captcha

Jūsų klausimas priimtas

Filme „Suokalbis“ – laikai, į kuriuos nebegrįšim

Šeštadienio vakarą 12-ąjį Viniaus dokumentinių filmų festivalį „Skalvijos“ kino centre užvers lietuvio Arturo Jevdokimovo premjera „Suokalbis“. Tai trumpametražis dokumentinis filmas apie būtais ir nebūtais pasakojimais apipintą kultinę Vilniaus kavinę „Suokalbis“.
Kadras iš filmo
Kadras iš filmo

1995–1996 m. jos spindesys jau blanko, tačiau kavinėje vis dar rinkdavosi menininkai – skirtingo amžiaus, pripažinti ir nežinomi, studentai ir, žinoma, eiliniai praeiviai.

Turėjo praeiti 20 metų, kad operatoriaus Rimvydo Leipaus užfiksuotas tuometis „Suokalbis“ pasiektų kino ekraną.

„Gal atėjo tas laikas, kai atsitraukus per 20 metų galima pasižiūrėti, kas gi ten vyko, – svarsto filmo režisierius A. Jevdokimovas. – Tai buvo labai savotiškas laikas, apaugęs legendomis, nors tos legendos dažnai atsirasdavo iš kažkokių nuogirdų. O realybė buvo ganėtinai niūri, kaip ir ta juodai balta juosta, kuria mes filmavome. Išskirtinis tos vietos bruožas – šėlsmas be jokių stabdžių. Nežinau, ar dabar taip įmanoma. Gal buvo toks laikas“.

Pasak filmo režisieriaus, „Suokalbis“ buvo unikalus tuo, kad tai buvo savotiškas barų pasaulio katilas, kur galėdavai rasti visus – nuo gyvojo klasiko iki advokato, muitininko, ministerijos darbuotojo ir atsitiktinio praeivio.

Daugiau apie šį filmą žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...