captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šiuolaikinei visuomenei labiausiai trūksta poetiškumo, mano D. Odoulis

„Šiandien gyvename ekonominio įsiūčio atmosferoje, viskas perkama ir parduodama. Siūlau tenkintis mažais dalykais, grįžti prie kuklumo, prieštaraujančio šiai vulgaraus vartojimo visuomenei“, – teigia prancūzų kūrėjas Damienas Odoulis. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Šiandien gyvename ekonominio įsiūčio atmosferoje, viskas perkama ir parduodama. Siūlau tenkintis mažais dalykais, grįžti prie kuklumo, prieštaraujančio šiai vulgaraus vartojimo visuomenei“, – teigia prancūzų kūrėjas  Damienas Odoulis.

Į Vilniuje vykstantį kino festivalį „Žiemos ekranai“ atvykusio poeto ir režisieriaus filmuose politikos maža, tačiau gausu temų,  apie kurias privengia šnekėti ekonomikos problemas į pirmą planą dažnai keliantys Europos lyderiai. Kas iš tiesų aktualu postmoderniai Europai, kuo gyvena Prancūzija ir kuo Vakarams gali būti patraukli Lietuva ir Vidurio Europa, esanti tarp kiek sutrikusių Vakarų ir laisvės svarbą bepamirštančių Rytų. Apie tai – interviu su prancūzų režisieriumi.

Pirmiausia pakalbėkime apie Jus, kaip apie prancūzų režisierių. Ką jums apskritai reiškia Prancūzija?

Aš esu prancūzas pirmiausia dėl kalbos. Esu prancūzas dėl to, kaip myliu šią kalbą. Kalbu angliškai, ispaniškai, bet joms nejaučiu tokio artumo. Deja, šiuo metu savo kalbą prarandame. Prancūzijoje daug žmonių nebemoka prancūzų kalbos, nebemoka rašyti. Mes neberašome nieko daugiau, išskyrus žinutes ar trumpus elektroninius laiškus. Gaunu laiškų su 10 rašybos klaidų, labai jautriai į tai reaguoju. Rašau eiles, ir literatūra man – labai svarbus dalykas.

Įdomu tai, ką jūs sakote, nes, mano galva, Lietuvoje vienintelis tikrai lietuvišką tapatybę apibrėžiantis dalykas yra kalba.

Manau, kad Prancūzijoje taip pat.

Prancūzija – tai šalis, kuri savo kultūrą laiko vos ne pagrindine eksporto preke.

Nežinau, ar tai ilgai truks. Savo kultūrai turėtume skirti didesnį dėmesį, būti atidūs ir nepaklusti vulgariai globalizacijai.

Kas tai?

Filosofas M. Heideggeris kalba apie medituojantį ir techninį mąstymo būdus. Mes grįžome vien tik prie techninio. Būtent apie šį pasaulį apsėdusį techninį mąstymą savo paskutinėje knygoje kalbėjo buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Tai žudo mąstymą. Būti laisvam reiškia mąstyti kitaip.

Ką tik paminėjote V. Havelą. Ar galime sakyti, kad karjerą pradėjote nuo ryšių su Rytų Europa?

Mano ryšys su Rytų Europa visada buvo stiprus. Gimiau, kai joje dar gyvavo sovietinė era. Buvau 20-ies, kai gavau progą dalyvauti Velvetinėje revoliucijoje tuometinėje Čekoslovakijoje. Filmavau savo antrą filmą, Tai buvo neįkainojama patirtis. Turėjau mažytę 35 milimetrų kamerą, su čeku operatoriumi filmavome garsiame „Laterna Magika“ teatre Prahoje. Pamenu, kaip V. Havelas atėjo vilkėdamas marškinėlius su Spiru, prancūzų komiksų personažu. Kartu klausėme čekų industrinio roko legendų „Inžinieriaus Garino spinduliai“. Tai buvo keistas pašėlusio gyvenimo ir švelnios revoliucijos laikas. Revoliucijos, kurią jie vadino „švelniuoju bordeliu“. Tai man paliko didžiulį įspūdį.

