captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Budraitis: žmogus visada – vienas

Vienas žinomiausių Lietuvos aktorių, diplomatas ir fotografas Juozas Budraitis pasitinka savo 75-metį. Gimtadienio išvakarėse, bendraudamas su LRT.lt, aktorius prisipažino šios sukakties nesureikšminąs: „Koks čia jubiliejus? Penkiasdešimtmetis galbūt svarbesnis gyvenimo tarpsnis kiekvienam žmogui, nes perkopiame pusę amžiaus. Bet ir dabar nejaučiu nei laiko, nei metų naštos. Svarbiausia, kad galva dar galvoja, esu normalus žmogus, nors, pamatęs save ekrane ar veidrodyje, suprantu – jau esu senas diedas. Ką gi, niekur nedingsi.“
J. Budraitis. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
J. Budraitis. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

J. Budraitis įsitikinęs, jog, kad ir kaip stengtumėmės puoselėti savo kūną, ponas Dievas kiekvienam atseikėja tiek, kiek reikia.

– Ko gero, mums visiems labiausiai reikia dvasios ramybės, kuri ir nulemia ilgaamžiškumą?

– Vieni, norėdami savo kūną išlaikyti sveiką, deda pastangų daugiau, kiti – nieko nedaro. Vieni gyvena užterštoje aplinkoje ir sulaukia daugiau nei šimto metų, kiti – kvėpuoja džiunglių oru, tačiau staiga numiršta dėl neaiškių priežasčių.

Dirbdamas Maskvoje, dar spėjau pabendrauti su garsiame „Krokodilo“ žurnale dirbusiu Jefimovu, kuris, gyvendamas vienoje labiausiai užterštų Maskvos gatvių – Tverės bulvare, sulaukė 107 metų.

Manau, kad iš aukščiau yra užregistruotas kiekvienas žmogus, ir kiekvienas paveldi tam tikrus genetikos „failus“. Jeigu juose kažko yra, tai yra, o jei ne, tai ne.

– Gal tai ir lėmė, kad teisės studijas iškeitėte į aktorystę?

– Nors apie kiną niekada net nedrįsau pagalvoti, atsitiko taip, kaip atsitiko. Teisę teko pamiršti, nes nuolatos maskatuodavausi po svietą. Baisiausia, kad praradau tai, ko man niekas niekada nekompensuos – savo vaikų augimo ir pažinimo džiaugsmą.

Jei ne kinas, būčiau gyvenęs kaip normalus žmogus ir su vaikais būčiau susijęs kasdieniais ryšiais –kasdieniais jų rūpesčiais, norais, kiekvieną rytą būčiau galėjęs keltis su šeima. Juk didesnės vertybės gyvenime nėra.

Tačiau, išvykęs filmuotis, nuolatos skambindavau namiškiams, o pirmai progai pasitaikius, lėkdavau namo. Žiemą stengdavausi iš viso nedirbti, nes bijau šalčio. To kartais ir nepavykdavo išvengti, bet vis tiek stengdavausi laikytis savo gyvenimo taisyklės – užsidirbti pragyvenimui per vasarą, o žiemą – užsiimti savais darbais, menais ir kūrent šeimos židinį.

– Ar dukrą ir sūnų sąmoningai apsaugojote nuo aktorystės, nors sūnus vis tiek susijęs su teatru?

– Vaikų auklėjimas gulė ant mano žmonos pečių, kuri sugebėjo tai derinti ir su savo, kaip mokslininkės, darbu bei karjera ir niekada man nepriekaištaudavo dėl nuolatinių išvykų filmuotis.

Vaikų teatru ir aktoryste mes negąsdinom ir nevertėm būtinai rinktis būtent tokį gyvenimo kelią. Dukra, kai tik pradėjo savarankiškai mąstyti ir vienu metu net buvo kalbinama filmuotis, iš karto pasakė: „Niekada“!

Sūnus – arčiau teatro, tačiau vis tiek – ne aktorius. O kinas vis dėlto – ne teatras,  bet gyvenimo būdas.

– Sąmoningai vengėte teatro?

– Artisto kasdienybė teatre man – svetima. Kai pabandžiau dirbti Kauno dramos teatre, kai jam vadovavo Jonas Vaitkus, supratau, jog man aktorystė teatre – net neįdomi. Repeticijos nervindavo, erzindavo, ir aš jų nelabai norėdavau, net varžydavausi savo kolegų aktorių, nes man atrodė, kad jie kur kas labiau patyrę už mane. Nors kartais ir pajusdavau, kad scena suteikia pasitenkinimo savo darbu, bet teatro rutina atitraukdavo nuo to, kas buvo neatsiejama nuo mano kasdienybės – knygų skaitymo, filmų žiūrėjimo, muzikos klausymo. Todėl aš ir pasitraukiau iš aktyvaus darbo teatre. Tai tiesiog – ne mano stichija.

– Tačiau daugelis aktorių prisipažįsta, kad kino kamera – negailestinga, nes, jeigu aktorius kažko „nepataiko“, tai daugiau dublių gali ir nebebūti. Ar tai jūsų netrikdo?

