captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Bareikio naujame albume – nuo jaunystės persekiojantis hiphopas ir elektronika

Aktorius, režisierius ir muzikantas Vidas Bareikis nuo rugsėjo pradeda dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o spalį išleidžia jau trečią albumą, kuris savo skambesiu, kaip žada atlikėjas, bus kardinaliai kitoks negu prieš tai du buvę: jame susipina elektronika ir hiphopas.
V. Bareikis. A. Ufarto (BFL) nuotr.
V. Bareikis. A. Ufarto (BFL) nuotr.

Aktorius, režisierius ir muzikantas Vidas Bareikis nuo rugsėjo pradeda dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o spalį išleidžia jau trečią albumą, kuris savo skambesiu, kaip žada atlikėjas, bus kardinaliai kitoks negu prieš tai du buvę: jame susipina elektronika ir hiphopas.

„Nors mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, kur baigiau klasikinio fortepijono specialybę, visą laiką buvau su repu, hiphopu, su to laiko hiphopu: Dr. Dre, Snoop Dogg, Eminem, „Wu-Tang Clan“. Tai – visi mano tų laikų dievukai ir persekiotojai, su kuriais kartu žaisdavau krepšinį. Kurį laiką nuo tos kultūros kažkiek bėgau“, – pasakoja V. Bareikis. Tačiau po praeitų M.A.M.A. apdovanojimų, kur teko parepuoti, muzikantas nusprendė – reikia grįžti prie šaknų.  

– Kokia pagrindinė Jūsų naujo albumo mintis?

– Dabar kaip tik tos dienos, kai sprendžiamas albumo pavadinimas. Mano albumų pavadinimai dažniausiai išduoda mintį. „Panda“ – tai toks, kaip aš sakau, išlikimo albumas. Nykstančios pandos, mano sunkumų Maskvoje bei naujų iššūkių albumas. Po to buvo „Žmogus, bet šuo“. Albumas keistas, bet kartu ir žmogiškas.

Dabar linkstame prie to (pavadinimo dar negaliu išduoti), kad tai bus klausimų albumas. Albume suguls krūva dainų ir kiekviena iš jų gimė iš to, kad, man gyvenant, būnant, kyla tikrai daug klausimų. Pirmiausia tai asmeniniai klausimai ir egzistenciniai, meilės, santykių klausimai. O kita pusė – socialiniai paradoksai, kurių kartais nesuprantu: žmonių primityvumas, bukumas, pinigų geismas ir pan. Kaip taip gali būti? O kaip taip gali būti? Užduodant tuos klausimus, ir gimė naujas, trečias, albumas, kuris skambesiu bus visiškai kitoks negu prieš tai du buvę.

– Ar visas dainas jau sukūrėte?

– Taip. Jau viskas sukurta. Dabar tas etapas, kai svarstoma, kas patenka į albumą, o kas čia netinka. Jau dėliojama albumo visuma.

– Teko girdėti, kad tai bus hiphopo ir elektronikos albumas. Kaip tai sugalvojote?

– Ta tokia beatų muzika man labai artima dėl to, kad aš pats, nors mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, kur baigiau klasikinio fortepijono specialybę, visą laiką buvau su repu, hiphopu, su to laiko hiphopu: Dr. Dre, Snoop Dogg, Eminem, „Wu-Tang Clan“. Tai – visi mano tų laikų dievukai ir persekiotojai, su kuriais kartu žaisdavau krepšinį. Kurį laiką nuo tos kultūros kažkiek bėgau. Nežinau, kodėl, bet kažkaip taip buvo.

Gal net vaikas man padarė įtaką. Jam šešeri metai, jis lanko breiką, jis pats dabar toks mažas hiphoperiukas. Taip pat pažįstu daug žmonių iš tos kultūros. Galu gale, praeituose M.A.M.A. apdovanojimuose su „G&G Sindikatu“ turėjome bendrą pasirodymą, kur teko repuoti. Mane taip žiauriai „užkabino“, kad sakau, viskas – reikės grįžti. Back to the roots. Grįžti prie šaknų. Taip su visu repu, hiphopu.

