captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Noreikienė: per pirmąjį susitikimą Virgilijus mane barė, per kitą – pasipiršo

Klausantis, kaip talentingojo tenoro Virgilijaus Noreikos žmona – viena ryškiausių Lietuvos baleto žvaigždžių – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė pasakoja apie savo vyrą, apima nuostaba. Jie vedę jau 33 metus, o ji apie jį atsiliepia taip, lyg būtų ką tik įsimylėję.
 
DELFI montažas
DELFI montažas
Loreta savo sutuoktiniui negaili gražiausių žodžių: puikus, nuostabus, geriausias. Kur slypi šitiek metų neblėstančios meilės paslaptis? Kaip mezgėsi jaunos balerinos ir Operos ir baleto teatro vadovo pažintis? Apie tai L. Bartusevičiūtė-Noreikienė sutiko papasakoti DELFI. Tęsiame interviu ciklą su žinomų vyrų antrosiomos pusėmis. Dažnai kalbama apie operos solisto V. Noreikos gabumus, tačiau jo žmona Loreta ne ką mažiau talentinga. Balerina yra šokusi didžiausiose pasaulio scenose, sukūrusi daugybę spalvingų vaidmenų ir sulaukusi pagyrų iš didžiausių baleto autoritetų.
 
Viena labiausiai pasaulyje žinomų baleto šokėjų Maja Pliseckaja apie ją yra pasakiusi: „Man labai patinka jūsų balerina Loreta Bartasevičiūtė. Ji gali drąsiai šokti garsiausiose pasaulio scenose.“ Ir Loreta tai darė: Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Danijos, Norvegijos, Japonijos, Venesuelos, Afrikos valstybių, Pietų Korėjos, JAV ir kitų šalių teatruose ji sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, privertusių žiūrovus ploti atsistojus. Šiuo metu moteris dirba Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur moko vaikus baleto paslapčių.
 
– Scenoje praleidote 23 metus. Papasakokite apie savo kelią į baletą?
 
– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Mano tėvai nebuvo susiję su menu, tačiau mokytojai pamatę mano gabumus baletui patarė iš paprastos vidurinės pervesti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Dabar, kai vaikštau šitos mokyklos koridoriais, kiekvienas kampas, kiekvienas laiptelis ir detalė man yra iki skausmo pažįstamas. Labai myliu šitą mokyklą, visą laiką ją sapnuoju. Šokti pradėjau 5 metų. Kai jau mokiausi Vilniaus 23-oje vidurinėje mokykloje, mane pastebėjo sportinės gimnastikos mokytojai ir pakvietė mokytis sportinės gimnastikos.
 
Tuomet šiek tiek nutolau nuo baleto. Sportinė gimnastika man labai gerai sekėsi. Buvau plastiška, lanksti, artistiška, muzikali. Mokytojai pastebėjo, kad esu su charakteriu, užsispyrusi siekiu rezultatų. Buvau mažakalbė, bet save labai norėjau išreikšti per judesį. Vienais metais net tapau sportinės gimnastikos jaunučių Vilniaus čempione. Lankydama sportinę gimnastiką turėjau ir baleto pamokų. Mane mokinusi mokytoja, įžvelgusi, kad aš labai gerai moku muziką susieti su judesiu, įkalbėjo tėvus leisti mane į baletą. Man pačiai baletas labai patiko, jaučiau, kad man gerai sekasi, gerai jaučiausi scenoje. Supratau, kad tai yra mano gyvenimo kelias.
 
– Ar sunkus buvo tas kelias, jo pradžia?
 
– Sunkus, bet man labai patiko. Turėjau gerus fizinius duomenis, buvau ilgarankė, ilgakojė. 1974 metais išvykau į baleto festivalį „Baltosios naktys“ Sankt Peterburge, ten buvau labai gerai įvertinta, gavau diplomą. Tai buvo pirmas toks svarbus Lietuvos baleto mokinių įvertinimas. Prisimenu, spaudoje buvo straipsnis apie mano pasirodymą pavadinimu „Pirmoji kregždė“. Buvau darbšti, reikli sau. Kol mokiausi mokykloje, problemų dėl svorio neturėjau, tačiau, kai 1976 metais pradėjau dirbti teatre, tuomet jau labiau reikėjo prisižiūrėti. Nebuvo lengva, bet pasiaukojančiai siekiau tobulumo.
 
– Šokti Operos ir baleto teatre buvo Jūsų svajonė?
 
