captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nobelio literatūros premijos laureate tapo rašytoja S. Aleksijevič

Švedijos karališkoji mokslų akademija Stokholme ketvirtadienį paskelbė, kad 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureate tapo baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič, informuoja „Interfax“.
 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kaip pranešė akademijos nuolatinė sekretorė Sara Danius, apdovanojimas S. Aleksijevič skiriamas „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

S. Aleksijevič laikoma „puikia meninės ir dokumentinės prozos meistre“. Ji parašė knygas „Nemoteriškas karo veidas“ (1985), „Paskutiniai liudininkai“ (1985), „Cinko berniukai“ (1990), „Mirties užkerėti“ (1993), „Černobylio malda“ (1997), „Paskutiniai liudininkai. Solo vaiko balsui“ (2004), „Second hand laikas“ (2013).

2013 metais S. Aleksijevič buvo laikoma viena iš pretendenčių į Nobelio literatūros premiją, bet tada apdovanojimą gavo rašytoja iš Kanados Alice Munro.

Šiemet Didžiosios Britanijos lažybų kontora „Ladbrokes“ vėl prognozavo, kad pagrindinė pretendentė į Nobelio literatūros premiją bus S. Aleksijevič. Antrąja vieta dalijosi Kenijos rašytojas ir dramaturgas Ngugi wa Thiong`o ir japonų rašytojas ir vertėjas Haruki Murakami, trečiojoje vietoje buvo amerikiečių rašytoja Joyce Carol Oates, norvegų dramaturgas ir prozininkas Jonas Fosse ir amerikiečių rašytojas Philipas Rothas.

S. Aleksijevič gimė 1948 metų gegužės 31 d. Ivano Frankivske (Ukraina) kariškio šeimoje. Rašytojos tėvas – baltarusis, motina – ukrainietė. Kai tėvas demobilizavosi iš armijos, Aleksijevičių šeima persikėlė į Baltarusiją. S. Aleksijevič 1972 metais baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Nuo 1966 metų dirbo pedagoginį darbą, vėliau tapo žurnaliste. Literatūrinę veiklą ji pradėjo 1975 metais kaip prozininkė dokumentininkė.

Rašytojos knygos leidžiamos ne tik Baltarusijoje, bet ir užsienyje – Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Kinijoje, Vietname, Bulgarijoje, Indijoje, kitose šalyse. S. Aleksijevič yra 21 dokumentinio filmo scenarijų ir trijų pjesių autorė. Dabar ji rašo knygą „Stebuklingas amžinosios medžioklės elnias“. Knygą sudarys pasakojimai apie meilę – savo istorijas pasakos įvairių kartų vyrai ir moterys.

Apdovanojimas suteiks laisvę rašyti

Rašytoja ketvirtadienį Švedijos transliuotojui SVT pareiškė, kad žinia apie tokį pripažinimą jai sukėlė „painių“ jausmų.

„Aš iš karto prisimenu tokias pavardes kaip (Ivanas) Buninas, (Borisas) Pasternakas, – sakė ji, prisimindama kitus Nobelio literatūros premija apdovanotus rusų autorius. – Viena vertus, tai toks fantastiškas jausmas, bet tai taip pat truputį kelia nerimą“.

S. Aleksijevič sakė, kad skambučio iš Akademijos sulaukė būdama namuose, „dirbama namų ruošos darbus, lygindama“.

Paklausta, ką darys su jai skirta 8 mln. Švedijos kronų (856,4 tūkst. eurų) premija, moteris atsakė: „Aš darau tik viena: perku sau laisvę. Man daug laiko užima knygų rašymas – nuo penkerių iki dešimties metų“.

„Turiu dvi idėjas naujoms knygoms, todėl man malonu, kad nuo šiol turėsiu laisvę prie jų padirbėti“, – pareiškė ji.

S. Aleksijevič – karo ir Černobylio tragedijos kronikininkė

Rašytoja yra pelniusi tarptautinį pripažinimą dėl savo jaudinamų pasakojimų apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tų šiurpių įvykių kronikos, atpasakotos pirmuoju asmeniu daugelio liudininkų lūpomis, buvo išverstos į daug kalbų ir atnešė jų autorei tarptautinių apdovanojimų.

Tačiau jos knygos, parašytos rusų kalba, nėra leidžiamos rašytojos tėvynėje, jau daug metų valdomoje autoritarinio prezidento Aleksandro Lukašenkos, o pati S. Aleksijevič tokią politiką vadina „šliaužiančia cenzūra“.

Ukrainoje baltarusio ir ukrainietės šeimoje gimusi 67 metų S. Aleksijevič pradėjo įrašinėti į magnetofono juostą Antrajame pasaulinio karo veteranių prisiminimus 8-ame dešimtmetyje, kai dirbo vieno vietos laikraščio žurnaliste.