O elektronika prasidėjo tiesiog nuo bendradarbiavimo su Leonu. Buvome pažįstami. Po to jis pabandė padaryti dainos „Eina sau“ remiksą. Manau, kad tai jam labai gerai pavyko. Ir sakau – o pabandom dar kažką nuveikti. Taigi pusė albumo bus Leono, kita pusė – kitų prodiuserių. Tokie mūsų bendradarbiavimo vaisiai.

– Gal albume bus svečių?

Dėl vienos dainos svarstome, bet tai dar klausimas. O šiaip svečių nebus, gal nebent tradiciškai – Jurga. Kiekviename albume yra bent viena daina, kurią sudainuojame kartu. Bet tai jau neatsiejamas mūsų buities klausimas. Daug laiko leidžiant kartu, vis tiek gimsta bent vienas duetas.

– O kaip su Leonu atradote vienas kitą?

– Viskas prasidėjo jam prodiusuojant paskutinį Jurgos albumą „Breaking the Line“. Pristatomuosiuose turuose Leonas buvo atsakingas už visą elektroninę dalį, o aš grojau klavišais kartu su Jurga bande.  Taip mes susipažinome, o po to draugystė peraugo: pradėjau lankytis pas jį studijoje, pradėjome fantazuoti, kas ten galėtų gimti. Man labai „faina“ su juo dirbti, jam, manau, – irgi.

Mano muzikos kryptis vis tiek alternatyvesnė, labiau „nučiuožus“, ir jis gali sau leisti kažkiek to, ko negali su kitais atlikėjais. Prodiusuojant popscenai, turi laikytis normatyvų, o pas mus tų normatyvų nėra – kaip norim, taip ir darom.

– Kas bus svarbiausia Jūsų naujame albume?

– Tekstas, žinoma, svarbus, jis tikrai bus svarbus. Bet šitame albume, sakyčiau, svarbus ritmas, skambesys. Tai bus tikrai labai svarbu, nes tai „veža“. Pats dabar stengiuosi mažai groti, nes taupausi pristatomiesiems koncertams, kurie bus spalį–lapkritį. Turėjau kelis bandomuosius koncertus. Ir, kai koncertuojant dalis muzikos skamba iš kompiuterio, dalį pats groji, tai labai jaučiasi. Liaudiškai tariant, žmonės „lesa iš karto“ visai kitaip, nei grojant vien fortepijonu ar gitara.

– Buvote Vytauto Kernagio fondo organizuojamos stovyklos meno vadovas. Kokie įspūdžiai iš ten?

– Stovykla mane „ištaškė“ ir „išskraidino“, kiek įmanoma per vieną savaitę. Aš toks žmogus, kad ko imuosi, stengiuosi tą daryti taip all in – viskas šimtas dvidešimt procentų. Lygiai taip pat buvo su tais vaikais, kurie buvo stovykloje.

Ten buvo 24 žmonės nuo 11 iki 16 metų. Aš buvau kaip ir pagrindinis tėtė, mama, dėdė ir visi viename asmenyje – menine prasme ir ne tik menine. Vis tiek leidi savaitę kartu, tai iškyla diskusijų, problemų, išsišokimų, ir visa tai turi spręsti pats. Tai tikrai kainavo labai daug jėgų, bet kartu tai buvo ir labai didelis malonumas.

Kai susiduriu su kokiais jaunais žmonėmis, stengiuosi jiems perduoti kuo daugiau. O pats stovyklos formatas buvo skirtas paliesti visas sferas, kuriose pats veikiu: tiek aktorystė, tiek režisūra, tiek muzika. Ir pasimatė – vieniems artimas vienas dalykas, kitiems – kitas.

Iš karto po stovyklos V. Kernagio sūnus man sako – na, spaudžiam rankas dėl kitų metų, visi labai patenkinti, tėveliai džiaugiasi. Tai tada aš dar nepaspaudžiau, sakau – man reikia įkvėpti oro, nes esu tikrai „išsitaškęs“. Bet dabar, kai šnekame, tai jau iš dalies  galėčiau gal ir spausti, nes tai tikrai buvo gera patirtis ir praktika prieš dar didesnius pedagoginius iššūkius, kurie laukia.

