captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Scanoramoje“ – čekų Naujosios bangos maištininko Jano Nemeco retrospektyva

Nuo lapkričio 5 d. „Scanorama“ kvies J. Nemecą pažinti iš arčiau šiam kino kūrėjui dedikuotoje retrospektyvos programoje.
 
J. Nemeco filmo stopkadras
J. Nemeco filmo stopkadras

Čekų „enfant terrible“ tituluojamas J. Nemecas savo filmuose vengia įprastų realistinių siužetų, palieka daug vietos interpretacijai, tikindamas, jog kinas privalo kelti klausimus, bet atsakymus į juos turi rasti patys žiūrovai. Sapnus primenantys filmai, painios pabaigos ir sunkiai nuo tikrovės atskiriamos haliucinacijos tapo išskirtiniu menininko kūrybos braižu.

Nemalonumai bendraujant su valdžios atstovais J. Nemecą lydėjo visą gyvenimą. Nekenčiantis kompromisų ir savo darbuose nebijojęs atvirai tyčiotis iš politinių autoritetų, režisierius nuolat pakliūdavo į nemalonę. Galiausiai, 1974 metais, valdžia jam uždraudė kurti filmus Čekoslovakijoje ir „paragino“ emigruoti. Į gimtinę jis grįžo tik 1989 metais, tęsė savo kūrybinį kelią, bet didžiausią populiarumą Nemecui pelnė trys filmai, sukurti septintajame dešimtmetyje, prieš jo priverstinę emigraciją iš šalies.

Būtent šie trys darbai bus pristatyti režisieriui skirtoje „Scanoramos“ retrospektyvoje: pirmasis ilgametražis jo filmas „Nakties deimantai“ (Diamonds of the Night, 1964), komiška drama „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ (A Report on the Party and the Guests, 1966) ir Lokarno kino festivalyje „Specialųjį paminėjimą“ pelniusi juosta „Meilės kankiniai“ (Martyrs of Love, 1967).

Vienas svarbiausių Nemeco filmų „Nakties deimantai“, pasakojantis apie du vaikinus, pabėgusius iš traukinio, vežančio į koncentracijos stovyklą, sulaukė didelio populiarumo Vakaruose, bet Čekijoje jį pamatė vos keli žiūrovai. Filmas neįtiko vietos valdžiai, vertinusiai tik socializmą aukštinančius filmus. Asketiškas darbas apie Holokaustą pasakoja apie vaikinų bandymą išlikti. Bent dar vieną dieną. Pavargę, alkani ir išsekę, jie grumiasi ne tik su realybe, bet ir su savo košmarais, vizijomis ir fantazijomis.

Dar labiau valdžią įsiutino režisieriaus filmas „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“. Ši komiška drama turėjo dalyvauti 1968-ųjų Kanų kino festivalyje, bet festivalis neįvyko dėl Prancūzijoje kilusių neramumų. Šiame filme režisierius pasakoja istoriją apie charizmatiško sadisto surengtą iškilmingą puotą, kurios metu jis šaiposi iš svečių ir juos kankina. Skandalingiausia filmo detalė – sadistiškas puotos šeimininkas daugeliui labai priminė Leniną.

Po filmo „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ Nemecas užsitraukė ne tik politikų, bet ir teisėsaugos nemalonę. Galbūt todėl kita jo juosta –„Meilės kankiniai“ – buvo apolitiška. Tačiau lyriška trijų dalių meilės istorija, primenanti sapną, taip pat buvo nepripažinta valdžios institucijų.

„Po šio filmo dirbti gimtinėje nebegalėjau. Bet aš neemigravau, tai buvo tremtis, nes turėjau tik du pasirinkimus – arba palieku šalį, arba sėdu į kalėjimą. Visada žinojau, kad grįšiu namo, ir kai 1989-aisiais gyvendamas Čikagoje išgirdau, jog situacija šalyje taisosi – iškart paprašiau vizos į Europą. Ją galėjo išduoti, tik jei būčiau keliavęs į laidotuves, todėl pasakiau, jog skrendu į komunizmo šermenis. Vizą gavau akimirksniu. Vis dėlto, kurti savo šalyje – prasmingiausia“, – sykį prisipažino J. Nemecas.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 5–22 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...