Remdamasi ta medžiaga, ji parašė knygą „Nemoteriškas karo veidas“ (U vojny ne ženskoe lico), kurią ilgai buvo draudžiama išleisti, nes joje dėmesys buvo sutelktas į asmenines tragedijas, o Komunistų partijos vaidmuo – neakcentuojamas. Galiausiai ta knyga buvo paskelbta 1985 metais, prasidėjus Sovietų Sąjungos persitvarkymo reformoms.

S. Aleksijevič vėliau panaudojo tą patį pasakojimo pirmuoju asmeniu stilių, įamžindama motinų, netekusių savo sūnų per sovietinę invaziją į Afganistaną, neviltį knygoje „Cinko berniukai“ (Cinkovye mal'čiki).

„Ausis, priglausta prie žemės“

„Man reikėjo pagauti žmones tuo momentu, kai jie išgyvena sukrėtimą, – S. Aleksijevič sakė Rusijos savaitraščiui „Ogoniok“. – Labai svarbu klausytis, kai kas nors pasisako. Visuomet laikydavau ausį priglaustą prie žemės.“

1998 metais ji paskelbė dokumentinę apysaką „Černobylio malda“ (Černobyl'skaja molitva), pagrįsta šiurpiais žmonių, kurie dirbo likviduodami 1986 metų branduolinės katastrofos padarinius, pasakojimais. Per tą dabartinėje Ukrainos teritorijoje įvykusią avariją pasklidę radioaktyvūs teršalai Baltarusiją paveikė labiau negu kurią nors kitą šalį.

S. Aleksijevič naujausia knyga „Padėvėtas laikas“ (Vremia sekond hend) – publicistinis kūrinys, nagrinėjantis sovietinio mentaliteto paveldą praėjus daugiau negu dviem dešimtmečiams nuo komunizmo žlugimo, 2013 metais pelnė Prancūzijos prestižinį Medičių apdovanojimą eseistikos srityje (Prix Medicis essai).

Kai 1994 metais į valdžią atėjo A. Lukašenka, S. Aleksijevič knygos Baltarusijoje nebebuvo leidžiamos, o ji nuo šio amžiaus pradžios daugiausiai gyveno Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje, kur gaudavo rašytojos stipendiją.

S. Aleksijevič atvirai kritikavo A. Lukašenkos valdymą geležiniu kumščiu, palaikant nuo sovietinių laikų menkai tesiskiriančią ekonomiką, taip pat faktą, kad Baltarusijoje tebetaikoma mirties bausmė.

„Matome, kas mums vadovauja, – tai vidutinybės triumfo laikai“, – ji sakė 2013 metais duodama interviu laikraščiui „Belorusskaja delovaja gazeta“.

Supykdytas elitas

Rašytoja taip pat įsitraukė į debatus dėl krizės Ukrainoje, girdama protestuotojus, kurie 2014 metų vasarį nuvertė Kremliaus palaikomą prezidentą Viktorą Janukovyčių, už pastangas nutraukti ryšius su šalies sovietine praeitimi.

„Ukraina – pavyzdys mums visiems. Troškimas visiškai nutraukti ryšį su praeitimi yra vertas pagarbos“, – ji sakė viename interviu.

Tačiau rašytoja taip pat pykdė Baltarusijos literatus ir intelektualus, rašydama rusų, o ne baltarusių kalba tuo metu, kai šalys buvo uoliai stengiamasi atgaivinti nacionalinę kultūrą.

„Aleksijevič nesidomi Baltarusijos tapatybės problema. Taigi galiu suprasti, kodėl Svetlana ir jos „rusiškumas“ domina rusus, japonus, vokiečius ir švedus, bet ne baltarusius“, – Baltarusijos romanistė Natalka Babina sakė naujienų agentūrai AFP.

Duodama interviu Vokietijos dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ S. Aleksijevič yra sakiusi: „Rašau tik rusiškai ir laikau save rusiškosios kultūros dalimi. Baltarusių kalba – labai kaimiška ir literatūriškai nebrandi.“

Vėliau S. Aleksijevič tikino, kad jos žodžiai tame interviu, paskelbtame po to, kai ji 2013 metais pelnė Vokietijos prekiautojų knygomis taikos premiją, buvo iškraipyti.

Ši žodžio kišenėje neieškanti rašytoja taip pat yra pasmerkusi Ortodoksų Bažnyčios ir socialiai konservatyvių pažiūrų įsigalėjimą Rusijoje.

„Tas plyšavimas apie „didžiąją nacionalinę idėją“ arba troškimas padaryti Rusiją ortodoksų Iranu ... yra kelias, vedantis atgal“, – ji sakė „Ogoniok“.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...