– Pats mokėte vaikus, o ar iš jų ko nors išmokote?

– Kas keisčiausia – labiausiai mokytis toje stovykloje reikėjo iš pačių mažiausių. Ten buvo jauni žmonės, kurie tikrai be galo talentingi. Ir pirmiausia todėl, kad jie dar nesugadinti. Nežinau, ar patyčios mokykloje, ar ta sistema, ar tai – tėvų pražiūrėjimai, bet nuo aštuonerių metų iki mokyklos baigimo yra toks laikas, kai tave apkrauna kažkokiomis šiukšlėmis, traumomis, klišėmis, dalykais, kurie visai nebūtini. Tie mažiukai buvo tokie „faini“, kad visada su nuostaba žiūrėjau, kaip jie tikrai elgiasi scenoje, kaip pasiduoda tam žaidimui, kuris būtinas. Jei kažką daro, tai daro tūkstančiu procentų – rimtai, atsidavę. Be to, tai – tikrai talentingi vaikai: groja, dainuoja. Labai džiaugiausi už juos.

– Gal nutiko kas nors netikėto?

– Buvo labai džiugus dalykas, kuris mane nustebino ir nudžiugino. Tai nutiko atliekant vieną iš užduočių, kurią aš buvau davęs, – sava kūryba. Visi turėjo vieną dieną pristatyti vienokią ar kitokią savo kūrybą: kažkas rašo eiles, kažkas kuria dainas ir pan. Toje stovykloje dvi mergaitės sukūrė dainą, kuri tikrai, mano subjektyvia nuomone, yra totalus hitas. Dėl to stovyklos gale tos mergaitės gavo prizą, kad su mano priežiūra ta daina bus įrašyta ir paviešinta. Tai buvo man džiugus dalykas, nes ta dainelė dabar pačiam – viena mėgstamiausių. Tikiuosi, kad ir visiems ji labai patiks, nes smagu, kai gimsta tokie dalykai. Ir gimsta dar iš tokių jaunų žmonių lūpų ir minčių.

– Sakėte, kad dar laukia pedagoginiai iššūkiai, gal atskleisite, kur?

– Šiais metais aš kartu su Algirdu Latėnu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinkome aktorių kursą. Tie žmonės, arba dalis iš jų, darbščiausi iš jų, pateks į Jaunimo teatrą. Tai nusimato  ketveri crazy metai. Kai savaitės tokios, net neįsivaizduoju, kas bus po ketverių metų. Vis dėlto labai laukiau Rugsėjo pirmosios. Šiemet taip sutapo, kad man dviguba Rugsėjo pirmoji: vaikas eina į pirmą fortepijono klasę Čiurlionio menų mokykloje ir lygiai taip pat aš einu į savo pirmo kurso Rugsėjo pirmąją ir pradedu dėstyti. Ir tai atsitiko lygiai po 10 metų, kai aš stojau į akademiją. 2005-aisiais įstojau aš, o dabar, praėjus 10 metų, jau su kažkuo dalinsiuosi žiniomis, kurias pavyko įgyti per tą laiką.

– Kaip nusprendėte save išbandyti visiškai kitoje srityje?

– Kažkaip labai mėgstu gaivališką kūrybą ir tokią tikrą veiklą – ne dėl pinigų, ne iš reikalo. Nuo pat „No Theatre“ teatro judėjimo sukūrimo, visą laiką, kiek mes gyvuojame, taip ir yra. Dabar su „No Theatre“ natūraliai išgyvename tokį laikotarpį, kai jau daugelis iš aktorių yra populiarūs, vaidina kas kur. Mūsų projektuose atsiranda kiti, kviestiniai žmonės. Kaip „Kaliguloje“, pavyzdžiui. Vyksta transformacija. Ir man vėl norėjosi šviežumo ir nežinojimo. Nes kuo daugiau pradedi žinoti, tuo darosi neįdomiau. Dabar atsirado 23 žmonės, kurie nieko nežino, su kuriais mes vėl pradedame tuos pirmuosius žingsnius... Manau būtent dėl to – labiausiai vėl norėjau gaivališko, gyvo etapo.