– Kine esi toks, koks esi, negali „pataikyti“ daugiau, nei sugebi. O kamera tai fiksuoja. Jei kine tiek laiko išsilaikiau ir pakankamai aktyviai, vadinasi, ir režisieriai, ir žiūrovai kažką manyje įžvelgia, atranda.

– Iš tikrųjų jūsų filmografija – neįtikėtinai įvairi. Ar jūs esate darboholikas, ar nesugebate atsisakyti režisierių pasiūlymų, ar kinas tiesiog vis dar negali jūsų paleisti?

– Kinas man yra ta sritis, kurioje aš galiu realizuoti tai, ko neturiu galimybių realizuoti gyvenime. Tarkim, perskaitau kokią sujaudinusią knygą, sutinku man brangų žmogų, kas nors ištinka, mane apima jausmai, kurių neturiu kur padėti. Vaikštau gatvėmis ar kažkuo užsiimu, bet vis tiek nerandu proveržio jausmams, o kine kamera fiksuoja tuos emocijų virpesius. Todėl, jei tik atsiranda man tinkamas pasiūlymas filmuotis kine, tai ir puolu dirbti.

– Su kuriais kino režisieriais jums būdavo dirbti įdomiausia ir su kuo rasdavote bendrą kalbą?

– Betarpiškiausiai ir jusdami vienas kitą dirbdavome su Almantu Grikevičium. Man jis buvo artimas žmogiškai, labai lengvai sykiu atrasdavome tokius sprendimus, kuriais vėliau net patys stebėdavomės.

Bet kelrode žvaigžde kine visam gyvenimui buvo tapęs Vytautas Žalakevičius, kuris ir kaltas, kad aš atėjau į kiną. Nuo pat pirmo susitikimo su juo į kiną traukė begalinis smalsumas. V. Žalakevičius mane buvo tiesiog pakerėjęs. Noras su juo dar ir dar kartą susitikti ir laikė kine. Po V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ pasiūlymai filmuotis sekė vienas po kito.

Dar kurį laiką bandžiau laikytis teisės studijų, bet netrukus supratau, jog, norėdamas vėl susitikti su V. Žalakevičium, privalau gilintis į kino pasaulį, kad kitą kartą turėčiau jam ką pasakyti.

Po kiekvieno filmo manyje iškildavo vis naujų klausimų, į kuriuos norėdavosi atsakyti kituose filmuose. Bet, ieškant tų atsakymų, vis tiek tekdavo ir tenka pasikliauti tik savimi. Todėl kartais prieš kamerą iš savęs tiek ištraukiu, apie ką neišdrįsčiau prisipažinti net žmonai.

O teatre aš to nemokėčiau padaryti. Ne kartą esu girdėjęs, kad scenoje įmanoma atsiriboti nuo kuriamo personažo, bet aš to nemoku. Kine, save analizuodamas ir koneveikdamas, permetu savyje atrastus dalykus tiems veikėjams, kuriuos man pasitaiko sukurti. 

– Ar daug likę klausimų, į kuriuos norėtumėte rasti atsakymus besifilmuodamas?

– Klausimų buvo ir bus iki paskutinio atodūsio. Net peržengiant paskutinį šio pasaulio slenkstį, galvoje kirbės klausimas: ar tai – jau paskutinis slenkstis, ar jau paskutinis klaustukas?  

– Vilniuje jau daugybę metų gyvenate tuose pačiuose namuose, nuo pat jaunystės gyvenimu dalijatės su vienintele žmona, o jūsų kalboje vis dar jaučiasi iš gimtųjų namų paveldėtas žemaičiavimas. Vadinasi, esate pastovus žmogus?

– Norėčiau taip galvot. Bet turiu ir lengvabūdiškumo. Kartais pasielgiu taip, kai nederėtų elgtis jau susiformavusiam žmogui. Iškrečiu tokių dalykėlių, kurie nebederėtų mano amžiuje.

– Taip provokuojate aplinkinį pasaulį?

– Ironiško požiūrio į pasaulį manyje iš tikrųjų pakanka ir nesu sentimentalus, formalus, iš anksto užprogramuotas žmogus. Paklydimų turiu. Bet gal geriau – įvairus gyvenimas nei pastovi rutina.

– Jau daug metų į gyvenimą žvelgiate pro fotoobjektyvą. Ką, be kolegų aktorių portretų, esate sukūręs naujo?

– Turiu galybę naujų nuotraukų, bet dabar bandau pajusti kaifą, darydamas itin kokybiškas nuotraukas. Pavyzdžiui, turint gerą optiką, galima pajusti malonumą, techniškai išgaunant nuotraukose pačius subtiliausius niuansus. Patinka pakvailioti, kuriant nuotraukose atmosferą. Kartais atrodo, kad nuotraukoje nieko nėra, bet ji traukia akį, verčia susimąstyti. O kartais beveik tamsoje be blykstės pavyksta užfiksuoti net sunkiai įžiurimas detales. Nežinau, ar tai – kūryba, bet tuo smaginuosi. Nuobodumui neturiu laiko.

