali išsklisti į šalis, o batuta šiek tiek mobilizuoja judesį, manualinę techniką. Kita vertus, manau, kad ne veltui Dievas sukūrė žmogaus ranką su penkiais pirštais, tad aš labai dažnai batutos atsisakau.

– Šiandien gana populiaru, kai orkestrų, kolektyvų vadovai atvažiuoja ir dirba įvairiuose teatruose, orkestruose. Kaip dėl Jūsų kitų įsipareigojimų? Ar daugiau dirbsite Vilniuje?

– Iš tiesų Lietuvos periodas dabar bus trupučiuką klampesnis, bus labiau įleistos šaknys Vilniuje. Aš turiu vidutiniškai po vieną programą per mėnesį. Tai visai nemažai, turint galvoje, kad turi diriguoti ir kiti filharmonijoje dirbantys dirigentai (ir lietuvių dirigentai, ir kviestiniai). Taigi mano įsipareigojimas bus apie 10–12 programų per sezoną. Tai nėra mažai.

Žinoma, orkestrą ugdo ir atvykę dirigentai, ne vien vyriausiasis dirigentas. Kiekvienas dirigentas turi kažką pasakyti ir mes skatiname (čia man labai svarbus aspektas) orkestro grįžtamąjį ryšį, kad orkestras visą laiką pasisakytų, ar tas dirigentas davė naudos, ar jis buvo ugdomasis veiksnys, ar jis buvo toks blankus ir neįdomus muzikiniu ar žmogiškuoju požiūriu.

– Kokia Jūsų, kaip vadovo, ugdymo programa?

– Nenoriu leistis į labai siaurą muzikantišką, muzikinę virtuvę. Man programose bus svarbu išreikšti cikliškumą, nuoseklumą. [...] Galbūt mums šiek tiek padės muzikinis kalendorius, gal kažkokie jubiliejai, sukaktys. Norėtųsi paskleisti per sezoną tam tikrą kažkokių kompozitorių retrospektyvą, sudėlioti kažkokius svorio taškus, galų gale sugrįžti  prie ankstyvosios romantikos, kas mūsų orkestruose labai retas dalykas. Mendelssohnas, Schumannas, Schubertas yra kompozitoriai, kurie iš tiesų retai atliekami mūsų simfoninių orkestrų, lyg tai būtų kamerinio orkestro arba sinfoniettų bendrąja prasme kažkokia prerogatyva. Todėl norėčiau, kad tie žanrai būtų kuo platesni, bet kartu būtų viena linija, jungianti pavadinimus ir stilius.

– Po pirmojo koncerto buvo kalbama, kad orkestro muzikantų akys spindėjo ir orkestras atrodė atjaunėjęs. Žinau, kad esate J. Domarko mokinys, kad perėmimas vyko labai gražiai, tad kokia yra ši pradžia?

– Be jokios abejonės, aš jaučiuosi tvirtai. Atsakomybė pirmą koncertą visada slegia šiek tiek labiau būtent dėl tų pašalinių priežasčių, nors tai nebuvo pirmas, nebuvo net 50 koncertas su nacionaliniu orkestru, jų būta gerokai daugiau. Pažįstu muzikus, žinau, ko tikėtis, bet kartu labai laukiu, kad mes vienas kitą nustebintume per šį ir ateinančius sezonus, kad atrastume naujų gelmių, naujų aukštumų. Ta mintis tiesiog užburia ir veda į priekį.

– Kaip Jūs atėjote į dirigavimą?

– Gyvenime retai būna atsitiktinių dalykų – vis dėlto nugali dėsningumai. Kai atėjo laikas vaiką užimti, mano tėvai parinko baseiną arba chorą. Galbūt berniūkščiui būtų buvę įdomu ir baseinas, bet, kadangi aš kone puoliau į ašaras, kad man nesinori kažkur išskristi iš lizdelio tris kartus per savaitę, tėvai parinko chorą. Tai buvo sėkla, kuri dygo tuos visus dešimtmečius. O Televizijos ir radijo vaikų choras visų pirma man buvo tam tikra komunikavimo mokykla.