– Kaip sekėsi atsirinkti aktorius? Buvo sunku?

– Taip, sunku. Pirmiausia susiduri su elementariausiais žmogiškais faktoriais. Ir gatvėje yra žmonės, kurie kažkodėl patraukia dėmesį, kiti – visai nepatraukia. Yra žmonės, kurie pradžioje nesimpatiški, o  pabendrauji ir supranti, kad jis labai šiltas ir malonus asmuo. Tai ir per stojamuosius taip pat. Tu leidi tris turus kartu su tais žmonėmis, tu juos palaikai, tu juos bandai, bet galiausiai vis tiek laimingųjų iš 170 lieka tik 23. Tai beveik 150 žmonių tenka taip subjektyviai nuskalpuoti. Aš per stojamuosius daug kartų kartojau, ypač tiems, kurie pasiekė paskutinius turus, kad tai nieko nereiškia ir kad jūs puikiai galite dirbti. Vieni žmonės labiau mėgsta mėlyną spalvą, kiti – juodą. Tai dėl to, kad kažkas yra mėlynas ir jo nepasirinko, – dar nieko nereiškia.

– Bendradarbiausite kartu su A. Latėnu. Kaip nusprendėte dirbti kartu?

– Tai Algis Latėnas nuo pat mano paties mokslų baigimo buvo tas žmogus, kuris labai palaikė. Jis pirmas iš visų Lietuvos teatrų mane kvietė dirbti į normalią aikštelę. Pasitikėjo, gal būt kartais avantiūristiškai. Jis tikrai labai padėjo. Taip atsidūriau su „Kovos klubu“ Jaunimo teatre, taip pernai išleidome „Geras žmogus iš Sezuano“ – didžiulį spektaklį su visa teatro trupe. Tarp mūsų užsimezgė abipusė draugystė.

Kai buvo kalbama apie naują kursą ir apie tai, kad tai – Jaunimo teatro kursas, kur A. Latėnas bus dėstytojas, jis pasikvietė mane. Sako – imkim ir dirbkim kartu. Tai dėl to džiaugiuosi. Manau, kad tiems jauniems žmonėms žiauriai „nuskilo“, nes jie gaus tokią didžiulę amplitudę. Tuos dalykus, kurių aš visiškai negaliu duoti dėl savo jauno amžiaus, jie gaus iš A. Latėno. Ir lygiai taip pat tuos dalykus, kurie vyksta dabar, kurie yra šios dienos jaunimo dalykai, ko jie tikrai negalėtų gauti iš vyresnio vadovo, jie gaus iš manęs.

– Kas jums teikia didžiausią kūrybinį malonumą: aktorystė, režisūra, tekstų rašymas, muzika?

– Aš savo teatrinę ir muzikinę veiklą sau galvoje skeliu per pusę. Tai yra lygiavertės mano veiklos. Kai vienoje pavargstu, ilsiuosi kitoje. Išleidome „Geras žmogus iš Sezuano“, pradėjau kurti naują albumą. Baigsis albumas, keliausiu į Kauną. Rugsėjo pabaigoje Kaune pradėsiu statyti Šekspyro „Hamletą“, gruodį bus premjera. Vėl pasinersiu į teatrą. Albumas bus jau išėjęs, vyks koncertai. Tai dėl to ir yra 50 procentų. Bet pojūčiai yra labai skirtingi.

Tai lygiai tas pats, kas lyginti kas tau „fainiau“: ar suvalgyti kokį nors skanų maistą, ar ryte padaryti gerą mankštą, lįsti į dušą ir jaustis labai sportiškam. Ir tas, ir tas „faina“. Tai lygiai taip pat su muzikavimu ir režisūra – visai skirtingai. Scenoje man žiauriai patinka. Aš dainuodamas, grodamas atiduodu visą save. Kiekvieną kartą kaip paskutinį kartą – sau taip esu pasižadėjęs. O su režisūra yra kitaip. Ten labai daug namų darbų. Labai daug repeticijų, labai daug bandymų, ir ta satisfakcija ateina tiek per procesą, kai kažką bendrai sukuri, tiek tais momentais, kai galų gale pavyksta tavo kūrinys. Atvyksta žiūrovai ir susikuria magija.