– Ar tai, kad esate populiarus ir žinomas aktorius, ypač Rusijoje, kur apie jus net legendos kuriamos, padeda lengviau gyventi ar trukdo?

– Nei trukdo, nei padeda. Man atrodo, jog tas žinomumas – kažkur šalia manęs, visai nesusijęs su manimi, nes kažkas kažką apie mane sugalvojo.

Vienintelė to mano žinomumo nauda anais laikais buvo ta, kad galėdavau gauti geresnių, retesnių knygų, kurios buvo baisus deficitas. Kartą Maskvoje visai netyčia viename knygyne iš po prekystalio pardavėja ištraukė Guillaume‘o Apolinaire‘o poezijos rinktinę. Jo tuo metu Sovietų Sąjungoje niekas net nežinojo, o aš štai gavau Pablo Picasso draugo rinktinę! Nors irgi nežinojau, kas tas G. Apolinaire‘as, nedidelės knygelės raudonu užrašu su autoriaus pavarde neatsisakiau. Po to kiekviename knygyne man vis siūlydavo po kelias jo knygeles. Jų turėjau gal dešimt. Ne vieną esu padovanojęs, bet iki šiol tos knygos nesu pamiršęs, nes, kai perskaičiau pirmąsias eilutes, mane G. Apolinaire‘as taip įtraukė, kad jo posmus paskaitinėju iki šiol.

– Jūsų biblioteka – didžiulė. Ar skaitote kasdien?

– Kiekvieną dieną. Dažniausiai ryte. Atsisėdu prie lango į vadinamą dieduko krėslą, išgeriu arbatos, nes kavą su žmona pusryčiaudami geriam vėliau, ir skaitau. Ką tik baigiau skaityti Orhamo Pamuko „Sniegą“. Iš pradžių ta knyga man pasirodė nuobodoka, tokia stora, maniau, kad nebaigsiu. Bet nuo vidurio ji mane „įtraukė“, o kai užverčiau paskutinį puslapį, supratau, kad tas autorius labai „sudirgino“ ir sudomino. Net pamaniau – reikėtų tą knygą perskaityti iš naujo.

O su kuo iš savo knygų autorių norėčiau šiandien draugaut? Štai Yasunari Kawabata – senas draugas. Jo knygas, gautas Maskvoje irgi iš po prekystalio, esu perskaitęs po kelis kartus.

Gal šiandien norėčiau sugrįžti prie Williamo Faulknerio, nes O. Pamuko „Sniege“ pavaizduotas mažo Turkijos pasienio miestelio gyvenimas, kuriame atsispindi visa Turkija, pasaulinė musulmonizmo panorama, papildo ir tai, apie ką yra rašęs W. Folkneris.

Visų savo bibliotekos knygų, ko gero, neperskaitysiu, bet nėra nė vienos, kurios nebūčiau bent pavartęs.

– O kaip draugaujate su žmonėmis? Esate toks pat ištikimas, kaip ir su savo bibliotekos draugais?

– Kadangi mano gyvenimas buvo nuolatos krutantis ir judantis, tai nepavyko turėti daug pastovių draugų, kaip mano žmona, nuo pat pirmos klasės draugaujanti su aštuoniomis draugėmis. Mano gyvenimo kelyje taip neatsitiko, nors mielų žmonių, su kuriais norisi bendrauti, yra ir Rusijoje, ir Italijoje, ir Gruzijoje.

Iki šiol palaikau ryšius su Maskvoje sutikta Michailo Lomonosovo universiteto antropologe Tatjana Vladimirovna Civjan, kuri man padėdavo rengti konferencijas. Per ją buvau suartėjęs su garsiu istoriku, baltistu, šviesios atminties Vladimiru Toporovu. Marija Zavjalova dalyvaudavo mano literatūriniuose skaitymuose ir taip išmoko lietuvių kalbą, kad ėmė versti knygas, o gramatiškai kalba taisyklingiau už mane.

O Lietuvoje su kolega Regimantu Adomaičiu mus sieja laiko patikrinta draugystė. Esame prisirišę vienas prie kito. Seniai bendraujame ir su Valentinu Antanavičium, Mindaugu Skudučiu, Zenonu Namavičium, su kuriuo kartu dirbome Maskvoje. Deja, nuostabus vertėjas ir žmogus Antanas Danielius jau iškeliavo. Su Ričardu Gaveliu irgi esame praleidę daug gražaus laiko. Bet ir jo jau nebėra.

Apskritai, bendraudamas su žmonėmis, esu prieraišus, bet neįkyrus.

– Vienatvės nebijot?

– Žmogus visada – vienas. Tik eidamas per gyvenimą ir susiliesdamas su žmonėmis, apgauni save, kad tarsi susilieji su visais. Bet iš tikrųjų esi vienas ir savo skausme, ir bėdose. Kiti gali padėti, užjausti, bet dėl visko kenti pats vienas. Ir čia išsigelbėjimo nėra. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...