captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl A. Kaušpėdas bijo eiti į KGB archyvą?

Prieš 30 metų po savo vėliava festivalis „Lituanika“ subūrė tik mokyklų vakarėliuose, tamsiuose kultūros namuose arba apleistose patalpose galėjusias koncertuoti roko grupes ir tarsi džiną išleido iš butelio – laisvės, garso ir suprantančių žiūrovų išsiilgę roko muzikantai pirmieji pradėjo Lietuvos išsivadavo iš SSRS okupacijos  žygį 1985 m., kurį netrukus perėmė ir tęsė Roko maršai bei Sąjūdis. Viena populiariausių tuo metu buvo grupė „Antis“ ir jos įkūrėjas Algirdas Kaušpėdas.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

„Antis“ susikūrė 1984 m. pabaigoje ir naujametiniam vakarui Architektų sąjungos Kauno skyriuje parengė savo pirmąją programą. 1985 m. grupė koncertavo įvairių įstaigų renginiuose, studentiškose šventėse. Pasitinkant 1986 m., „Antis“ jau Vilniuje, Architektų sąjungos patalpose šalia Žaliojo tilto,  išdrįso koncertuoti naujametiniame vakarėlyje.

„Ten tada buvo toks anšlagas, kad mes savo gitaristo Arūno Blūšiaus negalėjome per minią, kuri buvo užgulusi visą pastatą, įsivesti. Todėl mes jį įsikėlėme per balkoną. Štai taip žmonės geidė roko ir kokia mes tuo metu buvome sensacija“, – linksmai prisiminė pirmuosius „Anties“ koncertus Vilniuje A. Kaušpėdas, kuris šį sekmadienį dainuos „Lituanikos“ festivalyje.

– Ir jūs patys sau buvote tokie svarbūs!

– Irgi – tiesa!

– Kaip svarbu jaunystėje jaustis svarbiam ir dar svarbiau – kai tave tokiu laiko aplinkiniai!

– Jaunam žmogui tai – ypatingai svarbu. Gal, kai pasensim, vėl bus svarbu? Dabar man dar to nelabai reikia...

– O kaip atsidūrėte „Lituanikos“ festivalyje? Patys brovėtės vėl per minią ar jus pakvietė?

– Po naujametinio koncerto Vilniuje mes greitai išpopuliarėjome ir netrukus gavome kvietimą dalyvauti „Lituanikos“ festivalyje. 1986 m. į antrąjį festivalį pakvietė vienas jo organizatorių Gintautas Babravičius.

1986 m. festivalyje pirmuosius savo koncertus tokiai didelei auditorijai surengė ir „Antis“, ir „Foje“.

Mums buvo suteikta galimybė dalyvauti „Lituanikoje“ ne pagrindinėje programoje. Grojome naktį, nes manėme, kad niekas mūsų neateis pasiklausyti. Bet atėjo!     

– Yra tekę girdėti, kad „Antis“ per savo pasirodymą „Lituanikoje“ pirmą kartą, kaip scenografijos elementą, išdrįso scenoje pasistatyti lovą.

– Ne tik lovą, bet ir „tumbočką“, ant kurios stovėjo telefonas. Juo kalbėjo ne kas kitas, o Jonas Baločka. Viename lovos gale stovėjo tikras manekenas, kitame – kaip manekenas stovėjo mano sesuo.

Jai buvau prisakęs iki spektaklio vidurio net nekrustelėti, kad visi galvotų, jog ji – tikras manekenas. Per patį spektaklio vidurį ji sujudėjo ir išėjo iš scenos. Visa publika buvo apakusi!

– Jai trūko kantrybė ar toks buvo sumanymas?

– Ne, ne, taip buvo sugalvota. Aš jai buvau pasakęs, kada ką padaryti. Dainavome dainą – „Laima, Laima, išvažiuokime mes gyvent į kaimą“.  Aš visos dainos metu įkalbinėjau Laimą išvažiuoti į kaimą. Galų gale jai trūko kantrybė, numoja ranka ir išėjo iš scenos. Nes ji į kaimą važiuoti nenorėjo!

– Jeigu dabar tie, kas gimė „Lituanikos“ laikais ar vėliau, Jūsų paklaustų, kodėl tuo metu tame festivalyje ir žiūrovai, ir muzikantai iš laimės taip kraustėsi iš proto, ką atsakytumėte?

– Na, pirmiausia, reikėtų įsiklausyti į festivalio pavadinimą. Kaip tik tuo metu, kai užgimė šis festivalis, daug kam Lietuvoje didžiulį įspūdį buvo palikęs režisieriaus Raimundo Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“.  

