captcha

Jūsų klausimas priimtas

Italijos rašytojų kolektyvas: nevadinkite mūsų Autoriumi

„Kultūros industrijai reikia Autoriaus kaip Apdovanoto Individo, Išskirtinai Jautraus Vyruko, Genijaus – trumpai tariant, tam tikros rūšies prekės“, – sako Wu Ming, Italijos rašytojų kolektyvas.
Montažas, kurį Wu Ming siųsdavo žiniasklaidai.
Montažas, kurį Wu Ming siųsdavo žiniasklaidai.

Bolonijoje gyvenantys keturi kolektyvo nariai draudžia skelbti jų atvaizdus žiniasklaidoje ir sako su skaitytojais siekiantys betarpiško bendravimo gyvuose susitikimuose bei savo interneto tinklalapyje.

Wu Ming istorinės prozos knygos ir jose atskleisti prieštaringi faktai traukia skaitytojus iš Italijos ir viso pasaulio. Naujoje knygoje „Nematomas visur“ jie žada pateikti alternatyvų Pirmojo pasaulinio karo pasakojimą ir iškelti jo sudėtingo palikimo – ypač paminklų žuvusiems kareiviams – reikšmės klausimą.

– Kinų kalboje Jūsų pseudonimas reiškia „bevardis“. Taip vadinami Kinijos politiniai disidentai, nes jie viešai nematomi ir negirdimi. Ar jaučiatės disidentais savo šalyje?

– Mūsų disidentizmas pasireiškia keistais būdais. Pirmiausia reikia paminėti, jog per paskutiniuosius trisdešimt metų Italijoje politinis ir kultūrinis spektras stipriai pasislinko į dešinę – žinoma, ne tik čia, bet čia mes gyvename ir dirbame. Šie dešinėjimo procesai vyko keistai, bet jų dabar neaptarsime, nes tai užtruktų gana daug laiko. Ir štai rezultatas – kažkokiu būdu rašytojai virto depolitizuotais individais, desperatiškai laimingais beprasmių pokalbių šou kamšalais, tuo metu mes plačiai pagarsėjome kaip „ekstremistai“.

Faktas, jog priskiriame save tam, ką pavadintumėte „kraštutinė kairė“, tėra tik dalis paaiškinimo, kodėl mūsų santykis su kultūros industrija yra toks, koks yra. Po beveik dvidešimties karjeros metų vis dar esame stebėtinas fenomenas, kurio daugelis kritikų bei žurnalistų žiauriai nekenčia, nes jie nežino, kaip su mumis elgtis.

Labiausiai juos erzina viešumo politika, draudžianti rodyti mūsų atvaizdus žiniasklaidoje ir gyvi susitikimai su skaitytojais. Antra, nors visus mūsų kūrinius galima atsisiųsti elektroninės knygos formatu nemokamai, jie vis tiek yra perkami, juos leidžia viena prestižiškiausių šalies leidyklų „Einaudi“. Šio prieštaravimo „ekspertai“ nepajėgia arba nenori paaiškinti. Svarbu ir dalykai, apie kuriuos rašome: keliame probleminius klausimus, ar tai būtų Italijos kolonializmo praeitis ir jos palikimas, ar rasistiniai įstatymai.

Galiausiai, užuot nunykę, kaip vylėsi tie, kuriuos taip erziname, mes tik augame ir augame. Aplink grupę ir tinklalapį veši gyvybingas rašytojų kolektyvų ir visuomenės aktyvistų tinklas. Tinklalapis, pavadintas „Giap“, Vietnamo generolo Vo Nguyen Giap garbei, pamažu tapo virtualia bendruomene, kurioje gimsta įvairiausi projektai. Wu Ming nebėra rašytojų grupė, šiandien taip vadinamas „Wu Ming fondas“ yra visa plejada muzikantų, aktorių, istorikų, tiriamosios žurnalistikos atstovų, aktyvistų, fotografų, kino kūrėjų ir t. t. Tai prideda niuansų mūsų „keistumui“.

– Siekiate „skaidrumo skaitytojams, nematomumo žiniaskaidoje“. Milanas Kundera rašė, jog šiandien ideologiją pakeitė imagologija. Ar tai – pasipriešinimas įvaizdžio diktatui?

– Žinoma. Tai taip pat yra pasipriešinimas įprastiniam rašytojų pavertimui subjektais ir tam įžymybių darymo mechanizmui, kuris padeda juos parduoti publikai. Neįtikėtina, bet kultūros industrijai reikia Autoriaus kaip Apdovanoto Individo, Išskirtinai Jautraus Vyruko, Genijaus – trumpai tariant, tam tikros rūšies prekės. Po ketvirčio amžiaus išcentrinių procesų, kurie virtualaus bendradarbiavimo jėgomis palaužė Autorystės koncepciją ir gerokai išklibino intelektinės nuosavybės teisėtumo klausimą, galima pamanyti, jog paviršutiniškas tikėjimas Autoriumi yra praeities dalykas, bet jis tebėra stiprus.

