captcha

Jūsų klausimas priimtas

Samas apie „Lituaniką“: esame apsnūdę ant laurų, kuriuos tada iškovojome

Galime tik didžiuotis, kad festivalis „Lituanika“ vyko Lietuvoje, mat jis tapo kultūros ir išsilaisvinimo simboliu ir atrakino duris į Vakarus. Taip sako šiemet 30-mečio proga atgimstančios „Lituanikos“ dalyvis ir vedėjas Saulius Urbonavičius–Samas.
 
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

„Šiandien pasigendu novatoriškumo, atvirumo, drąsos, žengiant į priekį. Esame apsnūdę ant laurų, kuriuos tada išsikovojome“, – mano grupės „Bix“ lyderis. Jo teigimu, patriotiškumo dozė, kurią duoda ir šis festivalis, lietuvių kraujyje turi būti palaikoma nuolat, mat gyvename labai nestabiliame ir pavojingame pasaulyje.

– Kokią prisimenate savo pirmąją „Lituaniką“?

– Dalyvavome 1988 m. „Lituanika“  jau buvo užaugusi, tikrai aukščiausio lygio, kai dalyvavo ir pirmieji užsienio svečiai. Buvo labai įspūdinga. Mūsų grupei tai buvo įvykis, kuriam tikrai labai ruošėmės. Nebuvome jau visai niekas, turėjome fanų.

Buvo žiauriai smagus vaizdelis. Tuo metu sprogo viskas, kas virė pogrindyje. Kaip tik ant tos bangos ir mus iš Šiaulių sklepų išnešė.

– Jūsų teigimu, scenoje anuomet jautėtės kaip ant sparnų. Ar pasigendate to dabar?

– Ne. Tai – skirtingi momentai. Kai grupė eina pirmuosius žingsnius ir gauna atgarsį iš publikos, ypač, kai tuo metu aplink vyksta tokie dideli laisvėjimo procesai ir publika yra daug kartų atviresnė nei šiandien, – ypač malonus skrydžio jausmas. 

Dabar yra kitas malonus jausmas. Scenoje jausmas – visada malonus. Kai kuri, o žmonės tavo muziką priima ir klausosi, tai – didžiausia dovana kūrėjui. Šiandien – kiti džiaugsmai, kai šitam baisiam informaciniam šiukšlyne sugebi ištraukti visus užsidariusius žmones, kurie nėra tokie atviri. Sunkiau prisibelsti iki jų širdies, kad jie išgirstų tą muziką. Dabar iššūkiai – kitokie.

Kai matai, kad tavo naujas dainas priima taip pat gerai arba net geriau nei senas, apima didžiausias džiaugsmas. Bent jau dabar tą jaučiu: visą vasarą, grojant naujus kūrinius, palaikymas buvo tikrai labai didelis. 

–  Sakėte, kad „Lituanikos“ reiškinys visoms grupėms turėjo didelę reikšmę. Kam dar jis buvo reikšmingas?

– Festivalis buvo momentas, kurio labai reikėjo. „Lituanika“ teisingai atrakino duris į Vakarus. Iki tol niekada neturėjome Vakarų muzikos ir kultūros, atvežtos į mūsų šalį. Rytų Europoje tokių reiškinių, kaip „Lituanika“, nebuvo. Tai buvo ypatingas sprogimas. Dėl to jo reikšmė buvo didžiulė.

Pasvarstykime, kas būtų kitaip, jei festivalis nebūtų rengtas? 

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Žinoma, kad kažkas būtų šiek tiek nukentėjęs. Bet galime tik didžiuotis, kad „Lituanika“ buvo pas mus, kad Lietuva Rytų Europoje buvo kultūros ir išsilaisvinimo šalis. Šiandien pasigendu novatoriškumo, atvirumo, drąsos, žengiant į priekį. Esame apsnūdę ant laurų, kuriuos tada išsikovojome.

Sakėte, kad rokui ir dabar yra ką veikti. Kokia užduotis, Jūsų manymu, dabar rokui – pagrindinė?

– Karo grėsmė. Kalbant apie karą, rokas visada buvo flagmanas. Karo grėsmę pajutome labai aiškiai, ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Sirijos reikalų. Apskritai pasaulis pasidarė labai nestabilus.

Roko užduotis yra pažadinti žmones, kad jie kritiškiau žiūrėtų į situaciją, išryškinti problemas. Tada žmonės pradeda greičiau ir aktyviau ieškoti išeičių ir visada jas randa. Rokas yra viena meno šakų, o meno užduotis – pažadinti, iškelti problemą. Sprendimai atsiranda savaime.

Kuo festivalis skirsis nuo kitų šiuolaikinių festivalių?

– Pirmiausia reikia pamatyti įvykusį festivalį ir tada kalbėti: tai buvo gerai, tai – blogai. Bet iš esmės „Lituanika“ – vienintelis festivalis, kuris turi nenuginčijamą pamatą, istoriją. Ar jis pasiteisins šiandien, greitai pamatysime. Tačiau šis festivalis turi dvasios savyje, tai – faktas.

Visi mūsų festivaliai šiandien yra tiesiog komerciniai, jų tikslas – parduoti kuo daugiau bilietų. Nesakau, kad „Lituanikai“ tai nesvarbu. Labai svarbu, nes, kai organizuojamas toks festivalis, susidaro išlaidų ir jas reikia padengti, tačiau „Lituanika“ turi vidinį užtaisą, idėją, ko kiti festivaliai dabar nei turi, nei ieško, nei randa. Jie blaškosi, pavadinimus keičia, bando kažkokiu stiliumi žmones vienyti, bet jokios aiškesnės vizijos nepropaguoja.

Festivalio rengėjai akcentuoja patriotiškumą. Ar Lietuvoje jo trūksta?

– Nemanau, kad to dabar žiauriai trūksta. Manau, kad patriotiškumas Lietuvoje – gana didelis. Tačiau jį reikia palaikyti nuolat ir nenuleisti rankų, nesakyti – susirūpinom Ukrainos reikalais, susijudinom, susiėmėm už rankučių ir skirstomės. Deja, šiandien pasaulio įvykiai rodo, kad reikės dar daugiau ir dar labiau suremti pečius bei atlaikyti spaudimą iš visų pusių, ne tik iš vieno kaimyno. Reikalų bus daug. Mes, kaip maža šalis, turime būti kaip kumštis ir pasirengę bet kokiems įvykiams: ne tik kariniams, bet ir ekonominiams. Pasaulis šiuo momentu yra tikrai labai pavojingas, todėl patriotiškumo dozę savo kraujyje nuolat turime palaikyti. Ji negali būti vienkartinė.

Kodėl dabar reikia šio festivalio?

– Žiūrint labai plačiai, norėtųsi turėti festivalį, kuris būtų ne komercinis, kuris turėtų kokybišką idėją. Norėtųsi, kad „Lituanika“ susigrąžintų funkcijas, kurias turėjo tuo laiku, kuomet buvo tiltu tarp Vakarų ir Rytų Europos muzikos.

Šiuo metu tokio tilto neturime: esame užsidarę baloje, kvarkia kelios tos pačios varlės, ir viskas. Neturime jokio išėjimo į Vakarų rinką, jokio bendradarbiavimo su ja. Jeigu „Lituanika“ sugebėtų (galbūt ne šį kartą, o kitą kartą) sukurti tokią dalybų, pasikeitimo muzika atmosferą ir atvertų mūsų jaunoms grupėms langą, būtų didžiulis įvykis, kurio dabar labai trūksta mūsų kultūrai ir muzikai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...