Būtent todėl renkuosi festivalį Vilniuje, o ne važiuoju į didžiuosius festivalius. Čia jaučiu autentiškumą. Lietuvoje yra kažkas kitokio, kažkas, kas neatitinka nei rusiško, nei europietiško, prancūziško modelio. Tam tikra prasme Lietuva dėl to, matyt, yra laisvės modelis. Nežinau, kiek pas jus veikia cenzūra. Matysime, kiek iškirpsite iš mano kalbos.

Kalbate apie Velvetinę revoliuciją 1989-aisiais, tačiau kita revoliucija – Prahos pavasaris – vyko 198-aisiais. Tuo pačiu metu studentų revoliucija, darbininkų maištai sklido Paryžiuje. Ar manote, kad šios dvi revoliucijos itin skiriasi, o gal kažkuo panašios?

Aš gimiau 68-aisiais. Mano tėvų kartai tai buvo labai svarbūs įvykiai. Diskredituotas buvo beveik visas tuometinis Prancūzijos politinis elitas. Tačiau palyginti su Praha, skirtumas didžiulis. Mus labai šokiravo Jano Palaho susideginimas ir sovietų intervencija.

Tarp buvusios Sovietų Sąjungos ir V. Putino Rusijos taip pat nematau skirtumo. Tai fašistai. Rusija dusina demokratiją. Reikia baigti melagystes ir veidmainystę. Tad po 1968-ųjų Čekoslovakijoje įsigalėjo prievarta, o Prancūzijoje – priešingai, atėjo laisvės epocha. Tad reikia gerai suprasti tų dviejų datų skirtumus.

Tiesa, kaip prancūzui man gėda ir dėl to, ką padarė Gerardas Depardieu. Santykiai su V. Putinu yra gėdingi.

Kodėl, Jūsų nuomone, jis tai padarė? Ar tai sugadino jo, kaip legendinio prancūzų aktoriaus, įvaizdį?

Manau, kad jis nesupranta, ką daro. O jei supranta, tai yra rimta, liūdna ir patetiška. Kažkada jis buvo geras aktorius, bet tai buvo gana seniai. Aš negaliu atskirti žmogaus ir menininko, tai yra tas pats. Tad jei būdamas geras aktorius, kaip žmogus elgiatės apgailėtinai, atkreipsiu dėmesį būtent į tai. Šiandien atrodo, kad žmonės bando išvengti bet kokios gelmės, bet kokio stipresnio gilinimosi į dalykus. Vyrauja linksmybės. O tai, kaip pasielgė G. Depardieu, priimdamas Rusijos pilietybę, yra būtent klouno poelgis. Galvodamas apie tai, galvoju apie visus rusų menininkus ir intelektualus, kurie kenčia. Ir ne tik jie. Ten kenčia jautrūs žmonės, žmonės, kurie turi dvasingumo.

Kokios yra pagrindinės Prancūzijos visuomenės problemos?

Prancūzija, iš kurios aš kilęs, beveik nebeegzistuoja. Tai kaimiška Prancūzija. Šiandien gyvename ekonominio įsiūčio atmosferoje, viskas perkama ir parduodama. Siūlau tenkintis mažais dalykais, grįžti prie kuklumo, prieštaraujančio šiai vulgaraus vartojimo visuomenei.

Tačiau tai yra priešingas siūlymas tam, ką siūlo politikai. Vartojimas yra klestėjimo garantas.

Tai ir yra pagrindinė problema. Ieškoma problemos sprendimo ten, kur jo nėra. Taip ir bus, kol politikai liks prilipę prie to, kas politiška, ir pamirš tai, kas poetiška. Mums trūksta būtent pastarojo. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...