Tas filmas užkabino labai jautrią lietuvišką gaidą. Todėl festivalio iniciatoriai norėjo jį pavadinti būtent taip, kaip vadinosi Lietuvos  nepasiekęs Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvas „Lituanica“.

Tačiau tuometinė sovietinės Lietuvos valdžia uždraudė taip užrašyti pavadinimą, kad nekiltų asociacijų su prieškario laikų nepriklausomos Lietuvos įvykiais, ir teko užrašyti „Lituanika“.

– Kas iš valdžios uždraudė autentiškai užrašyti „Lituanica“?

– Kas, kas? Komjaunuoliai! Nors tuo metu vieni komjaunuoliai buvo geri, kiti – blogi.

– O kas tuo metu buvo gerieji komjaunuoliai?

– Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Kumža, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

– Ar Jūs tada buvote komjaunuolis?

– Aišku! O kaip gi? Pasakysiu dar daugiau – Roko maršai per Lietuvą be komjaunimo pagalbos nebūtų įvykę.     

Nes kas gi buvo ta Michailo Gorbačiovo pradėta „perestroika“, įsiūbavusi SSRS žlugimą? Tai buvo sovietinio režimo demontavimo schema. Gaila, kad iki šiol niekas „perestroikos“ normaliai neaprašė ir nepapasakojo, kas jos metu įvyko.

Tie, kas Lietuvoje bandė kurti filmus apie tuos laikus, viską nusaldina ir nubanalina. O reikėtų ir druskos, ir pipirų, ir saviironijos. Ta sovietinė sistema pati save suvalgė, o mes, lietuviai, tuo gudriai pasinaudojome ir išbėgome iš SSRS.

– O ko Jūs, būdamas perspektyvus architektas, patraukėte į tuos Roko maršus, festivalius?

– Taip nebuvo. Savo, kaip architekto, karjerą buvau pats stipriai apgriovęs.  Po aštuonerių metų Kauno miesto projektavimo institute, 1984 m. pradžioje, nusprendžiau išeiti. Nusibodo! Buvau suprojektavęs net penkias ligonines. Jau buvo įgrisę operacinės, reanimacijos, palatos. Tas pats per tą patį, o architektūros – jokios!

– Ir kur išėjote?  

– Į Architektų sąjungą dirbti organizatoriumi. Kitaip tariant, sąjungos pirmininkas tuo metu būdavo žmogus, kuris neturi laiko dirbti, o jo atsakingasis sekretorius organizuodavo viską, ko reikėjo sąjungos veiklai. Tai aš ir tapau tuo atsakinguoju sekretoriumi.

Taip atsirado galimybė susikurti „Ančiai“. Jai skyriau labai daug laiko.

– Iš ko Jūs pragyvenote?

– Nuo 1986 m. jau galėjome visai normaliai pragyventi iš to, ką užsidirbdavome koncertuodami.

– Kas Jūsų grupei sukūrė tiems laikams labai drąsų, net provokuojantį stilių?

– Iš pradžių mūsų stilius buvo chuliganiškas, o po to, kai buvome pakviesti filmuotis Artūro Pozniakovo filme „Kažkas atsitiko“, tuometinės Lietuvos kino studijos dailininkas Galius Kličius pareiškė: „Jūs būsite drakuliški aristokratai“.

Taip atsirado dažytas makiažas, apsivilkome frakus. Ir tas mūsų įvaizdis iš tikrųjų buvo labai stiprus – lyg iš praeities grįžtantys emigravę Lietuvos aristokratai ar tremtiniai, besikreipiantys į žiūrovus savo keista „Antimi“. Grupės pavadinimas irgi mums labai tiko prie įvaizdžio, nes juk „antis“ – kažkoks gandas.

– Ko gero, Jūsų „Antis“ nuo pat pradžių buvo labai „prižiūrima“?   

– Žinoma, KGB viską filmuodavo, rašė ir įrašinėjo. Vienu metu labai norėjau nueiti į buvusius KGB rūmus, kur veikia archyvas, ir pavartyti savo bylą.  Manau, kad yra ne vienas tomas. Bet draugai kategoriškai prašė neiti ir neskaityti tos bylos.

– Kodėl?

– Todėl, kad buvau įspėtas, jog galiu žiauriai nusivilti kai kuriais žmonėmis.

– O su kokiomis mintimis ir jausmais Jūs ir Jūsų „Antis“ sugrįžta  į „Lituaniką“ po trisdešimties metų?

– „Lituanika“ man primena laisvėjimo ir išsilaisvinimo metus, Roko maršus, Sąjūdį. Todėl labai norėčiau savo koncertu pareikšti pagarbą tų laikų žmonėms ir tiems įvykiams, kurie Lietuvoje vyko prieš tris dešimtmečius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...