– Visi svajoja ten šokti. Man sekėsi, buvau tarp perspektyviausių baleto artistų. Kaip gabią solistę mane buvo išsiuntę į Sankt Peterburgą, kur aš paruošiau pagrindinį Žizel vaidmenį. Mane ruošė labai talentingas mokytojas Nikolajus Morozovas. Vyko labai didelis kūrybinis darbas, mokytojas buvo labai reiklus. Visą gyvenimą atidaviau baletui. Nuolat stengiausi tobulėti, semtis žinių, nugalėti visas kliūtis. Teko daug prakaito išlieti, laikytis griežto režimo, nuo ryto iki vakaro būdavau teatre: ryte pamokos, repeticijos, paskui siūdavau puantus, o vakare – spektakliai. Pamenu, per dieną suvalgydavau tik vieną varškės sūrelį už 12 kapeikų, išgerdavau arbatėlės ir viskas. Norėjau, kad kūno linijos būtų tobulos. Man reikėjo prisižiūrėti ką valgau.
 
– Kaip suvalgiusi vos vieną sūrelį turėdavote energijos šokti visą dieną?
 
– Reikėdavo jos surasti savyje. Atsimenu, prieš repeticiją atrodydavo, kad visai jėgų nėra, o paskui apšildavau ir valios dėka sukdavausi, šuoliuodavau ir atlaikydavau visus spektaklius. O juk reikia ne tik šokti, bet ir kurti vaidmenį, kūrybinis procesas atimdavo daug jėgų, apie tai galvodavau ir uždariusi teatro duris.
 
– Ar nebuvo minčių likti dirbti Sankt Peterburge ar važiuoti kur nors kitur?
 
– Buvo kvietimų ir rimtų pasiūlymų, bet išvažiuoti ilgesniam laikui niekada nenorėjau. Jau buvo šeima, vyras, sūnus. Be to, man labai patinka mūsų Operos ir baleto teatras, jo scena – nuostabi. Teko šokti įvairiuose scenose, įvairiose šalyse, bet ne visur scenos tokios didelės ir gražios. Gal dėl to, kad esu aukšta, mėgstu plačias, dideles scenas.
 
– Kokia Jūsų su Virgilijumi pažinties istorija?
 
– Kai tik teatre neturėdavau spektaklių ir kai tik mane išleisdavo, visada važiuodavau į Sankt Peterburgą pasimokyti pas N. Morozovą. Jis tobulino mano judesius, padėdavo paruošti vaidmenį. Jo žmona – taip pat balerina, mes labai gerai sutardavome, draugavome šeimomis. Labai džiaugiausi, kad buvau šalia jų, nes jie labai dideli baleto žinovai ir mylėtojai, daug ko mane išmokė. 17 metų važinėjau į Sankt Peterburgo teatrą, Marijos teatre šokau Silfidę ir spektaklyje „Don Kichotas“. Vieną kartą pavėlavau grįžti į Operos ir baleto teatro sezono atidarymą. Tuometinis teatro direktorius Virgilijus Noreika parašė man papeikimą dėl to. Buvo svarbu visiems susirinkti prieš sezono pradžią, kad sudarytume grafiką, kas ką šoks, discilina juk turi būti. Virgilijus pasikvietė mane pasiaiškinti, kodėl neatvykau. Pabarė, o aš tylėjau. Toks buvo pirmas mūsų susitikimas. Vėliau vis susitikdavome teatre, jautėme vienas kitam labai didelę simpatiją. 1982 metų pavasarį Virgilijus man pasipiršo ir aš sutikau būti jo žmona.
 
– Kaip Virgilijus Jums pasipiršo?
 
– Susitikome teatre. Nuvykome į Nemenčinės mišką pasikalbėti. Jaudinausi, nes tai buvo pirmasis mūsų pasimatymas, o jis ėmė man ir pasipiršo. Virgilijus yra labai puikus, nuostabus vyras, jau 33 metus esame kartu. Jis – labai rimtas, geras žmogus, džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė.
 
– Ar nekėlė nerimo tai, kad Virgilijus yra ne tik vyresnis, kartą jau vedęs, bet ir Jūsų viršininkas?
 
– Nejaučiau to, kad jis yra viršininkas. Jis man patiko kaip vyras, kaip žmogus. Aš irgi jam patikau. Tikriausiai iš aukščiau buvo lemta, kad vienas kitą sutiktume. Dėl amžiaus skirtumo niekada nekilo sunkumų. Jis ir dabar yra labai jaunatviškas, labai energingas, labai įdomus žmogus. Rodo daug dėmesio ir man, ir mūsų sūnui, ir artimiesiems. Gražiai gyvename.
 
– Susituokėte tais pačiais metais, kai Jums pasipiršo. Kokios buvo jūsų vestuvės?
 
