captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – filmai be dekoracijų

Dokumentinių filmų festivalyje kelios dešimtys rinktinių dokumentinių pasakojimų lauks rugsėjo 17-27 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“. Pirmą kartą festivalis lankysis uostamiestyje – spalio 2-4 d. jis vyks Klaipėdos kultūros fabrike.
 
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Dokumentinių filmų festivalyje kelios dešimtys rinktinių dokumentinių pasakojimų lauks rugsėjo 17-27 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“. Pirmą kartą festivalis lankysis uostamiestyje – spalio 2-4 d. jis vyks Klaipėdos kultūros fabrike.

Pagrindinės festivalio programos branduolį sudaro festivaliuose laurus skynę ir žiūrovų simpatijas pelnę filmai. Vienas jų – „Sundance“ festivalyje pagrindiniu prizu įvertinta „Vilkų gauja“: klaustrofobiškas pasakojimas apie šeimą, kurios vaikai 17 metų praleido be jokio kontakto su išoriniu pasauliu.

Pasak festivalio rengėjų, dokumentinis kinas moka subtiliai praverti duris į vidinį žmogaus pasaulį. Jautriai ir išmintingai tai daro festivalyje apsilankysiančios Tamaros Dondurey filmas „21 diena“, santūriai ir pagarbiai į filmo herojus žvelgia režisierė pasakojime „Casa Blanca“. Jų temos – žmogiškas orumas, meilė žmonėms ir gyvenimui. Dramatišką dainininkės Amy Winehouse portretą „Amy“ sukūrė Asifo Kapadia, atkūręs jos gyvenimo istoriją iš šimtų buitine kamera ir telefonu nufilmuotų įrašų.

Programos filmai nepasiduoda bandymui įsprausti juos į griežtas normas, apibrėžti jų vietą. Kūrėjai subtiliai trina ribas – ne tik tarp kino žanrų, bet ir tarp normalumo ir pamišimo, tikrovės ir vaidybos, „čia“ ir „ten“.

Apie tai byloja į vidinį šizofrenijos pasaulį nukeliantis filmas „Staiga mano mintys nutrūksta“, tai liudija įžvalgaus psichiatro Georges Federmano susitikimai su jo pacientais (Pasaulis ant sofos), tradicinio rytietiško ir modernaus vakarietiško pasaulių susidūrimą stebinti Daano Veldhuizeno kamera (Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai).

Tačiau filmuose lieka erdvės ir vaizduotei. Hipnotizuoja vakariniai jūrų peizažai, didingai praplaukia laivai milžinai, atsklinda aistringi pasakojimai apie laisvę, ilgesį ir meilę – jie skirti jūreiviams, kurių krantuose laukia moterys, buvusios prostitutės. Tai vaizduotę žadinančios scenos iš dokumentinio esė „Egzotika, erotika ir t.t.“

Filmai be dekoracijų

Kasmet dokumentinio kino meistrus pristatanti festivalio retrospektyva šiemet supažindins su amerikiečiais Albertu ir Davidu Mayslesais. Dokumentinio kino klasikai pagarsėjo kaip tiesioginio kino (direct cinema) pradininkai. Esminis jų principas – leisti istorijai rutuliotis savaime, tyliai ir kantriai stebint pasakojimo herojus, o ne bandant inscenizuoti ar provokuoti realybę.

Unikali holokausto patirtis su „Šoa“

Specialioji festivalio programa „Šoa“ šiemet gvildens nacizmo „palikimo“ klausimus. Nusikaltimai prieš žmoniją, jų pripažinimo, atsakomybės klausimai, iš kartos į kartą perduodamas kaltės jausmas neleidžia ramiai gyventi daugeliui žmonių.

Kino kūrėjai taip pat ieško atsakymų: vieni rengia nacių palikuonių akistatą su jų tėvų nusikaltimais (Mano nacistinis palikimas), kiti tyrinėja išlikusius Himlerio, vieno iš svarbiausių nacių, laiškus (Dorasis), dar kiti gilinasi į tai, kaip mokslinis bandymas sukurti tobulą žmogų virto nacių ideologijos įrankiu (Eugeninė sąmonė).

Svarbiausias programos filmas – dvylika metų kurtas Claude’o Lanzmanno „Šoa“ („Shoah“, 1985).  9,5 val. trukmės pasakojimas prikelia tai, kas istorijos puslapiuose vis dažniau įvardijama sausa statistika.

Pokalbiai su Holokausto aukomis, liudininkais, vykdytojais, pasivaikščiojimai įvykių vietose, suteikia unikalią galimybę priartėti prie to, ką amžininkai vadina didžiausiu moderniųjų laikų blogiu. Filmo peržiūrą sudarys 4 seansai.

Vienetiniai festivalio seansai bus skirti išskirtinėms Lietuvos kino ir teatro asmenybėms.

Kartu su „Sirenų klubu“ bus pristatytos dvi lietuviško kino premjeros. Tai Audronio Liugos filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“, įkūnijantis  asmenišką autoriaus požiūrį į teatro režisieriaus kūrybos procesą, ir Miko Žukausko pasakojimas „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato ,,Didvyrių aikštę“, sugrąžinantis į žymaus lenkų režisieriaus repeticijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Prieš porą metų festivalį atvėręs režisieriaus Roberto Verbos dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“ (1969) vėl sugrįš į festivalio ekraną. Tik šį kartą su filme nepanaudota, neseniai archyvų saugyklose „Meno avilio“ atrasta medžiaga.

XX amžiaus Čekoslovakijos istoriją sugrąžins netradicišku požiūriu išsiskiriantis novelių rinkinys „Gotlandas“. Jis įkvėptas populiarios lenkų žurnalisto Mariuszo Scygielio to paties pavadinimo knygos, atskleidžiančios kafkiškus gyvenimo Čekoslovakijoje aspektus. Specialiajame seanse „VDFF svečias“ filmą pristatys prodiuseris Tomaš Hruby.

Geriausi pastarųjų metų estų, latvių ir lietuvių darbai lauks konkursinėje Baltijos šalių programoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...