Mes esame autoriai, jei žmonės tikrai nori naudoti šį terminą, bet nesame Autorius. Po tiek metų rašytojų kolektyvo egzistavimas vis dar priverčia pakelti antakius. Tai reiškia, jog mūsų išlikimas ir augimas yra pergalė. Kita vertus, tai reiškia ir pralaimėjimą, nes per mažai rašytojų pasekė mūsų pavyzdžiu ir suformavo grupes, kolektyvus. Italijoje yra rašytojų grupių, pavyzdžiui, :Kai Zen:, SIC ir Lou Palanca, bet „istablišmentas“ juos ignoruoja, nes jų gyvenimas sukasi apie Autoriaus kultą.

Mums pasisekė, nes pasiekėme tą lygį, kai galime ignoruoti „istablišmentą“. Jie mums nerūpi nė per nago juodymą. Mums nereikia pasirodyti televizoriaus ekrane, nuotraukose ant blizgių žurnalų viršelių, svarbių leidinių (kurie, beje, darosi vis mažiau svarbūs) recenzijose... Mes turime savo alternatyvią žiniasklaidą, savo bendruomenę, savo iš lūpų į lūpas perduodamas žinias.

– Tuo pačiu Jūs naudojate įvairius atvaizdus tam, kad sukurtumėte savo įvaizdį. Veiklos pradžioje atkreipėte auditorijos dėmesį pasivadinę Lutheriu Blissettu, t. y., vardu žaidėjo, kuris laikomas didžiausiu nevykėliu Italijos futbolo istorijoje. Dabartiniame Jūsų „atvaizde“ pavaizduota šeštojo dešimtmečio Italijoje populiari muzikos grupė, prie kurios narių kūnų priklijuota po buvusio Egipto prezidento Gamalio Abdelio Nassero galvą...

– Jau nebenaudojame to atvaizdo. Linksminomės jį siųsdami erzinančiai žiniasklaidai žinią: „Atsikniskit“. Galite įsivaizduoti, kaip skambėjo jų prašymai: „Mes žinome, kad nepozuojate nuotraukoms, bet mūsų žurnalui reikia iliustracijos, kad galėtume publikuoti straipsnį apie naujausią jūsų knygą“. Pažaidėme su „neįmanomų autoportretų“ idėja ir padarėme montažą, kurį publikavo vienur bei kitur, bet jei žvilgtelėsite į mūsų tinklalapį, ten nėra jokių mūsų atvaizdų. Galų gale juk geriausias būdas pasakyti „atsikniskite“ ir yra pasakyti „atsikniskite“.

– Skleidžiate idėją, kad tekstas nėra nuosavybė, kad jis priklauso niekam, nes yra parašytas visų, kurie jame paminėti. Savo tinklalapyje suteikiate galimybę atsisiųsti elektroninius Jūsų knygų variantus nemokamai. Šis paaiškinimas yra gražus, bet kaip išgyventi rašytojui? Ar rašymas turėtų būti laisvalaikio praleidimo būdas?

– Visai ne. Iš rašymo išgyvename jau penkiolika metų. Žmonės perka mūsų knygas, leidėjai spausdina jas ir pardavinėja, nes daugelis mus gerbia ir nori paremti mūsų darbą. Kai kurie mus remia kitais būdais: atsisiunčia nemokamas elektronines knygas ir paaukoja. Arba atsisiunčia elektronines knygas ir vėliau nusiperka spausdintą variantą. Arba atsisiunčia ir neduoda mums nė grašio, bet skleidžia žinią pasauliui, kas irgi yra geras dalykas.

Kuo daugiau žmonių skaitys mūsų knygas, tuo daugiau jų, tikėtina, norės mūsų darbą remti. Mes netapome turtuoliais ir niekada netapsime dar ir dėl to, kad dirbame kolektyviai ir dalinamės honorarais. Bet išgyventi pajėgiame.

Laisvalaikis? Toli gražu. Tai pilna darbo ir kovos diena. Tam, kad uždirbtume ir išlaikytume žmonių pagarbą, mes turime kasdien sunkiai dirbti su savo knygomis, kasdien sunkiai dirbti su tinklalapiu, kasdien sunkiai dirbti kelyje ir susitikimuose su skaitytojais.

– Ar rašymas kolektyve panašus į grojimą muzikos grupėje (ją taip pat turite), kurioje kiekvienas groja savo instrumentu?

– Rašytojų grupėje visi jos nariai groja tuo pačiu instrumentu, tai yra, kalba. Abėcėle dalijamės visi. Wu Ming rašytojų kolektyve nėra specializacijos, mes visi atliekame reikiamus tyrinėjimus, visi prisidedame prie istorijos ir siužeto kūrimo, visi rašome. Faktas, jog kiekvienas mūsų turi tam tikras užduotis, pavyzdžiui, parašyti 31-ą skyrių, pataisyti 30-o skyriaus juodraštį, nekalba apie kažkokią specializaciją. Visomis užduotimis keičiamės, medžiaga keliauja per rankas ir apdorojama visų grupės narių tol, kol rezultatas yra pakankamai geras ir mes galime toliau užsiimti kitomis užduotimis.