– Susituokėme 1982 metų birželio 19 dieną. Iš pradžių nuvykome į santuokų rūmus, o paskui šventėme „Neringos“ restorane. Minios žmonių atėjo mūsų pasveikinti, iš viso miesto, o gal net ir iš tolėliau atvažiavę. Buvau labai nustebusi. Mažai ką prisimenu iš tos dienos, nes labai jaudinausi, dabar tik žiūriu nuotraukas ir pamenu, kad buvo labai graži saulėta diena, daug žmonių mus sveikino, gera buvo.
 
– Ar minite savo sutuoktuvių metines iki šiol?
 
– Taip, ypač rimtesnes sukaktis. Bet iš tiesų kasmet Virgilijus parodo man dėmesį, įteikia gėlių. Šiemet taip pat šventiškai vakarieniavome, pasikvietėme draugų. Dažniausiai švenčiame sodyboje, pasikepame mėsytės, tortas būtinai turi būti.
 
– Jūs su Virgilijumi labai gražiai vienas apie kitą atsiliepiate. Kokia jūsų šeimyninės laimės paslaptis?
 
– Mes neįsivaizduojame gyvenimo vienas be kito, gyvename vienas kitu. Gal todėl, kad esame abu menininkai, mes gerai suprantame vienas kitą, padedame, kai iškyla sunkumų. Visi mūsų pasiekimai yra tik todėl, kad esame kartu. Virgilijus yra labai gamtos apdovanotas žmogus, turi dievišką balsą. Kiek gražių minčių kyla klausantis jo arijų. Jis labai talentingas. Net ir dabar, po daugelio santuokos metų vis atrandu kažkokių naujų jo bruožų, talentų. Jis spėja ir namus sutvarkyti, ir valgyti kartais paruošia. Visus keturis namų kampus stengiuosi laikyti aš, nes jo darbotvarkė labai įtempta, bet jis vis tiek randa laiko parodyti dėmesį, padėti man ar bent pabūti šalia, nes kai jis šalia, man visi darbai greičiau einasi. Mūsų namai yra mūsų tvirtovė. Mėgstu, kad būtų jauku, šilta. Visada vienas kito laukiame. Vasaras leidžiame sodyboje, ten mums – geriausias poilsis. Keliauti nebenorime, jau prisikeliavome per savo karjerą.
 
– Jūsų sūnus nepasirinko menininko kelio?
 
– Bandėme jį sudominti muzika, vežiojome į privačias fortepijono pamokas, bet jam nepatiko, o mes nenorėjome versti. Baigęs vadybą bei vadybos teisę Vilniaus Gedimino technikos universitete, sūnus laimėjo didelį tarptautinį konkursą ir išvyko metams studijuoti į Šveicariją. Šiuo metu jis dirba pagal specialybę viename banke Vilniuje. Džiaugiamės, kad sūnus įgijo praktišką specialybę. Juk menininkai neturi išeiginių, mums nėra nustatytų darbo valandų, per šventes Virgilijus visada dainuoja, savaitgaliais – taip pat koncertai.
 
– Kam kilo mintis sūnų pavadinti Virgilijaus vardu?
 
– Kai jis gimė ir Virgilijaus mamytė, ir mano mama jį iš karto pradėjo vadinti Virgučiu. Mes su Virgilijumi nutarėme taip ir palikti.
 
– 1999 metais atsisveikinote su scena. Ar sunkus buvo šis sprendimas?
 
– Pati nusprendžiau baigti karjerą. Tas laikas man buvo labai sunkus, ilgėjausi scenos, nežinojau, ką toliau daryti gyvenime, kur pritapti. Buvau jauna moteris, norėjau dirbti, reikėjo galvoti, kur realizuoti save. Dirbau repetitore teatre, paskui baigiau mokslus Muzikos akademijoje, bakalaurą, paskui magistratūrą. Dabar dirbu M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokau mergaites baleto.
 
– Kokia Jūsų kasdienybė? Ar daug laiko praleidžiate kartu su Virgilijumi, minėjote, kad jo darbų grafikas iki šiol labai įtemptas?
 
– Jis mėgsta anksti keltis, kartu papusryčiaujame, tuomet važiuoju į mokyklą, vedu pamokas. Pietaujame dažniausiai kartu namuose. Mėgstu gaminti. Stengiamės maitintis sveikai, perkame kaimiškas daržoves, vištieną, dažniau vietoj mėsos renkamės žuvį. Po pietų dažniausiai vėl grįžtu į mokyklą. Virgilijus labai užimtas, lyg jau ir norėtų pailsėti, bet ir vėl – koncertai, pamokos. Jis yra apdovanotas neeiline energija. Vakarais laukiu jo grįžtančio. Visada vienas kito laukiame ir pasiilgstame.
Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...