– Kada pirmą kartą užlipote į sceną?

– Tai šiek tiek kuriozinis įvykis. Paskutinius metus dainuojant tame vaikų chore, atėjo atgimimo laikai. Su jais, žinoma, roko muzika, „Antis“ iškilo visu savo grožiu ir jėga. Ir staiga „Antis“ ir Algis Kaušpėdas nusprendė, kad jų naujametiniai koncertai turėtų būti surengti su Televizijos ir radijo vaikų choru dar tuomet funkcionavusiuose Sporto rūmuose. Buvo sugalvota, kad kūrinį „Aš sutikau Naujus metus“ atliks choro solistas, o vadovai pasakė, kad tai būsiu aš.

Tai buvo mano pirmas pasirodymas daugiatūkstantinei ošiančiai miniai. Aš dainavau su mikrofonu, nuo pradžių iki galo pašiurpęs, nes negali nejaudinti tokia iš salės sklindanti energetika, puikūs muzikantai ir asmenybės, tavo kolegos. Tai nepakartojamos akimirkos. Tai mano pirmas kartas, kai aš pasijutau solistu. Dabar taip pat kažkuria prasme esu solistas, nors ir besidalinantis ir neišleidžiantis kažkokių ypatingų garsų. Tačiau iš dalies jaučiuosi vis tiek vienas.

– O dabar jaudinatės prieš koncertą?

– Be abejo, jaudulys privalo būti, tik neturi trukdyti. Tiesą pasakius, labiau jaudinuosi prieš repeticijas nei prieš koncertus – tada jau nieko nebepakeisi.

– Yra dar du svarbūs įvykiai. Pirmas – Baltijos Asamblėjos premija. Antras, jei neklystu, – šiais metais tapote Dirigavimo katedros vedėju Muzikos ir teatro akademijoje.

– Rektoriaus pageidavimu, buvau pakviestas vadovauti tai katedrai. Bet ne pirmus metus dėstau ir išmanau pedagogikos virtuvę. Kitas niuansas tas, kad galbūt negaliu skirti pedagoginiam darbui tiek dėmesio, kiek norėtųsi, kiek reikalauja patys studentai. Juk kiek įdėsi, tiek turėsi – studentus taip pat reikia motyvuoti, uždegti.

– Praėjusį sezoną kalbėjau su M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventais ir dauguma jų sakė, kad norėtų išvažiuoti mokytis į užsienį. Ką padaryti, kad talentingiausi vaikai liktų pas mus?

– Aš nematau problemos dėl to, kad išvažiuoja. Problema ta, kad jie nebegrįžta. Aš irgi studijavau ir bakalauro studijas baigiau Zalcburge. Tai nereiškia, kad aš kažką praradau arba kad kažką prarado institucijos, kurios mane mokslino. Anaiptol. Manau, kad mes turime sukurti sąlygas grįžti ir dirigentams, ir instrumentalistams, ir solistams, kurie išvažiuoja studijuoti. Mes turime sukurti pasididžiavimo jais politiką. Labai svarbu, kad kiek galima labiau muzikinė aplinka ir apskritai visuomenė sužinotų apie mus garsinančius žmones ir skatintų juos grįžti (ir atlyginimais).

– Atrodytų, kad šie metai Jums tikrai labai sėkmingi. Ar turite dar kažkokių norų, tikslų?

– Sunku dabar ištraukti iš stalčiaus tas užduotis. Man esminis dalykas – degančios mano partnerių scenoje akys. Tai pats didžiausias veiksnys ir dėkingumo išraiška. Momentas, kai matau žvilgsnius žmonių, kurie patenkinti savimi, jaučia pasididžiavimą, yra pats brangiausias mano, kaip muzikanto, kaip menininko, gyvenime. Juk visada malonu, kai esi ne tik įvertinamas, bet ir kai tavo darbas apskritai neša prasmę, gamina laimės hormoną ne tik tau, bet ir aplinkiniams. Tai yra nuostabu. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...