– Savo knygose atskleidėte istorinių faktų, kurių žmonės tvirtina prieš tai negirdėję. Vienas Jūsų skaitytojas man minėjo, kad įspūdingiausia buvo sužinoti, jog Italijos kariai žudė Etiopijos gyventojus cheminiais ginklais. Nors sakote, jog nieko neatskleidėte, tik atnešėte faktus į dienos šviesą, kaskart darote daug tyrinėjimų. Ar siekiate kažko daugiau, nei sunaikinti mitą, kad „italai yra geri žmonės“?

– Vienas klausimas, kurį vis keliame ir apie kurį rašome, yra nepripažintas kolonializmo palikimas. Tai visos Vakarų Europos problema, bet ji tiesiog milžiniška čia, Italijoje, nes visi mūsų agresyvaus kolonializmo Afrikoje ir dalyje Balkanų pusiasalio, karo nusikaltimų, imperializmo prisiminimai buvo ištrinti iš nacionalinio diskurso. Štai kodėl šalis niekada nepriėmė fašistinės diktatūros praeities, o dauguma nuomonės lyderių atmetė šį klausimą kaip „parentezę“, kurią B. Mussolini pradėjo ir karas pabaigė.

Italija buvo stebuklingai atleista nuo atsakomybių. Per beveik šimtmetį mūsų kolonialistinės praeities karo nusikaltimų neigimo žiniasklaida linčiavo, o institucijos boikotavo istorikus, kurie darė išsamius tyrimus šia tema. Tylos uždanga užmesta ant žudynių Jugoslavijoje, Albanijoje ir Graikijoje. BBC dviejų dalių dokumentinis filmas „Fašizmo palikimas“, vaidybinė juosta „Dykumos liūtas“ (apie Libijos gyventojų pasipriešinimą Italijos kolonialistams) ir knyga „Nutylėtas Holokaustas“ (apie Italijos karo nusikaltimus Afrikoje ir Jugoslavijoje), visi – užsieniečių autorių, nepraėjo cenzūruotos devintame dešimtmetyje, praėjus beveik 40 metų nuo Antrojo pasaulinio karo! Jas uždraudė platinti ir publikuoti Italijoje.

Nė vienas Italijos karo nusikaltėlis iš Jungtinių Tautų sąrašo nestojo prieš teismą šalyse, kurios reikalavo jų ekstradicijos. Po fašizmo žlugimo nebuvo apsivalymo: dvidešimt metų po karo visi prefektai (nacionalinės valdžios atstovai vietos valdžioje), viceprefektai ir policijos vadai tebebuvo iš praėjusio fašistų režimo. Tas pats galiojo teisinėje sistemoje, jau nekalbant apie saugumo tarnybas. Tuo pat metu masinė kultūra „pasaldino“ fašizmą, jis nuolat buvo apibūdinamas kaip „mažiau blogas“ nei nacizmas.

Kalbėjimas apie šiuos dalykus daugumą italų verčia jaustis mažiausiai nepatogiai. Italai mėgsta save matyti kaip „gerus žmones“. Taip, mes turime mafiją ir šalį, kurioje yra daug politinio smurto, bet galų gale juk italai yra brava gente, žmonės, mokantys daryti gerus dalykus, ir juos lengva už tai pamilti. Bella figura (gero įvaizdžio projektavimas, geros reputacijos kūrimas, buvimas žavėjimosi objektu dėl išvaizdos ir elgesio) yra kertinis akmuo Italijos kultūroje. Negalima ardyti, griauti bella figura! Mes sistemiškai stengiamės šį mitą griauti ir tas nedaro Wu Ming labiau mylimais.

Trys paskutinės mūsų knygos – „Timira“, „Point Lenana“ ir „Šimtas Šiaurės rytų metų“ („Cent`anni a Nordest“) – kalba apie nepripažintą palikimą. Mūsų naujoji knyga, kurią publikuosime šių metų lapkritį, yra apie Pirmąjį pasaulinį karą ir vadinasi „L`invisibile ovunque” („Nematomas visur“).

– Jūs gyvenate mieste, pagarsėjusiame savo kontrkultūra. Sakoma, kad po 1990-ųjų kelerius metus Bolonija, kuri iki tol pusę šimtmečio buvo valdoma Italijos komunistų partijos, išgyveno auksinį politinių aktyvistų, menininkų ir skvoterių judėjimų amžių. Ką galvojate apie Boloniją dabar, 2015-aisiais?

– Taip, dešimtas dešimtmetis buvo labai elektrizuojantis. Mes patys esame tų cheminių reakcijų produktai, nes Lutherio Blissetto projektas prasidėjo 1994 metais. Paskui Bolonijos scena kelerius metus išgyveno krizę, o dabar, nepaisant visų gyvenimuose padidėjusio nesaugumo jausmo, nepaisant šiurpios nacionalinės situacijos, nepaisant visko, kontrkultūros širdis vėl plaka ir energingai pumpuoja kraują. Buvo laikai, kai ne ypač džiaugėmės gyvendami Bolonijoje, kai likome čia tik dėl to, kad darbas ir šeimos buvo čia... Dabar Bolonija vėl yra įdomi vieta gyventi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...