– Esate drąsus, laisvas kūrėjas. Kaip manote, ar kūryba turi būti laisva?

– Vienareikšmiškai.

– Kaip Jūs vertinate populiariausių Lietuvos internautų kūrybą?

– Ar ten kūryba? Aš nelabai vertinu to, kaip kūrybos. Tai yra nerimta, tai „bajeris“, šimtadienis. Tokių kūrybų, tokių šetoninių dainų išgėrę paaugliai prikuria savo mokyklose. Vienas žmogus patalpina internete, ir kažkas atsitiko. Nežinau, man tai neatrodo rimta ir man tai nelabai patinka.

Kita bėda, kad tokia yra mūsų kultūra, leidžianti žmonėms, kurie tyčiojasi iš kitų, būti jaunimo lyderiais, kas, mano nuomone, yra totalus absurdas. Nes tai tiesiog žmonės, kurie yra labai riboto požiūrio, švelniai pasakius. Bet visiems „faina“.

Taip yra ne tik dabar. Taip buvo nuo labai senų laikų. Žinote, viduramžiais į miestą atvažiuodavo išsigimėlių cirkas, kur moterys su barzdomis, siamo dvyniai, žmonės su deformuotomis galūnėmis. Tokia pramoga būdavo kur kas populiaresnė, nei teatras ar koncertas. Tai sutraukdavo minias. Taip pat ir dabar. Tas išsigimėlių cirkas yra ir visada bus populiaresnis.

Žmogus yra tokia pošlykštė būtybė, kuriai reikia gandų, kažkokio „varymo“. Kažkodėl normalūs žmonės nelabai vertinami. Tada jau lieka kiekvieno moralė ir kiekvieno požiūris į gyvenimą. Savivertė. Ar tu – žmogus, kuris sieki kažko, sieki kažkokių žinių ir pan., ar tu – žmogus, kuris nuolat „prikolina“, „kanda“ kažkam ir sukasi tokiame nesibaigiančiame rate.

– Koks, Jūsų manymu, yra pats drąsiausias Jūsų kūrybinis sprendimas?

– Nežinau. Tie kūrybiniai sprendimai nėra dideli drąsos pasireiškimai. Ten jokios drąsos nereikia. Man dėl to visada keista, kai žmonės sako – va, kaip jūs ten drąsiai kažką sudainavote, o aš sakau – tai kas čia tokio? Tau kažkas trenks į veidą, kai tai padarysi? Kas gali blogiausio atsitikti?

Man atrodo, drąsūs kūrybiniai sprendimai daromi totalitarinėse šalyse. Pavyzdžiui, neformalūs menininkai Rusijoje dabar yra tie tikrieji drąsuoliai, kurie leidžia sau pasakyti kažką prieš sistemą ir už tai sėda į kalėjimą, už tai yra kankinami. Arba XX a. pr. rusų menininkai, tas pats Mejerholdas, kurie už savo požiūrį, poziciją būdavo tiesiog nužudomi arba jiems išsukinėdavo kojas, pirštus, o tada sakydavo – kurk sau toliau. Va ten – drąsuoliai. O čia ta mūsų drąsa... Mes labai gerai gyvename. Tai dėl to reikia tą drąsą vertinti. Reikia vertinti moralinę ir socialinę drąsą. Neleisti viešėti parazitams. Va ten drąsiai reikštis.

Savo kūryboje pats to visai nevertinu, dėl to tikrai negaliu pasakyti, kas tai. Nežinau. Viskas labai paprasta. Tikrai. Jeigu gatvėje kas nors lįstų prie mano moters ar prie mano vaiko, va tada reikėtų rodyti tikrą drąsą, o ant scenos išeiti ir parodyti nuogą užpakalį yra menkniekis. Tuo didžiuotis nėra ko. Tai yra daroma dėl kitų priežasčių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...